Istorija apie darba fabrike

Sveiki,

taigi nusprendziau pasidalinti savo ispudziais is keliones i Anglija.

Isvykau praeita vasara liepos menesi. Tikslas buvo padirbeti 3 men. susitaupyt masinai. Kaip ir daugelis, tikriausiai zinote, lengviausia darba susirasti fabrike, tuo labiau, kad gyvenau labai mazame miestelyje Watton'e. Kadangi fabrike dirbo draugo tevas - mesininku, todel eiti i fabrika atrode priimtiniausia iseitis, tuo labiau jog dirbsime tik tris menesius.

Isidarbinti stengemes Cranswick foods fabrike - tai yra mesos fabrikas. Nuejus pirma diena i fabrika uzpildyti darbo paraiskos, mane pasitiko lietuve vadybininke ir nusivede i kambari, kuriame lauke dar daugiau darbo norinciu zmoniu, kurie buvo ivairiausiu tautybiu - lenkai, latviai, lietuviai ir t.t. Uzpildzius paraiskas ir sutvarkius visus dokumentus ta pacia diena, vadybininke paklause, kas noretu pradeti dirbti jau siandien. Iskart pakeliau ranka, kadangi tikslas buvo vienas - uzsidirbti kuo daugiau pinigu. Beje, darbintis ejau ne vienas, o su draugu - abu studentai, taciau darbo nebijojome, kadangi nebuvome baltarankiai. Tad rankas pakeleme abudu. Is visu zmoniu, norejusiu dirbti ta diena, paeme tik mus.

Vadybininke mane palydejo iki valgyklos, kur mane pasitiko anglas supervisor'ius. Nusivede mane i rubine pasake kuo apsirengti ir pranese, jog lauks manes skerdykloj. Persirengiau rubais, kuriuos duoda fabrikas - baltos kelnes, baltas dzemperis, balti batai, salmas, pirstines ir plauku tinklelis. Iejus i skerdykla iskart krenta i akis drbanciu zmoniu kiekis, visi skuba, pastovus surmulys. Susitikus su supervisor'iu sikart skerdykloje, jis mane pristato kitam lietuviui, jog sis man parodytu ka reiks dirbti.

Pirmasis darbelis nebuvo sunkus - reikejo patempti kabancias kiaules ant veikiancios linijos, kadangi pagrindine linija buvo sugedusi. Dirbau salia britu ir lietuviu, todel nebuvo nemalonu - britai buvo draugiski, patardavo, lietuviai taip pat pagelbedavo. Po 3 valandu darbo gavau pietu pertrauka (break'a). Gryzus po pertraukos priejes lietuvis pasake, jog reikes dirbti kita darba.

Naujojo darbo esme buvo tokia, jog judancias ant linijos kiaules reikedavo prapjauti, isimti ju zarnas, kad butu lengviau pradurti slapimo pusle ir imesti ju zarnas i dubeni. Darbas sikart buvo zymiai sunkesnis, kadangi ant linijos keliavo motinines kiaules, o ir pats darbas buvo nemalonus, kadangi buvau visas purviinas, slapias nuo slapimo, beto ir pats kvapelis buvo nemalonus, taciau kvapams nesu jautrus man tai nesudare jokiu rupesciu, tiesiog buvo sioks toks nemalonus kvapelis.

Baigusis pirmajai mano darbo dienai, skaudejo nugara, tikriausiai, nuo kiauliu zarnu kilnojimo, kadangi linija ejo pakankamai greitai. Dziugu buvo tik tai, jog jeigu kas nors nespedavo, sustabdydavo linija ir niekas nebudavo pries ir nereiksdavo jokiu nepasitenkinimu. Zinojau, jog kita diena dirbsiu vel ten pat, todel buvau ramus, kad zinau kad turesiu darbo.

Mano draugo pirmoji diena taip pat buvo sunki. Ji nuvede i packing'a, taciau darbas buvo sunkus. Dirbo jis latviu ir lietuviu kolektyve. Reikedavo jau sutvarkyta, ispjaustyta ir paruosta mesa supilti i dezes, kurias vezdavo moterims, o jos pakuodavo. Mesa, kuria reikedavo supilti i bin'us (tai labai dideles dezes), buvo pristatoma jam jau dezese. Pagal bendra tvarka, dezes negaledavo but sunkesnes negu 15 kg berods, tiksliai nepamenu, taciau i dezes budavo kraunama zymiai daugiau, kartais siekdavo net po 40-60 kg. Packing'e dirbo jauni vyrai kadangi ten reikejo nemazai jegos ir istvermes. Pats kolektyvas buvo ziauriai nemalonus, atejus naujam zmogui, visi kiti ziuri kreivai ir nemandagiai. Pirma taisykle - niekada nereikia leisti lipti sau ant galvos, visada turi parodyt, kad atejai cia dirbti, bet pastovet uz save taip pat gali. Siek tiek primena kalejima :D Taciau tikrove tokia, kadangi teks dirbti ne su paciais maloniausiais zmonem. Sitam fabrike, nezinau kaip kituose, buvo labai nemazai kaliniu, netik is Lietuvos, bet ir Lenkijos, bet apie tai veliau...

Rasiau paprasta buitine kalba, kad butu lengviau skaityt, klaidas pats issitaisysiu artimiausiu metu. Jeigu domina, tuomet toliau galiu pasakot savo patirti Anglijoje, tiesiog leiskit man zinot ar jums tai idomu. Beje rasiau sita istorija, tiesiog noredamas papasakot, ko tiketis zmonems, kurie zada vykti i Anglija.

Tai tiek, geros dienos.

Antra dalis

IDOMU!!!!

Tik negrazink istoriju, nekeisk buitines kalbos, netaisyk klaidu. Viskas cia gerai.

Idomu paskaityti realia situacija, o ne sapnuotas pasakas apie fabrikus ir kaip ten vaiksto visis pasisvilpaudami.

Nekursiu naujos temos, nes ir taip jų pilna apie Angliją, bet kažkodėl dauguma temų tokios kad ten Anglijoje fabrikuose vergovė, sunkus dirbt, ir panašiai. Gal taip ir tiesa, nesiginčysiu, bet kažin ar Lietuvos fabrikuose labai jau daug kas skiriasi?

Štai mano istorija iš tos pačios Anglijos ir tų pačio darbo fabrike. P.S. Nedirbau tam pačiam fabrike, nedirbau netgi tam pačiam mieste ir net ne tokį darbą, bet esmė kad fabrike. Taigi pradedam :)

Kaip ir 90% visų išvykusių į Angliją yra tikriausiai studentai, arba jauni žmonės kurie nori užsidirbti ateičiai. Pabaigus studijas mano tikslas irgi buvo toks pats, išvažiuoti, užsidirbti, ateityje grįžti, bet kaip sakoma: Žmogus planuoja - Dievas juokiasi.

Nuvykus į Angliją kur gyventi buvo vietos iškart (Visa mano šeima gyvena Anglijoje jau 10 metų jei neklystu), tai dėl būsto bėdos nebuvo. Bėdos prasidėjo kai reikėjo susirasti darbą. Man iškart šeima pasakė, kad agentūromis tikėtis negalima visiškai. Čia panašiai kaip vanduo ant šakių, pasakė ir praėjo. Darbo ieškojau kone mėnesį, bet susiradau. Nors darbą kurį susiradau tikrai visi pavydėjo, nes dažniausiai sako, jog atvykę į Angliją pradeda labai purvinus darbus dirbti, o aš iškart prie kompiuterių fabrike. Pats baigęs esu Programavimą, gal dėl pasisekė su darbu. Mano darbas buvo bendrauti su tiekėjais, užsakovais, paskirstyti darbą rinkėjams (picker'iams). Atrodo viskas super, alga... Na alga sakykim buvo gera, pragyvent ėjo, bet išlaidaut negalėjau. Atvažiavom kartu buvusia, o ji darbo neturėjo, tad pradžiai aš laikiau visus kampus, po kurio laiko sužinojau kad ieško žmogaus mano fabrike, ir taip įsidarbino mano buvusi.

Viskas jau žymiai geriau, abu dirbantys, galim sau leist ir pakeliaut po Angliją, pasigrožėt pilimis, oro švente (Essex mieste vasario-balandžio mėn berods vyksta).

Mano sutartis buvo laikina (temporary worker), tad po kurio laiko visos fantazijos apie sutaupytus milijonus pasibaigė, vėl likau be darbo, tad šį kartą išlaikė buvusi. Po mėnesio vėl sugrįžau dirbti į tą patį fabriką, bet šiuo metu jau į paprastus darbuotojus (užsakymų vykdymai). Alga aišku žymiai mažesnė, bet užtektinai. Viskas klostėse tiesiog puikiai, yra darbas, šalia mano šeima. Viskas idealu.

Netgi pats darbas nebuvo iš sunkiausių. Važinėtis su tokiu aparatu, dabar tikrai neprisimenu kaip jie vadinasi, bet trumpai tariant, aparatas kuris važiuoja tarp eilių (Aisle) ir tu gali pasikelti su visa kabina į norimą aukštį (iki 15 metrų) paimti paletę prekių ir nuvežti į reikiamą vietą. Ar sunkus darbas? :)

Po to viskas atsitiko kaip ir atsitinka turbūt 70-80% porų važiuojant į Angliją. Išsiskyrėm su buvusia mergina, nes ji pamilo kitą. Tą kuris gražiau šnekėt mokėjo :)

Nors dirbom tam pačiam darbu abu, ilgai taip negalėjau dirbt matydamas ją kiekvieną dieną, tad dar metus laiko dirbau Anglijoje, o po to grįžau į Lietuvą.

Ir tikrai negaliu sakyti kad man Anglijoje buvo vergovė ar blogas darbas, ar kažkas nepasisekė. Viskas turi savo prasmę. Išmokau anglų kalbą, neesu profesionalas, bet ir ne pradedantysis. Turiu sužadėtinę kuri greitu laiku taps mano žmona, turiu darbą pagal savo profesiją Danų įmonėje ir neblogą algą. Turiu daug planų ir tik esu dėkingas kad gavau galimybę dirbti Anglijoje ir patirti tai ko kiti turbūt ir nepatirs.

Nors yra ir pažįstamų kurie dirbo su manimi kartu tam pačiam fabrike ir tose pačiose pareigose. Gyveno vienas, kaip savaitgalis, taip girtas. O galiausiai dabar skleidžia savo emocijas kaip labai blogai toje Anglijoje, kaip ten visus išnaudoja ir kaip ten visi yra už vergus.

Kiekvienas turi savo nuomonę ir kai kuriems atrodo kad nuvykus į Angliją pinigai auga ant medžių, tik spėk nuskinti derlių. Nėra taip, reikia visur dirbti, tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje.

Štai tiek :)

Nu tai pasakok daugiau, kiek uzdirbai ir pan. Manau daugelis to tikejosi, o dabar bendrai pasakai, dirbai fabrike ir viskas, tai nematau as tikslo tokios istorijos, nei ji pamoko kazka nei ka.

Kaip kam. Gal vienus įkvepia tai kad nors ir dirbi labai sunkų darbą, nesvetingoje aplinkoje, bet jei esi užsibrėžęs tikslą - jį visuomet įgyvendinsi.

O dėl pinigų, na čia jau Lietuviškas požiūris. Skaičiuoti svetimus pinigus. O jei ir pasakys kiek uždirbo, kas nuo to tau pasikeis? Pasakys uždirbo per 3 mėn - 1000 svarų, sakysi kad lievai, nepasimoka. Pasakys 10 000 per 3 mėn. tai tada grauži save kodėl tau taip nesiseka ir kodėl neturi tokių pinigų?

Vienam 1000 yra pinigas, kitam 10 000 yra smulkmena...

Dirbau sitam paciam fabrike beveik metus, dirbau beveik viska, maciau visko. Tik as gyvenau Norwiche, tekdavo keltis 4.30 nes kol nuvaziuoji.. o as kai megejas pamiegoti, tai iki pirmo breako vaiksciodavau kaip zombis. Darbai buvo sunkus, tik gale kokia puse metu dirbau traywashe, kuriame reikejo plauti treisus, nors ten masina plauna, man juos tik isimti reikedavo. Tik, kad jame dirbo Cranswicko elitas- 4 anglai ir as, bet tie anglai nepaprasi vienas su trumpa rankyte, du kazkokie neuzaugos, man kazkur iki bambos. Dar vienas tai geriausias Jasonas, kurio niekada nepamirsiu- vyrukas su baltu bilietu, kuris del kiekvieno menkniekio psichuodavo ir viska dauzydavo, bei rekdavo ant kiekvieno, kuris atvezdavo isplauti treisu ar binu. Jo zvilgsnis, lyg noretu nuzudyti. Tas su trumpa rankyte, vardu Saimonas, mane visuomet uzstodavo, ir siaip buvo malonus vyrukas. Ten dirbant budavo daugiau breaku nei kitiems, kartais net nebudavo darbo ir tekdavo slampineti tam traywashe, tik psichopatas nezinodavo kur detis ir vaiksciodavo kaip isiutes bulius. Dar gerai ten buvo tuo, kad buvo silciausia fabriko vieta, binu plovimo masina kartais pridarydavo tiek garu, kad net nematydavai psycho stovincio uz keliu zingsniu. Man dar kartais paskambindavo Dimitrijus ir sakydavo, kad reikia dirbti sestadieni, bet kadangi as ten budavau vienas ir negaledavo ideti treiso ir begti i kita masinos gala pagauti isplauto treiso, todel as isemes treisus is furos nuvezdavau juos su pontraku i kita fabriko gala kur buna nuvezami nesvarus treisai ir vezami pas mane, o is ten sukraudavo tuos pacius treisus i fura ir vel man vezdavo, kol as sededavau valgykloj, ir taip ratu..;D aisku galejau taip dar testi, bet nemaciau prasmes ir jauciau kaip mane toks gyvenimas bukina ir gryzau i lt.

Toliau tesiu savo pasakojima.

Nuo pat pradziu buvo pasakyta, jog atlyginimas bus minimalus, t.y. 6,08 svaro i valanda. Skerdykloje darbo diena vidutiniskai trukdavo apie 8 valandas, o packing'e apie 12.

Atidirbus sias dvi dienas, mums buvo pasakyta, kad esame perkeliami i kita darbo vieta - vieta, kur dirba mesininkai, ispjausto, paruosia mesa. Pradzioje mus perpspejo, kad nuolatines darbo vietos galime nesitiketi kuri laika, todel busim metomi per fabrika, kur truks darbo jegos ir pan.

Kaip ir pirma karta buvome nuvesti vadybininkes ir pristatyti kitam supervisor'iui. Jis buvo lietuvis, beje labai malonus zmogus. Instruktavo mus, ka reikes daryti, parode kaip viska reikes daryti. Darbas is esmes buvo lengvas, sakyciau netgi per daug lengvas. Reikedavo pasukineti ispjovas tam tikru kampu, kad jos tinkamai pereitu per pjukla, kuris jas perpjaudavo. Dirbau tarp lenku, butent tie lenkai ziauriai nemalonus zmones, vaiksciodavo pasikele, toks jausmas, kad dirbo labai svarbu darba - esme ta, jog buvo labai susireiksmine, bet i mano darza jokiu akemnu, bent jau tiesiogiai man matant nebuvo mesta. Sioje darbo vietoje darbas truko vidutiniskai apie 9-10 valandu.

Draugas dirbo tame paciame skyriuje, taciau kita darba. Jam tekdavo stumdyti kiaules ant judancios linijos. Darbas is esmes buvo vienas geresniu, fiziskai nebuvo sunku, taciau nebuvo ir lengva.

Sekancia diena mus apkeite vietomis, jis ejo sukioti mesos gabalu, o as stumdyti kiauliu. Dirbau su tokiu lenku alkoholiku. Alkoholiku sakau todel, nes pastoviai sklisdavo kvapas nuo jo. Taciau isvis nekalbedavo, nes apart lenku kalbos nieko nemokedavo. Todel ramiai dirbdavom sau ir vargo nematydavom. Karts nuo karto ateidavo lietuvis supervisor'ius pasnekint, pajuokaut.

Dar ta pacia diena suzinojome, jog vel busime perkelti i kita darbo vieta. Tiksliau as busiu perkeltas. Tad sekancia diena jau keliavau i nauja vieta. Perkele mane i lietuviu kolektyva, darem farsa. Pats kolektyvas buvo muziku. Jauni, be dantu, zodziu nieko gero. Taciau neissidirbinejo. Darbas buvo labai sunkus, kadangi tekdavo labai daug kilnoti farso deziu ir jas krauti ant paleciu. Iskraudineti susalusius kaulus is bino. Diena ten trukdavo apie 12 valandu, todel gryzdavau namo nusikales. Dirbant su tais lietuviais, nebuvoma laikomasi higienos reikalavimu, issisnipsdavo snarglius, spjaudydavosi ant zemes, farsas nukrisdavo ant zemes, vistiek imesdavo i deze kaip gera farsa, zodziu, pamacius tokius vaizdus, kiaulienos nesinoredavo valgyt. Jie taip elgdavosi, kadangi patalpa, kurioje dirbome nebuvo filmuojama, o dirbdavome uzsidare, todel kad aks nors pamatys - galimybes buvo lygios 0.

Atidirbus visa savaite, savaitgaliais noredavosi iseit pasizmonet ar pasportuot. Kadangi Lietuvoje sportavau kickboks'a ir atstovavau Lietuvos rinktinej, todel formos nesinorejo prarast, taciau sitam mazam miestely, kuriame tera tik viena gatve, nebuvo sporto klubo kuris dirbdavo savaitgaliais. Dazniausiai, savaitgaliais leisdavom Norwich mieste, todel atsigaudavom, pamatydavom netik fabriko liaudi, bet ir tvarkingus zmones, todel siek tiek gaudavom vidines ramybes.

Sekmadieni abu su draugu gavome skambucius, jog kol kas nera darbo, paskambins kai bus. Pralaukeme visa savaite sededami namie ir nieko neveikdami. Paciam norejosi eiti ir ka nors daryt. Todel nusprendeme, kad reiktu pasiskambint vadybininkui, kuris pakeite musu senaja vadybininke ir pasakyti, jog galetumeme dirbti ir naktineje pamainoje. Paskambinus, jis pasake, kad naktineje darbo yra ir galime atvykti jau siandien. Tad nuejome ir laukeme valgykloje. Valgykloje taip pat buvo gal 8 zmones. Visi lietuviai, malonus zmones, siek tiek vyresni. Visus mus cia sukviete tam, jog atidaro nauja linija, tiekti mesa Kinijai. Tad mus subure i viena komanda butent siam darbui, kadangi dienine pamaina nespedavo nieko padaryti. Kolektyvas buvo saunus, viskas puiku. Dirbome issijuose, mus priziuredavo supervisor'iai du anglai. Vienas jaunas, draugiskas, visada padesiantis, o kitas ne pirsto pajudint negaledavo net jeigu pamatydavo nukritusia deze, liepdavo pakelt kam nors kitam.

Mano darbas buvo priimt deze ant linijos, pakist ja po aparatu, jog sis ant jos uzdetu tam tikras juosteles ir supakuotu jas, tada padeti ant paletes pagal tam tikras numeracijas. Surinkus pilna palete reikedavo apvynioti tam tikra juosta visa palete ir isvezti ja i saldytuva, kur laudavo zmones, kurie kraudavo jas i sunkvezimius. Didziausias darbo kruvis tekdavo man, kadangi tekdavo atlikti daug darbu vienu metu. Kuomet mano draugas sverdavo mesa ir praktiskai dykaduoniaudavo. Jis noredavo padeti man, taciau supervisorius liepdavo jam likti prie svarstykliu. Dirbdavom po 12 valandu, beje nakti valandinis tarifas budavo 6.35 svaro i valanda.

Dirbau ilgai ir sunkiai, bet buvau patenkintas, jog jau turiu pastovia darbo vieta.

Pradirbus sioje darbo vietoje gan ilga laika, buvo pranesta, kad linija Kinijai uzdaro, kadangi naktineje pamainoje mes padarome tiek daug darbo, jog dienineje pamainoje nelieka kas daryti. Kai viskas atrode gerai, susigyvenom su kolektyvu, turejom darbo vieta, gaudavom pinigu, teko vel laukti savaite be darbu.

Zinoma, gaudavom padirbet po diena kurioje nors vietoje, kur trukdavo zmoniu. Dazniausiai, tai budavo uzgere zmones ir neatvykdavo i darba.

Beje, labiausiai vertinami fabrike buvo mesininkai, kadangi sio darbo negaledavo dirbti kiekvienas. Buvo reikalinga tam tikros zinios ir patirtis, todel ju alga buvo zymiai didesne. Juos vertindavo taip, jog netgi nepasirode darbe tris dienas vistiek buvo neismetami, kadangi ju nebudavo kam pakeisti.

Kalbant apie zmones, kurie dirbdavo fabrike galiu pasakyti tik tiek, jog sutikti issilavinusi zmogu su kuriuo gali padiskutuot ar elementariai pakalbet tai galimybiu nedaug. Man pasiseke, kad vaziavau su draugu, todel sunkiom akimirkom kai nieko nesinoredavo vienas kita padrasindavom, prisimindavom, jog atvaziavom cia uzsidirbti ir viskas.

Pati fabriko fauna buvo labai nemaloni, kaip ir minejau buvo daug kaliniu arba siaip gyvenimo metytu zmoniu. Vieni atvaziuodavo uzsidirbti, kiti tiesiog begdavo nuo savo ankstesnio gyvenimo.

Konkreciai kalbant apie lietuvius, budavo ivairiu. Vieni prisidare vaiku, nebegaledavo ju islaikyt, todel atvaziavo cia, kiti tiesiog nezino ko nori is gyvenimo arba nesistengia kazko daugiau pasiekti.

Viena diena teko netgi mustis su girtu lietuviu. Vidury baltos dienos prie parduotuves iejimo uzkliuvau as jam, nepatiko jam mano zvilgsnis. Po to prisiminiau vieno zmogaus zodzius is fabriko, kad niekada negali pasitiket net tautieciais. Nors ir juokinga situacija, taciau priverte susimastyt ir biski i viska salciau ziuret.

Taip pat patys lietuviai tam miestelyje nebuvo labai issilavine, daugelis angliskai nemokejo visiskai, todel manes paprasydavo pavertejaut, kam i policija iskvietimas, kitam tepalo tatiuruotems, kadangi budamas pats nusipirko losijona kudikiams ir issitepe ranka...

Tesiu toliau.

Paskutine vieta, kurioje teko dirbti buvo desreliu skyrius. Sikart teko dirbti sandelyje, esme buvo tokia, pakrauti i lifta is sandelio dezes, lipdukus, dezutes ir t.t. nuleisti zemyn ir pristatyti darbuotojams, kurie dirba prie linijos. Dirbau naktineje pamainoje. Darbo diena trukdavo po 12 valandu, kartais net daugiau. Is esmes manes niekas nepriziuredavo, svarbiausia, kad visko visada uztektu, todel pristates visko, dazniausiai budavau sandelyje, tvarkydavausi, niekas neskubindavo ir apskritai budavom dviese sandelyje. Dirbo dar vienas vyrukas, net nezinau is kurios salies, bet puikiai kalbejo angliskai, todel jokiu problemu nekildavo. Sandelyje visada silta budavo, niekas net nesidomedavo manimi, kol viska pristatydavau laiku, tol viskas buvo gerai. Break'us galedavau pasidaryti zymiai ilgesnius. Desreliu skyriuje dirbo daugiausia lietuviu ir lenku bei keli latviai. Supervisor'e mano buvo mergina lietuve, labai draugiska ir siaip pasirode labai siltas zmogus, todel dirbti ten buvo vienas malonumas.

Dirbo desreliu skyriuje dazniausiai moterys bei jauni vyrukai. Su vienu is ju susipazinau. Dirbo jis cia su tikslu uzsidirbti tiek pinigu, kad galetu atsidaryti savo naktini kluba. Issilavines, iskalbus, todel ir darbas jo buvo gan geras - kokybes ekspertas. Viena diena jis man pasiule prisijungti prie jo ir jam padeti. Zinoma, as sutikau, tad prie sandelio darbo man iejo ir kokybes tikrinimo ir linijos priziurejimo darbas. Dirbant kokybes ekspertu tekdavo pildyti nemazai ivairiu popieriu ir dokumentu. Taciau man visai patiko. Tad ir pradirbau si darba iki savo keliones pabaigos.

Idomiausia, jog dirbant desreliu skyriuje prie linijos, virsuj visada budavo kamera ir didele patalpa, kurioje sededavo vienas zmogus is vadovybes su chronometru rankose ir tikrindavo kaip greitai pakuoja ar dirba zmones.

Taip pat viena is blogybiu buvo tai, jog rubininke, kuri saugodavo musu drabuzius, megdavo vogt. O vogdavo ji ivairiausius dalykus nuo cigareciu iki pinigu. Asmeniskai man neteko tokios laimes patirti, jog buciau apvogtas.

Taip pat visada reikdavo sekti savo atlyginima, kadangi budavo atveju kuomet nedamokedavo, arba parasydavo jog dirbai 8 valandas vietoj 12. Tad del to teko sugadinti nemazai nervu ir sugaisti nemazai laiko.

Kalbant apskritai, gyvenimas Anglijoje visai idomus, nors ir gyvenau mazam miestelyje, taciau siek tiek pakeliavau, todel man patiko tas zmoniu ivairumas, turiu omenyje paciu anglu. Labai silti zmones, tik ismusdavo truputi is veziu kuomet gatve eidavo transvestitai, kadangi ten buvo gan daznas reiskinys. Bet pati Anglija man visai patiko. Joje galima sutikti tikrai idomiu zmoniu, netik buvusiu kaliniu ar siaip kokiu nors muziku. Kai kurie atvaziave is tikro su didelem ambicijom ir siekiais.

Kadangi tikslas buvo uzsidirbti, todel is esmes taupiau, tad ir maisto atzvilgiu rinkausi pigesnius produktus. Valgydavau ivairiausia maista: nuo picu iki vistienos ir pan. Darbe zinoma kazko ypatingo valgyt nesinesdavau, elementarus sumustiniai ar kazkas panasaus, taciau kiti matydavau atsinesa netgi sriubu.

Sitos keliones, tikriausiai, neuzmirsiu visa savo gyvenima, kadangi igavau ivairiapusiskos patirties. Pamaciau, kad gyvenime reikia stengtis, pamaciau, koks butu mano kelias, jeigu i viska ziureciau atsainiai, todel galima sakyti jog cia buvo spyris i uzpakali, jog gyvenime niekas nebuna padeta ant lekstutes, o reikia stengtis ir sunkiai dirbti. Kalbant apskritai, si kelione ir patirtis isejo man i nauda ir su kaupu.

Tikiuosi, jog suzinojot kazka naujo ir naudingo, jeigu kas domina prasau klauskit. Dekui, kas skaitete ir geros dienos :)

Kalbant apie isgertuves ir narkotikus. Pats asmeniskai nevartoju ir nepropoguoju, tikriausiai, del to jog sportavau nuo vaikystes ir neturejau intereso vartoti, taciau tikra tiesa, jog ten zmones pasileidzia nuo vadziu. Geria po 3 dienas is eiles ir t.t. zole eina kaip cigaretes, pucia kurylkose kas netingi. Daugelis taip prasigeria, jog ne viena karta buvo ateje prasyt pinigu paskolint, nors alga gavo dar vakar. Taip pat budavo tokiu, kurie ir masinas prarado uz vairavima isgerus, todel dabar vazineja su dviraciais. Netgi klasiokas buves, kuri susitikau fabrike, buvo gerai isitrynes prie tokio senuko, jie valydavo linijas, rukydavo fabrike, nes tas senukas jam parode vieta kur niekas neuzeina ir t.t. Taip pat vogdavo mesa savaitgaliais ir t.t.