Tikėjimas, manau, yra asmeninis, o ne globalus dalykas, o tikėti galima į daug ką, nebūtinai tik į tai, ką apibrėžia religinės dogmos. Pvz gali tikėti į aukštesnę jėgą, bet nepripažinti visų religijos niuansų, kad buvo taip, o ne kitaip. Gali tikėti budistų išsakomis tiesomis, kuriose apskritai joks dievas neegzistuoja, gali žmogus nors į perkūną su dzeusą tikėti, jeigu jam nuo to geriau. Svarbu neprimetinėti savo tiesų kitiems, nes kaip iš tikro viskas yra - niekas nežino.
Tarkim aš tikiu, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, likimas, bet savęs nelaikau jokios religijos atstove. Tiesiog manau, kad egizistuoja tam tikri aukštesni dėsniai, kurie turi įtakos mūsų gyvenimams, bet, kad senukas, sėdintis danguje, sukūrė visatą ir pan, tai kažkas nesąmoningo. Religijose beveik nieko gero neįžvelgiu. Krikščionybė apskritai persunkta kažkokio sadomazochizmo, neva žmogus amžinai būti dėkingas, kad tariamas dievo sūnus kažkada pasiaukojo už žmoniją, amžinas savęs kaltinimas mea culpa, kraujo ir kūno priėmimas (?) ir dar daug keistų, neracionalių dalykų.
Tikėjimas ir religijos nėra vienas ir tas pats, nereikėtų suplakti šių dviejų terminų į vieną. Religijos - mechanizmai, kurie kažkada puikiai valdė mases, bet tamsūs Viduramžiai jau seniai praėjo ir bauginti žmones pragaro liepsnomis - ne taip lengva. Krikščionybėje ir islame apskritai, mano akimis, tiek daug nelogiškumų, absurdo, kad nežinau, kaip įmanoma tikėti tokiomis pasakomis, kaip moteris, pastojusi nuo šventos dvasios, prisikėlęs ir numiręs jos sūnus, kuris vandenį vertė vynu, vaikščiojo vandens paviršiumi, o paskui nukeliavo kažkur į dangų t.t. Fantazijos ir tiek.
Green day gavo reakciją nuo radianas Kiek „uždarbyje“ tikinčiųjų?