Skraidytojas

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

O tai ką tu turi prarasti? Realiai gi nieko :) Čia 21 amžiaus baimės - kai bijom ne kažkokių realių pavojų, o skaičiukų galvoje... Į tuos 2K žiūrėk kaip į bottom line ir nebeliks problemos. Ką gauni likdamas komforto zonoj? Tuos pačius 2K. Ką gauni išėjęs iš komforto zonos? Neribotas galimybes.
 
O kas blogiausio gali nutikti? Nu tarkim grįši į Lietuvą tuščias be pinigų. Ir neturėsi jokių gerų pasiūlymų. Tai padirbėsi taksistu 3 mėn., padalinsi vizitines keleiviams, sėdėsi linkedin'e pertraukų metu - ir tikrai per tiek laiko vėl susirasi tą patį 2K darbą :) Tai netgi pats blogiausias scenarijus nėra baisus. O kad iš tikrųjų grįžtum tuščias - tai čia dar ir pasistengt reikėtų manau...
 
Nebijok atsidurti duobėje. Kaip man vienas milijonierius pasakojo: duobė yra puikus laikas, nes iš duobės - vienintelis kelias yra tik į viršų... Duobė duoda daug pamokų. Iš savo pirmosios duobės iššokau į naujus level'ius, apie kuriuos anksčiau tik svajoti galėjau. Dabar greitai ateis antra duobė. Ir džiaugiuosi tuo... Nes neturiu kito pasirinkimo. Pasiduoti baimei nėra prasmės - greičiau išprotėčiau, jeigu leisčiau protui nuolat svarstyti apie tai kas laukia...
 
Trump'as buvo kažkada -9 milijardų $ duobėje (skolose). Ir išgyveno. Taip, kad Tu, žmogau - nustok juokint pasaulį, ir padaryk tai, ką pats žinai, jog turi padaryti. Sėkmės.

O tai ką tu turi prarasti? Realiai gi nieko :) Čia 21 amžiaus baimės - kai bijom ne kažkokių realių pavojų, o skaičiukų galvoje... Į tuos 2K žiūrėk kaip į bottom line ir nebeliks problemos. Ką gauni likdamas komforto zonoj? Tuos pačius 2K. Ką gauni išėjęs iš komforto zonos? Neribotas galimybes.
 
O kas blogiausio gali nutikti? Nu tarkim grįši į Lietuvą tuščias be pinigų. Ir neturėsi jokių gerų pasiūlymų. Tai padirbėsi taksistu 3 mėn., padalinsi vizitines keleiviams, sėdėsi linkedin'e pertraukų metu - ir tikrai per tiek laiko vėl susirasi tą patį 2K darbą :) Tai netgi pats blogiausias scenarijus nėra baisus. O kad iš tikrųjų grįžtum tuščias - tai čia dar ir pasistengt reikėtų manau...
 
Nebijok atsidurti duobėje. Kaip man vienas milijonierius pasakojo: duobė yra puikus laikas, nes iš duobės - vienintelis kelias yra tik į viršų... Duobė duoda daug pamokų. Iš savo pirmosios duobės iššokau į naujus level'ius, apie kuriuos anksčiau tik svajoti galėjau. Dabar greitai ateis antra duobė. Ir džiaugiuosi tuo... Nes neturiu kito pasirinkimo. Pasiduoti baimei nėra prasmės - greičiau išprotėčiau, jeigu leisčiau protui nuolat svarstyti apie tai kas laukia...
 
Trump'as buvo kažkada -9 milijardų $ duobėje (skolose). Ir išgyveno. Taip, kad Tu, žmogau - nustok juokint pasaulį, ir padaryk tai, ką pats žinai, jog turi padaryti. Sėkmės.

Badykit mane pirštais, bet Trump'o "Art of the deal" yra jėga. Gali mokytis iš milijonierių, bet kai skaitai milijardieriaus mintis - supranti, kad ten dar visai kitas lygis. Nes milijarderių yra tik 2200. Ir tik jie gali taip kalbėti. Jokio milijonieriaus mintys neprilygs milijardieriaus mintims. Ypač tokio, kaip Trump'o atveju, kuris sugebėjo savo gyvenime būti 9 milijardus $ skoloje, išsikapstyti, ir dar ištaškyti kitiems smegenis su savo storžievišku charakteriu. Tad jeigu turi didelius tikslus gyvenime (pirmas milijonas - ne galutinis tikslas, o dviejų pirštų ap...) - Trumpą skaityti verta. O kiti gal ir nesupras Trump'o ir toliau badys pirštais. Bet ir nereikia kad suprastų.
 
Ir dar: Napoleon Hill "Think And Grow Rich" 2 valandų audiobook'ą klausau ant repeat'o mašinoje dažnai. Pradėjau, kai perskaičiau vieno turtingo žmogaus istoriją, kuris 189 kartus perklausė šį audiobook'ą. Iš tikro, galiu pasakyti, jog verta. Per vieną kartą supranti gal tik 10%. Kiekvieną kartą klausydamas vis kažką naujo suvokiu. Ir programuoju smegenis, žinoma, kas yra tik į naudą. Po to smegenys man dirba pakišdamos geresnes mintis.

Gal nedaug kas ir žino šitą platformą, bet po 16 metų darbo StumbleUpon baigia savo veiklą (šio mėnesio 30 dieną) ir visiems vartotojams siūloma persikelti į mix(.com)
 
StumbleUpon veikimas ganėtinai įdomus:


 
Visų pirma susikuriate savo asmeninį profilį, kuriame nurodote: kas jus domina,- vėliau tokio tipo informaciją matysite pastoviai.
sakykime jūs ar kitas vartotojas įkeliat savo blog post nuorodą (su ja žyminčia kategorija, bei žyma)
ta nuoroda iškarto atvaizduojama tinklo vartotojams, kurie domisi šia kategorija
Jei vartotojai spaudžia like/stumble automatiškai turinys pateikiamas dar daugiau žmonių ir tokiu būdu gali pritraukti milžinišką vartotojų srautą.
Jei lankytojams turinys nepatiko, ta nuoroda daugiau nebepasiekia vartotojų.

Badykit mane pirštais, bet Trump'o "Art of the deal" yra jėga. Gali mokytis iš milijonierių, bet kai skaitai milijardieriaus mintis - supranti, kad ten dar visai kitas lygis. Nes milijarderių yra tik 2200. Ir tik jie gali taip kalbėti. Jokio milijonieriaus mintys neprilygs milijardieriaus mintims. Ypač tokio, kaip Trump'o atveju, kuris sugebėjo savo gyvenime būti 9 milijardus $ skoloje, išsikapstyti, ir dar ištaškyti kitiems smegenis su savo storžievišku charakteriu. Tad jeigu turi didelius tikslus gyvenime (pirmas milijonas - ne galutinis tikslas, o dviejų pirštų ap...) - Trumpą skaityti verta. O kiti gal ir nesupras Trump'o ir toliau badys pirštais. Bet ir nereikia kad suprastų.
 
Ir dar: Napoleon Hill "Think And Grow Rich" 2 valandų audiobook'ą klausau ant repeat'o mašinoje dažnai. Pradėjau, kai perskaičiau vieno turtingo žmogaus istoriją, kuris 189 kartus perklausė šį audiobook'ą. Iš tikro, galiu pasakyti, jog verta. Per vieną kartą supranti gal tik 10%. Kiekvieną kartą klausydamas vis kažką naujo suvokiu. Ir programuoju smegenis, žinoma, kas yra tik į naudą. Po to smegenys man dirba pakišdamos geresnes mintis.

Būk vyru ir tiek, nebus problemų. Man online veikia neblogai nes tiksliai žinau kokios merginos mane traukia - tokias ir matchinu. 90% praleidžiu. Tuomet max 2-3 žinutės ir kviečiu į pasimatymą. O tuščiažodžiauti gali tik savo laiko negerbiantys vyrai. Tokie ir iš merginų nesulaukia pagarbos. Nes čia juk online - viskas be emocijų, o merginos yra emocionalios būtybės. Kelias dienas užtempi, susiruoši pakviest į pasimatymą - o ji jau pyst ir nebeatrašo. Nes galbūt jau susirado įdomesnį pašnekovą. Arba tiesiog "nebenuotaikoj".
 
Mano patarimas - būk save gerbiančiu vyru. Atrask savo "nišą". Ta prasme, tokias merginas kurios tave ne tik seksualiai bet ir emociškai traukia. Paprasčiau tariant - tokias, į kurių foto žiūrint, ne tik ištratint norisi bet ir pabendrauti, gėlę padovanoti, nuoširdų komplimentą pasakyti. Ir jeigu matchinsi - tuomet nereikės ieškoti žodžių kišenėje. Dialogas eisis natūraliai. Iš jos pirmųjų reakcijų (žinučių) - suprasi ar tau patinka su ja bendrauti. Jeigu ne tai ko tikėjaisi - velniop, skipink, negaišk laiko. O jeigu "atitiko kirvis kotą" - tai super, varai susitikt ir toliau jau žinai ką daryti. Jei nežinai, paklausk kokio draugo. :)
 
Esu skaitęs tų knygų apie panų kabinimą. Tiesos yra, bet ten lyg kokioj pardavimų formulėj viską pateikia. Būk toks, užkalbink 10 panų, su 3 nueisi į pasimatymą ir su 1 pasimylėsi. Jė. Tikslas pasiektas. 10% conversion rate. Gali tą naudoti praktikavimuisi, bet realybėje juk nesi bukagalvis ir nemąstai vien tik "apatine galva" kaip koks urvinis žmogus - turi vis tiek ieškoti tokios, kuri tave 100% trauks ir šalia kurios jausiesi 100% vyru. Patikėk, kai tokią rasi - apie jokias kitas nesinorės galvoti.
 
Aš anksčiau dafiga metų vaikiausi panas - "mūzas" - kurios iš tiesų rimtai į mane nežiūrėjo. Tai buvo tiesiog "draugės su šiek tiek romantikos". Bet vieną dieną supratau, kad tai siurbia mano energiją. Parašiau "dink iš mano gyvenimo" ir ištryniau nr. Tą pačią dieną atsirado nauja "kandidatė". Ta prasme, pati gatvėje priėjo ir užkalbino. Žinau, tai gėdinga man kaip vyrui. Tiesiog aš jos nepamačiau nes buvau užsiėmęs. Ir ji nebuvo kekšė. Bet ką tuo noriu pasakyti - moterys kažkaip pasąmoningai jaučia tuos vyrus, kurie žino ko nori. Čia tiesiog kažkokios "povandeninės Visatos srovės". Nes apskritai kiek teko girdėti pasakojimus iš laimingų, susituokusių vyrų (ne tų, kurie gatvėje vaikosi sexo partnerių pagal knygų metodikas) - pirma turi tapti tokiu kokiu svajoji būti, geriausia savo paties versija, ir tuomet svajonių partnerė automatiškai pasirodys tavo gyvenime. Tereikės ją, kaip vyrui, pasiimti.
 
Tai va, nukrypau nuo temos, bet gal kam bus naudinga.

Būk vyru ir tiek, nebus problemų. Man online veikia neblogai nes tiksliai žinau kokios merginos mane traukia - tokias ir matchinu. 90% praleidžiu. Tuomet max 2-3 žinutės ir kviečiu į pasimatymą. O tuščiažodžiauti gali tik savo laiko negerbiantys vyrai. Tokie ir iš merginų nesulaukia pagarbos. Nes čia juk online - viskas be emocijų, o merginos yra emocionalios būtybės. Kelias dienas užtempi, susiruoši pakviest į pasimatymą - o ji jau pyst ir nebeatrašo. Nes galbūt jau susirado įdomesnį pašnekovą. Arba tiesiog "nebenuotaikoj".
 
Mano patarimas - būk save gerbiančiu vyru. Atrask savo "nišą". Ta prasme, tokias merginas kurios tave ne tik seksualiai bet ir emociškai traukia. Paprasčiau tariant - tokias, į kurių foto žiūrint, ne tik ištratint norisi bet ir pabendrauti, gėlę padovanoti, nuoširdų komplimentą pasakyti. Ir jeigu matchinsi - tuomet nereikės ieškoti žodžių kišenėje. Dialogas eisis natūraliai. Iš jos pirmųjų reakcijų (žinučių) - suprasi ar tau patinka su ja bendrauti. Jeigu ne tai ko tikėjaisi - velniop, skipink, negaišk laiko. O jeigu "atitiko kirvis kotą" - tai super, varai susitikt ir toliau jau žinai ką daryti. Jei nežinai, paklausk kokio draugo. :)
 
Esu skaitęs tų knygų apie panų kabinimą. Tiesos yra, bet ten lyg kokioj pardavimų formulėj viską pateikia. Būk toks, užkalbink 10 panų, su 3 nueisi į pasimatymą ir su 1 pasimylėsi. Jė. Tikslas pasiektas. 10% conversion rate. Gali tą naudoti praktikavimuisi, bet realybėje juk nesi bukagalvis ir nemąstai vien tik "apatine galva" kaip koks urvinis žmogus - turi vis tiek ieškoti tokios, kuri tave 100% trauks ir šalia kurios jausiesi 100% vyru. Patikėk, kai tokią rasi - apie jokias kitas nesinorės galvoti.
 
Aš anksčiau dafiga metų vaikiausi panas - "mūzas" - kurios iš tiesų rimtai į mane nežiūrėjo. Tai buvo tiesiog "draugės su šiek tiek romantikos". Bet vieną dieną supratau, kad tai siurbia mano energiją. Parašiau "dink iš mano gyvenimo" ir ištryniau nr. Tą pačią dieną atsirado nauja "kandidatė". Ta prasme, pati gatvėje priėjo ir užkalbino. Žinau, tai gėdinga man kaip vyrui. Tiesiog aš jos nepamačiau nes buvau užsiėmęs. Ir ji nebuvo kekšė. Bet ką tuo noriu pasakyti - moterys kažkaip pasąmoningai jaučia tuos vyrus, kurie žino ko nori. Čia tiesiog kažkokios "povandeninės Visatos srovės". Nes apskritai kiek teko girdėti pasakojimus iš laimingų, susituokusių vyrų (ne tų, kurie gatvėje vaikosi sexo partnerių pagal knygų metodikas) - pirma turi tapti tokiu kokiu svajoji būti, geriausia savo paties versija, ir tuomet svajonių partnerė automatiškai pasirodys tavo gyvenime. Tereikės ją, kaip vyrui, pasiimti.
 
Tai va, nukrypau nuo temos, bet gal kam bus naudinga.

Žinai, pasakysiu esmę, kuri slypi po visais atsakymais: būk vyras ir rizikuok. Mesk sau iššūkius, susidurk su sunkumais, degink tiltus už savęs ir statyk save į situacijas kuriose arba tu laimi arba išeini lūzeriu. Kai pasieksi atitinkamą pralaimėjimų skaičių (kiekvienam jis skirtingas) - užsiauginsi kiaušus ir suprasi kad vienintelis būdas gyventi - tai būti laimėtoju. Ir nuo tada jau jokių klausimų nebeliks - gyvenimas bus netgi per daug įdomus :)
 
Ai o jei sakei kad turi pinigų ir nežinai kur dėti - ištaškyk, bet ne ant pramogų o ant verslo. Kažką sukurk ir taškyk ant reklamos. Daug išmoksi. Ir jeigu niekas nepaeis, tai bent nesigailėsi ir jausiesi stipresniu (priešingai negu pragerdamas tuos pinigus). Po to nuvarysi į kokią verslo stovyklą ir jau turėsi ką potencialiem partneriam papasakoti. Tavo oda jau bus žaidime (skin in the game). Į tave kitaip žiūrės. Susirasi geresnių partnerių.
 
Ir geriau neik į visokius Arno Markevičiaus stiliaus seminarus kur pašokt chebra susirenka. Mokykis šokti šokių pamokose. Bent patobulėsi ir išmoksi kaip elgtis su moterimis. O jeigu eisi į seminarus, tai eik pas rimtus žmones. Kuo daugiau jie prarado versle, tuo rimtesni žmonės ir gali tave daugiau išmokyti. Visa kita - tik šou.
 
Ir nepamiršk, kad gyvenimas - tik žaidimas. Nelabai ką turi prarasti, nes nieko po mirties nenusineši. Net ir savo kūno. Taigi, viską gavai į skolą. Sėkmės

Žinai, pasakysiu esmę, kuri slypi po visais atsakymais: būk vyras ir rizikuok. Mesk sau iššūkius, susidurk su sunkumais, degink tiltus už savęs ir statyk save į situacijas kuriose arba tu laimi arba išeini lūzeriu. Kai pasieksi atitinkamą pralaimėjimų skaičių (kiekvienam jis skirtingas) - užsiauginsi kiaušus ir suprasi kad vienintelis būdas gyventi - tai būti laimėtoju. Ir nuo tada jau jokių klausimų nebeliks - gyvenimas bus netgi per daug įdomus :)
 
Ai o jei sakei kad turi pinigų ir nežinai kur dėti - ištaškyk, bet ne ant pramogų o ant verslo. Kažką sukurk ir taškyk ant reklamos. Daug išmoksi. Ir jeigu niekas nepaeis, tai bent nesigailėsi ir jausiesi stipresniu (priešingai negu pragerdamas tuos pinigus). Po to nuvarysi į kokią verslo stovyklą ir jau turėsi ką potencialiem partneriam papasakoti. Tavo oda jau bus žaidime (skin in the game). Į tave kitaip žiūrės. Susirasi geresnių partnerių.
 
Ir geriau neik į visokius Arno Markevičiaus stiliaus seminarus kur pašokt chebra susirenka. Mokykis šokti šokių pamokose. Bent patobulėsi ir išmoksi kaip elgtis su moterimis. O jeigu eisi į seminarus, tai eik pas rimtus žmones. Kuo daugiau jie prarado versle, tuo rimtesni žmonės ir gali tave daugiau išmokyti. Visa kita - tik šou.
 
Ir nepamiršk, kad gyvenimas - tik žaidimas. Nelabai ką turi prarasti, nes nieko po mirties nenusineši. Net ir savo kūno. Taigi, viską gavai į skolą. Sėkmės

Badykit mane pirštais, bet Trump'o "Art of the deal" yra jėga. Gali mokytis iš milijonierių, bet kai skaitai milijardieriaus mintis - supranti, kad ten dar visai kitas lygis. Nes milijarderių yra tik 2200. Ir tik jie gali taip kalbėti. Jokio milijonieriaus mintys neprilygs milijardieriaus mintims. Ypač tokio, kaip Trump'o atveju, kuris sugebėjo savo gyvenime būti 9 milijardus $ skoloje, išsikapstyti, ir dar ištaškyti kitiems smegenis su savo storžievišku charakteriu. Tad jeigu turi didelius tikslus gyvenime (pirmas milijonas - ne galutinis tikslas, o dviejų pirštų ap...) - Trumpą skaityti verta. O kiti gal ir nesupras Trump'o ir toliau badys pirštais. Bet ir nereikia kad suprastų.
 
Ir dar: Napoleon Hill "Think And Grow Rich" 2 valandų audiobook'ą klausau ant repeat'o mašinoje dažnai. Pradėjau, kai perskaičiau vieno turtingo žmogaus istoriją, kuris 189 kartus perklausė šį audiobook'ą. Iš tikro, galiu pasakyti, jog verta. Per vieną kartą supranti gal tik 10%. Kiekvieną kartą klausydamas vis kažką naujo suvokiu. Ir programuoju smegenis, žinoma, kas yra tik į naudą. Po to smegenys man dirba pakišdamos geresnes mintis.

Žinai, pasakysiu esmę, kuri slypi po visais atsakymais: būk vyras ir rizikuok. Mesk sau iššūkius, susidurk su sunkumais, degink tiltus už savęs ir statyk save į situacijas kuriose arba tu laimi arba išeini lūzeriu. Kai pasieksi atitinkamą pralaimėjimų skaičių (kiekvienam jis skirtingas) - užsiauginsi kiaušus ir suprasi kad vienintelis būdas gyventi - tai būti laimėtoju. Ir nuo tada jau jokių klausimų nebeliks - gyvenimas bus netgi per daug įdomus :)
 
Ai o jei sakei kad turi pinigų ir nežinai kur dėti - ištaškyk, bet ne ant pramogų o ant verslo. Kažką sukurk ir taškyk ant reklamos. Daug išmoksi. Ir jeigu niekas nepaeis, tai bent nesigailėsi ir jausiesi stipresniu (priešingai negu pragerdamas tuos pinigus). Po to nuvarysi į kokią verslo stovyklą ir jau turėsi ką potencialiem partneriam papasakoti. Tavo oda jau bus žaidime (skin in the game). Į tave kitaip žiūrės. Susirasi geresnių partnerių.
 
Ir geriau neik į visokius Arno Markevičiaus stiliaus seminarus kur pašokt chebra susirenka. Mokykis šokti šokių pamokose. Bent patobulėsi ir išmoksi kaip elgtis su moterimis. O jeigu eisi į seminarus, tai eik pas rimtus žmones. Kuo daugiau jie prarado versle, tuo rimtesni žmonės ir gali tave daugiau išmokyti. Visa kita - tik šou.
 
Ir nepamiršk, kad gyvenimas - tik žaidimas. Nelabai ką turi prarasti, nes nieko po mirties nenusineši. Net ir savo kūno. Taigi, viską gavai į skolą. Sėkmės

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)

Jeigu kyla šis klausimas ir norisi kažkur lėkti - keliauk - iki tol, kol suprasi ko iš tikro reikia :) Nes užgniaužęs tą norą, tik sau kenksi. Bet taipogi būk pasiruošęs, kad kai grįši po to iš tų klajonių į gimtinę, gali jaustis kaip narkomanas nušokęs nuo adatų. Depresinis "afterglow" :) Bet abi patirtys savaip naudingos tavo asmeniniam tobulėjimui.
 
Man 25, esu apkeliavęs 40+ šalių ir pagyvenęs ilgėliau keliose (Kroatijoje: Zagrebe, Tailande: Phuket'e ir Chiang Mai, Australijoje: Melburne). Kažkokių konkrečių tikslų išvažiuoti nebuvo, tiesiog žinojimas kad ta patirtis leis kažkuria linkme patobulėti (niekada nežinai kas laukia kelio pabaigoje, kol jo nenuėjai).
 
Dabar esu Lietuvoje, ir deja taip, galiu pritarti tiems kas išvardino Lietuvos problemas. Tai akivaizdu. Bet iš tikrųjų niekur nėra tobula.
 
Net ir Melburne, kuris laikomas geriausiu miestu gyventi pasaulyje 6 metus iš eilės, mačiau daugybę problemų ir dėl daug ko nervindavausi.
 
Tam pačiam Tailande - viskas ok, gražu, bet kas iš to, kad gyvenimu gali džiaugtis tik pirmas 3 ryto valandas po saulėtekio, arba naktį? Visu kitu laiku sėdi pasislėpęs po kondiške :) Kai Lietuvoje vasara - tai bent jau gali ja mėgautis visu 100% :)
 
Esmė yra požiūryje į tas problemas kurias turime Lietuvoje. Vieniems problema - tai kažkas, nuo ko reikia bėgti, o kitiems - tai galimybė.
 
Akivaizdu, kad Lietuva ekonominiu požiūriu per kelis dešimtmečius susilygins su Skandinavija. Tuomet suplūs atgal lietuviai emigrantai (ne tik iš Anglijų ir pan., bet ir Australijų, Amerikų ir pan. - patikėkit, pabendravęs su jais, supratau kad jų noras grįžti dar 10x stipresnis). Čia kol kas viskas labai pigu, kapitalizmas dar neįsigalėjęs taip kaip Vakarų šalyse (t.y. dar ne viskas parduodama), dar labai daug neefektyvumo ir nemąstymo atvejų. Todėl labai daug galimybių tiems kas nori greitai susikurti svajonių gyvenimą - t.y. greičiau negu turtingose Vakarų šalyse, kur viskas žymiai brangiau ir reikia daugiau kapitalo, kad kažką pajudintum. Lietuva yra tiksinti bomba, bet gerąja prasme.
 
Tačiau tai nėra matoma akimis, tą reikia suvokti. Akys sako - kaip gražu, šilta, ir pan. Tailande - noriu ir aš ten. Koks nuostabus gyvenimas Australijoje, noriu atgal... Bet reikia nepamiršti, kad ten nėra pačio svarbiausio - t.y. prasmės būti. Taip, prasmę tu gali susikurti, bet tai užtruks netgi ne vieną dešimtmetį.
 
Gulėti Tailande paplūdimy po tropine saule atsibosta po 3 savaičių, o ką toliau? :) Gerai, susirasi antrąją pusę tenais -
egzotika, faina, bet neturėsi su ja tokio gilaus ryšio kaip galėtum turėti su lietuve - nes kultūriniai skirtumai per dideli. Susirasi draugų, bus linksma, bet tavo artimieji Lietuvoje liūdės. Kai grįši, galbūt jau kai kurie bus iškeliavę Anapilin. Pradėsi daryti realius pokyčius toje visuomenėje, kurti verslus ir pan. - ok, gausi pripažinimą, bet tuo pačiu ateis gailestis kad "fak, galėjau tą patį padaryti ir Lietuvoje, ir jausčiausi dėl to žymiai geriau".
 
Esmė yra tiesiog nustoti gyventi iliuzijose. Kol bandysi bėgti nuo savęs, tol manysi kad geografinėje vietoje yra problema. Kai nustosi bėgti nuo savęs, suprasi kad problema yra kitur :)
 
Įmetu dar neilgą filosofinį straipsnį kurį anksčiau rašiau šia tema:
 
http://www.skraidytojas.lt/esu-kas-esu-kad-ir-kur-bebuciau/
 
Sėkmės sprendžiant Visatos mįsles :)