Justinas

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Trūksta pasakojimo, iš buitinės pusės: kur gyvenai, kaip gyvenai, kiek pinigų pradžioje turėjai? Ką darei tais laikotarpiais kai neturėjai pinigų šaltinio, ir panašiai :)
Kaip ir minėjo recrutus reikia atsirinkti, nes su kaikuriais yra grynas laiko gaišimas

Gal specialybe nelabai dekinga. Asmeniskai Anglijoje issiunciau CV ir jau po 2 dienu turejau pirmus pokalbius su potencialiais darbdaviais, ir dar tos pacios savaites pabaigoje akceptinau viena is dvieju pasiulymu. O darbas, tai ka Lietuvoje teko tik is teorines puses ciupineti ir spresti sintetines problemas, Anglijoje buvo praktika su realiais issukiais ir ju sprendimais. Tarp kitko, is mano asmenines patirties anglai pasirode labai mandagus, issilavine ir nuosirdus zmones. :)

Pirmas dalykas ką reikia daryti su recruiteriais - juos atsirinkti, o ne su visais iš eilės kalbėt. Iškart atmesti tuos kur siūlo su random technologijom. Idealiausiu rasti tokį, kur būtent pats specializuojas ten - mano atveju buvo android appsai. Ir tai čia labiau pirmam/antram darbui uk. Paskui reik tiesiog taikytis į internal įmonių recruiterius, arba rekomendacijom iš ten dirbančių
 

Perskaiciau Justino posta ir nusprendziau, taip pat islysti i dienos sviesa bei paneigti faktus jog UK visi lietuviai gyvena penkiese vienam kambari ir dirba nekvalifikuotus darbus.
 
Imone nr 1
 
I UK atvykau 2016 metu Vasari, pasibaiges “Programu sistemu” studijas Vilniaus kolegijoje ir tikedamasis kuo greiciau susirasti darba pagal specialybe. Kadangi turejau jau siokios tokios realios junior programuotojo patirties Lietuvoje, zinojau, kad anksciau ar veliau darba tikrai rasiu, tik nezinojau kiek ilgai tos paieskos truks. Atsinaujinau CV ir pradejau paieskas tokiuose puslapiuose kaip indeed, cwjobs, reed.
 
Ir ka gi, pasipyle skambuciai, kurie sudare iliuzija, jog visi manes nori ir greitai darbas bus mano. Bet bet bet, UK tokia politika kad viskas vyksta per recruiterius ir tie skambuciai nieko nereiskia. Kol galiausiai po menesio paiesku gavau darbo pasiulyma dirbti vienos verslo valdymo sistemos programavimo imones web skyriuje.
 
Per sita menesio laikotarpi, teko kalbetis telefonu su 50+ recruiteriu. Padaryti 2 minuciu video CV, nusipirkti kostiuma is primarko bei sudalyvauti dvejuose interviu.
 
Sitoje imoneje isdirbau apie metus laiko, issilaikiau Zend Certified PHP Engineer sertifikata, paskutini menesi dirbau is namu ir buvau gaves pasiulyma ir toliau dirbti imoneje nuotoliniu budu, taciau teko atsisakyti, del sekancio darbo darbo sutarties. Taip kad darbdaviai labai sukalbami ir vertina darbuotojus.
 
Imone nr 2
 
Antro darbo paieskos velgi truko apie menesi laiko, nors si syki tikejausi darba rasti dar greiciau. Istorija kartojasi, daug pokalbiu su recruiteriais atsakinejant tuos pacius klausimus. Kodel darbo ieskau tam ir tam mieste? Ar moku ta ana trecia? Papasakok apie save, kodel atvykai… Ar turi leidima dirbti? Ir t.t.
 
Galiausiai buvau pakviestas I interviu, tokio interviu proceso kaip sioje imoneje dar niekada nebuvau nei mates nei girdejas. Viskas truko apie 3-4 valandas. Teoriniai programavimo klausimai, IQ testas, kodo rasymas ir zinoma pokalbis su paciu imones vadovu, po kurio seke pasiulymas dirbti Web Developer.
 
Imone specializuojasi Magento parduotuviu kurime, websaitu audite ir isskirtiniais atvejais bespoke. Darbe galiu pasirodyti bet kada iki 11 valandos ryto ir per savaite isdirbti minimum 35 valandas + per diena is 7 valandu, 5 valandos turi buti dirbant tiesiogiai su tam tikru kliento projektu. Is 10 darbuotoju imoneje, 6 yra programuotojai. Kad isidarbintum sitoje imoneje vienas is reikalavimu yra ZCPE sertifikato turejimas ir per pirmus darbo menesius issilaikyti Magento sertifikata, ka as ir padariau. Taip kad sertifikatai IT srityje tikrai turi tam tikra svori ieskant darbo.
 
Prisegu nuoroda i blogo irasa, kuri parasiau po pirmos konferencijos gyvenime https://edmondscommerce.github.io/exploring-streets-of-york-and-participation-in-first-ever-php-yorkshire-conference/
 
Na ir apibendrinant. Kodel isvykau i UK? Atsakymas paprastas 400eur atlyginimas Lietuvoje + Anglu kalbos tobulinimas + Nauja aplinka + Karjeros galimybes. Ar grysiu gyventi I Lietuva? Tikriausiai kad taip. Tie kas gyvena uzsienyje tikriausiai visi zino kad tevyne, namai lieka namais.
 
Na ir galiausiai apie brolius ir seseris lietuvius. Per tuos 2 metus susipazinau su keliom seimom lietuviu, kurie tikrai yra puikus zmones. Ir tokie posakiai, kaip bek toliau nuo lietuviu uzsienyje nes apgaus, apvogs ir t.t., bent jau mano pazystamu rate negalioja.
 
Jeigu kas domina is darbo ar gyvenimo uk, klauskit :)
 
------------------------------------------------------------
Kaip jautiesi ieškodamas darbo?
 
Keistai, visos darbu paieskos buvo lipimas per save. Ir kaip minejau kiekviena skambutis nuo recruiterio atrodo daug zadantis ir tu tuom pradedi tiket. Bet reali situacija ta, jog ju toks darbas ir jie privalo murkti i rageli kad suvilioti i tam tikra pozicija. + Atvykes, maniau jog mano Anglu kalbos zinios buvo gan aukstam lygyje, taciau tikriausiai kaip ir visi atvyke, pajaucia kad reikia per naujo mokintis kalbeti, leisti klausai adaptuotis prie neiprastu garsu ir t.t.
 
 
Ar turėjai didelį programavimo bagažą einant į darbo paieškas, ar daugiau perspėjai darbdavį, kad neesi expert ir ateini mokytis ir išmokti
 
Pries isvaziuodamas i UK Lietuvoje buvau pradirbes junior programuotoju apie metus ir kelis menesius. Taip kad ta atsinesta patirtis tikrai dave pliusu. Butent is vieno recruiterio ir teko isgirsti tokius zodzius, mum nesvarbu ar tu anglas ar ne anglas, svarbiausia kad turi bent siokios tokios patirties kuri tau uzdeda dideli pliusa.
 
Karjeros pradzioj tu niekad nebusi ekspertas ir darbdaviai ir tam tikra darbo pozicija tai zino ir supranta. Jeigu darbdavys iesko junior zmogaus, reiskias jisai turi ir atitinkamo lygio projektu ir problemu tam zmogui.
 
Ar manai, kad jeigu neturi pakankamai daug praktikos programavime geriau eiti ir ieškoti darbo ar rinktis internship?
 
Nezinau kas tas "nepakamkamai daug praktikos programavime", taciau visada turetum stengtis siekti ko geriausio. Tai geriausia siuo atveju butu Junior pozicija, nes gauni normalia alga + tuo paciu mokais kasdien visko. Jeigu gerai zinau veliau seka entry level pozicijos, algos dar mazesnes nei junior. Veliau apprentice kuris trunka apie metus bet gauni nedidele alga. Tada paid internship kuris gali testis nuo menesio iki begalybes. Ir galiausiai jeigu niekur nepavyksta, ieskai neapmokamos praktikos, padirbi kelis menesiu nemokamai, ir tikies kad po praktikos gausi darbo pasiulyma.
 
Jeigu paminėjai, kad esi toks kaip ir pradinukas programavime turintis bazinį supratimą ir gebantis mokytis, tuomet, jei nepaslaptis, kokius atlyginimus šiuo metu moka tarkim už web development?
 
Priklauso nuo pozicijos. Junior reziai nuo ~18 iki 25k per metus neatskaiciavus mokesciu.
Mid levelis 30-35k~. Senior 35k ir daugiau.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Alga siuo metu £35k + pelno dalinimosi ismokos kas tris menesius, jei padaro imone pakankamai. Jokiu stebuklu dar nepasiekiau karjeroj ir tikrai Lietuvoj galima pasiekt tiek pat ir kur kas daugiau. Anglijoj tai irgi nera kazkoks stebukas - zinau dar bent viena lietuve, kuri irgi Brightone, panasaus tipo agenturoj dirba toki pati darba.
 
Norejau savo istorija pasidalint su tais, kas iesko istoriju apie gyvenima UK, bet galvoja, kad tik fabrikai ir sandeliai lietuviam prieinami.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Danija del IT gal nelabai, nebent draugas pades su darbu / networku (kontaktais). Jei nori kickstartinti karjera siulau rimtai pagalvoti apie UK. Jau turint UK patirties galesi pakankamai laisvai rinktis: JAV, Canada, Australija ir pan., su Danija - not so much. T.y. neisvengiamai turesi ismokti Danu kalba, kuri tau apciuopiamo 'edge' neprides kai noresi pakelt sparnus sakykim i Silicon Valley. Dabar gal taip neatrodo, bet kazkuriuo karjeros tarspniu tikrai uzsimanysi ismegint didesnius vandenis. Sekmes.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Malonu :) Bet laimes jausmas nera tiesiogiai suristas su pinigais - galvok ko pats nori is gyvenimo. Isvaziuodamas is Lietuvos ir gyvendamas kitoj saly turesi paaukot tam tikrus dalykus tam, kad daugiau uzdirbtum. Nepamirsk pasvert savo seimos, draugu, kulturinio pripratimo reiksmes irgi.
 
Galiausiai - paskaiciuok ir gyvenimo islaidas. Alga pati savaime nieko nereiskia - skandinavu salyse gyvenimo islaidos kur kas didesnes, todel gal ir neliks tiek daug kiek galvoji. Kokybe ten aisku gera, todel turbut uzteks viskam, kam norisi, bet tik pagalvok ko butent norisi :)

Malonu :) Bet laimes jausmas nera tiesiogiai suristas su pinigais - galvok ko pats nori is gyvenimo. Isvaziuodamas is Lietuvos ir gyvendamas kitoj saly turesi paaukot tam tikrus dalykus tam, kad daugiau uzdirbtum. Nepamirsk pasvert savo seimos, draugu, kulturinio pripratimo reiksmes irgi.
 
Galiausiai - paskaiciuok ir gyvenimo islaidas. Alga pati savaime nieko nereiskia - skandinavu salyse gyvenimo islaidos kur kas didesnes, todel gal ir neliks tiek daug kiek galvoji. Kokybe ten aisku gera, todel turbut uzteks viskam, kam norisi, bet tik pagalvok ko butent norisi :)

Tik dar reiketu pridet ivairias programas busto pirkimui. Tarkim kai moki nuoma, bet ji jau skaiciuojasi i tavo paskola/deposita ir taip tarkim 3 ar 5 metus, tuomet aisku paskola ir t.t.
Firsts time buyers visada turi nuolaidu, tiek paskolom, tiek pvz stamp duty (kitu metu biudzete numatomas jo panaikinimas).
Velgi vienas svarbiausiu aspektu turbut miesto pasirinkimas. Kas Londone uz 600k tai Manchesteryje pvz gali uz 120k pasiimt. Beje gerai sako, emigrantui busta be paskolos sunkoka pasiimt bus, nera teveliu ar giminiu kurios "sumes" ir pan.
 
Kainos rajonuose taip pat priklauso nuo "ateities planu". Pvz Canary Warf Londone pries 20 metu buvo landyne ir bomzynas - uzstate dangoraiziais - viena is brangesniu vietu. Hackney - didziausio nusikalstamumo bei organizuoto nusikalstumo vieta visame UK - uzstate naujais namais, salia olimpiniai parkai - kainos isbrango nezmoniskai.
Stratfordas - isvis skyle kazkokia - olimpinis miestelis ir t.t, salia pristate visiskai nauja rajona - isbrango. Ir t.t ir pan. Kaip pvz namu kainu pasikeitimas (tikra data is pusetino rajono Londone, apie 15 min nuo olimpinio miestelio)
2004 - namas parduotas uz 120k svaru
2010 - namas parduotas uz 450k
2017 - namas parduotas uz 900k
 
Kas laiku pirko - pasidare milijonieriais :))))
 
 
velgi reikia turet omenyje, kad cia kitaip nei Lietuvoje - 5 metai isdygti naujam rajonui ir kardinaliai viska pakeisti yra daugiau nei uztenka.
Kitas aspektas, jeigu tau nepatiks veliau tavo namas tu beveik garantuotai rasi kam ji isnuomuot.
Del brexit as siuo metu nepirkciau NT - stabdels kainos, beto nauja programa nauju namu statymui kas gerokai pakoreguos kainas tiek didesniuose miestuose tiek aisku paciame Londone beto koreguoja brokeriu ir nt agenturu veikla bei ikainius, kas velgi leis nemazai sutaupyti.

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

Labai ir aš norėčiau pasidžiaugti už autorių. Baltas pavydas iš manęs, bet jis kupinas džiaugsmo ir dar labiau motyvavo mane patį, nes dar tokiais nemažais dalykais negalėčiau pasigirti. Pažįstu žmonių emigravusių ten, kuriems tikrai praėjus keletai metų, ar daugiau, niekas tiesiog nesigauna, tad džiugu, jog bent kitiems pavyksta. Labai graži ir meilės istorija, tiksliau - tos kelios detalės apie Paryžių ir Balio salą. Perskaičiau visišką laimę, ir belieka tik dar kartą pasakyt, kad labai džiaugiuosi, kad ir kas bebūtum, kad ir kas bebūtumėt. Sėkmės!

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.