vitenas

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Toliau tesiu savo pasakojima.
 
Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.
 
Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.
Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.
Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.
Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.
Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.
 
Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.
Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.
Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.
 
Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.
Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.
Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.
Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.
Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.
Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.
Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.
Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.
Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis

Tesiu toliau.
 
Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.
Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.
 
Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.
Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.
 
Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.
 
Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.
 
Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.
 
Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.
 
Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)
 
Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.

Sveiki,
 
taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.
Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.
Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.
Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.
Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.
Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.
Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.
Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...
 
 
Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.
 
Tai tiek, geros dienos.
 
Antra dalis