Įvairiai, gali pažiūrėti ten kur pirkai domeną ar hostingą, kokia kaina siūlo. Žinoma yra nemokamos alternatyvos, kaip pvz: https://letsencrypt.org/ (bijau pameluoti, bet reikės, kas 90 dienų vis atnaujinti)
Iprastai hostingu tiekejai sita reikala yra automatizave. Jei parduodutve talpini nuosavame serveryje, tai reikes atnaujinti ranka arba yra sukurtas irankis, kuris viska atlieka pats. Jei gerai pamenu: lentsencrypt nepalaiko wildcard'o, todel kiekvienam subdomenui reikes naujo ssl sertifikato.
Čia šnekėjot apie pardavimą per fb.. po kelių kartų aš išvis vengiu ten pardavinėti, nes niekur kitur, kaip pačiam fb yra pilna neaiškių asmenų, kurie komentuoja šūdus, pvz "kaina per didelė" "š***s čia žinau geresnį" arba išvis kąnors ne į temą. o dar geriau, kai kitas sako "turiu tokį pat, atiduodu pigiau". Parašiau iš kito fb acc, sakau kiek tas pigiau, nieko net neatrašė, nors žinutę perskaitė. FB yra kosmosas su nemažiau 50% perikupų ir dar kokiu 30% mažvaikių, o likusioji mažuma balansuoja tarp po fake acc besislepiančio pedofilo ir tikrai potencialaus pirkėjo, vengiu ten lankytis, ir labai džiaugiuosi kad messenger programėle gali naudotis net neapsilankęs pačiame feisbuke
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.
