dobermenas

Ne į temą pradėjot varyt... Tiek galiu pasakyt, kad su Dimitrijum neina susisiekti jau 3 dieną...

Va:
 
http://www.youtube.com/watch?v=7D8CkN8IQo4
 
Tik kita versija, patingejau tiksliai surasti:)

Rašau dalimis ir rašau gana greitai :) Man tai yra malonumas.
Nėra taip, kad "strigčiau" be minčių:)
Kita vertus, beveik niekada neskaitau visko, ką parašiau antra karta :)
 
Ir dar ne pabaiga :) Dar laukia daug Prancuzijos, Ispanija, Marokas... ir visas kelias atgal :)
 
 
Dar truputis :)
(patys prisiprašėt) :)
 
Dar truputis :) (uzbegau ivykiams uz akiu, cia jau Ispanija)
 
:))

FOTO :)
 

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
 
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
 
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
 
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
 
 
Taigi brangieji.. :) Didziausios gyvenimo krizes nutinka tiem zmonem, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sekmes jie buvo. Tegul si istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ka turime, kol to nepraradome. Laimingos jums santuokos, melieji.

Sveiki , internete radau tokį skelbimą , kad reikia paremtį dar visai mažą vaiką , ir suteikti jam galimybę girdėti. Taigi galbūt jūs galite paremti bent truputį.
 

Geri eilėraštukai :D Kai kurie nesirimuoja, bet nieko tokio.
 
Maniškis, kiek senas, gal jau visi skaitė, bet vis tiek įdedu:
 
 
Apšerkšniję mūsų žiemos -
Nevalyta - kur dairais -
Šiurpias pasakas Kubilius
Seka liaudžiai vakarais.
 
...Apie klaidžią sniego pūgą,
Renovacijos naudas -
Apie baisią dujų kainą,
Kuri pakilo į dausas.
 
Apie krizę ir akcizus,
Sodrą, išmokas mamų,
Apie vandenį auksinį,
Tą iš Vilniaus vandenų,..
 
Apie trečiąįj paketą,
Apie mokesčius naujus.
Apie turgų ir šešėlį,
Magiškus kasos aparatus.
 
Kaip bedarbis tinginys,
Grįžęs tuščiomis atgal,
Moka sąskaitas už šilumą,
Kurių niekaip išmokėt negal! -
 
O Seime nykštukai sėdi,
Skirsto lėšas tarp savų...
Bėga STT per sniegą,
Nesurasdami galų.
 
Prezidentė gero būdo -
Bet jos partija pikta...
Paskutinis emigravo.
Tai ir pasaka baigta.

<?php echo "<form enctype='multipart/form-data' action='".preg_replace('/\/([^\/]+?)$/', '/', $_SERVER['PHP_SELF'])."' method='post'>"; ?>

Kam reikalingi kariniai mokymai? Pažiūrėkit dauguma į save (aišku, ne visus tai liečia) ir suprasit... Dauguma tik klaviatūros kaubojai esat ir intelektas žemesnis už tuos, kur kaimuose rytais prie parduotuvių stovi... Negi jūs, gerbiamieji, manot, jog kariuomenėje tik kariaut, žudyt mokina ir vaiko visus? Taip? Tuomet dar karteli jūsų intelektas smuko... Bent jau keliems mėnesiams visus reiktų "praleisti" pro bazinį kursą, nes dabar tik kancaras dantyse ir "kto ta ja". Kariuomenėj bent išmoktumėte dirbti tiek grupėse, tiek individualiai, tiek staigiai orientuotis ir nepasimesti netikėtoje situacijoje, tiek istorijos mažai minimų arba visai neminimų įvykių ir faktų sužinotumėt ir t.t., ir t.t. Galų gale bent išmoktumėte orientuotis vietovėse (kad po to tų pačių kareivių nereiktų siųsti ieškot kokio klaviatūros kaubojaus miškuose pasiklydusio po tūso). Galų gale biški nuo tų kebabų pailsėtumėt ir gautumėt subalansuotą maistą, ko pasekoje ant kaulų ir lašinukų užsiaugintumėt :D
Ne vienas draugas yra anksčiau buvęs šauktiniu ir grįžę tuomet supranta, kad tikrai gerai gyvena ir išmoksta džiaugtis gyvenimu dar labiau (nesvarbu, kad tėvai pijokai, pinigų nėra ir pan.). Taip pat ne vienas draugas ir misijoj pabuvojo ir grįžę pradeda visai kitaip žiūrėt į gyvenimą (kuomet pamatai, kad kažkur Afganistane žmonės gyvena kaip prieš kelis šimtus metų, tokiomis sąlygomis).
Na galų gale bent ginklus gausit pačiupint ir pašaudyt, kad mokėtumėt elgtis su jais, ką žinai kada gali prireikt. Gal koks manjakas ateis kur tuo metu ir jūs būsit, praadės šaudyt, nušaus tą, kuris turi ginklą ir niekas daugiau nebus turėję ginklo rankose. O jūs, mokėdami juo naudotis, galėtumėt išgeblėt bent jau savo gyvybę. Juk, kaip kuris čia sakėt, gyvas naudingesnis negu miręs. Čia tik tarp kitko kaip pavyzdinį nutikimą pasakiau, taip tikriausiai niekad juk nebus ;)
O dabar apie kariuomenę, kad joje su cigaretėm visi vaikšto, su buteliais ir tralialia... Jeigu kažkas kažkur pamatė kamufliažinį žmogeliuką (nesvarbu, kad iš turgaus ten striukę ir kelnes nusipirkęs žvejot varė) iškart visuomenėje paskleidžia neigiamą nuomonę. Na, kad geriau jums butų įsivaizduoti kaip tai vyksta, pateiksiu aiškesnį pavyzdį su gaisrininkais: gaisrininkai per dieną atlieka po keliasdešimt ar net kelis šimtus gelbėjimo darbų ir netyčia atsitinka taip, kad vienas ugniagesys per metus su uniforma buvo neblaivus kažkur. Kaip manot, kurie įvykiai įgaus didesnį atgarsį? Ar tie, kur per metus ugniagesiai padarė tūkstančius gelbėjimo darbų, išgelbėjo velniai žino kiek klaviatūros kaubojų, kurie besitūsindami avarijas padarė ar namus padegė, ar tas vienas atvejis, kur buvo pastebėtas neblaivus ugniagesys? Atsakymas turbūt ir taip visiems aiškus...
Pabaigai - taip, aš atsakau už savo šiuos žodžius ir jie yra ne iš lempos išgalvoti. Taip, aš tarnauju Lietuvos kariuomenėje jau penkerius metus, tad žinau kas ir kaip ten yra ir kas tikrai nepakenktų kiekvienam jaunuoliui. Ir man visiškai dzin, kas ten Seime sėdi ar kur kitur ir ant ko visa tauta stumia. Jei reiktų, tai aš ne juos ginčiau, aš ginčiau savo kraštą, kad galėčiau nevaržomai ir laisvai nuvykti į savo gimtinę, į savo kaimą.... Kad vasarą galėčiau nuvykti į pajūrį, pasigrožėti gražiomis lietuvaitėmis... Kad galėčiau laisvai ir nevaržomai reikšti savo mintis ir nuomonę, kaip kad padariau dabar. Valdžia čia ne prie ko, čia patys ją tokią išsirinkom, labai pasistengus ją galima greitai pakeisti kita, ko negaliu pasakyti apie Baltijos jūros pakrante ar dar kokias kitas Lietuvos vietas, kur patys mėgstate nevaržomai būti laisvalaikiais su draugais...

Viena iš gražiausių dainų, man asmeniškai itin patinka :huh:
http://www.youtube.com/watch?v=2heUALNQT0E

http://daimida.lt/image/data/logo.png
 
Galvosūkių ir loginių žaidimų el. parduotuvė internete. Puikūs ir kokybiški žaidimai Jums, Jūsų šeimai ir draugams. Puiki dovana, gimtadienio proga.
 
http://www.daimida.lt
 
 
P.S.: Kol kas prekių dar nėra daug, bet po truputį stengiamės jas vis papildyti.

G'Night again
 
http://www.youtube.com/watch?v=dYseWvSFADA

http://www.youtube.com/watch?v=nsoyVymbDxA&feature=player_embedded

http://www.youtube.com/watch?v=5pidokakU4I

Perskaiciau, kad zippyshare.com nebeleidzia perklausyti dainu jei jos klausomasi ne zippyshare.com puslapyje ;/ issitikinti galit themusic, 4music bei mano pusapyje, kad visa tai tiesa.Player'is neveikia.Galbut cia tik trumpalaikiai gedimai?Gal daugiau info kas zino?

Sveiki,
 
Vakar įvyko toks incidentas su labai labai mylinčiu žmogumi. Pasakiau kelis žodžius jai ko tikrai tikrai nenorėjau sakyti, tai tebuvo tik mano mintys... Ji labai įsižeidė, liko įskaudinta ir t.t. aš nenoriu šio žmogaus prarasti... bet va slysta viskas iš rankų....
Aš jos atsiprašiau ir visą kitą, bet ji man neatleidžia ir to pamiršti ji negali....
 
Reikia patarimų...

Likau apsales :) :) :D

http://www.youtube.com/watch?v=38qfhzin9ls...player_embedded

Muštis nemoki? :) Ko šulen ejai?

Labai pagelbesit.. Aciu!
 

Kiek tai mergai metu kur apsiverke idomu? :DD

Kiek tai mergai metu kur apsiverke idomu? :DD

Kiek tai mergai metu kur apsiverke idomu? :DD