urbasius

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Apie nereikalingų daiktų šalinimą jau buvo kalbėta anksčiau. Neprisimenu to vartotojo, kuris buvo sukūręs panašią temą šioje skiltyje, tačiau tikiuosi, kad nepyksite už temos dubliavimąsi. Noriu pasidalinti savo mintimis, kurias subrandinau per keletą mėnesių.
 
O viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau vieną straipsnį, kuriame kalbama apie minimalizmą. Nežinau, kiek jūs esate apie jį girdėję, tačiau pasakysiu tik tiek, kad ši filosofija, jeigu ją taip būtų galima pavadinti, turi kažką viliojančio. Pagrindinis minimalizmas akcentas - kuo mažiau nereikalingų detalių.
 
Ir jį galima pritaikyti visur: mene, technologijose, gyvenime, o aš nusprendžiau minimalizmą taikyti savo namuose. Per keliolika metų buvome sukaupę tiek daug nereikalingų daiktų, kad vienintelis būdas jų atsikratyti - parduoti, dovanoti ar išmesti.
 
Pirmieji daiktai, kurių buvo nuspręsta atsikratyti - darbiniai rūbai ir batai, kuriuos parsivežiau iš ankstesnių kelionių, kai lankiausi D.Britanijoje. Man jų tikrai nebereikėjo, tad paėmiau „Maximos” maišelį, lapą popieriaus ir tušinuką. Po kelių minučių nereikalingi daiktai buvo supakuoti, o ant maišelio gražiai užrašyta - „Dovanoju 48 dydžio batus ir kelnes”. Maišelis atsidūrė prie šiukšlių konteinerio, tačiau netruko prabėgti valanda ir jo nebeliko. Kažkam šių daiktų reikėjo labiau nei man. Apsidžiaugiau, kadangi daiktas dar bus panaudotas, o ne atsidurs sąvartyne.
 
Ir tai buvo tik pradžia. Mano akys nukrypo prie knygų. Kažkada labai mėgau skaityti, todėl mano pomėgis atnešė nelauktų rezultatų - lūžtančių knygų lentynų. Iš pradžių galvojau, kad knygas paprasčiausiai išmesiu, tačiau dėl meilės rašytam žodžiui nusprendžiau jas parduoti arba dovanoti. Į pagalbą pasitelkiau sena.lt puslapį, kuriame pardavinėju knygas už itin juokingą kainą. Galėčiau jas dovanoti, bet materializmas ima viršų ir už jas noriu nors kelių litų. Uždarbyje dažnai vartojamas posakis „ant alaus”, kuris mano situacijoje labai tinka.
 
Visų knygų dar nepavyko pašalinti, jos dabar stovi gražiai supakuotos į dėžes ir laukia savo pirkėjų. Tikiu, kad iki naujų metų man pavyks jomis atsikratyti. Žmonės sako, kad knygos yra didelis turtas, bet koks čia turtas, jeigu vieną kartą perskaitęs jas padedi į lentynas, kuriose jos dulksta nenaudojamos? Kam išleisti kelias dešimtis litų, kurie po to neatsipirks? Ar ne geriau būtų vietoje knygų pirkimo naudotis bibliotekomis arba elektroninėmis knygų skaityklėmis?
 
Šiuo metu kambaryje stovi stalas, yra lova ir spinta. Dar turiu televizorių ir DVD grotuvą, kurių visiškai nenaudoju. Šių daiktų taip pat laukia griežtas minimalizmo teismas. Stengiuosi atsikratyti didesne daiktų dalimi. Per mėnesį supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turėjau. Stebiuosi, kodėl jie man anksčiau netrukdė, tačiau perskaičius vieną straipsnį apie minimalizmą, jie tapo nereikalingi. Gal manimi lengva manipuliuoti?
 
Mano kambaryje dar rasite truputėlį elektronikos, kuri kaupėsi mano dulkėtuose stalčiuose kaip ir knygos. Turiu išmanųjį telefoną, bet manau, kad man jo irgi nereikia, nors būtų gaila prarasti šį muzikos šaltinį. Reikia susidėlioti prioritetus, tačiau ne viskas taip paprasta, rodos daiktas tau nėra reikalingas, tačiau viena jo funkcija viską apverčia aukštyn kojomis ir minimalizmu čia nebekvepia.
 
Klausydami mano istorijos turbūt pagalvojate apie tai, ar autoriui viskas gerai, gal jis turi psichologinių problemų? Joks normalus Lietuvos pilietis neatsisakytų savo daiktų, tačiau Movado tai daro, kodėl?
 
Jau minėjau anksčiau, kad mes turime daug nereikalingų daiktų, kurie apkrauna mūsų gyvenimus. Šie daiktai mus blaško. Tampame daiktų įkaitais, todėl geriausias būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo - jų atsikratyti.
 
Perskaitę šį straipsnį, apžiūrėkite savo kambarius. Po stalu mėtosi nenaudojamas „Nokia” telefonas. Ar tau jo reikia? O kaip ta knyga, kurią tau padovanojo tėvai praeitais metais, bet tu jos nė karto neskaitei? Gal ja būtų geriau parduoti ar dovanoti?
 
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet mano laikas ribotas, o ir toliau gvildenti šią temą nebėra noro. Dingo mano kūrybinė ugnelė, tačiau tikiu, kad ir iš tokio mažo turinio padarysite tam tikras išvadas. Jau greit atsidarysiu savo nuosavą svetainę, kurioje bandysiu giliau pažvelgti į mus supančią gyvenimo tikrovę, tad laukite naujų temų, o iki tol, galime padiskutuoti šia visiems aktualia tema.

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Pabandysiu paprastai paaiškinti. Profesinėje mokykloje tu įgyji specialybę. Tai gali būti šaltkalvio, auto mechaniko, barmeno ir kitos specialybės. Esi orientuotas į tam tikrą nišą ir tiesiog atsipūtęs dirbi.
 
Universitete tu įgyji diplomą ir irgi dirbi tam tikroje nišoje, tiesiog čia tu labiau tampi akademišku visuomenės nariu. Aukštesnės kastos liaudiškai tariant.
 
Pagrindinis skirtumas tas, kad universitete reikia ilgiau mokintis, kai tuo tarpu profesinėje mokykloje tau tereikia berods pusantrų metų ir gali dirbti pagal savo specialybę.
 
Profesinės mokyklos moko amato, kuris kaip žinai yra net paklausesnis šiuo metu, negu universiteto diplomas.
 
Žvelgiant į šiandieninę rinkos situacija atrodo, kad tie, kurie mokosi aukštojoje labai apsigauna, kadangi yra išaugęs profesinių mokyklų specialybių poreikis.

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Laisvalaikis prasideda savaitgalį


Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.
 
Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
 
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?
 
Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
 
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.
 
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.
 
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
 
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Poilsis ir truputėlis išorinio pasaulio malonumų


Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
 
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.
 
Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.
 
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.
 
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.
 
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
 
Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas - Geros tarnybos garantas


Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.
 
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
 
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.
 
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.
 
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!
 
Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.
 
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
 
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.
 
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.
 
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Saldumynų troškimas. Karinės tarnybos prasmė.


Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.
 
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
 
Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Bandymas užmigti miške ir netikėtas instruktoriaus poelgis

Šalta balandžio naktis. Aplink kur be pažvelgtum vien miškai ir pelkės. Nors šalia savęs neturiu termometro, tačiau jaučiu, kad dabar kokie -2 laipsniai šalčio. Gerai, kad mano budėjimo laikas baigėsi, tad nieko nelaukęs nusimetu savo kariškus batus, bei kitelį ir kelnes. Tarsi žuvis įsliuogiu į miegmaišį su pašiltinimu. Jaučiu mane užplūstančia šilumą. Ech, gera žinoti, kad dabar galėsiu miegoti iki paryčių!
 
Miške dislokuota visa kuopa, tad padalinus ir paskaičiavus laiką, kiekvienam kareiviui išeina budėti po gerą pusvalandį. Budi po du karius. Turbūt nėra tokio kario, kuriam patiktų naktį praleisti spaudžiant šaltukui, kai vos už kelių metrų tavęs laukia šiltas guolis. Kareiviai kenčia dantis sukandę. Kai kurie bando šokinėti, kiti trina rankas ir visa tai tam, kad bent kiek sušiltum.
 
Aš tuo tarpu vis labiau grimztų į miego karalystę. Šalia manęs kareiviška kuprinė, kuri naudojama tarsi pagalvė, galvai pasiremti. Po mano nugara tie patys kariški batai, kuriuos bandau išdžiovinti. Rūbus ir kitą šlamštą palikau prie palapinės. Joje ir taip nėra vietos. Ji ankšta. Miegame dviese.
 
Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinanti, kad esi pasiruošęs.
 
Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadyti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.
 
Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Šis keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.
 
Ir staiga į danga pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.
 
Deja, nebuvo laiko kalbėti su tuo instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.
 
Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras, kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.
 
Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo viso labo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošus netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakytą nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.
 
Orientacinis žygis arba 5 valandos klampojimo pelkynuose


Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas žygio etapas - orientacinis žygis.
 
Šių žygių tikslas išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Jums duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirmą ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas savo žingsniu poras. Sakykim 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!
 
Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.
 
Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.
 
Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.
 
Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat. Medyje. Rodos eičiau ir ranka pasiekčiau, tik deja viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbėja nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.
 
Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą su veidu. Atrodydavau kaip Afrikos juodčkis. Būdavo ir juoko ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai reikia kantrybės.
 
Gerai jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad tau skirdavo nuobauda ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletą plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.
 
Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis. "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Paprasta, bet efektyvu.
Dar šis tas


Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške dar dalyvavome ir įvairiuose pasalose, bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatarsi.
 
Buvo dienų, kai į mišką ne norėjosi eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje laukdamas komandos išžygiuoti.
 
Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą. Susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė. Paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.
 
Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau kaip jūsų gyvenimai, tačiau man trūko to adrenalino, tos dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gausi nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinanti procentine išraiška sakyčiau, kad 70 procentų laiko praleisto miške buvo nauda man.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Padėka Uždarbiečiams

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Įžanga


Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.
 
Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.
 
Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Atsispaudimai - gera būdas mokyti karius


Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.
 
Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.
 
Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.
 
Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?
 
Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.
 
Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.
 
Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Fiziniai pokyčiai


Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.
 
Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.
 
Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.
 
Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.
 
Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".
 
Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Dar šis tas


Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.
 
Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Keisti tavo išvedžiojimai. Viskas su gyvenimu gerai. Karinė tarnybą buvo vienas naujas gyvenimo lapas, kuris tarkim restartavo mane. Susiradau darbą, kitais metais ketinu stoti į universitetą. Mano nuomonę viskas gerai. O mintys apie savižudybę ir gyvenimo skundus buvo laikinas nonsensas, kurį reikėtų pamiršti. Visiem būna žemų periodų ar ne taip?

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Tu vadini save apkerpėjusiu? Tik jau nereikia. 22 metų gali egzus išlaikyti puikiai, tuo labiau, kad jie kuo toliau, tuo lengvesni. Atsiversk programas egzaminų ir mokykis. Ir neabejok - ko jau ko, o dėl tokių egzaminų, kaip šie, nereikia dejuoti. Aš pats visiem keturiem egzam per mėnesį pasiruošiau, aišku aš mokykloj buvau, tai tau atgamint žinias tikrai netruks ilgiau šešių mėnesių. Sėkmės. Tu per šitą laiką gali daug dirbdamas pasiruošti lietuvių, istorijai, biologijai, chemijai, matematikai, fizikai. Garantuoju. Bet čia jau dirbti reikia.

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Mąsčiau/mąstau/mąstysiu, kad jei žmogus padarė klaidų, jas surado ir suprato, ir nori jas taisyti, jam pavyks tai padaryti.

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.

Sveiki. Pradėsiu nuo to, kad mano brandos atestato nepuošė geri pažymiai. Prieš keletą metų buvau labai kvailas ir jaunas bei durnas. Galvojau, kad egzaminai ir aukštasis mokslas tėra mada, o tikrą gyvenimo laimę gali susikurti tik savo pastangomis ir tam nereikia "Lomonosovo" universiteto lygio diplomo. Ech, gyvenimas mėgsta krėsti pokštus.
 
Man dabar dvidešimt du metai. Mokiausi teisę, tačiau man ji nepatiko, tad mečiau. Buvau kariuomenėje, paragavau kitokio gyvenimo. Dabar dirbu paprastu apsaugos darbuotoju, tačiau suprantu, kad tai tęsis neilgai. Man toks gyvenimas nepatiktų, tad šis etapas man tik ko gero laikinas. Nenoriu užstrigti.
 
Lyg ir supratau savo pašaukimą - rašymą. Nežinau kiek gerai rašau ir kokios to perspektyvos, tačiau svarbiausia, kad man šita veikla patinka. Nemoku rašyti analitinių straipsnių, rinkų tendencijų analizės, bet kaip sakė viena iš lryto.lt žurnalisčių, rašymo stilius yra, o tai svarbiausia. Tobulėjimui vietos užtektinai!
 
Svarstau apie stojimą į VU ar KU žurnalistikos studijas. Mano egzaminai, kuriuos laikiau prieš keletą metų buvo apgailėtini. Du mokykliniai, vienas valstybinis. Suprantu, kad su tokiais rezultatai tikrai neverta tikėtis stojimo į šią specialybę, ypač į nemokamą vietą, todėl juos reikia perlaikyti.
 
Turim devynis mėnesius pasiruošti. Misija įmanoma? Aš pradėjau tikėti tuo. Perskaičiau Kerniaus straipsnį apie pasiruošimą VBE bei keletą alfa.lt straipsnių, kuriuose giriamas savarankiškas pasiruošimas. Žinau, kad reikia ne tik tikėti, bet ir daryti, tad šioje temoje jūsų paklausiu ar kam nors teko ruoštis egzaminams po keliolikos metų pertraukos ir kokie jūsų rezultatai? Kokias metodikas taikėte? Kaip mokotės?
 
Kaip aš įsivaizduoju pasiruošimą? Lietuvių VBE egzaminui turėsiu viską peržvelgti iš pradžių. Aš jau pamiršau daugelį taisyklių, tačiau nenukabinu nosies. Istorijos VBE neturėtų būti toks sunkus, kadangi laiko daug, tad belieka pripildyti teorijos indus. Dėl anglų dar nežinau, gal perlaikysiu gal ne, iš Anglų VBE surinkau dvidešimt du procentus.
 
Mačiau keletą knygų egzaminų pasiruošimui. Taip pat mačiau keletą internetinių puslapių. Informacijos daug, tiesiog dar kyla abejonių ar iš tokio apkerpėjusio žmogaus kas nors išeis.