GeroNesiojim

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.

Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?

Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.

Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.

O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.

O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.

Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.

P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Kausimas Andriui - kaip matau persimetei i rubus. Tik del idomumo klausiu - teko nekonkuravimo susitarima pasirasyti perledziant savo dali?

Taip, reikėjo pasirašyti nekonkuravimo sutartį, todėl kol nieko negalėjau daryti - rašiau knygą :)

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.

Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.

Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.

Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.

Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).

Andrius Kolesnikas

www.geronesiojimo.lt