OutCOME

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

Mhm, gerai, kad šunys veikia ne instinktų vedami, o stipriai mąstydami.

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

Kaip kazkas sake kad piniguose yra tik laisve, daugiau nieko. O laime manau yra kurkas sunkiau pasiekiama negu tie pinigai. Nes neivienas nesame milijonieriai negalime sau leisti tos visos prabangos(nu aisku tiksliai nezinau :D). Laime manau yra tikrai sunku atrasti, nekiekvienas save pazystame. Aisku galvoji tureciau lt galeciau padaryti ta ir ana. Bet kartais kai nera tu pinigu tu tarsi pamatai kaip viskas yra, kaip greitai bega laikas, pasaulis. Ir kas esu tu tame biciu avilyje esi. Aisku kiekviename gyvenimo laikotarpyje laime suvokiame kitaip. Ir manau kad tik budami kokiu 60 metu mes galesime pasakyti kas yra laime, kai jau busime visko patarye, mate ir panasiai. Pats asmeniskai pries 4metus labai dideli demesi skyriau pinigams, atrode kad be ju tikrai niekas nepavyks, nei joks ten balius, ar koks kitas pasilinksminimas. Bet kuo tuoliau tuo labiau suprantu kad nera laimes tame. Turi pingu daug pasidarai godus, skupas, norisi dar daugiau ir panasiai. Turedamas viska, pinigai daug kam reiskia viska, tikrai nebusi laimingas busi tik patenkintas. O laime atrasti sunku.... Tad linkiu jum visiems, sustoti laike ir apsizvalgyti, ir pamastyti, ar tikrai tai (pinigai) yra taip svarbu, kaip atrodo....

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

Piniguose laime tada, kai nenutinka kas nors blogo, ko ir pinigais neiveiksi.

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)

„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Greičiausiai daugelis mūsų įsivaizduodami save turtingais žmonėmis savo vaizduotėje iškart susikuriame ir iliuziją, jog būtumėm nepaprastai laimingi, nes turėtumėm daiktus, kurių troškome ilgą laiką. Prabangūs automobiliai, nuosavi namai, galbūt net privačios salos. Neslėpsiu, aš taipogi priklausau šiai daugumai kuri mąsto tik apie milžiniškų pinigų naudą, o ne naujus galimus pavojus, bei iškilsiančius sunkumus, iššūkius.
 
Nepamirškime į viską žiūrėti iš abiejų pusių. Žinoma, norimų daiktų tūrėjimas mus be abejo paverstų kažkiek laimingesniais. Juk gera pasvajoti, kaip vieną dieną laimėjęs loterijos aukso puodą ar sukūręs labai sėkmingą verslą ir tapęs milijonieriumi privažiuoji prie jūros kokiame nors saulėtame, šilto klimato krašte ir ten romantiškai išgeri šampano su savo mylimu žmogumi. Argi ne puiku? Žinoma, kad taip.
 
„Tamsioji medalio pusė“ galvojant vien apie finansinę savo padėtį visad būna primirštama. Kas ta „tamsioji medalio pusė“? Susimąstyti reikėtų ne tik apie tokius, dabar jau nuvalkiotus dalykus kaip alkoholizmo liūnas ar narkomanija (ypač, jei esi loterijos laimėtojas, o ne visad užsiėmęs verslininkas (kuris tiesa taip pat dėl savo perdėto užimtumo laisvai gali tapti priklausomas nuo šių skausmingų pagundų)). Pamąstykime, ar tikrai veslininkai tokie laimingi? Juk jie visad užsiėmę savo verslu, dažną jų kamuoja perdėtas nuovargis, nemiga (kuri bėje gundo kasnakt išgerti po stikliuką kokio stipresnio gėrimo, kad tik būtų lengviau užmigti). O ką jau kalbėti apie tai, kad jie visad rizikuoja prarasti visą savo valdomą turtą? Juk pasakymas, jog esi milijonierius dar ne viskas. Būdamas vienu iš jų tu turėtum mokėti elgtis su savo pinigais taip, kad, jei ir patirtum nuostolius, tai jie būtų minimalūs, nes kitu atveju gali tiesiog bankrutuoti. O kaip tu jaustumeis, jei kątik dar buvęs milijonieriumi prarastum visus savo turtus? Įsivaizduok, kątik buvai milijonierius, o dabar jau sėdi kažkur stoties rajone ir „kaulini“ iš praeivių poros litų. Tikrai nekaip, o tai vėlgi vestų į prieš tai minėtas skaudžias nuodemes, nuo kurių ne visus įmanoma išgelbėti.
 
Taigi, ar tik piniguose mes linkę matyti laimę? Gal mums pagaliau reikėtų išmokti džiaugtis mūsų gamta, ją saugoti? Gal pagaliau reiktų suprasti, kad gyvename tik vieną kartą ir pradėti padėti kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems? Gerbti ne tik savo šeimą (žinoma yra ir tokių padugnių, kurie negerbia net ir jos), bet ir praeivį einantį gatvėje?
 
Geriausiai į šiuos klausimus tikriausiai galėtų atsakyti Jigme Singye Wangchuck (Butano Karalystės Karalius 1972-2006 metais).
 
Šis Karalius savo piliečiams įrodė tai, kad ne piniguose slypi mūsų laimė. Jis darė viską, kad tik jo šalies gyventojai būtų laimingi. Jis nuolatos klausinėdavo žmonių nuomonių, jais rūpindavosi, kai šiems būdavo sunku. Taip neilgam laikui prabėgus nuo jo karūnavimo atsirado toks dalykas, kuris kilo būtent iš Butano Karalystės – gyventojų laimės indeksas (angl. Gross National Happiness). Karalius išsiūsdavo 180 klausimų apklausą visiems savo gyventojams, o gavęs atsakymus Jis juos tyrinėdavo ir bandydavo nustatyti, ko jo žmonėms reikia labiausiai. Tokiu keistu, tačiau tikrai puiku metodu Butano Karalystė pagal oficialius duomenis yra 4 vietoje pagal gyventojų laimės indeksą pasaulyje! Ir žinote ką? Šioje šalyje vidutinis žmogaus uždarbis yra apie 245 litai per mėnesį, neraštingų žmonių procentas ~50%, internetas ir televizija atsirado tik 1999 metais! Tačiau kaip matote, žmonės itin laimingi vien turėdami tokį karalių, kuris daro viską, kad tik jo žmonės jaustųsi laimingi. Tiesa, dabar Butaną valdo Jigme Singye Wangchuck‘o sūnus, tačiau jis savo gerumu nenusileidžia savo gerąjam tėvui (žmonės norėjo naująjam Karaliui pastatyti pilį, o šis jos atsisakė ir likdamas gyventi paprastame namuke paprašė vietoj pilies pastatyti ligoninę arba mokyklą).
 
Manau galime pasvajoti apie didelius turtus, bet niekada negalime pamiršti kitų žmonių, padėti jiems kuo tik galime. Nesvarbu, ar pagalba skiriame pinigais kaip padarė Bill’as Gates’as (Bill’as Gates’as yra paaukojęs net 60 milijardų JAV dolerių skurdo ir bado krečiamai Afrikai!), ar darbais kaip Butano Karalystės karaliai.
 
Taigi, berašydamas šį straipsnelį priėjau išvadą: žinoma pinigai padeda jaustis laimingesniais, bet tik dalinai. Didžiausią džiaugsmą, laimę mums teikia pagalbos sulaukimas, o, kad jos sulauktumėm patys, turime pagelbėti kitiems. Nesvarbu kokia ta pagalba bebūtų, ar piniginė, ar tiesiog gerais darbais. Pavyzdžiui, jei būdamas milijonieriumi tu padėsi savo ne taip gerai gyvenantiems artimiesiems, o poto bankrutuosi, esu beveik šimtu procentų garantuotas, kad tau žlugus šie žmonės tau išties pagalbos ranką ir neleis nuklysti į tokias nuodemes kaip alkoholizmas ar narkomanija.
 
„Ne piniguose laimė“ ar „Ne, piniguose laimė“?
 
Tiesiog tokį pamąstomąjį straipsnelį parašiau. :)