Lengva kalbėti kai viskas pačiam gerai. Tikrai yra daug atvėjų kuomet žmonės apsileidžia ir visa kita, bet kita kai žmogus visą gyvenimą kovoja su tuo, o kitų toks mastymas ai nesistengia, jam nesvarbu tai toks ir yra. Apkunūmą lemia tikrai daug veiksnių, o mano manymu pagrindinis tai mūsų protėviai - kokias gavai chromosomas toks ir būsi. Pvz dabar keli draugai esame užauge nuo vaikystės, tikrai nei saldumynų buvo ir pan, ir aktyvūmas juk panašus buvo, bet vieni tiesiog ėmė bręsti ir atletiškėti tam neteikdami pastangų, o kiti buvo apkunesni ir kaip paiškinsite tai? arba draugas tikrai kaip
