Termer14

Cituoju tave ne todėl, kad tai skirta tik tau, tačiau pagal tai ką parašei, susidariau tokią nuomonę, kad tau (kaip ir didelei daugumai žmonių), laimė yra šeima, draugai, draugė, pinigai ir kiti dalykai.
 
Nežinau ar esate ką skaitę iš Bhagavan Sri Ramana Maharshi ar Siddharameshwar Maharaj knygų, tačiau jos pateikia daug įdomių faktų.
 
Nuo vaikystės esame mokomi, kad turime būti priklausomi nuo kitų. Statybininkai mums stato namus, inžinieriai - kompiuterius, o ūkininkai mus maitina. Taip, tokia tvarka yra būtina mūsų pačių bei visos civilizacijos gerovei, tačiau ankščiau ar vėliau mūsų emocijos taipogi tampa priklausomos nuo kitų.
 
Pakartosiu: mūsų laimė priklauso nuo kitų. Ar gi tai ne kvaila? Mes pradedame reikalauti iš kitų žmonių, jog jie mums suteiktų laimę. Susirandame merginą, draugų, tada jų netenkame ir jaučiamės vieniši ar nelaimingi. Juk tai yra kvailystė.
 
Štai ką noriu pasakyti: didelė dauguma žmonių yra vieniši, tačiau jie to nežino ar nepripažįsta. Draugai, šeima ar tavo draugė tau tik padės tai pamiršti, tačiau kas bus, kai jų neliks? Žmonės bėgs įsijungti TV ar kompiuterį, kurie padės jiems užsimiršti apie tuštumą, turštumą, kurią jie jaučia savyje.
 
Kiti žmonės tampa laimingi turint daug pinigų, ar tą pačią sveikatą. Jie sau išsikelia kvailus tikslus: nebūsiu laimingas, kol neturėsiu automobilio ar daug pinigų, nebusiu laimingas, kol nepasveiksiu. Pasakysiu paslaptį: tu gali būti laimingas jau dabar ir šių dalykų tikrai nereikia.
 
Kai tu esi tikrai laimingas, tau nereikia kitų žmonių, tau nereikia kitų, jog tu pats jautsumeisi gerai.
 
Kadangi esame panašaus amžiaus, manau prisiminsi John Scatman, kuris savo dainoje „Take Your Time“ pasakė:
 
Listen my friend, you don't need any more
When you already got what you're looking for
When you're on the run, from emotions of the past
No relation you make can ever last
 
You're not ready for love, put it on the shelf
The relationship you need first, is with yourself
 
Look, and you'll see love is there in your hand
Just open your eyes, and you'll begin to understand
Wanna hear the secret? Let yourself be,
You'll inherit your life - it's ecstasy
 

 
Gerai slotas parašė:
 
Tai ir atsakyk sau žmogeli, kas tu esi? Ar tu esi kaulų, plėvių visokių, sausgyslių ir riebalų rinkinys odos maišelyje, ar tu esi kažkas daugiau? Kas tu esi, kaip tu jautiesi, taip tu ir gyveni. Mes visi gyvenam tame pačiame pasaulyje, vienas gyvena rojuje, kitas gyvena pragare arba kiaulidėje. Viskas yra galvoje. Kas esi – taip ir gyveni.
 
Taip ir bus, kol jūs nepabusite iš šios iliuzijos, kurią vadinate gyvenimu.

Perskaičiau tik antrąją dalį, nes pirmoji jau matyta. Faktas, kad tema abejingų nepalieka ir nuomonių yra įvairių. Ar iš istorijos yra ko pasimokyti? Manau, kad taip, bet toji pamoka - nesekti tavo pavyzdžiu. Labai tikiuosi, kad visi vaikai, kurie skaitė šią temą taip ir darys, o nepuls idealizuoti ir eiti į kraštutinumus kaip darai tu.
 
Valia ir tikslo siekimas yra geras dalykas, bet valia naudotis ir tikslo siekti reikia su protu. Akivaizdu, kad tu tų dalykų suderinti nesugebi. Kitaip tariant tau bent vieno šrato tikrai trūksta (čia nėra bandymas įžeisti ar sumenkinti).
 
Apskritai perskaičius viską susidarė įspūdis, kad turi nepilnavertiškumo kompleksą (minėjai, kad vaikystės neturėjai, tai gal čia šuo pakastas), todėl ir sieki būti geriausias forexe, sporto salėje, galiausiai ir medicinoje pats nustatinėdamas, kokie tau tyrimai reikalingi, kokie ne... Siekis būti geriausiu nėra blogas dalykas, tik klausimas kaip to sieki. Tu sieki save žalodamas, o tai nėra gerai. Kas įdomiausia, tai dažniausiai tokiu būdų siekiant nieko doro nesigauna, kad ir kokia geležinė valia bebūtu. Visada atsiranda laimės kūdikis, kuris savo talento ir įvairių atsitiktinių aplinkybių dėka ima ir pranoksta. Teko ne kartą su tuo susidurti tik ne versle, o sporte. Pavyzdys:
Sportavo tėvas vaikystėje, turėjo svajonių nerealių, bet nieko doro nesigavo. Įsikirto nepilnavertiškumo kompleksą ir nusprendė, kad vaikas tai jau tikrai bus kietas, nes pats jį treniruos. Pasidarė vaiką, užaugino iki reikiamo amžiaus arba ir to neišlaukė ir pradėjo plauti smegenis. Sudarinėja savo "olimpines" sporto programas neparemtas protu ir jokia logika, treniruoja, vaiko, alina, liepia arti... Dirba vaikas dieną naktį, šviesios dienos nemato, valią geležinę išsiugdęs, bet kaip gauna malkų nuo kitų, taip gauna. Va tau ir darbas, valia, ryžtas, tikslo siekimas. Ne viskas tuo paremta ir ne visada tai atneša sėkmę.
 
Pažįstų ne vieną pasaulio, europos čempioną, vicečempioną. Tai nei vienas kaip beprotis nearia, o tikslo siekia tvarkingai bei protingai. Savaime suprantama ir pats sau programų nesudarinėja, o pasikliauna specialistais (visų galų meistras niekada nebūsi, visos žolės niekada neapšiksi kad ir kaip norėtum). Kai reikia ir aliuko išlenkia, ir stipriau paima. Sugeba ir draugams ir mergoms laiko skirti. Kitaip tariant viską sugeba suderinti ir rezultatai aukšti.
 
Šiap aš ir tu esame tos pačios kartos. Yra ir daugiau tokių. Visi susidūrėme su tuo pačiu, niekas netikėjo, kad apskritai galima uždirbti ir t.t. Teko įrodyti tai savo darbu. Dabar galvoju ir keliais tavo paminėtais aspektais galiu palyginti tave su savim (tikriausiai panašiai į mano situaciją ir ne vienam kitam mūsų kartos gali būti):


 
Pradėjom praktiškai vienu metu, išbandėm labai panašius dalykus, nes visi tą patį darė.
Tu dabar neturi viršininko virš galvos, aš taip pat jo neturiu.
Tu nestovi darbo biržoje, aš taip pat.
Tu neverki dėl politinės, ekonominės situacijos, aš taip pat.
Tu save išlaikai, aš taip pat + dar savo šeimą.
Tu ari dieną naktį, aš ne.
Kiek uždirbi ar uždirbai nežinau, bet supratau, kad milijardo dar nepasiekei. Aš taip pat. (Iš esmės pajamos nėra esminis dalykas. Pats svarbiausias dalykas yra išlaidos ir mokėjimas elgtis su pinigais. Uždirbantis 1000Lt gali būti daug turtingesnis už uždirbantį 5000Lt.).
Tu turi vieną draugą, o gal jau ir to nelabai, aš turiu draugų.
Tu neturi šeimos, aš turiu šeimą.
Tu neturi sveikatos, aš ją turiu (iš esmės ją gali prarasti bet kas, bet tavo atveju problemos atsirado dėl neprotingo darbo).
Norėdamas išsikalbėti ir išsipasakoti tu rašai visai Lietuvai į forumą, aš galiu išsikalbėti su antrąja puse ir draugais.

 
Kai sudedi pliusus ir minusus, tai žiūri, kad pliusų ne tavo pusėje daugiau. Iš esmės šitais +/- nenoriu nei kažko kelti, nei kažko žeminti, tiesiog natūraliai kilo mintys ir taip susidėliojo. Manau, kad daugelis skaitydamas Tu/aš daugiau sau būdingų dalykų atras prie aš, jei apskritai atras.
 
Visame tavo pranešime pastebėjau ir prieštaravimų. Pvz.:
Tu šneki, kad gyveni sveiką gyvenimo būdą ir sveikata tau svarbiausia, sportuoji, nevalgai E ir t.t. Tuo pačiu metu tu visiškai supranti, kad žudai save savo nesveiku darbu, bet net neketini jo atsisakyti ir tuo didžiuojiesi. Tai ar čia nėra nonsensas?
 
Vienoje vietoje rašei, kad tavo masteris ar pan. neturi šeimos, neturi vaikų ir tu to sieki taip pat. Gal parašiau ne visai tiksliai, bet mintis buvo tokia. Perskaitęs tavo kitus postus radau, kad tu nori turėti žmoną ir vaikų, gal net įsivaikinti. Tai ko iš tikrųjų tu nori?
 
Taip pat, kaip supratau, šitas pranešimas turi ir savo atsiradimo istoriją. Jį nusprendei būtent tokiu, o ne kitokiu metu parašyti (jei apskritai buvo mintis kitokiu rašyti) po to, kai forume netekai VIP statuso. Tavo atsakas į VIP statuso netekimą, "pažeminimą" pareigose, "pažeminimą" bendruomenėje, ar kaip čia geriau išsireikšti, buvo straipsnis, kurio reziume "AŠ vis dar esu. Mane klupdė ligos bėdos..., bet aš atsitiesiau, atsitiesiu ir po šios netekties". Gal tai ir klaidinga interpretacija, bet variantas tikrai įmanomas ir realus, nes vienaip ar kitaip eilinį kartą jausdamas nepilnavertiškumo kompleksą norėjai kažką kažkam įrodyti dėl kažko. Ciatata iš tavo komentaro šia tema:
 
 
Statusai tikrai yra beverčiai palyginus su kitais dalykais. Jie buvo ir dar bus nuimti ne vienam nariui. Kažkada aš buvau komandos narys, nusileidau iki administratoriaus, galiausiai iki VIP, gal ir iki paprasto dalyvio nusileisiu, bet tai natūralu. Yra komanda, kuri sprendžia, kas ko vertas ir atlieka veiksmus. Ir tai tikrai ne dėl nuomonės kitokios nei visų. Esame diskutavę su šio forumo savininkais, teko pasisakyti ir prieš vienokį ar kitokį jų veiksmą ir niekas per galvą už tai nedavė ar nepuolė kažko atiminėti. Faktas tas, kad niekur dėl netekto statuso neverkiau, nesiguodžiau ir neieškojau priežasčių, nemačiau, kad ir kiti verktų ar gilintųsi. Šiuo atveju tu verki. Taigi nėra tas statusas tau jau toks bevertis kaip bandai pasakyti.
 
Taip pat keistai skamba iš tavo lūpų, kad gyvenimas tęsiasi už šio forumo ribų. Forumas yra virtualus, jis yra kompiuteryje, o tavo gyvenimas ir yra kompiuteris, kaip leidai suprasti :)
 
Žinoma, tai yra tik mano nuomonė, ja nenorėjau nieko įžeisti, pažeminti, įskaudinti ar kažko įpiršti. Taip pat tai nereiškia, kad mano nuomonė vienu ar kitu klausimu yra teisinga.

Intro
 
Sveiki. Perspėju iškart, tai nebus kažkoks depresuoto jaunuolio rašinys, nors ir gali atrodyti depresija, taip nėra. Jau kuris laikas daug galvoju, sakoma, kad daug galvoti irgi negerai. Galvoju apie gyvenimą, prasmę, tikslus ir laimę. Galvoju ir mąstau daug, bet atsakymų vis nepavyksta surasti. Prieš tęsiant toliau reikia papasakoti šiek apie save. Vardų ir pavardžių ir vietų nereikia, tiesiog pasakysiu, kad augau be tėvų, ta prasme ne vienas pats, tačiau ir ne su jais. Daug laiko praleista prie kompiuterio. Ko gero daugeliui taip teko gyventi. Tai nėra kažkokia stigma, augi ir išaugi, tačiau nežinau, neturiu didelio draugų rato, gyveni užsidaręs. Nežinau, kodėl taip yra, čia pasąmonės baimės kokios ar šeip baimė atsiverti, tačiau tikrai nesu tas spindulėlis, kuris apsikrovęs tonomis draugų.
 
Dar šis tas
 
Studijavau teisę vietinėje miesto kolegijoje. Supratau, kad tai beprasmis laiko švaistymas. Todėl išstojau iš jos. Aš nenoriu būt kaip tie, kur stoja, kad stoti, bet ir aš jiems iš dalies pavyzdžių. Kai daug negalvoji ir gyvenimas gražesnis, ir gyventi verta. Gavosi taip, kad nieko neturiu, ta prasme dabar esu nebesimokantis. Nežinau ko noriu iš gyvenimo, šitai yra blogai. Pavyzdžių tiems, kurie randa savo kelius. Pagal visuomenės standartus esu tipinis nevykėlis, net pats nežinau. Užsirašiau į Lietuvos kariuomenę, galvoju gal ten kas nors pasikeis. Noriu tą neužtikrintumą išmušti, pats jaučiu, kad nelabai išeina. Skaitau psichologines ir filosofines knygas, tačiau atsakymų dar daugiau daugėja. Kaip būtų lengva džiaugtis paprastu gyvenimu. Bet supranti, kad tas paprastumas, trys bambaliai utenos alaus ir kita pigiena tėra kičas. Tai kur ta laimė? Gal čia per daug iš savęs noriu? Sakoma, kad reikia džiaugtis paprastais dalykais, tačiau dar daugiau klausimų negu atsakymų. Stengiuosi nedepresuoti, tačiau tas nuolatinis mąstymas neprives prie gero.
 
Dar daugiau
 
Kai kurie renkasi lengviausia sprendimo būdą. Pasigamina bombas ir sprogdinasi. Šokinėja nuo tiltų ar lenda po traukinių. Manau, kad tokį sprendimo būda pasirenka tie žmonės, kurie nenorėjo tvarkytis su problemomis. Lengviau nuo jų bėgti, negu jąs spręsti, mano auklėtoja minėdavo kažką panašaus, tačiau nekreipdavau dėmesio, dabar tie žodžiai tarsi pranašai. Suprantu, kad reikia kažka daryt. Mūsų proseneliai pasakytų, kad reikia eiti dirbti. Sako darbas žmogų išlaisvina. Sakykim aš nežinau ko noriu iš gyvenimo, tenka ieškoti to kažko. Dirbsiu visokius prastus darbus, ar tai padės man rasti to ko aš taip noriu? Tokia tad nežinia slegia. Skaičiuoju dienas iki kariuomenės patikros, jei pripažins, kad tinkamas judu ten, gal kas nors pasikeis, nes man jau atsibodo taip gyventi, norisi pokyčių.
 
Ir pabaigai
 
Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Nenoriu būt čia verkiančių genadijum, suprantu, kad kiti žmonės neturi kojų, rankų, badauja. Mano problemos tėra menkas ląšas. Sūkuriau tema tam, kad sužinočiau kaip gyvena kiti, kuo jie gyvena. Ar jie laimingi, ar jiems sekasi. Stebėdavau tuos žmonės iš kolegijų, kur vaikšto į paskaitas ir studijuoja dalykus, kurie Lietuvos rinkoje nebus paklausūs. Stebindavo tą jų tikra ar apsimestinė laimė? Atrodo, kad mes gyvenam kažkokioje iliuzijoje, o jie mat labai laimingi ir visus trisdešimt pastatyk prie sienos ir visi giedos, kad mokytis reikia, suprantu, kad reikia, bet klausimas ar jie savo vėžėse? Kiek gyvenime yra tokių, kurie nežino ko nori iš gyvenimo, bet daro tai kas nepatinka? Žodžiu viskas taip komplikuota, čia kokia krizė amžiaus ar dar kas?

Visi labai dauk išmano... Tai parekomenduokite žmogeliui būtent kokią knygą perskaityti. Ar net keles.