Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.

Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.

Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?

Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.

Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.

Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.

Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!

Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.

Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.

Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.

Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.

Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.

Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.

Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.

Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.

Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.

Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.

Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!

Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.

Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.

Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.

Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.

Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.

Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.

Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške