2021

Problema buvo Chrome extension'e "LastPass".

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Savo ilgojoje ir labai permainingoje kelionėje „Snoras" vėl pasiekė kryžkelę. Paskutinį kartą apie šį banką rašiau beveik tiksliai prieš 13 metų, 1998 metų lapkričio viduryje. Tada bankas sėkmingai padidino kapitalą ir gavo naujus akcininkus. Akcininkai buvo lyg ir iš Šveicarijos, lyg iš Izraelio, nors susitikusi pasikalbėti pamačiau išties išsilavinusį ir charizmatišką Izraelio pilietį (na taip, taip gimtoji kalba rusų) Jefimą Boroduliną, kuris stulbinamu greičiu tvarkėsi banke, susipažino su visu Lietuvos verslo ir politikos elitu ir galėjo valandas mintinai skaityti Achmatovą bei cituoti Nadieždos Mendelštam dienoraščius. Vis dėlto klausimas, o apie ką kalbasi anie investuotojai su Šiaulių vaikinukais, kurių vienas dabar sėkmingai spruko kažkur į kitų šalių tolius, man taip niekada ir nepaaiškėjo. Kad ne apie didžiąją rusų poeziją — akivaizdu, bet apie ką…
 
„Snoras" visada buvo didelis nerealizuotas noras: jo ambicijos siekė apjungti Lietuvos eilinių piliečių kišenes ir tariamų Monako kunigaikščių milijardus, čia kažkaip savotiškai derėjo neaiškios kilmės Rusijos veikėjų kapitalas ir kalbos apie „tavo artimą banką", kuriomis glostytas eilinis naivus Lietuvos žmogus. Aptakus verslas žinojo, kad „Snore" norai gauti paskolą ypač tuo atveju, kai realios rizikos vertinimo galimybės būtų nepalankios, yra gerokai didesni, nei kur kitur. Bankas (tada tapo dar aiškiau, kad kelionė trumpėja) net nusipirko didžiausią Lietuvos dienraštį, kuris turėjo tapti (ir kaip rodo pastarosios dienos tapo) paskutiniu ginklu kovoje už itin migloto verslo perspektyvas. Na, o po to, kaip vakar, 2011 metų lapkričio 16 dieną išgirdome, kad mažmeninis (!) bankas vykdė operacijas su neegzistuojančiais vertybiniais popieriais bei veikė mažų mokesčių, tada labai labai didelės rizikos, zonose, belieka klausti ir žymėtis akivaizdžias dideles bėdas.
 
Pirmoji, ir rimčiausia, problema būtų p. Šarkino palikimas. Tie brežnevinės stagnacijos metai, kuriais pažymėtas R. Šarkino laikotarpis Lietuvos banke, kai nei šalies ekonomika deramai valdyta tomis priemonėmis, kurias turi net valiutų valdybos zonoje veikiantis Lietuvos bankas, nei bankų priežiūra deramai nevykdyta, nei šviesta visuomenė (o būtent tai itin svarbi kiekvieno centrinio banko veiklos grandis, tereikia pažiūrėti, kaip su įvairiausiais gyventojų sluoksniais dirba ir JAV Fedas, ir pavyzdžiui Anglijos ar Šveicarijos centriniai bankai). Tad neverta tikėtis, jog Lietuvos eiliniai piliečiai suvokė, ką jie išties darė, pasirikdami "Snorą".
 
Antroji problema, paties banko vadovų personažai. Prieš šimtą metų Dž. Keinsas pasakė, kad prieš pirkdamas akcijas ar kitaip susisaistydamas, pažiūrėk ne į skaičius, o pirmiausia į tą, su kuriuo ketini turėti reikalą. Raimondas Baranauskas, bent man visada atrodė, tipiškas postsovietinės erdvės vaikinas, kuris bet kokį verslą suvokia kaip tam tikrą melo rūšį (deja, personažas vis dar gajus, ir net visuomenės sąmonėje). Pastarųjų dienų įvykiai tai puikiai patvirtina: atidavęs informaciją „Lietuvos rytui" apie neišvengiamai artėjančią atpildo valandą, jis jau kitą dieną dievagojasi net neturįs įtarimo apie ką anas dienraštis rašo, kai sako, jog lietuviškam bankui gresia bėdos. "Visi žiūrime ir skaitome. Nesuprantu, iš kur tokia informacija. Nesąmonės kažkokios (…). Žinau savo atsakomybės ribas. Mes dirbame įprastu režimu, jokių tyrimų pas mus nevyksta. Patikinu, kad jokios institucijos pas mus tyrimų nedaro", tada sakė "Snoro" vadovas. Faktai rodo – melavo.
 
Teisus, matyt, jis buvo tik dėl vieno – problemos grėsė ne lietuviškam, o pagal pinigų kilmę rusiškam bankui. Nemaloni ir pabėgimo (išvykimo) istorija, kokios priežastys ją bebūtų lėmę. Kita vertus, jei per gerų penkiolika metų banko vadovas nesugeba išdėstyti jokios rimtesnės ir solidesnės pozicijos bankų ir bankininkystės klausimais (proginius žurnalistų rašinėlius palikime be dėmesio), tačiau noriai aiškina apie naujus namus ir prabangias keliones, tai ne tik liūdna, bet ir tam tikras intelektualinis simptomas.
 
Trečia bėda yra Lietuvos žmonių patiklumas. Neretai atrodo, kad ką jiems bepasiūlytų (nuo kvailiausių patarimų, kaip tapti milijonierium ir greitai išsigydyti vėžį išsivalius žarnyną), tą jie ir suvalgo. Kodėl turime tokią bėdą? Pagrindinė priežastis – švietimas. Prieš dešimt metų Švietimo ir mokslo ministerijoje bandžiau išaiškinti, kad mokant mokykloje ekonomikos reikia akcentuoti ne mistinio ir neaiškaus verslumo ugdymą, o asmeninių finansų valdymą, per kurį ir to verslumo kokybiškiau būtų galima mokinti… Tada man buvo pasakyta, kad tik kvailiai nemoka savo pinigų tvarkyti, o normaliam žmogui tai visai paprasta užduotis. Na kažkaip tarsi genuose implantuota. Kuo baigiasi tokios nesąmonės, matome ir šiandien. Savo prievolių šioje srityje net išėjus Šarkinui ir dabar neatlieka ir centrinis bankas, nes juokinga, kai visas visuomenės švietimas vykdomas suinteresuotų komercinių bankų.
 
Ketvirtoji problema, vadinamieji reitingai. Keletą kartų skelbta, kad prestižinis pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalas „The Banker" „Snorą" išrinko geriausiu 2010 metų banku Lietuvoje. Dar šios savaitės pradžioje savaitraščio „Veidas" paskelbtame Lietuvos komercinių bankų reitinge „Snorui" teko antroji vieta. Dabar jau buvęs banko vadovas demagogiškai didžiuodamasis aiškino, kad jei ne būsto paskolų apimtys, tai jų bankas ir pirmasis tame reitinge būtų buvęs, mat (sic!) yra socialiai atsakingas, nes yra patikimas klientų finansų patarėjas… Jei žurnalo „The Banker" atveju, tikėtina, lemia investicijų į žurnalą skaičius (ne pirma jo didelė klaida vertinat Lietuvos bankininkystę), tai antruoju koją pakiša pačios žurnalistikos kokybė. Neretai atrodo, kad visų žurnalistų tikslas įsitaisyti kokiame bankelyje atstovu spaudai, o va giežtesnės ir rimtesnės analizės rasti labai ir labai sunku….
 
Penktoji bėda, žurnalistikos ir bankų ryšiai. Kaip bežiūrėsi, kai ta pati ponia ir apie besišlapinantį karininką, jei reikia ir liepia, parašo, ir bankelius paanalizuoja, tiesą sakant nieko apie juos neišmanydama, tai jau rodo laikraščio, šiuo atveju „Lietuvos ryto" intelektualinį skurdą ir nepagarbą skaitytojams. Visiški kliedesiai apie žudomą Lietuvos verslą, politikų baisias užmąčias, kuriais ketvirtadienį dienraščio vedamajame maitinami skaitytojai, kvepia desperacija. Bet nekvepia analize ir žurnalistika. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kaip žurnalistika nekvepėjo ano laikraščio apmokėti samprotavimai apie puikų Konopliovio banko darbą, po kurių pastarasis žuvo visom prasmėm. Gera žurnalistika skleidžia laisvės dvasią, bet ne pinigų tvaiką.
 
Galų gale, šešta – kodėl dabar, o ne anksčiau, ir ar nesama sisteminių problemų. Atsakyti labai sunku, bet tikrai palaipsniui reikia aiškintis, kokiais etapais plito užkratas, ir ar tikrai jis nepersimes į kitas, nebūtinai tiesiogiai bankines, erdves. Vis dėlto klausimas, ar tikrai nėra sisteminių rizikų sitemoje, kurioje daugybė metų veikia bankas, kuris veikia neskaidriai ir neaiškiai, išlieka. Ar normalu, kad banke kalbama apie nusikalstamo pobūdžio veiklas ir atvirą pinigų vogimą? Ar normalu, kad mažmeninio banko portfelis orientuotas į ne rezidentus, neaiški ir skandalinga informacija apie VVP, daromos investicijos į mažų mokesčių zonas? Kodėl leidžiama rizikuoti smulkių indėlininkų pinigais? Teigiama, kad jau liepos viduryje dėl veiklos rizikos, investuotojų pritraukimo, inspektavimo komanda Lietuvos banko vadovybei pateikė faktus, kurie buvo labai prasti. Kodėl laukta?
 
Kita vertus „Snoro" grupė valdė ne tik banką, bet ir „Latvijas Krājbanka" bei investicinį banką „Finasta". Kas bus su antrinėmis įmonėmis?
 
Baigiant belieka tikėtis, kad nerealizavęs norų, „Snoras" nevirs oru.
 
Šaltinis: Pinigų karta. (Link'as į straipsnį)
 
Autorius: Aušra Maldeikienė

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

Enterprise 4 Grammar Teacher's Book -

Enterprise 4 Workbook Teacher's Book - failai.lt/n3lhnpj05xr7/Enterprise_4_Workbook_Teacher's_Book.pdf.htm

Enterprise 4 Coursebook Teacher's Book - failai.lt/kd6jvt57626x/Enterprise_Coursebook_4_Teacher's_Book.pdf.htm

5lt per 3-5 sekundes.
 
Ėjau namo, žiūriu 5lt mėtosi. Tada aš juos pasiėmiau.

Išsirinkau 'Viagra', tai jau 3 valandos, kaip su stovinčiu vaikštau... :blink:

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

Kiekvienas mąstantis žmogus yra ateistas. – Ernestas Hemingvėjus

Palik savo vietą tiems, kuriems nekyla tokie klausimai ir niekur nestok.

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

Vos netapau nikotino įkaitu kambarioko dėka. Pradėjus studijuoti bei apsigyvenus su rūkančiu kambarioku jis vis eidamas parūkyt, dėl nežinomų priežasčių paklausdavo:
- Nori parūkyt?
Keletą kartų nuėjęs, po to, tai tapo įpročiu nuvyti monotoniją.
 
 
 
Ir tie ėjimai per rugsėjo mėnesį darėsi vis dažnesni.
Bet likęs racionalumas manyje ėmė klausti:
- Kam būtent šiuo metu Tau reikia pradėti rūkyti ? Kokie pliusai ?
Taigi, "mečiau rūkyti" net nepradėjęs.
 

Ne, kas čia per chroniškai kartojamas žodis klavietūra? Gal Klaviatūra?

Enterprise 4 Grammar Teacher's Book -

Enterprise 4 Workbook Teacher's Book - failai.lt/n3lhnpj05xr7/Enterprise_4_Workbook_Teacher's_Book.pdf.htm

Enterprise 4 Coursebook Teacher's Book - failai.lt/kd6jvt57626x/Enterprise_Coursebook_4_Teacher's_Book.pdf.htm

Be jokių kompromisų laimi laptopas :)

http://www.youtube.com/watch?v=5PsnxDQvQpw

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

Didžiausias laimėjimas freeroll'e:
 
http://img3.imageshack.us/img3/2118/captureefu.png
 
Uploaded with ImageShack.us