Simonas

3000 Lt yra pernelyg juokinga suma, kad reikėtų imti į galvą. Taip mąsto paprastai gyvenantys žmonės, neturintys skolų. Jeigu pats esi tas, kuris skolingas, ir esi skolingas 3000 Lt, situacija apsiverčia. Nervuojiesi, nes bijai, kad kažkas atsitiks, rizikuoji, tikėdamas atsistiesti (ir kaip patirtis rodo dar pablogini situaciją), arba bijai ir nedarai darbo (kuris padėtų), nes manai, kad tai ne išeitis. Tačiau mano rekomendacija yra įjungti blaivų protą.
 
Kas yra 3000 litų?
a) 3 mėnesiai gana sunkaus darbo, dirbant už minimumą (bet iš tiesų, net žolės pjovėjai Vilniuje gauna 2000 Lt / mėn)
b) 1 mėnesis uždarbyje perparduodant kažkokias paslaugas (jei kažkam reikia, galiu pasiūlyti pelningą planą)
c) 1 IT projektas (reikia žinių)
 
Pasirinkus tinkamą strategiją pagal žinias bei gebėjimus, galima nesunkai išbristi iš skolos ir toliau gyventi švilpaujant.
 
P.S nieko nėra amžino, visi verslai kažkada ankščiau ar vėliau žlugna (nu aišku būna išimčių). Bet jeigu tu save laikai versliu, įtikėk į tai, ir uždirbsi dar kartą, ir dar kartą su kaupu!
 
Bet iš esmės, jeigu AAA rašo forumuose ir skundžiasi, kaip jam negerai, galbūt jis neišbris greitai. Reikia imtis veiksmo ir nebūti baltarankiu. Nenoriu būti pesimistas, bet tiesiog būna tokių tingių, kurie nieko neveikia ir tiesiog tikisi, kad situacija pasikeis.

3000 Lt yra pernelyg juokinga suma, kad reikėtų imti į galvą. Taip mąsto paprastai gyvenantys žmonės, neturintys skolų. Jeigu pats esi tas, kuris skolingas, ir esi skolingas 3000 Lt, situacija apsiverčia. Nervuojiesi, nes bijai, kad kažkas atsitiks, rizikuoji, tikėdamas atsistiesti (ir kaip patirtis rodo dar pablogini situaciją), arba bijai ir nedarai darbo (kuris padėtų), nes manai, kad tai ne išeitis. Tačiau mano rekomendacija yra įjungti blaivų protą.
 
Kas yra 3000 litų?
a) 3 mėnesiai gana sunkaus darbo, dirbant už minimumą (bet iš tiesų, net žolės pjovėjai Vilniuje gauna 2000 Lt / mėn)
b) 1 mėnesis uždarbyje perparduodant kažkokias paslaugas (jei kažkam reikia, galiu pasiūlyti pelningą planą)
c) 1 IT projektas (reikia žinių)
 
Pasirinkus tinkamą strategiją pagal žinias bei gebėjimus, galima nesunkai išbristi iš skolos ir toliau gyventi švilpaujant.
 
P.S nieko nėra amžino, visi verslai kažkada ankščiau ar vėliau žlugna (nu aišku būna išimčių). Bet jeigu tu save laikai versliu, įtikėk į tai, ir uždirbsi dar kartą, ir dar kartą su kaupu!
 
Bet iš esmės, jeigu AAA rašo forumuose ir skundžiasi, kaip jam negerai, galbūt jis neišbris greitai. Reikia imtis veiksmo ir nebūti baltarankiu. Nenoriu būti pesimistas, bet tiesiog būna tokių tingių, kurie nieko neveikia ir tiesiog tikisi, kad situacija pasikeis.

3000 Lt yra pernelyg juokinga suma, kad reikėtų imti į galvą. Taip mąsto paprastai gyvenantys žmonės, neturintys skolų. Jeigu pats esi tas, kuris skolingas, ir esi skolingas 3000 Lt, situacija apsiverčia. Nervuojiesi, nes bijai, kad kažkas atsitiks, rizikuoji, tikėdamas atsistiesti (ir kaip patirtis rodo dar pablogini situaciją), arba bijai ir nedarai darbo (kuris padėtų), nes manai, kad tai ne išeitis. Tačiau mano rekomendacija yra įjungti blaivų protą.
 
Kas yra 3000 litų?
a) 3 mėnesiai gana sunkaus darbo, dirbant už minimumą (bet iš tiesų, net žolės pjovėjai Vilniuje gauna 2000 Lt / mėn)
b) 1 mėnesis uždarbyje perparduodant kažkokias paslaugas (jei kažkam reikia, galiu pasiūlyti pelningą planą)
c) 1 IT projektas (reikia žinių)
 
Pasirinkus tinkamą strategiją pagal žinias bei gebėjimus, galima nesunkai išbristi iš skolos ir toliau gyventi švilpaujant.
 
P.S nieko nėra amžino, visi verslai kažkada ankščiau ar vėliau žlugna (nu aišku būna išimčių). Bet jeigu tu save laikai versliu, įtikėk į tai, ir uždirbsi dar kartą, ir dar kartą su kaupu!
 
Bet iš esmės, jeigu AAA rašo forumuose ir skundžiasi, kaip jam negerai, galbūt jis neišbris greitai. Reikia imtis veiksmo ir nebūti baltarankiu. Nenoriu būti pesimistas, bet tiesiog būna tokių tingių, kurie nieko neveikia ir tiesiog tikisi, kad situacija pasikeis.

Žinai, yra tas toks pasakymas, kad kas dirba dėl pinigų niekad jų neuždirbs. Bet netikiu, kad juos uždirbs tie, kurie jų nenori.

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Sveiki visi,
 
Šiame straipsnelyje aprašysiu, kaip reikia pasijungti savo turimą domeną ant gmail. Mano nuomone, tai vienas geriausių sprendimų, nes gmail suteikia tiek tvarkingus serverius, tiek daug vietos. Viskas ko reikia, reikia turėti savo domeną bei jo DNS valdymą (paprasčiausia būtų valdyti per cpanel)
 
Pirmas žingsnis.
 
Pirmiausia reikia nueiti į google apps pagrindinį puslapį, jis pasiekiamas šia nuoroda http://www.google.com/apps/intl/en/group/index.html
 

 
Antras žingsnis, pradedame registraciją, suvesdami savo turimą domeną:

 
Toliau pildome registracijos formą, įveskite savo duomenis :)
 

 
Toliau turėtumėte pamatyti maždaug tokį vaizdą:
http://www.siteground.com/knox/tutorials/uploaded_images/images/googleapps/6%281%29.jpg
 
Ten kur matote užrašą, gmail not active, spauskite activate now. Ten jūsų prašys įvesti informaciją, paveiksliukų nedėsiu, labai ten jau paprasti reikalavimai, tačiau aprašysiu pagrindinį, tai yra DNS nustatymą.
 
Tam, kad laiškai jus pasiektų, turite nustatyti tinkamus dns įrašus. Lietuvoje hostingai dažniausiai renkasi cpanel, taigi šį būdų ir aprašysiu. Jei kas netyčia naudojatės kitu hostingu, tai jums šis būdas, tačiau galbūt bus lengviau susivokti kaip reikia atlikti.
 
Google dns įrašai:
 
Eikite į savo hostingo direct admin, tada pasirinkite DNS management,ir pridėkite DNS įrašus

 
Iš šių eilučių, galime suprasti, kad adresai turi būti MX tipo, ir jų prioritetai turi būti būtent tokie, na, manau su jais geriausiai veikia, aukščiausias ASPMX.L.GOOGLE.COM., toliau 20 priority turi būti nustatytas ALT1.ASPMX.L.GOOGLE.COM. , ALT2.ASPMX.L.GOOGLE.COM. adresam, o likę 40 prioriteto.
 
Viską teisingai padarę, turime palaukti, kol atsinaujins DNS įrašai. tai gali užtrukti apie porą valandų (dažniausiai)
 
Jeigu viską padarėte teisingai, galiausiai turi būti toks rezultatas

 
gero naudojimosi savo el. paštu!

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".

Kodėl lietuviai gėdijasi kalbėti apie pinigus? Gėdijasi įkainoti savo paslaugas? Pasikalbėti apie atlyginimą?
 
Skambina šiandien žurnalistas ir klausia, - kodėl Jūs nesivaržote parašyti, kiek kartais uždirbate rašydama reklaminius tekstus per vieną vakarą? Tai juk tabu.
 
O aš ir sakau, kad brangiausias, o galbūt vienintelis dalykas, kurį turime šioje Žemėje, - laikas. Mes negalime sustabdyti nei savo senėjimo, nei išvengti savo ar artimųjų mirties, negalime įtakoti daugelio aplinkybių, stichijų, mūsų namai gali sugriūti, darbus galime prarasti, o ką tikrai turime - tai laikas.
 
Man ne gėda įsikainoti savo laiką. Ir ne gėda to parašyti.
 
Jei kažkas nori brangiausią savo turtą švaistyti, dirbdamas pusvelčiui (ir tuo pat metu dar tūžmingai nekęsdamas to, ką daro, to, kuriam tai daro, ir, žinoma, savęs) - tai to žmogaus pasirinkimas ir aš jį gerbiu.
 
Tačiau lygiai taip pat aš gerbiu savo laiką ir aš jį vertinu. O kadangi gyvename visuomenėje, kurioje daug kas gali būti išreikšta pinigais, man visiškai ne gėda pasakyti, kad už valandą intensyvaus darbo (po kasdienio savo darbo) imu nuo 250 Lt į rankas (draugams visada darau nuolaidų ir t.t., bet ne apie tai juk).
 
Buvo - net ir pastaruoju metu - pasiūlymų padirbėti už "pakeliuką arbatėlės" (truputį utriruoju šią frazę, gal todėl, kad skamba supermamytiškai) arba "rašyti kokį blog'ą, na, tarkim, 20 Lt už post'ą", ir gerbiu šiuos pasiūlymus, nes žmonės tokius dalykus siūlo iš natūralaus nežinojimo. Tačiau lygiai taip pat gerbiu savo teisę atsisakyti tokių pasiūlymų. Parduoti vakarą už 20 Lt? Savo gyvenimo vakarą, kuris daugiau nepasikartos? Ar, sorry, už "pakeliuką arbatėlės"? "Pakeliuku arbatėlės" aš nesusimokėsiu nei už internetą, nei už telefoną.
Rašau nemokamai, jei dirbu prie labdaringo projekto, tačiau "pakeliukas arbatėlės" buvo siūlomas už tekstus verslui.
 
- Bet juk tu taip gražiai rašai, tau GAUNASI natūraliai, turi tokį talentą... (and so on)
- Gal ir turiu. Bet kodėl jį turiu švaistyti rašydama tekstus kažkieno arbatėlėms?
- Tau gaila?
- Savęs? Ne. Savo laiko? Taip.
 
Diskusiją atkartoju improvizuotai, tačiau tąsyk teko paplušėti, tikinant žmogų, kad tikrai nesiimsiu šio patrauklaus pasiūlymo, o mano kantrybė ne auksinė ir net ne sidabrinė.
Taip, žmonės turi teisę tikėtis, kad kažką gaus dykai. Daug kas daug ką ir gauna. Tačiau tikiu, kad pasaulyje egzistuoja tam tikri energetiniai mainai, pinigai tėra vienas šios energijos ekvivalentų. Jei kažką iš kažko "išlupsi" per prievartą dykai, žiūrėk, kad nebūtų nuskaičiuota kitoj vietoj. Ir - kas labai šykšti, pas tą pinigai taip pat ateina nenoriai, tai sena ir gerai žinoma (nors ir labai banali) ezoterinė taisyklė. Tačiau juk sunkoka nešykštėti, kai pats dirbi už grašius? Ir dar, paskutinis punktas, - su neapykanta uždirbti pinigai labai greitai išgaruoja. O justi pakylėjimą, dirbant pusvelčiui, vėlgi, yra sunku.
 
Todėl aš geriau turėsiu vieną free-lance'o vakarą per tris savaites (ar tegul ir vieną per tris mėnesius), nei sėdėsiu persikreipusiu veidu kasvakar už juokingus pinigus, gailėdama savęs, savo jaunų pragaišusių dienų, savo neparašytų eilėraščių ir savo nepaglostytų kačių.
 
Ar aš pasikėlusi kalė? Mano darbo valandą nuvertinantiems potencialiems užsakovams - galbūt. Draugams esu žmogus, kuris niekada nepasikėlė ir niekada nepasikels.
 
Aš tiesiog nenoriu dirbti pusvelčiui, nes nemėgstu jaustis auka.
Kas mėgsta jaustis auka, tegul meta akmenį į savo monitorių.
 
PS. Darsyk - kodėl kartais rašau apie pinigus? Gal kad daugiau negaučiau pasiūlymų parašyti tekstų už "arbatėlės pakeliuką".