2021

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

Man senelis sakydavo:
"Kalbant su bobom reikia visada prisiminti, kad jos durnos" :huh:

(Čia pilna kalba, kurios dalimi pasidalino kolega)
Ačiū jam už tai. ;)
 
Dabar "pasisėmus" motyvacijos reikia gauti žinių, kaip šią motyvaciją siekiant savo tikslo išlaikyti ilgesniam laikui nei 3-7 dienos. ^_^

Kiekvienas mąstantis žmogus yra ateistas. – Ernestas Hemingvėjus

(Čia pilna kalba, kurios dalimi pasidalino kolega)
Ačiū jam už tai. ;)
 
Dabar "pasisėmus" motyvacijos reikia gauti žinių, kaip šią motyvaciją siekiant savo tikslo išlaikyti ilgesniam laikui nei 3-7 dienos. ^_^

Tos, kurios įkandamos eiliniams lietuviams: KONTRABANDINĖS

Spaudziam nuoroda http://www.freepokercashbankroll.com/Sign-Up.Sportsbook.html
 
Butinai siuskites sportsbook pokerio accounta is sios svetaines, turi buti susieta su freepokercashbankroll!
Stsisiunciam pokerio clienta susikuriam accounta nereikia rasyti jokiu bonus kodu nieko, tiesiog paprastai susikuri. Baiges, uzpildai freepokercashbankroll laukelius, tada ateina laiskas su nuoroda kuria paspaudus aktivuoji bonusa. Uz 1-3 dienu jusu pokerio accountas bus credituotas
*5000 VIP points is equivalent to $50 in Cash Value.
Ka laimesit turnyruose uz situos 50$ bus jusu realus pinigai!
Imkit kol duoda!
Sitas bonusas tikrai vertas demesio! Nes tai galimybe tureti gera bankrolla:)
Freerolleriai ipac grebkit ir bent viena buy in uz 50$ sudalyvaukit 50.000$ turnyre o gal laime nusisypsos.
NERA UZ KA! :) <3

http://www.part.lt/img/b68dfa68539bafadb29f4a70c1b6a2dd842.gif

puiku dabar su internet explorer galima greiciau parsisiusti mozilla arba chrome :D:D

Kiekvienas mąstantis žmogus yra ateistas. – Ernestas Hemingvėjus

1.
 
 
Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.
 
Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai...
 
Žmogus yra nematomas.
 
Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.
 
Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos...
 
Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia... Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas...
 
Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo...
 
O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.
 
Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.
 
Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.
 
Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.
 
Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai... Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.
 
Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..
 
Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.
 
O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.
 
2.
 
Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.
 
Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?
 
Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai... Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo...
 
– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau...
 
Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..
 
O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą... Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi... Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi...
 
Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.
 
O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.
 
Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.
 
O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist... O žvėrys nūnai alkani...
 
Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.
 
Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.
 
Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.
 
Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..
 
Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.
 
Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos... Už sienos... Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi...
 
Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės.... To neištvertume.
 
Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk... Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.
 
 
Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?
 
O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt...
 
Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai...
 
Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.
 
Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų...
 
Bet valdžios žmonės – matomi.
 
3.
 
Būti pedagogu... Ar šiandien tai normalu?
 
Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.
 
O pasakyk taip šiandien...
 
Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.
 
Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?
 
Vienintelis paaiškinimas: meilė akla...
 
O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj... Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules... Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.
 
Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose... Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas... O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.
 
Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai...” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal...” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos... Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?
 
Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt... O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais... Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.
 
Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..
 
 
Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo... Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką... Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?
 
Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien... Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?
 
Kažin... Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai... Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult...
 
Užtat ir vilionės, pagundos...
 
Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis...
 
Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga...
 
4.
 
Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.
 
Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.
 
Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.
 
Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.
 
Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį...
 
Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.
 
Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia... Ir atvirkščiai... Taip išsaugomos šeimos.
 
Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.
 
Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.
 
Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas...
 
Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.
 
Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?
 
Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.
 
Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?
 
Gal... Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.
 
Šaltinis: Lrytas.lt

Tai apie gyvenimą supermama forume padiskutuot gali :)

Creedy: Die! Die! Why won't you die?... Why won't you die?
V: Beneath this mask there is more than flesh. Beneath this mask there is an idea, Mr. Creedy, and ideas are bulletproof. [V for Vendetta]

1.
 
 
Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.
 
Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai...
 
Žmogus yra nematomas.
 
Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.
 
Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos...
 
Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia... Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas...
 
Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo...
 
O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.
 
Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.
 
Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.
 
Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.
 
Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai... Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.
 
Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..
 
Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.
 
O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.
 
2.
 
Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.
 
Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?
 
Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai... Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo...
 
– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau...
 
Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..
 
O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą... Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi... Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi...
 
Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.
 
O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.
 
Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.
 
O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist... O žvėrys nūnai alkani...
 
Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.
 
Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.
 
Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.
 
Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..
 
Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.
 
Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos... Už sienos... Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi...
 
Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės.... To neištvertume.
 
Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk... Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.
 
 
Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?
 
O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt...
 
Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai...
 
Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.
 
Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų...
 
Bet valdžios žmonės – matomi.
 
3.
 
Būti pedagogu... Ar šiandien tai normalu?
 
Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.
 
O pasakyk taip šiandien...
 
Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.
 
Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?
 
Vienintelis paaiškinimas: meilė akla...
 
O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj... Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules... Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.
 
Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose... Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas... O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.
 
Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai...” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal...” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos... Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?
 
Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt... O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais... Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.
 
Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..
 
 
Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo... Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką... Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?
 
Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien... Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?
 
Kažin... Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai... Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult...
 
Užtat ir vilionės, pagundos...
 
Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis...
 
Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga...
 
4.
 
Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.
 
Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.
 
Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.
 
Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.
 
Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį...
 
Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.
 
Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia... Ir atvirkščiai... Taip išsaugomos šeimos.
 
Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.
 
Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.
 
Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas...
 
Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.
 
Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?
 
Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.
 
Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?
 
Gal... Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.
 
Šaltinis: Lrytas.lt

1.
 
 
Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.
 
Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai...
 
Žmogus yra nematomas.
 
Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.
 
Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos...
 
Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia... Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas...
 
Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo...
 
O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.
 
Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.
 
Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.
 
Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.
 
Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai... Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.
 
Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..
 
Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.
 
O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.
 
2.
 
Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.
 
Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?
 
Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai... Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo...
 
– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau...
 
Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..
 
O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą... Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi... Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi...
 
Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.
 
O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.
 
Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.
 
O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist... O žvėrys nūnai alkani...
 
Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.
 
Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.
 
Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.
 
Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..
 
Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.
 
Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos... Už sienos... Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi...
 
Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės.... To neištvertume.
 
Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk... Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.
 
 
Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?
 
O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt...
 
Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai...
 
Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.
 
Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų...
 
Bet valdžios žmonės – matomi.
 
3.
 
Būti pedagogu... Ar šiandien tai normalu?
 
Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.
 
O pasakyk taip šiandien...
 
Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.
 
Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?
 
Vienintelis paaiškinimas: meilė akla...
 
O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj... Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules... Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.
 
Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose... Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas... O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.
 
Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai...” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal...” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos... Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?
 
Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt... O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais... Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.
 
Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..
 
 
Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo... Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką... Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?
 
Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien... Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?
 
Kažin... Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai... Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult...
 
Užtat ir vilionės, pagundos...
 
Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis...
 
Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga...
 
4.
 
Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.
 
Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.
 
Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.
 
Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.
 
Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį...
 
Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.
 
Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia... Ir atvirkščiai... Taip išsaugomos šeimos.
 
Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.
 
Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.
 
Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas...
 
Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.
 
Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?
 
Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.
 
Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?
 
Gal... Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.
 
Šaltinis: Lrytas.lt

1.
 
 
Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.
 
Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai...
 
Žmogus yra nematomas.
 
Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.
 
Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos...
 
Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia... Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas...
 
Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo...
 
O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.
 
Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.
 
Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.
 
Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.
 
Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai... Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.
 
Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..
 
Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.
 
O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.
 
2.
 
Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.
 
Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?
 
Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai... Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo...
 
– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau...
 
Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..
 
O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą... Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi... Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi...
 
Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.
 
O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.
 
Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.
 
O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist... O žvėrys nūnai alkani...
 
Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.
 
Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.
 
Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.
 
Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..
 
Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.
 
Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos... Už sienos... Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi...
 
Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės.... To neištvertume.
 
Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk... Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.
 
 
Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?
 
O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt...
 
Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai...
 
Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.
 
Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų...
 
Bet valdžios žmonės – matomi.
 
3.
 
Būti pedagogu... Ar šiandien tai normalu?
 
Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.
 
O pasakyk taip šiandien...
 
Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.
 
Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?
 
Vienintelis paaiškinimas: meilė akla...
 
O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj... Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules... Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.
 
Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose... Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas... O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.
 
Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai...” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal...” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos... Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?
 
Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt... O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais... Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.
 
Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..
 
 
Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo... Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką... Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?
 
Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien... Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?
 
Kažin... Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai... Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult...
 
Užtat ir vilionės, pagundos...
 
Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis...
 
Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga...
 
4.
 
Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.
 
Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.
 
Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.
 
Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.
 
Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį...
 
Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.
 
Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia... Ir atvirkščiai... Taip išsaugomos šeimos.
 
Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.
 
Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.
 
Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas...
 
Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.
 
Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?
 
Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.
 
Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?
 
Gal... Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.
 
Šaltinis: Lrytas.lt

1.
 
 
Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.
 
Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai...
 
Žmogus yra nematomas.
 
Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.
 
Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos...
 
Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia... Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas...
 
Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo...
 
O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.
 
Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.
 
Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.
 
Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.
 
Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai... Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.
 
Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..
 
Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.
 
O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.
 
2.
 
Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.
 
Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?
 
Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai... Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo...
 
– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau...
 
Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..
 
O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą... Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi... Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi...
 
Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.
 
O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.
 
Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.
 
O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist... O žvėrys nūnai alkani...
 
Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.
 
Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.
 
Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.
 
Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..
 
Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.
 
Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos... Už sienos... Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi...
 
Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės.... To neištvertume.
 
Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk... Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.
 
 
Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?
 
O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt...
 
Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai...
 
Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.
 
Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų...
 
Bet valdžios žmonės – matomi.
 
3.
 
Būti pedagogu... Ar šiandien tai normalu?
 
Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.
 
O pasakyk taip šiandien...
 
Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.
 
Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?
 
Vienintelis paaiškinimas: meilė akla...
 
O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj... Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules... Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.
 
Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose... Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas... O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.
 
Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai...” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal...” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos... Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?
 
Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt... O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais... Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.
 
Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..
 
 
Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo... Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką... Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?
 
Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien... Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?
 
Kažin... Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai... Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult...
 
Užtat ir vilionės, pagundos...
 
Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis...
 
Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga...
 
4.
 
Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.
 
Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.
 
Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.
 
Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.
 
Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį...
 
Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.
 
Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia... Ir atvirkščiai... Taip išsaugomos šeimos.
 
Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.
 
Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.
 
Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas...
 
Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.
 
Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?
 
Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.
 
Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?
 
Gal... Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.
 
Šaltinis: Lrytas.lt

ta proga uzdejau

http://www.part.lt/img/400c760f0109ffd055be709ce9e978e1558.png :lol:

Toks rimtas biznis, kad tik troleibusuose aptarinejimas

ne taip nekaltai ten viskas... BENDROSIOS SĄLYGOS reikia paskaytyti. Uz 20lt atiduodat valdyti savo duomenis. Tai pagalvok ar kamnors uz 20lt leistum kad jis turetu teise stebeti tavo saskaitos balansa, pajamas, islaidas, vrm irashus ir t.t. + kas blogiausia tai kredito istorijoje atsispindes ju uzklausos. Nes uz 20lt tu sutinki kad jie tikrintu tavo kredito istorija, o kiekvienas patikrinimas istorijoje isirasho, tai kas menesi po karta patikrins, per 3 metus bus 36 smscredit uzklausos. Nueisi i banka rimtos paskolos, su normaliom pajamom, bankas pasitikrins ir matys kad tu kas menesi smskredito tikrinamas... na galvos pas bahuriuka problemikes su finansais... tai kad paskola tik smskredit ir geles tau suteikti ;) + dar ten niuansu daug... tingiu rashyt :)

Gera akcija pasinaudosiu :D nes 120 min i vius tinklus tai paskambinus i tele2 dar uzdirbsi 2lt plius gausi 1000 sms nemokamai :DDD

domeną pirma galėtum nupirkti :) Dabar nėra prasmės kažką daryti, nes lankomumas eina į subdomeną.

Perksiatęs temos pavadinimą, pamaniau, kad tau reikia sepc. pratimų, kad nustotum augti :) Pagalvojau, kažin, koks jo ūgis, kad tai tapo problema :))

Naujausio eksperimento metu mokslininkai stebėjo meditacijos pratimus atlikinėjusių žmonių smegenų struktūras ir pastebėjo, kad jau po aštuonių savaičių smegenyse atsirado tam tikrų teigiamų kokybinių pakitimų. Tyrėjai iš Masačiusetso centrinės ligoninės nustatė, kad medituojančiųjų asmenų smegenyse padidėjo pilkosios medžiagos tankumas. Didžiąją dalį šios smegenų substancijos sudaro neuronų ląstelės.
Tikėtina, jog meditacija mokslo pasaulyje gali būti priimama gana skeptiškai. Nieko stebėtino, nes tai – religinio-dvasinio pobūdžio sąmonės aktas, pasaulio religijose egzistuojąs ir propaguojamas jau ne vieną tūkstantmetį. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės meditacija populiarėja ir su religija mažai ką bendro turinčių žmonių pasaulyje. Ko gero, ne veltui: vis daugiau medicininių tyrimų patvirtina teigiamą meditacijos poveikį ne tik visam organizmui ar atskiroms jo struktūroms, bet ir smegenims.
 
Smegenų neuronų plastiškumas mokslininkams žinomas puikiai – mes galime plėsti atminties, orientavimosi, kalbos ir daugybę kitų psichinių funkcijų. Smegenų plastiškumas mokslo pripažintas ir hipokampo tyrimuose. Hipokampas – smegenų sritis, susijusi su ilgalaike atmintimi bei orientavimusi. Ankstesniuose tyrimuose nustatyta, jog gali kisti hipokampo audinių tankumas.
 
Masačiusetso mokslininkų tyrimo metu užfiksuotas ne tik hipokampo, bet ir kitų smegenų struktūrų tankio padidėjimas. Šios smegenų sritys turi įtakos savivaizdžio ir savasties (savęs skyrimo nuo kitų) psichinėms funkcijoms. Tyrimo rezultatai byloja, jog meditacija gali sustiprinti ilgalaikę atmintį bei savasties jausmą. Tyrimo rezultatai sukėlė spėjimų, jog meditacija gali sąlygoti smegenų migdolinių kūnų (angl. k. – „amygdala“) traukimąsi. Migdolinis kūnas – smegenų sritis, reguliuojanti emocijas (ypač baimę ir nerimą), tad jo traukimasis gali sąlygoti bendro medituojančių asmenų nerimastingumo mažėjimą.
 
Eksperimentinės dalyviai lankė aštuonias savaites trukusias meditacijos pratybas. Kontrolinės grupės dalyviai nemeditavo. Lyginant abiejų grupių narių smegenų struktūras, žymių pilkosios masės tankumo pokyčių buvo pastebėta meditavusiųjų smegenyse. Kontrolinėje grupėje tokių pokyčių nepastebėta. Tyrimo autoriai pripažįsta, jog jų darbas yra tik nedidelis pavyzdys, liudijantis apie daug žadančias meditacijos poveikio tyrimų perspektyvas neurologijoje.
Technologijos.lt