narto

http://www.youtube.com/watch?v=SmM0653YvXU

http://www.youtube.com/watch?v=tUDhIXV-S8I

http://www.youtube.com/watch?v=zMiMscZyf6I
 
 
Lietuviu liaudies dub stepas :D
 
http://www.youtube.com/watch?v=wzHatTjc3iE

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Yra toks posakis, "nesidžiauk radęs, neverk pametęs" Žmonės taip pat mėgsta sakyti, kad nesidžiauk per anksti, nes po to viskas eisis tik blogyn. Aš nepaklūstu šiai taisyklei, todėl šiame straipsnyje noriu pasidalinti tuo džiaugsmu, kuris mane užklupo po 2 savaičių laukimo. Nebuvo lengva, kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, laukimas žudo, tai tarsi peilis, kuris sminga vis giliau, žaizda didėja, o tau skauda vis labiau. Skauda nefiziškai, bet psichologiškai, gal esu švelnios sielos, bet man nenusipjauti kaip praėjo tos dvi laukimo savaitės. Pripažinsiu buvo verta laukti. Kaip sako, belskis ir tau bus atidaryta.
Laukimas. Įsidarbinimas. Sėkmė.
 
Taigi tos durys atsidarė. Gavau darbą Reflex Labels. Pagrindinis skirtumas nuo kitų gamyklų, ten nėra lenkų ir lietuvių. Na gerai yra, bet juos galima skaičiuoti ant pirštų. Nežinau ar čia likimas ar sutapimas, o gal visgi įdėtų pastangų rezultatas, bet eidamas į miestą nusprendžiau dar kartą užsukti į darbo agentūrą. Vienas balsas sakė, "neik, vistiek tau pasakys, kad you need to wait more, kitas balsas sakė "eik neprarandi nieko, nueisi, paklausi, gal duos ką nors". Įėjau. Mane pasitiko britė. Pamiršau jos vardą, bet jos manierų nepamiršiu niekad. Reguliarus "Hi there, tariamas su nežymiu akcentu". Britė: How I can help you? Aš: I wanted to ask then you planning to do induction.(Buvau užsiregistravęs anksčiau, kadangi darbo vis nebūdavo tekdavo laukti, induction - jei tave priimtų į darbą, tave supažindina su darbo aplinka). Deja, britė nieko negalėjo padėti. Nėra ir nebus induction'ų. Liūdno veido pagautas, ruošiausi išeiti, kai kita jos kolegė liepė palaukti. Kantrybė, dorybė.
 
Atsisėdau ant kušetės. Nerimastingas laukimas, neturiu kur pirštų dėti. Skaitau skrajutęs, Bostone organizuojamas FAKE Festivalis, alkoholikų ir alaus mėgėjų fiesta. Staiga išgirstu jos raginimą prieiti prie jos stalo. Ji pradeda pasakoti. Turime vieną darbo laisvą darbo vietą. Mano galvoje tarsi kas būtų įžiebęs lemputę. Veide šypsena. Bingo, užkibo. Godžiai gaudau kiekvieną jos žodį.
 
Viena koja dirbančiųjų gretose. Pildome dokumentus, kontraktus. Nurodome banko detales. Nepamirštame adreso. National Insurance numeris. Padaroma paso kopija. Dar geriau, jie man duoda aprangą. Suprantu, kad daugumai tai įprastas dalykas, bet man pirmą kartą gavus uniformą, užplūdo neapsakomas džiaugsmas. Smagu gauti nemokamai ane? Taigi gavęs darbo aprangą: Marškinėlius, Kelnes, Batus. Išbėgau namo pasipasakoti kaip man pasisekė.
 
Gražus rytas. Darbo vieta. Britai.
 
Gera nuotaika neišblėso net ryte. Atsikėliau 05.30. Laukė "sunki" diena. Persimečiau pora žodžiu su kaimynais. Išgėriau arbatos. Užsimoviau net keturiolikto dydžio batus (čia jau kita istorija) ir patraukiau į vietą, kur mane turėjo paimti lenkas Adamas. Smagu, kad žmonės nestovi vietoje. Adamas puikiai kalba angliškai, taip visą kelią linksmai kalbėdami atsidūrėme savo darbo vietoje.
 
Reflex Labels švietė iš tolo. Nedidelis pastatas, primenantis angarą. Įėjome, galvojau dabar tai bus, lenkai, lietuviai, latviai rusiškas žodžių gausmas, gaus tarsi lėktuvas, Neįprasta. Tyla. Adamas aprodo patalpas. Ir štai pasirodo jie, tikrieji britai. Rankose bulvarinis Sun laikraštis. "Hi there" su šypsena veide atsakau Hi. Na ir papuoliau.
 
Angare gaminamos etiketės, įvairiems produktams. Relex labels aptarnauja daugelį Uk kompanijų. Tesco, Morrisons ir dar daug kitų nežinomų man. Faktas, kad šios kompanijos etiketėmis padengiamas didelis kiekis įvairių produktų.
 
Mane pasitinka, besišypsantis britas 'Steve'. Jis mano darbo vadovas. Persimetę keliomis nereikšmingomis frazėmis patraukiame prie mano darbo objekto. Britas postringauja, turime čia tokį tarnybinį kambariuką, reikia kad tu jo grindis nudažytum. Aš jam ir atšaunu no problem mate. Bus padaryta taip sakant. Dirbau greit, nežinau nemoku dirbti lėtai. Atbėga Steve why you working so fast (Kam dirbi taip greit)? Okay Steve sorry, Steve galva tikrina, žinai berniuk, tau kavos pertraukėlė kol tu gersi kavą aš tau sugalvosiu naujo darbo. Na ką išgėriau kavos už 20 pensų ir vėl traukiu darban. Šįkart padėsiu konstruoti pastolius. Ten tokie britiški. Sukonstruojam, mano kolega dar vienas britas Andy, Geras vyrukas, turi dvi dukras. Laimingas patenkintas, jis man ir sako neskubėk tu taip. Čia mes ne vilkai, tavęs nesuvalgysim eik pasivaiksčiok pašnekėk su kitais. Negaliu patikėt, kad šiais vartojimo ir greito gaminimo laikais kai produktas svarbiau nei žmogus, galima taip nedirbti. Andys sako, Andy žino. Darau kaip lieptas. Steve irgi neprieštarauja ateina, pažiūri ir nueina švilpaudamas. Stovėdamas tame angarą supratau, kad britai tinginiai. Čia ne naujiena, bet tokio darbo našumo nesu matęs savo gyvenime.
 
Darbo kontingentas. Aplinka. Uždarbis.
 
Britai kamerų manjakai. Pirmąją dieną išnagrinėjau darbo patalpas. Nepraslydo nė viena detalė. Tai dariau sąmoningai, kadangi norėsiu daryti vaizdo įrašus, keletą nuotraukų. Fabriko vadovai nesuinteresuoti, kad pašaliniai sužinotų jų verslo paslaptis. Anokios čia paslaptys, britai geba stebinti.
 
Kontingentas, vyraujantis fabrike, britai, kurie nieko nesugebėjo pabaigti arba tiesiog tingėjo. Jiems nereikia diplomų, jiems nereikia nieko. Duok tuokiam žmogeliui darbo, jam gerai. Gaus minimumą, berods 208 svarų ir laimės pilnos kelnės. Skeptiškai žiūriu į tokį gyvenimą, bet darbas yra darbas, darbas žmogų puošia. Aš laikinai. Žinau savo misiją. Dirbk ir uždirbk, tai mane šiek tiek keičia jų tarpe.
 
Kalbant apie patį britų mentalitetą smagu su jais. Mandagūs, įėjęs sutikau krūvą individų, besėdinčiu, visi lyg susitarę sako Hello. Jei kas neaišku, prieina paaiškina. Svarbiausia su jais koloboruotis ir viskas eisis kaip per sviestą. Tuo ir skiriamės nuo paprastų imigrantų, mes mokame kalba, o kiti net nepabando. Anglų kalba privalumas. Teisės turėkite, bus dar geriau. Svarbūs komponentai. Aš visada ignoravau teisių svarbą, bet kai nori dirbti, drauguži mielas, reika jas turėti. Būk mielas ir išsilaikyk jas.
 
Algą gausiu nei didelę nei mažą. Kadangi skaičiuojamas minimalus įkainis už valandą, kas išeina berods 5.90 svaro, teks tada per savaitę apturėti 208, nuskaičiavus mokesčiu. Smagu gyventi su šeima tai pasitaupysiu. Ant savęs važiavus tik pragyventum.
 
Pabaiga. Motivacija.
 
Fabrikas laikina stotelė. Nešlovinu tokio gyvenimo. Britiškas fabrikas lengva, bet kaip sako Andy per laiką atbunki. O kai atbunki, tai tada tau liūdnos gyvenimo dienos. Baigiant savo minčių srauto rašinėlį, norisi palinkėti visiems dar ieškantiems darbo nepasiduoti. Ieškokite, pildykite anketas, klausinėkite, vaikštinėkite. Manęs nepriimė į Asda, negavau darbo nei KFC ar McDonald visi britai manęs atsisakė. Bet pagaliau gavau darbą, Šiai vasarai tikiuosi, kad išdirbsiu visą periodą. Manau kad ir kitiems pasiseks tereikia belstis ir tau bus atidaryta. Sudie, tiems kuriems rašiniai patiko, laukite naujo tęsinio. Fabriko Anatomija.
 
Pridedu muzikos, gal ir ne tokia motivacinė, bet vistiek...
http://www.youtube.com/watch?v=j2rNq_q3t-Y

Siaip teisingai sakai, dauguma ir dirba fabrike iki pencijos, be man nuo to tik geriau, jai visi su akstaisiai butu man sunkiau butu geresni darba gaut:) o del pacios Lietuvos tai man ten nepatinka zmoniu kultura. Sustabdai mikriuka tai atpisa prota kad nestabdyk daugiau cia nes duobiu pagal krasta daug, autobuse bilieta nori nusipirkt tai guani gruzo kad neturi lygiai tokios sumos o reikia graza duot, Noroj neduok dieve paklausi kodel kaina buvo parasyta 1.99 o imuse 2.99, tai issaiskins kad ###### reik ziuret ka imi. Tie visi pensininkai kurie rekia kad jaunimas nemandagus nors ispaciu niekad neisgirsi "aciu" kai palaikai duris ar uzleidi kur, jaigu jaunesniam palaikai duris isejas is kurnors tai perkreiptu veidu ziuri ko tu cia nori is jo. Ir milijonas kitu situaciju kurios man sugadina nuotaika tik isejus is namu. Aisku visur pasitaiko tokiu zmoniu bet tikraj ne tiek kiek LT:)

Tame ir esme, kad jei visi tokie butu anglistai ir savim pasitikintys, tai nereiktu i fabrikus lysti. Bet dazniausiai isvaziuoja zmones ne per savo nora, kai nebera kur detis, o tada jau svetima salis, svetima kalba, pazystamo ne vieno, viska reikia statyti nuo nulio ir pan..Tuo labiau zinant, kai tokioje salyje ten jau baisiai pradeda tu imigrantu neapkesti, tai tie visi pasitikejimai isgaruoja pati pirma ryta prabudus ne savo salyje.
Bet taip jau yra, kad vieni vaziuoja geresnio gyvenimo, kiti egzistenciniu principu (pvz susimoket uz buta skolas) ir pan. Ir siaip, kaip bebutu, visi esame skirtingi, ir dar mano nuomone, daug kas nuo likimo priklauso, nes butent tokioje darbo paiesku sferoje labai priklauso nuo principo pasitaikyti vietoje ir laiku ;]..

Tiesiog as gyvenu principu: galva duota ne tam kad dirbt o tam kad ne dirbt. As niekada nenorejau buti vidutine socialine visuomenes baterija (namai-darbas-namai-darbas-namai-seima-miriau. :)

Va cia tai pritariu 100% :). Is tikro, koks beprasmis gyvenimas yra taip gyvenant kaip va darbas namai darbas namai seima ir miriau :).. Kad ir kaip ziauriai tai skamba, bet tokia ta realybe ir gyvenimas per trumpas save kankinant dirbti tokius darbus..

2-3 darbo dienas

[http://www.youtube.com/watch?v=fXO24I73TsI

Dar viena parduota vasara. Taip nusiteikęs atvykstu į Lietuvių "pamėgtą" Angliją. Vieniem čia kurortas, kitiems XIX a. lažas. Vergovės vieta Bostonas. Eilinis Anglijos miestelis, kurį it musės apspito broliai Lietuviai. Skuodas, Plungė, Klaipėda, Šilutė, netgi Alytus ir Mažeikiai, visi jį žino ar bent yra girdėję. Ko gero pagrindinė priežastis, kodėl čia suvažiuoja mūsų "elito atstovai", dėl didelės žemės ūkio darbų pasiūlos. Šiomis dienomis, žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tai nesustabdo atvykėlių. Reikia paminėti, kad Bostonas teritoriškai išsidėstęs aplink didžiulius laukų plotus. Tai lyg ledai ant pagaliuko. Miestelis taip pat turi keletą fabrikų, kuriuose prakaitą be mūsų lieja, latviai, lenkai, portugalai ir kitos vargo bitės. Štai tokiame mėšle mes gyvenam.
Gyvenimo psichologija dirbant užsienyje labai paprasta. Darbas, Namai, Prekybos Centras, o penktadienis ir šeštadienis apvainikuojamas alum, degtine, žole. Pats tokių atrakcijų nepropaguoju, kadangi jos bevertės, bet kai kuriems mūsų Lietuvos herojams tai patinka. Įsuka save į tos baltos, bandymų žiurkės gyvenimą. Jiems to nesuprasti. Per laiką praleista šiame Dievo užmirštame kampelyje susitikau ne vieną intelekto nesužalotą žmogysta. Kaip Balys Sruoga, savo knygoje "Dievų Miškas" pradedi juos vadinti mažybiniais vardais. Čia Jurgelis, čia Petrelis. Visi tokie geri, gaila kad Dievulis pagailėjo jiems košės. Turi gyventi su tuo kas liko. Fabrike ar žemės lauke nerasi Einšteino ar Maria Kiuri, tenka šlietis prie mūsų "šviesuolių", užsidaryti ir gyventi tarp keturių sienų nesinori.
Kalbant apie gyvenamą plotą, pats pasirenki kaip žaisi. Gali nuomotis kambarį (ką ir pats darau) arba dar mandriau, kai koks monopolio tycoon'as jami visą namą ir ieškai žmonių, kurie tave išlaikys. Taip schemos ir veikia. Aš ir pats moku 120 svarų, gyvename name. Į mano nurodytą sumą įeina elektra, vanduo, dujos, internetas, ploto nuoma. Gyvenk ir žvenk. Deja toks gyvenimas labai nežavi, kadangi dauguma laiko praleidi savo kambary. Galėtum išeiti, pažaisti į pievutę, bet kažkaip nesinori. Ir reikia pastebėti patys nuoma suteikiantys asmenis tokie pat, bėga į savo kambarius lyg tarakonai. Ir kiek pakalbi visur taip visi žino savo pareigas sumoku už nuomą, pavalgau virtuvėje, nusiprausiu viso gero. Jokio ryšio, gal ir gerai, nereikia savęs įpareigoti. Atlikau, dingau, dirbu.
Darbo labai gero negausi. Atvažiuoji čia su mintimi ir socialinę stigma. "Esi 0". Tavo diplomas ar tai būtų Vilniaus ar Kuršių Marių, neegzistuoja. Gerai dar, kad teises turi ir kalbą moki. Tai tave pakelia 0,01 laipteliu aukštyn. Taigi prasideda naujas gyvenimas. Renkiesi laukai ar fabrikas. Dauguma renkasi easy way ir eina į fabriką. Fabrikas fabrikui nelygų. Tarkim viena kompanija nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiu pailistruosiu. Šeštadienis, su draugu judame Bostono centru, skambutis, "jūs turite vykti į darbą" ir nesvarbu, kad jam penktadienį pasakė, kad gaus day-off (išeiginę) ir ką manot? Tenka žygiuoti, nes kitaip prarasi darbą. Kita rūšis fabrikų geresnė. Padirbęs metus ar puse per agentūra gali tikėtis kontrakto. Nustatytas tikslus darbo ir poilsio režimas. Apmokamos atostogos. Mūsų burliokams rojus. Kol esi agentūrinis tave mėto ir vėto. Bet gavus kontraktą esi "nepažeidžiamas".
Apie lauką nekalbėsiu, kadangi pats nedirbau, bet kiek girdėjau darbas laaabai sunkus, dirba tik stipriausi. Niekas ten nesicackina, kiek padirbsi tiek ir gausi.
Britai į emigrantus žiūri šnairai. Ypač nemėgsta lenkų. Mes irgi esame nepasitenkinimo židinys. Neapykanta stiprėja. Prieš metus du politinių partijų plakatų, agituojančių britus vyti užsieniečius iš šalies nebuvo. Dabar kabo visame mieste. Keisčiausia, kad jie nesupranta, kad būtent užsieniečiai kelia UK ekonomiką. Anglas geriau gaus pašalpą, nei eis dirbti. Pats mačiau, darbo biržoje dairiausi darbo skelbimų, kai įėjo jauna šeima, vaikai, žmona ir vyras, kuris galėtų darbuotis, bet "neranda" darbo. Komedija. Dar vienas pastebėjimas. Anglai nebesibodi pasakyti kokie riebų komentarą emigrantu atžvilgiu. Tarkim laukiant prie bankomato aiškiai girdimas dviejų bričių pokalbis, apie tai kaip lenkai juos knisa. Į lenkų apibrėžimą įeiname ir mes. Ant tiek atsilupusi tauta, kad net nežino, kur Lietuva. Kai kurie nekreipia dėmesio, bet mane tai knisa. Tenka pasitelkti kantrybę, nes bandydamas ieškoti teisybės gausi sprigtą nuo UK policijos.
Šiandien skaičiau apie Bostoną. Vienas įdomesnių faktų, Bostonas pirmauja savo storų žmonių kiekių. Vaizdų iš KFC ir McDonalds pateiksiu vėliau. Komiškas vaizdas. Laukiu pokalbio su manager(ieškau darbo) ir sėdi ten tokia poniutė, ##### netelpa kėdėje. Šalia vaikas, abu kemša KFC mėsytę, skanu, bet labai nesveika. Ypač jei tai patampa įpročiu. Keista kaip žmogus savęs taip neprižiūri. Tai vat toks trumpas pasakojimas kokioje skylėje esu. Nesakau, kad blogai, gerai, kad aš dirbu tik vasaromis. Gaila man tų žmonių, kurie dirba fabrikuose. Visą gyvenimą įkalina save. Suprantu kai kurie neturi pasirinkimo. Jeigu visgi turit keiskit save, negriaukit savo potencialų tuose 21 amžiaus koncentracijos lageriuose.

http://www.youtube.com/watch?v=Xm2gqeIR5io

Vakarykštės nakties hit'as ;D
 
http://www.youtube.com/watch?v=a2Rw1bWlPXQ

Kas antras postas tavo... gal užteks to rusiško šlamšto?

Vaikystėje turejau versliuka supirkinedavau alaus butelius is draugu ir pazistamu. Nueidavau pas juos surinkdavau butelius ir sumokedavau po 18ct uz buteli. Parduotuveje supirkinejo po 20 ct, o bazeje 30ct.Tad surinkes per savaite vasara apie 500 su tevu nuvesdavau priduoti.Dar autoservisas netolimais buvo tai jie ten buvo alaus megejai :D.
Rekordas buvo per savaite virs 900 butelius :D
 
Del buteliu rinkimo kaip buvau mielkas , o babkiu reikejo segos disketems tad su darugu prie ezeru ir ten kur zmones tusino rinkdavome anksty ryte apie 4~5h. Po to bomzai mus pastebeje pradejo keltis dar anksciau, tad greitai uzsirauke :D

Bonkes rinkti.
20 bonkių alaus 5LT. 5lt x 30 = 150lt/mėn.
 
Matau esi iš panevėžio, manau nesunku būtų prie ežerų ar parkų rasti kasdien po 20 bonkių.

Šitie 2 Musseta gabaliukai man tiesiog pasakiški :) Gal dar kam nors patiks
 
http://www.youtube.com/watch?v=6Me43gD4dlw
 

 
Relax:
 
http://www.youtube.com/watch?v=39pH6_E7rpg
 
+Šiek tiek kitokių
 

 

 

nemegejas as rusiskos muzikos, bet si daina pakelia nuotaika :)
http://www.youtube.com/watch?v=JC7sE-lhVLg

Taigi, kokios naujienos is sios idejos? Bandei vykdyti? Nes as paskaiciau ir man tikrai ji patiko, jei tu jos nedarai tai galbut as kazka organizuosiu.

http://www.youtube.com/watch?v=Xwm8j7vReYE&feature=related

Nuteikia vasarai!