urbasius

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Sovietų požiūris į daiktų kaupimą. Gal ir kvepia propaganda, bet alternatyvus požiūris sudomina ir verčia susimąstyti.
http://www.youtube.com/watch?v=V4NZBDZ-7j8

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Labai gera tema. Aš taip pat minimalizmo šalininkas. Tik pas mane tas minimalizmas labiau sistemiškas, ir apimantis ko gero visas gyvenimo sritis. Ir tai gal ne siauriai apibrėžtas minimalizmas, bet racionalus, sveikas ir neperteklinis vartojimas.
Šiek tiek aprašysiu kelias atskiras sritis kaip pavyzdį.
 
Namai, gyvenama aplinka. Namuose kuo mažiau daiktų, kuo grynesnė erdvė. Savo gyvenamoje aplinkoje noriu turėti tik tai, ko man iš tikrųjų reikia, ir vengti bet ko, kas tą mano aplinką užgriozdintų. Bet tai, ką pasirenku turėti, noriu kad būtų labai kokybiška ir ilgaamžiška tiek konstrukciniu, tiek dizaino požiūriu. Todėl labai vertinu nesenstantį subtilų, klasikinį stilių ir dizainą (ypatingai danišką, skandinavišką).
Darėme esminį buto remontą, tai teko labai daug ką išmesti. Po remonto liko minimalus kiekis baldų, virtuvės įrangos ir t.t. Iš pradžių nebuvo pinigų viskam susipirkti, o pagyvenus apytuščiuose namuose ilgesnį laiką pamačiau, kad neįpatingai kažko ir trūksta. Dabar stengiuosi turėti kuo mažiau, bet kuo kokybiškesnių daiktų. Pvz, skalbimo mašiną pirkome brangią, bet patikimai veikiančią ir funkcionalią. Noriu labai kokybiško virtuvės komplekto su uždaromis spintelėmis, kad kuo mažiau daiktų būtų laikomi atvirai. Tai yra ir gražu, ir praktiška tvarkantis, ir namuose išlaikoma erdvumo, lengvumo atmosfera. Dabar, kai iš savo jaukių namų ateinu pas kokius užsigriozdinusius draugus ar pažystamus, tai toje aplinkoje jaučiuosi tikrai nejaukiai - toks jausmas, kad ten ne daiktai tarnauja žmogui, bet tas žmogus tarnauja savo daiktams.
 
Asmeniniai daiktai. Čia taip pat norisi turėti kuo mažiau, bet kuo kokybiškesnių daiktų. Ir čia išmanusis telefonas tikrai randa savo vietą, ir nežadu jo atsisakyti. Taigi, labai svarbūs dalykai: geras išmanusis telefonas, mano nedidelius poreikius pilnai patenkinantis kokybiškas kompiuteris, nors ir senesnis, bet techniškai tvarkingas automobilis (išoriškai gali būti ir netvarkingas, subraižytas ir t.t.), geri ir kokybiški rūbai tiek laisvalaikiui, tiek darbui, tiek "išeiginiai". Ir visko ne per daug, tiesiog tiek, kiek reikia.
 
Mityba. Labai svarbus reikalas. Stengiuosi valgyti kuo natūralesnį, žalesnį ir mažiau apdorotą maistą, t.y. valgyti kuo daugiau tokio maisto, kuris randamas gamtoje, ir stengtis jo niekaip neapdirbti: kuo daugiau vaisų, daržovių, įvairių salotų, sūdytos lašišios, šaldytų daržovių ir pan. Po to seka įvairios kruopos, košės. Ir tik po to mėsa, geriausiai virta arba troškinta. Visai pabaigoje - čipsai, alus, saldumynai ir pan. Ir visada kuo mažiau apdorotas maistas, kuo natūralesnis. Nes net ir iš visiškai sveikų ir natūraliu komopentų, bet durnai paruoštas maistas nėra sveikas. Pvz. cepelinai, kugelis, koks nors daržovių troškinys su užkepintu sūriu ir t.t. Šaldytuve nėra vietos majonezui, dešrelėms, koldūnams ir kitokiam šlamštmaisčiui. Kame čia minimalizmas? Tame, kad kai valgai daug natūralaus ir neapdoroto maisto, tau nereikia nei daug laiko to maisto ruošimui, nei daug pastangų, nei įrankių. Pvz, jei iki pietų valgai tik vaisius, tai reikia juos tik nuplauti - nereikia nei šaukšto, nei peilio, nei puodų, nei orkaitės ar pan. Tiesiog imi ir valgai. Jei pietums ruoši salotas, tau taip pat užtenka tik lentėlės, peilio ir lėkštės.
Apsiperkant parduotuvėje taip pat minimalizmas. Neperkant šūdmaisčio, o tik pagrindinius, bet kokybiškus produktus, išlaidos taip pat padidėja neženkliai - nes pagrindiniai produktai paprastai nėra brangiausi (gal tik kokybiška mėsa ir žuvis brangiau kainuoja).
 
Laisvalaikis. Kuo daugiau kokybiško laisvalaikio, ir kuo mažiau junk time. Įvairus sportas, bėgimas, knygos, laikas su žmona, miegas, internetas (čia ypač sunku siekti "kokybės" - čia ir tobulėjimui erdvės daugiausia). Vengiu TV, nes užkabina, ir nepajauti, kaip beprasmiškai prabėga vakaras. Taip pat vengiu nekokybiškos spaudos - tai iš esmės visa periodinė LT spauda, išskyrus vieną kitą žurnalą, ir vieną kitą kokybišką straipsnį toje bullshit masėje. Knygos yra gėris, ir nors knygynuose 95 proc beverčio šlamšto, likę 5 proc yra tikrai vertingų skaitalų. Facebook'e subscribinus keletą įdomių žmogių, ir užhaidinus facebooke gyvenančius pažystamus nuobodylas, tai tampa tikrai gera vieta įdomiai informacijai atrasti.
 
Darbas. Negaliu pasakyti, kaip čia su racionalumu ir minimalizmu dirbant kitam. Bet dirbant sau, labai gerai orientuotis į optimalų rezultatą įdedant optimalų kiekį pastangų. T.y., darbas, nors ir užima labai didelę laiko dalį, pagal mano filosofiją jis neturi viršyti miego laiko. T.y., miegu 8 val, dirbu apie 8 val, "gyvenu" likusias 8 val. Bent man šita proporcija atrodo labai sveika. Darbe vengti š*do malimo - geriau tuomet grįžti namo ir pamiegoti, pasportuoti ar pan., nes darbas be nusiteikimo ne kažkokius rezultatus atneša, tai nėra prasmės ir "mūčytis". Aišku, tai galioja tik dirbant sau. Taip pat labai svarbu saikas, kaip ir visur - neuždirbsi visų pinigų, nenusipirksi visų daiktų, nepamylėsi visų moterų - todėl vertą rinktis gerą ir patinkantį darbą, į kurį vertą koncentruotis ir siekti gerų rezultatų, ir vieną, bet gerą moterį :)
 
Mąstymas ir gyvenimo būdas bendrai. Stengtis nekaupti nieko, ko nereikia. Lengvai paleisti tai, kas jau išgyventa ir suvartota. Išmesti telefoną nusipirkus naują. Išmesti visas seno auto detales nusipirkus naują. Perkant kiekvieną daiktą namuose, būtinai atsisakyti senojo. Išmesti knygas, kurias buvo nevertos tavo laiko (ir jokiu būdu nedovanoti, o išmesti - juk nenori kažkam dovanoti tai, kas neturi vertės ir bus tik balastas).Pvz, skubėdamas į kelionę maximoje nusipirkau Čekuolio knygą, ir net pusės neperskaitęs išmečiau - be gailesčio :)
Nesiekti bendravimo su tais žmonėmis, kurie neturi kuo dalintis. Tačiau skirti pakankamai laiko tiems, kurie tau svarbūs. Nesinešioti nuoskaudų, išgyventi ir paleisti nesėkmes - kaip ir sėkmes. Ilsėtis kokybiškai. Maitintis kokybiškai. Dirbti kokybiškai. Gyventi kokybiškai. Bet niekur nepersistengti ir išlaikyti pusiausvyrą :)
 
Toks būtų mano visai ne minimalistinis komentaras. Tikiu, kad jis buvo riekalingas būtent tokio ilgumo :)

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Aš nesiūlau visiško drastiškumo. Nemoku turbūt gerai rašyt, nes dažnai lieku nesuprastas. Reikėjo prieš publikuojant pagalvoti kelis kartus. Nesiūlau visko atsikratyti, tiesiog noriu, kad žmonės pradėtų daiktus prioretizuoti. Nesu kažkoks antivartotojiško judėjimo narys, tiesiog siūliau alternatyvą. Išsakiau savo požiūri ir viskas.

Viskas gerai su tuo minimalizmu, nereikia per daug drastiškai visko daryt, gal iš mano teksto taip pasirodė, tačiau kiekvienas galim kažką pašalinti nereikalingo. Neprimetu čia savo požiūrio, tiesiog jį išdėsčiau, gal per daug radikaliai, ne visiem suprasti :)

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.