madafakas

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

Gal metas tau ne tik žodžiais įrodinėti, bet ir darbais?! Eik į savanorius ir skleisk bei stiprink ten savo "patriotinę" dvasią.
 
P.s. Nenustebčiau, jei šitie kariuomenės propogandininkai dar ir gauna po keletą centų nuo savo post'ų...

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

O tu gal užsiaugink tarp kojų porą konkolų, nes skystai tirštos šnekos žmogaus, kuris už kitų vargą, bet prieš savo paties. Tokiu atveju tylėt reikia, lai šneka tie savanoriai, jų yra prasmė klausytis. Jie gali įkvėpti, gali pakeisti nuomonę, o tu...Sėdi ir mali, visos tavo pastangos šia tema.

Tai, kad aš patekau, ko čia stresuoji :)

jei pasisakai uz ir netik pasisakai bet cia grynai vos ne agituoji uz tai, ta turi eit savanoriu, kitaip vadinasi veidmainis esi :>

Uoj prasidės dabar, tiek unseen, tiek creatium, abu agitatoriai negavę šaukimų, spėju dabar dar labiau plaukus pasileis ir pradės agituoti, kaip zjbs yra kariuomenė ir kaip visi vyrais taps :D

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Tai tu rašai, kad būk tai aš net savo turto neginčiau (tipo lopas), tai aiškini, kad čia kažkokia užslėpta metafora, reiškianti meilę tėvynei - arba tu nemoki rašyti, arba aš nemoku skaityti. Išdavystė čia moraliniam kontekste neegzistuoja, nes aš, kiek man pačiam žinoma, tėvynei dar neprisiekiau, o teisinis kontekstas visai kita kalba: kas įstatyme parašyta, tokia ir ta "meilė".
 
 
Kalbi tu labai įdomiai: tai aiškini, kad vakarų diplomatina yra neveiksminga, tačiau ta vakarų diplomatija, kuri analogiška Lietuvos, yra veiksminga. Čia aš tavęs norėčiau paklausti kelių klausimų:
 
Kuo Lietuvos taikomos sankcijos yra išskirtinės ir konkrečiai kokios ("spaudimas įvairiais būdais" yra absoliutus abstraktas, nieko nepasako). Kaip suprantu tu žinai daugiau, nei aš, todėl man labai įdomu. Tuščia retorika nėra sankcija.
Kurios yra tos šalys, kurių diplomatija yra analogiška Lietuvai, o kurios yra tos, kurių ne (dar kartą - konkrečių sankcijų atžvilgiu)?
Beje, gal galėtum įvardinti tavo nuomone pagrindines aplinkybes, kurios yra skaudžiausios Rusijai? Kiek ten yra Lietuvos indėlio, ar jos būtų veiksmingos be Lietuvos?
 
Kai atsakysi į tuos klausimus, tada bus galima kažkiek gaudytis tame, ką tu čia rašai, nes kol kas aš nei vieno argumento nemačiau.
 
Grįžtant prie meilės tėvynei, tai tuščios šnekos... Rašai tu čia, lyg būtum patriotas gynėjas romantikas, bet vienintelis būdas tuo įsitikinti būtų pamatyti tave veiksme. Pūsti arabus moka visi, nėra kaip kitaip jų atskirti. Aš irgi pasvajoju, kaip būsiu herojus, užsikačelinsiu ir visus blogiukus dubasinsiu, bet... Vis laiko tam neatsiranda :). Beje, žadi savanoriaut? Ar yra kažkokių kitų rūpesčių apart meilės tėvynei?
 
 
Na, aš manau niekas tos statistikos konkrečiai neskaičiuos. Tačiau turėk omeny, kad tavo tikimybė būti pašauktam priklauso ir nuo tavo amžiaus: kuo esi jaunesnis, tuo daugiau kartų būsi šaukiamas iki tau sueis 27-eri. Jei tikimybė būti pašauktam pirmaisais metais yra 5%, tai aštuntaisias tikimybė, kad per visą laikotarpį būsi pašauktas, bus arti 30%. Taigi šansų tokiu atveju turėtųm nemažai.

Iš žodžių "užkabintas gatvėje" tamsta prikuri prievartavimus, plėšikų puolimus, brandulinį karą ir dar velniai žino ko... Dramatiška, bet... Gal kiek persūdyta. Na, aš taip pat iš teksto suvokimo turėjau mažą įvertinimą :(.
 
Bet panagrinėkim tai, ką tu rašai. Užpuolimas yra labai sudėtinga situacija, kurią sudaro galybė skirtingų aplinkybių ir tik, atleisk, kvailys galėtų pasirinkti atsakymą tų aplinkybių nežinodamas. Pavyzdžiui, tavo būste atsiranda nepageidaujami asmenys. Tu nežinai, kokius ginklus jie turi, bet akivaizdu, kad tai nėra tavo draugai. Turi galimybę pasišalinti (kartu su artimaisiais), turi galimybę susiremti. Panašu rašai taip, lyg norėtum būti labai kietas vyrukas, kuris turtą gintų (juk keturiom nebėgsi, būsi rembo arba švarcas). Tai reiškia, kad tu rizikuoji savo gyvybe, kad apgintum teliką arba seifą. Kitais žodžiais tariant, meti monetą. Asmeniškai man tai skamba kvailai. Pasiseks, būsi herojus, nepasiseks, būsi dar viena auka, kurią rodys per žinias.
 
"Herojai" nesupranta, kad kartais aplinkybės nulemia jų likimą, kad jie nieko negali padaryti. Žmogus priešinasi tokiai idėjai ir tai yra normalu. Beje, dauguma tokių "heraklių" hipotetinėse situacijose yra labai kieti, o realiose bėga toliau nei mato. Tai yra nuostabu, nes "fight or flight" instinktas dažniausiai kreipia į "flight" ir tokie "gangsteriai" lieka gyvi.
 
Dar kartą grįšiu prie adekvataus rizikos ir naudos vertinimo. Jei gali bėgti ir likti gyvas (ir kartu išsaugoti savo artimuosius), privalai rinktis tokį variantą, net jei tai žemina tavo garbę ir orumą. Jei negali, rizikuoji, "meti monetą" ir bandai išsisukti su minimaliais nuostoliais. Ir jei tau tikrai įdomu, ką aš daryčiau, tai atsakyams yra toks: aš ginčiau save ir savo artimus visais įmanomais būdais, tačiau mano mirtis būtų paskutinis pasirinkimas. T.y. jei nelieka kitos išeities, kaip tik kontaktas su dideliu baubu siaubu, tuomet ką gi, buvo smagu pagyvent. Bet iki to dažnai būna daug daug pasirinkimų, kuriuos aš apsvarstysiu.
 
Grįžtant prie šauktinių: jei atvirai, manau, kad man būtų nauda patarnaut ir jei mane pakvies, aš tikrai nebandysiu savo subinės sausos išnešt. Daugeliui tai tikrai į gerą (bet ne visiems). Aš prieštarauju tik mūsų aukščiausiosios valdžios pozicijai, aš prieštarauju tokiam sprendimui konkrečiam kontekste. Tie patys, kurie garsiai loja, patys pirmieji savo subines išneš. Kodėl? Juk laivas skęsta kartu su kapitonu, ane? Heh... Čia ir esmė.
 
Kariuomenė tikrai nėra pasaulio pabaiga, bet jei kažkas gali leisti sau naudoti žodžius "karo akivaizdoje jūsų nuomonė nesvarbi"... Tipo mes jau kariaujam, tipo mes jau ryt mušim okupantus... Nežinau, skamba sūriai. Patys dramblį piešiam ir mąstom, kaip jį išmaitint. Liūdna.
 
To bundis: sorry, bet nieko nesuprantu. Per stiprūs tavo burtai :).

Niekaip žmonėms neišeina išaiškinti... Niekaip. Karas dėl tono gal ir nekils, bet tonas negali kilti suvokiant karą. Aš manau Lietuvos diplomatinis mentalitetas yra aukštesnio lygio nei Šiaurės Korėjos, gal per didelius reikalavimus taikau tada? Yra toks posakis: kuo protingesnis žmogus, tuo dažniau patyli. Tas pats ir čia: nereikia šaudyti tuščiais šoviniais, nes garso yra daug, o poveikis nulinis - tai kam tada tuo užsiimti? Būtent apie tai eina kalba. Tarp kitko paradas mano nuomone yra žymiai solidesnis manevras, nei tiesioginiai virkavimai ir šūkavimai. O jei vertintumėm paradą kaip rimtesnę priemonę už žodžius, tai įsivaizduok, ką reiškia šauktinių grąžinimas pasienyje? :).
 
Creatium: NATO veiksmų klausimas būtų geras galvosūkis visiems, o tu čia pateiki organizacijos autoritetą kaip esminį argumentą dėl trečio pasaulinio karo... Dėl to tipo galim būt 100% užtikrinti (nes JAV rizikuos branduoliniu karu, bet tikrai ne savo autoritetu) - paskaityk, ką rašai pats. 99.99%, kad niekas čia nepuls su tankais veržtis, bet jei pultų... Tada velnias žino, o tu va toks visas saugus atrodai, užtikrintas :).
 
Visiškas užtikrintumas reikalauja nenuginčijamų argumentų, o čia vieni asmeniniai postulatai... NATO neiširs, nes jei iširtų NATO, tai iširtų ir ES; jei neužpuolė Estijos, tai neužpuls ir Lietuvos; jei už "bazarą" nebaudė, tai nebaus; už tai mes turime JAV karių, nors visiškai NEREIKŠMINGĄ kiekį; abejoju, ar šauktinių grąžinimas bus laikinas, nes aš abejoju; jei Baltijos šalys netaikytų sankcijų, tai Rusijai būtų suduotas žymiai silpnesnis smūgis, nes suduotas; NATO gins Lietuvą, nes kitaip išnyktų NATO autoritetas (nes geriau pasaulis kariaus branduolinį karą, nei NATO neteks autoriteto) - tokie argumentai. Stiprūs ir įtikinantys argumentai.
 
Pabaigai: narystė NATO yra super dalykas, ES ir kitų didžiųjų blokų bendradarbiavimas siekiant sustabdyti Putiną taip pat yra super dalykas, bet kartais imamasi perteklinių (t.y. neefektyvių ir kainuojančių) priemonių, kurių norėtųsi išvengti. Tik tiek. Kai kurie šauktinių grąžinime mato pliusus, kiti - minusus. Normalu. Kai bus aiški savanorių statistika, bus aišku, kiek Lietuvoje yra patriotų. Kitiems visgi bus reikalingas paskatinimas.
 
Sėkmės, kolegos :)
 
P.S. Perteklinės priemonės pavyzdys: atsistoja politikas priešais tribūną ir sąko "Putinas yra suskis! Putinas yra sutrauka!". Poveikis - zero. Putinui pikta, Putinui gi visa Rusija priklauso, o čia jis... Suskis? Okey, iš Lietuvos daugiau jokių pyragų importo. Lietuvos pyragų gamintojai lieja ašaras, kam gi dabar pyragus prastumti, ką su jais daryti? Nuostoliai. Tada prašom ES: "būkit geri, kompensuokit mums sugedusius pyragus". Pakentėjo šiek tiek tauta valgydama ne lietuviškus, o rumuniškus pyragus, imalė dešimtis milijonų nuostolių. Logika - geležinė, politikas patenkintas, sankcijas pritaikė.

Kitais žodžiais tariant, Lietuva nieko kito nedaro, ką daro kitos ES šalys, taigi neturi jokios išskirtinės pozicijos, nei jokių išskirtinių triukų, taigi jos indėlis yra faktiškai toks pats (o tiksliau rezultatas minusinis, nes mums Rusijos sankcijos pakenkė labiau, nei mūsiškės Rusijai - prisiminkim vežėjus, gyvulinės kilmės produktų importą, pieno produktus, o kiek mes "įkandom"? uždraudėm vestuvių dainininkams čia padainuot?).
 
Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija yra vadinamosios specialiu terminu PIIGS, arba PIGS. Tai yra šalys, kuriose užsienio skola yra itin didelė, kurios turi rimtų problemų. Maža to, šios "kiaulaitės" turi rimtų santykių su Rusija. Apie kiekvieną nerašysiu, tačiau pavyzdžiui Italija žymią dalį savo energetinių resursų gauna iš Rusijos, o per sankcijas jau neteko virš milijardo dolerių vertės eksporto, ten veikiančios italų kompanijos taip pat išgyvena sudėtingus laikus. Antai graikai ~70 proc., savo dujų perka iš... Siurprizas: Gazpromo. Pastebi tendenciją? Šalys, kurios orientuotos į intensyvius prekybinius santykius su Rusija nenori veltis į konfliktą, nes taip tiesiogiai smaugia save dėl šalies, kuri jiems nei kiek nerūpi (Ukraina). Nu Graikijos flirtas čia kitas reikalas, jie gi ten Europos tipo nuskriausti, ieško paguodos...
 
Rusija kariaują Ukrainoje karą - ir ką, niekas rimtomis priemonėmis nesikiša, nes niekas nenori rimtesnių problemų: vieni nenori daugiau, kiti nenori mažiau (pagal savo situaciją). Krymą pasaulis Rusijai JAU atidavė, klausimas, ką atiduos dar. Taigi mes matome, kad 21 amžiuje šalys, bijodamos ekonominio nuosmūkio, yra pasirengusios toleruoti karą (t.y. visišką tarptautinės teisės laužymą). Tai palauk, Rusija turi branduolinį ginklą: kilus branduolinio karo rizikai, ar kartais neatiduos pasaulis Lietuvos Rusijai, kaip manai? Galbūt geriau NATO kaip organizacija subyrės, nei aukos nesuvokiamus kiekius gyvybių dėl 2,5 mln?
 
Dėl to mane stebina, kai žmonės savo saugumą grindžia NATO gerove (juk ten taip pat yra valstybės su savo interesais). Nu neateis/nespės ateiti tie NATO ir uždarytų mus į dėžutę iš Kaliningrado ir per Latviją iš Rusijos pusės, ir Baltijos jūroj - fsio. Ir būtų įdomu man pažiūrėti, kiek romantikų kareivių tokiame kontekste liktų.
 
Čia aišku, scenarijus būtų žiaurus. Rusijos veiksmų nereikia teisinti, NATO nereikia nuvertinti, sankcijas taikyti būtina, bet kai pagalvoji apie tokį potencialų pavojų, tu negali atsistojęs loti, kad va čia Rusija tokia, va čia anokia garsiau už didžiuosius, o vėliau šaukti šauktinius, kad jie atseit apgintų (kad spėtų chebra sulipt į lėktuvus). Čia grynai moralinis klausimas. Lai JAV spaudžia iš Rusijos sultis, lai UK spaudžia - jos labai nori ir žymiai labiau gali. Mūsų raginimai čia nieko nevaidina, mes neturim jokio ryškesnio vaidmens nei vienos šalies apsisprendime, mes - kaimukas, lyginant su JAV/Vokietija/Kanada/UK ir t.t. Geriausias mūsų pasirinkimas yra pritarti ir laikytis solidariai su kitais.
 
Vienintelis logiškas šauktinių grąžinimo paaiškinimas yra flirtas su NATO, t.y. noras parodyti, kad mums patiems rūpi mūsų krašto saugumas. Tik klausimas, ar tam tikrai tų šauktinių reikia? Gal buvo kitos flirto alternatyvos? Ar jas kas nors svarstė? Iš kokių variantų rinkosi? Ar buvo tekšt pleškt sugalvojau, kad taip cool, ir valiai visus į barakus (o žinok man atrodo, kad būtent taip, kažkieno įsakymu). Aš griežtai prieš tokią logiką. Ir dar "laikinai penkeriems metams"... O kodėl laikinai? Nes... Gali karas kilt ryt, bet ne po penkių metų?
 
EDIT: Cretium, aš taip ir nesulaukiau konkrečių atsakymų. Toliau pilstai iš tuščio į kiaurą apie "diplomatinį spaudimą", t.y. tuščią retoriką. Aš apie konkrečias sankcijas uždaviau klausimą ir apie efektyviausiai veikiančias aplinkybes. Atsakymas ateina apie tai, kad vieni spaudžia labiau, kiti mažiau... Padėsiu: dėl sunkios padėties Rusiją apleidžia užsienio investicijos (nes tai tampa nestabiliu ir nepatikimu regionu, kaip ir kiekvieno rimto konflikto atveju, o kas ten daugiausiai norėjo investuoti, tie skaudžiausiai įgėlė), atitraukiamas kapitalas (įmonės/žmonės gelbėja turtą, taigi labiausiai įgėlė tie, kurie to turto daugiausiai turėjo), smunka rublio paklausa, smunka rublio vertė (didelė bėda su importo kainomis, ypač prabangos prekių, o Rusija importuoti labai mėgsta, dėl to didėja infliacija), smarkiai nukritusios naftos kainos (kas beje nebuvo tiesioginės mūsų sankcijos, o OPEC narių apsisprendimas ir bent iš pradžių noras nugesinti skalūninės JAV naftos konkurenciją), įšaldomos sąskaitos užsienyje su buržujų pinigais, boikotuojamos ir spaudžiamos Rusijos buržujų įmonės, stringa prekyba su jomis, buržujai negali pasiekti savo vilų ir giminių (kur jų daugiausia, tie regionai skaudžiausi), nes gauna "persona non grata" statusą.
 
Ok, baigiu aš čia savo pasirodymą, nes čia daugiau monologai-dialogai gaunasi, o niekas tų teksto stuplų neskaito, niekam neįdomu. Tikėkimės, kad viskas bus okey ir niekam nereikės kariaut.

Kitais žodžiais tariant, Lietuva nieko kito nedaro, ką daro kitos ES šalys, taigi neturi jokios išskirtinės pozicijos, nei jokių išskirtinių triukų, taigi jos indėlis yra faktiškai toks pats (o tiksliau rezultatas minusinis, nes mums Rusijos sankcijos pakenkė labiau, nei mūsiškės Rusijai - prisiminkim vežėjus, gyvulinės kilmės produktų importą, pieno produktus, o kiek mes "įkandom"? uždraudėm vestuvių dainininkams čia padainuot?).
 
Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija yra vadinamosios specialiu terminu PIIGS, arba PIGS. Tai yra šalys, kuriose užsienio skola yra itin didelė, kurios turi rimtų problemų. Maža to, šios "kiaulaitės" turi rimtų santykių su Rusija. Apie kiekvieną nerašysiu, tačiau pavyzdžiui Italija žymią dalį savo energetinių resursų gauna iš Rusijos, o per sankcijas jau neteko virš milijardo dolerių vertės eksporto, ten veikiančios italų kompanijos taip pat išgyvena sudėtingus laikus. Antai graikai ~70 proc., savo dujų perka iš... Siurprizas: Gazpromo. Pastebi tendenciją? Šalys, kurios orientuotos į intensyvius prekybinius santykius su Rusija nenori veltis į konfliktą, nes taip tiesiogiai smaugia save dėl šalies, kuri jiems nei kiek nerūpi (Ukraina). Nu Graikijos flirtas čia kitas reikalas, jie gi ten Europos tipo nuskriausti, ieško paguodos...
 
Rusija kariaują Ukrainoje karą - ir ką, niekas rimtomis priemonėmis nesikiša, nes niekas nenori rimtesnių problemų: vieni nenori daugiau, kiti nenori mažiau (pagal savo situaciją). Krymą pasaulis Rusijai JAU atidavė, klausimas, ką atiduos dar. Taigi mes matome, kad 21 amžiuje šalys, bijodamos ekonominio nuosmūkio, yra pasirengusios toleruoti karą (t.y. visišką tarptautinės teisės laužymą). Tai palauk, Rusija turi branduolinį ginklą: kilus branduolinio karo rizikai, ar kartais neatiduos pasaulis Lietuvos Rusijai, kaip manai? Galbūt geriau NATO kaip organizacija subyrės, nei aukos nesuvokiamus kiekius gyvybių dėl 2,5 mln?
 
Dėl to mane stebina, kai žmonės savo saugumą grindžia NATO gerove (juk ten taip pat yra valstybės su savo interesais). Nu neateis/nespės ateiti tie NATO ir uždarytų mus į dėžutę iš Kaliningrado ir per Latviją iš Rusijos pusės, ir Baltijos jūroj - fsio. Ir būtų įdomu man pažiūrėti, kiek romantikų kareivių tokiame kontekste liktų.
 
Čia aišku, scenarijus būtų žiaurus. Rusijos veiksmų nereikia teisinti, NATO nereikia nuvertinti, sankcijas taikyti būtina, bet kai pagalvoji apie tokį potencialų pavojų, tu negali atsistojęs loti, kad va čia Rusija tokia, va čia anokia garsiau už didžiuosius, o vėliau šaukti šauktinius, kad jie atseit apgintų (kad spėtų chebra sulipt į lėktuvus). Čia grynai moralinis klausimas. Lai JAV spaudžia iš Rusijos sultis, lai UK spaudžia - jos labai nori ir žymiai labiau gali. Mūsų raginimai čia nieko nevaidina, mes neturim jokio ryškesnio vaidmens nei vienos šalies apsisprendime, mes - kaimukas, lyginant su JAV/Vokietija/Kanada/UK ir t.t. Geriausias mūsų pasirinkimas yra pritarti ir laikytis solidariai su kitais.
 
Vienintelis logiškas šauktinių grąžinimo paaiškinimas yra flirtas su NATO, t.y. noras parodyti, kad mums patiems rūpi mūsų krašto saugumas. Tik klausimas, ar tam tikrai tų šauktinių reikia? Gal buvo kitos flirto alternatyvos? Ar jas kas nors svarstė? Iš kokių variantų rinkosi? Ar buvo tekšt pleškt sugalvojau, kad taip cool, ir valiai visus į barakus (o žinok man atrodo, kad būtent taip, kažkieno įsakymu). Aš griežtai prieš tokią logiką. Ir dar "laikinai penkeriems metams"... O kodėl laikinai? Nes... Gali karas kilt ryt, bet ne po penkių metų?
 
EDIT: Cretium, aš taip ir nesulaukiau konkrečių atsakymų. Toliau pilstai iš tuščio į kiaurą apie "diplomatinį spaudimą", t.y. tuščią retoriką. Aš apie konkrečias sankcijas uždaviau klausimą ir apie efektyviausiai veikiančias aplinkybes. Atsakymas ateina apie tai, kad vieni spaudžia labiau, kiti mažiau... Padėsiu: dėl sunkios padėties Rusiją apleidžia užsienio investicijos (nes tai tampa nestabiliu ir nepatikimu regionu, kaip ir kiekvieno rimto konflikto atveju, o kas ten daugiausiai norėjo investuoti, tie skaudžiausiai įgėlė), atitraukiamas kapitalas (įmonės/žmonės gelbėja turtą, taigi labiausiai įgėlė tie, kurie to turto daugiausiai turėjo), smunka rublio paklausa, smunka rublio vertė (didelė bėda su importo kainomis, ypač prabangos prekių, o Rusija importuoti labai mėgsta, dėl to didėja infliacija), smarkiai nukritusios naftos kainos (kas beje nebuvo tiesioginės mūsų sankcijos, o OPEC narių apsisprendimas ir bent iš pradžių noras nugesinti skalūninės JAV naftos konkurenciją), įšaldomos sąskaitos užsienyje su buržujų pinigais, boikotuojamos ir spaudžiamos Rusijos buržujų įmonės, stringa prekyba su jomis, buržujai negali pasiekti savo vilų ir giminių (kur jų daugiausia, tie regionai skaudžiausi), nes gauna "persona non grata" statusą.
 
Ok, baigiu aš čia savo pasirodymą, nes čia daugiau monologai-dialogai gaunasi, o niekas tų teksto stuplų neskaito, niekam neįdomu. Tikėkimės, kad viskas bus okey ir niekam nereikės kariaut.

Tai tu rašai, kad būk tai aš net savo turto neginčiau (tipo lopas), tai aiškini, kad čia kažkokia užslėpta metafora, reiškianti meilę tėvynei - arba tu nemoki rašyti, arba aš nemoku skaityti. Išdavystė čia moraliniam kontekste neegzistuoja, nes aš, kiek man pačiam žinoma, tėvynei dar neprisiekiau, o teisinis kontekstas visai kita kalba: kas įstatyme parašyta, tokia ir ta "meilė".
 
 
Kalbi tu labai įdomiai: tai aiškini, kad vakarų diplomatina yra neveiksminga, tačiau ta vakarų diplomatija, kuri analogiška Lietuvos, yra veiksminga. Čia aš tavęs norėčiau paklausti kelių klausimų:
 
Kuo Lietuvos taikomos sankcijos yra išskirtinės ir konkrečiai kokios ("spaudimas įvairiais būdais" yra absoliutus abstraktas, nieko nepasako). Kaip suprantu tu žinai daugiau, nei aš, todėl man labai įdomu. Tuščia retorika nėra sankcija.
Kurios yra tos šalys, kurių diplomatija yra analogiška Lietuvai, o kurios yra tos, kurių ne (dar kartą - konkrečių sankcijų atžvilgiu)?
Beje, gal galėtum įvardinti tavo nuomone pagrindines aplinkybes, kurios yra skaudžiausios Rusijai? Kiek ten yra Lietuvos indėlio, ar jos būtų veiksmingos be Lietuvos?
 
Kai atsakysi į tuos klausimus, tada bus galima kažkiek gaudytis tame, ką tu čia rašai, nes kol kas aš nei vieno argumento nemačiau.
 
Grįžtant prie meilės tėvynei, tai tuščios šnekos... Rašai tu čia, lyg būtum patriotas gynėjas romantikas, bet vienintelis būdas tuo įsitikinti būtų pamatyti tave veiksme. Pūsti arabus moka visi, nėra kaip kitaip jų atskirti. Aš irgi pasvajoju, kaip būsiu herojus, užsikačelinsiu ir visus blogiukus dubasinsiu, bet... Vis laiko tam neatsiranda :). Beje, žadi savanoriaut? Ar yra kažkokių kitų rūpesčių apart meilės tėvynei?
 
 
Na, aš manau niekas tos statistikos konkrečiai neskaičiuos. Tačiau turėk omeny, kad tavo tikimybė būti pašauktam priklauso ir nuo tavo amžiaus: kuo esi jaunesnis, tuo daugiau kartų būsi šaukiamas iki tau sueis 27-eri. Jei tikimybė būti pašauktam pirmaisais metais yra 5%, tai aštuntaisias tikimybė, kad per visą laikotarpį būsi pašauktas, bus arti 30%. Taigi šansų tokiu atveju turėtųm nemažai.

Iš žodžių "užkabintas gatvėje" tamsta prikuri prievartavimus, plėšikų puolimus, brandulinį karą ir dar velniai žino ko... Dramatiška, bet... Gal kiek persūdyta. Na, aš taip pat iš teksto suvokimo turėjau mažą įvertinimą :(.
 
Bet panagrinėkim tai, ką tu rašai. Užpuolimas yra labai sudėtinga situacija, kurią sudaro galybė skirtingų aplinkybių ir tik, atleisk, kvailys galėtų pasirinkti atsakymą tų aplinkybių nežinodamas. Pavyzdžiui, tavo būste atsiranda nepageidaujami asmenys. Tu nežinai, kokius ginklus jie turi, bet akivaizdu, kad tai nėra tavo draugai. Turi galimybę pasišalinti (kartu su artimaisiais), turi galimybę susiremti. Panašu rašai taip, lyg norėtum būti labai kietas vyrukas, kuris turtą gintų (juk keturiom nebėgsi, būsi rembo arba švarcas). Tai reiškia, kad tu rizikuoji savo gyvybe, kad apgintum teliką arba seifą. Kitais žodžiais tariant, meti monetą. Asmeniškai man tai skamba kvailai. Pasiseks, būsi herojus, nepasiseks, būsi dar viena auka, kurią rodys per žinias.
 
"Herojai" nesupranta, kad kartais aplinkybės nulemia jų likimą, kad jie nieko negali padaryti. Žmogus priešinasi tokiai idėjai ir tai yra normalu. Beje, dauguma tokių "heraklių" hipotetinėse situacijose yra labai kieti, o realiose bėga toliau nei mato. Tai yra nuostabu, nes "fight or flight" instinktas dažniausiai kreipia į "flight" ir tokie "gangsteriai" lieka gyvi.
 
Dar kartą grįšiu prie adekvataus rizikos ir naudos vertinimo. Jei gali bėgti ir likti gyvas (ir kartu išsaugoti savo artimuosius), privalai rinktis tokį variantą, net jei tai žemina tavo garbę ir orumą. Jei negali, rizikuoji, "meti monetą" ir bandai išsisukti su minimaliais nuostoliais. Ir jei tau tikrai įdomu, ką aš daryčiau, tai atsakyams yra toks: aš ginčiau save ir savo artimus visais įmanomais būdais, tačiau mano mirtis būtų paskutinis pasirinkimas. T.y. jei nelieka kitos išeities, kaip tik kontaktas su dideliu baubu siaubu, tuomet ką gi, buvo smagu pagyvent. Bet iki to dažnai būna daug daug pasirinkimų, kuriuos aš apsvarstysiu.
 
Grįžtant prie šauktinių: jei atvirai, manau, kad man būtų nauda patarnaut ir jei mane pakvies, aš tikrai nebandysiu savo subinės sausos išnešt. Daugeliui tai tikrai į gerą (bet ne visiems). Aš prieštarauju tik mūsų aukščiausiosios valdžios pozicijai, aš prieštarauju tokiam sprendimui konkrečiam kontekste. Tie patys, kurie garsiai loja, patys pirmieji savo subines išneš. Kodėl? Juk laivas skęsta kartu su kapitonu, ane? Heh... Čia ir esmė.
 
Kariuomenė tikrai nėra pasaulio pabaiga, bet jei kažkas gali leisti sau naudoti žodžius "karo akivaizdoje jūsų nuomonė nesvarbi"... Tipo mes jau kariaujam, tipo mes jau ryt mušim okupantus... Nežinau, skamba sūriai. Patys dramblį piešiam ir mąstom, kaip jį išmaitint. Liūdna.
 
To bundis: sorry, bet nieko nesuprantu. Per stiprūs tavo burtai :).

Tiek tu čia (atleisk už toną) prikliedėjai, kad sunku net ir sumąstyt ką atrašyt :). Tau tikrai atrodo, kad Rusija norėdama Ukrainos nesugebėtų paimti, ar čia perspaudei? O paliaubos čia Rusijai "atsipūsti", nes labai sunku, jėgos neleidžia? O Čečenijos nepaimė gal dėl to paties, dėl ko mes Vilniaus nepaimtumėm (nes Čečenija tai kaip ir .... Rusijos)? Nepyk bet kažkaip nesirištų mums kalba. Bet jei paims mus į šauktinius, susirašom. Būtų garbė man šalia didvyrio pastovėt :).

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Iš žodžių "užkabintas gatvėje" tamsta prikuri prievartavimus, plėšikų puolimus, brandulinį karą ir dar velniai žino ko... Dramatiška, bet... Gal kiek persūdyta. Na, aš taip pat iš teksto suvokimo turėjau mažą įvertinimą :(.
 
Bet panagrinėkim tai, ką tu rašai. Užpuolimas yra labai sudėtinga situacija, kurią sudaro galybė skirtingų aplinkybių ir tik, atleisk, kvailys galėtų pasirinkti atsakymą tų aplinkybių nežinodamas. Pavyzdžiui, tavo būste atsiranda nepageidaujami asmenys. Tu nežinai, kokius ginklus jie turi, bet akivaizdu, kad tai nėra tavo draugai. Turi galimybę pasišalinti (kartu su artimaisiais), turi galimybę susiremti. Panašu rašai taip, lyg norėtum būti labai kietas vyrukas, kuris turtą gintų (juk keturiom nebėgsi, būsi rembo arba švarcas). Tai reiškia, kad tu rizikuoji savo gyvybe, kad apgintum teliką arba seifą. Kitais žodžiais tariant, meti monetą. Asmeniškai man tai skamba kvailai. Pasiseks, būsi herojus, nepasiseks, būsi dar viena auka, kurią rodys per žinias.
 
"Herojai" nesupranta, kad kartais aplinkybės nulemia jų likimą, kad jie nieko negali padaryti. Žmogus priešinasi tokiai idėjai ir tai yra normalu. Beje, dauguma tokių "heraklių" hipotetinėse situacijose yra labai kieti, o realiose bėga toliau nei mato. Tai yra nuostabu, nes "fight or flight" instinktas dažniausiai kreipia į "flight" ir tokie "gangsteriai" lieka gyvi.
 
Dar kartą grįšiu prie adekvataus rizikos ir naudos vertinimo. Jei gali bėgti ir likti gyvas (ir kartu išsaugoti savo artimuosius), privalai rinktis tokį variantą, net jei tai žemina tavo garbę ir orumą. Jei negali, rizikuoji, "meti monetą" ir bandai išsisukti su minimaliais nuostoliais. Ir jei tau tikrai įdomu, ką aš daryčiau, tai atsakyams yra toks: aš ginčiau save ir savo artimus visais įmanomais būdais, tačiau mano mirtis būtų paskutinis pasirinkimas. T.y. jei nelieka kitos išeities, kaip tik kontaktas su dideliu baubu siaubu, tuomet ką gi, buvo smagu pagyvent. Bet iki to dažnai būna daug daug pasirinkimų, kuriuos aš apsvarstysiu.
 
Grįžtant prie šauktinių: jei atvirai, manau, kad man būtų nauda patarnaut ir jei mane pakvies, aš tikrai nebandysiu savo subinės sausos išnešt. Daugeliui tai tikrai į gerą (bet ne visiems). Aš prieštarauju tik mūsų aukščiausiosios valdžios pozicijai, aš prieštarauju tokiam sprendimui konkrečiam kontekste. Tie patys, kurie garsiai loja, patys pirmieji savo subines išneš. Kodėl? Juk laivas skęsta kartu su kapitonu, ane? Heh... Čia ir esmė.
 
Kariuomenė tikrai nėra pasaulio pabaiga, bet jei kažkas gali leisti sau naudoti žodžius "karo akivaizdoje jūsų nuomonė nesvarbi"... Tipo mes jau kariaujam, tipo mes jau ryt mušim okupantus... Nežinau, skamba sūriai. Patys dramblį piešiam ir mąstom, kaip jį išmaitint. Liūdna.
 
To bundis: sorry, bet nieko nesuprantu. Per stiprūs tavo burtai :).

Iš žodžių "užkabintas gatvėje" tamsta prikuri prievartavimus, plėšikų puolimus, brandulinį karą ir dar velniai žino ko... Dramatiška, bet... Gal kiek persūdyta. Na, aš taip pat iš teksto suvokimo turėjau mažą įvertinimą :(.
 
Bet panagrinėkim tai, ką tu rašai. Užpuolimas yra labai sudėtinga situacija, kurią sudaro galybė skirtingų aplinkybių ir tik, atleisk, kvailys galėtų pasirinkti atsakymą tų aplinkybių nežinodamas. Pavyzdžiui, tavo būste atsiranda nepageidaujami asmenys. Tu nežinai, kokius ginklus jie turi, bet akivaizdu, kad tai nėra tavo draugai. Turi galimybę pasišalinti (kartu su artimaisiais), turi galimybę susiremti. Panašu rašai taip, lyg norėtum būti labai kietas vyrukas, kuris turtą gintų (juk keturiom nebėgsi, būsi rembo arba švarcas). Tai reiškia, kad tu rizikuoji savo gyvybe, kad apgintum teliką arba seifą. Kitais žodžiais tariant, meti monetą. Asmeniškai man tai skamba kvailai. Pasiseks, būsi herojus, nepasiseks, būsi dar viena auka, kurią rodys per žinias.
 
"Herojai" nesupranta, kad kartais aplinkybės nulemia jų likimą, kad jie nieko negali padaryti. Žmogus priešinasi tokiai idėjai ir tai yra normalu. Beje, dauguma tokių "heraklių" hipotetinėse situacijose yra labai kieti, o realiose bėga toliau nei mato. Tai yra nuostabu, nes "fight or flight" instinktas dažniausiai kreipia į "flight" ir tokie "gangsteriai" lieka gyvi.
 
Dar kartą grįšiu prie adekvataus rizikos ir naudos vertinimo. Jei gali bėgti ir likti gyvas (ir kartu išsaugoti savo artimuosius), privalai rinktis tokį variantą, net jei tai žemina tavo garbę ir orumą. Jei negali, rizikuoji, "meti monetą" ir bandai išsisukti su minimaliais nuostoliais. Ir jei tau tikrai įdomu, ką aš daryčiau, tai atsakyams yra toks: aš ginčiau save ir savo artimus visais įmanomais būdais, tačiau mano mirtis būtų paskutinis pasirinkimas. T.y. jei nelieka kitos išeities, kaip tik kontaktas su dideliu baubu siaubu, tuomet ką gi, buvo smagu pagyvent. Bet iki to dažnai būna daug daug pasirinkimų, kuriuos aš apsvarstysiu.
 
Grįžtant prie šauktinių: jei atvirai, manau, kad man būtų nauda patarnaut ir jei mane pakvies, aš tikrai nebandysiu savo subinės sausos išnešt. Daugeliui tai tikrai į gerą (bet ne visiems). Aš prieštarauju tik mūsų aukščiausiosios valdžios pozicijai, aš prieštarauju tokiam sprendimui konkrečiam kontekste. Tie patys, kurie garsiai loja, patys pirmieji savo subines išneš. Kodėl? Juk laivas skęsta kartu su kapitonu, ane? Heh... Čia ir esmė.
 
Kariuomenė tikrai nėra pasaulio pabaiga, bet jei kažkas gali leisti sau naudoti žodžius "karo akivaizdoje jūsų nuomonė nesvarbi"... Tipo mes jau kariaujam, tipo mes jau ryt mušim okupantus... Nežinau, skamba sūriai. Patys dramblį piešiam ir mąstom, kaip jį išmaitint. Liūdna.
 
To bundis: sorry, bet nieko nesuprantu. Per stiprūs tavo burtai :).

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Tiek tu čia (atleisk už toną) prikliedėjai, kad sunku net ir sumąstyt ką atrašyt :). Tau tikrai atrodo, kad Rusija norėdama Ukrainos nesugebėtų paimti, ar čia perspaudei? O paliaubos čia Rusijai "atsipūsti", nes labai sunku, jėgos neleidžia? O Čečenijos nepaimė gal dėl to paties, dėl ko mes Vilniaus nepaimtumėm (nes Čečenija tai kaip ir .... Rusijos)? Nepyk bet kažkaip nesirištų mums kalba. Bet jei paims mus į šauktinius, susirašom. Būtų garbė man šalia didvyrio pastovėt :).