wault

Jau geriau mirsiu keliaudamas, negu gyvensiu nuobodu tipinio zmogaus (klono) gyvenima.

Vaziuoti i Anglija yra drasus zingsnis :D Is asmenines patirties pasakysiu kad kartu vezkis pagrindinius dviracio irankius, nes buvo man atvejis kaip nakti atsisuko dviracio svaistiklis, uzsukus i pirma sodyba paprasyt pagalbos , buvau sudauzytas kokiu 9 kaimieciu :D

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Na mane ten kviecia pasisveciuot kuri laika. Tai galvoju vietoj to, kad ten neidomiai nuskrisciau, isvyksiu keliom savaitem anksciau ir butu ka prisiminti, tuo paciu is pasipraktikuot pries zymiai didesnes keliones, apie kurias galvoju jau ilga laika. :)

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Visko gali buti :) Bet gyvenam tik viena karta :)

Dirbau Norvegijoje. Darbas buvo vazinet su suksliaveze (stovet gale) ir surinkinet konteinerius. Oj prisilaksciau, oj priprakaitavau :D Nu nors apie 350lt i diena gaudavau. Darbas nuo 6:00 iki 11:00. Nedaug, bet tempas labai didelis ir dar vairuotojas psichas buvo, tai daug baremes :/

Dirbau Norvegijoje. Darbas buvo vazinet su suksliaveze (stovet gale) ir surinkinet konteinerius. Oj prisilaksciau, oj priprakaitavau :D Nu nors apie 350lt i diena gaudavau. Darbas nuo 6:00 iki 11:00. Nedaug, bet tempas labai didelis ir dar vairuotojas psichas buvo, tai daug baremes :/

Su artėjančiomis šventėmis :)

Su artėjančiomis šventėmis :)

Dirbau Norvegijoje. Darbas buvo vazinet su suksliaveze (stovet gale) ir surinkinet konteinerius. Oj prisilaksciau, oj priprakaitavau :D Nu nors apie 350lt i diena gaudavau. Darbas nuo 6:00 iki 11:00. Nedaug, bet tempas labai didelis ir dar vairuotojas psichas buvo, tai daug baremes :/

Kiek zinau knyga nuo filmo gana stipriai skiriasi :/

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Aisku kad piniguose, kitaip sitam forume nesedeciau

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Dirbau Norvegijoje. Darbas buvo vazinet su suksliaveze (stovet gale) ir surinkinet konteinerius. Oj prisilaksciau, oj priprakaitavau :D Nu nors apie 350lt i diena gaudavau. Darbas nuo 6:00 iki 11:00. Nedaug, bet tempas labai didelis ir dar vairuotojas psichas buvo, tai daug baremes :/

Mačiau internete tokių komentarų kuriuose siūlė ir smegenis apmokestint, juk tai irgi laikmena :)

Čia jau nuo vaikystės yra taip, kad prie tėvo jaučiu didžiulę įtampą. Viskas prasidėjo nuo tada kiek pamena mano atmintis. Kad pastoviai pykdavosi su mama, bet tas pykimasis budavo gana brutalus - daužydavo daiktus, garsiai rėkdavo, kartais ir naktimis (bet nemušdavo) ir t.t. Intensyviausiai viskas vyko kai man kokia 10-15 metų. Nu ir dabar man pasamonė susiformavo taip, kad jis man tiesiog įtampos šaltinis. Negaliu normaliai kalbėtis (tiesiog veliasi žodžiai), negaliu juokauti (jei ir bandau tai gaunasi be jokių emocijų ir atrodo, kad veidas sustingsta), dažnai kai bunu tam pačiam kambaryje ilgiau tiesiog isitempia visi raumenys. Po ilgesnio pasikalbėjimo labai pavargstu psichologiškai. Arba pvz kalbuosi su draugu, viskas normaliai ir staiga jis prieina, o tada man jau sunku kalbėtis su draugu, nes vėl jaučiu didžiulę įtampą ir dar daug daug visokiu pavyzdžių. Bjauriausia, kad aš bandau viska atstatyti i normalias vežias ir bandau normaliai kokį pokalbį palaikyti, nu bet tiesiog neišeina nors tu ką. Panašiai kaip nuo kokio bokšto su guma šokti; nori šokti, o stoji sustinges ir nieko padaryt negali. Nei aš jo bijau, nei pykti kokį jaučiu. Tai va kazkur per 20 metų aš visą tėvų pykti sugėriau, ir vienintelis šioje situacijoje nukentėjęs aš. Jiems kas, pasipykdavo, susitaikydavo ir vėl viskas gerai, o man jau kažkoks padarinys likdavo galvoje. Tie kas turite vaikų stenkitės nesipykti šalia jų, nes ką žinote kaip jų pasamonė priims jus.

Dirbau Norvegijoje. Darbas buvo vazinet su suksliaveze (stovet gale) ir surinkinet konteinerius. Oj prisilaksciau, oj priprakaitavau :D Nu nors apie 350lt i diena gaudavau. Darbas nuo 6:00 iki 11:00. Nedaug, bet tempas labai didelis ir dar vairuotojas psichas buvo, tai daug baremes :/