Nebestumk

Jeigu planuojamos kokios razborkes tai atvyksiu :rolleyes:

Pavardes nurodyt? Yra ten toks jėgeris užsilikęs, baisus kai velnias :D Yra isterikai instruktoriai. Nenoriu pavardžių viešai skelbti, nes gal tie žmonės yra labai įsižeidę jų atžvilgiu.

Vieną laidą paruošia per tris mėnesius, tada instruktoriai eina į vieno mėnesio atostogas. Sakykim mūsų kuopą išlydėjo Gegužės 25 dieną, o į darbą mūsų vadai grįš tik birželio gale. Visas mėnuo jiems laisvas. Liepą prasideda nauja laida. Grįš mūsų desantininkai pailsėję ir tada vėl droš šviežuolius :)

Smagu surasti bendramintį. Aš irgi tarnavau būtent antroje kuopoje. Dar nieko nebuvau girdėjęs apie ją. Kai jau buvau netoli kareivinių, išgirdau šnabždesį ir kažkas minėjo, kad žygiuojam į antrą kuopą : D Viską pradėjau suprasti tik tada, kai patekom į antrą aukštą. Ten ir dabar dirba desantininkai. Ten ir dabar tarnauja vienas jėgeris :D paruošimas tikrai kaip spec.pajėgoms :D Iš visų kuopų antra kuopa yra žiauriausia. Didžiausia koncentracija tų instruktorių, kurie dar gyvena komunistų laikais ir galvoja, kad kariuomenė - pragaras.

Dėl akių nesijaudink! Mano abi akys iki tiek nusilpusios, kad tau plaukai pasišiauštų. - 4.0 abi akys. Ar gali įsivaizduoti? Tarnybos metu naudojau kontaktinius lęšius + akinius. Į mišką eidavau su akiniais, kadangi visa kuopa eina su akiniais, juos naudoja kaip apsauginę priemonę naktį. Mano akiniai buvo dvigubi : D Saugojo ir tuo pačiu stiprino akis. Kai į mišką neidavom ir nevykdavo intensyvios pratybos, nešiodavau lęšius, paprasta, patogu!

Keisti tavo išvedžiojimai. Viskas su gyvenimu gerai. Karinė tarnybą buvo vienas naujas gyvenimo lapas, kuris tarkim restartavo mane. Susiradau darbą, kitais metais ketinu stoti į universitetą. Mano nuomonę viskas gerai. O mintys apie savižudybę ir gyvenimo skundus buvo laikinas nonsensas, kurį reikėtų pamiršti. Visiem būna žemų periodų ar ne taip?

Aš jau tarnybą baigiau, Bazinius Karinius Mokymus praėjau. Sukaupiau apie du sąsiuvinius užrašų. Surasiu laiko, tai teks pasidalinti su plačiąją visuomenę, tik vis dar svarstau kur juos publikuoti ar savo asmeniniame ar atskirame bloge.

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Sakyčiau atsidūriau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, nors pats tokiu posakius nelabai noriu tikėti. Vyko pokalbis, buvau ką tik po tarnybos, tad gal patikau, gal jam buvo priimtina mano išvaizda, kalbėsena ir panašiai. Svarbu, kad dirbu.
 
Keletas kvailių diskreditavo tarnybos įvaizdį, tad dabar visi tokie?

Pačių pradžia


Tobulėjimui ribų nėra! - Tariau sau ir iš piniginės išsitraukiau tris šimtus litų. Rankoje buvo matyti krūva įvairių nominalų, kai kurie iš jų apiplyšę, tačiau svarbiausia, kad aš turėjau reikiamą sumą. Deja, privalėjau su jais atsisveikinti. Atidaviau šiuos pinigus pagyvenusiai buhalterei, o pats nukėblinau ieškotis sau vietos auditorijoje.
 
Šiais veiksmais į savo gyvenimą įnešiau naujų spalvų. Dvidešimt ketvirtą, du tūkstančiai dvyliktų metų savaitę pradėjau pasiryžęs gauti apsaugos darbuotojo pažymėjimą.
 
Gal ši profesija ir nėra pati geriausia, tačiau grįžęs iš kariuomenės nusprendžiau į Jungtinę Karalystę nebevažiuoti, todėl įsidarbinau į vieną žinomesnių apsaugos bendrovių - "G4S". Supratau, kad reikia pradėti formuoti kažkokius gyvenimo pagrindus, nes aš dar niekad oficialiai nedirbau Lietuvoje. Ką būčiau įrašęs į savo gyvenimo aprašymą?

Apsaugos darbuotojo kursai prasideda


Tik pradėjus dirbti, man buvo užsiminta apie policijos akademijoje organizuojamus kursus. Aš už tobulėjimą, žinių bagažo plėtimą ir nesvarbu kas tu, bankininkas ar santechnikas, visi privalo tobulėti!
 
Ta savaitė, praleista mokantis apsaugos pagrindus, taip patiko, kad panorau pasidalinti naudinga informacija su uždarbio bendruomene. Dalinuosi tuo, ką išmokau.
 
Paskaitą apie objektų apsaugą vedęs dėstytojas mums uždavė labai paprastą klausimą. "Kaip manote, per kurią namo dalį vagys dažniausiais patenka, idant įvykdytų apiplėšimą?" - paklausė jis. Auditorijoje kapų tyla. Visi laukė to grandiozinio atsakymo. Dėstytojas atsako - "per pagrindines duris". Mano veidą išmušė nuostaba.
 
Pasinaudodamas projektoriumi, dėstytojas parodė tipinio namo analizę. Ties kiekviena namo dalimi parodyti procentai, kurie rodo kaip dažnai vagys laužiasi pro tą vietą. Ties pagrindiniu įėjimu nurodyta net 40 procentų. Kyla paprastas klausimas, kaip galima taip rizikuoti? Vėliau supratau, vagys eina pro ten, kur žmonės nesitiki!
 
Objektų apsauga buvo pirmoji paskaita iš didelio paskaitų ciklo, kurios mūsų dar tik laukė šią savaitę. Dėstytojas tris valandas kalbėjo apie įvairius niuansus, liečiančius objekto apsaugą.
Truputis pavyzdžių

Ypač įsiminė vaizdinė medžiaga, kurioje rodoma kaip išlaužiamos įvairių durų spynos. Ir tam nereikia specialių įrankių. Užtenka paprasta atsuktuvo. Ar žinojote, kad mažas vaikas, rankoje turėdamas paprastą šprotų atidarytuvą, gali išdraskyti šarvuotas duris? Pasinaudojus tuo pačiu įrankiu galima gražiai išimti spyną. Žiūrėjau ir stebėjausi kaip viskas paprasta!
 
Iš keleto filmukų supratau, kad šarvuotų durų nepirkčiau. Daugelis mano kaimynų yra susidėję būtent tokias duris, gal man reikėtų pasitreniruoti?
 
Jeigu galvojate, kad turėdami namuose šunį galite jaustis saugūs, jūs labai klystate. Rinkoje dabar yra tokių prietaisų, kurių pagalba jūsų šunelis ne tik nelos, tačiau ir pabėgs jus palikdamas akistatoje su vagimis. Ką tokiu atveju daryti? Įsigykite katę!
 
Skamba juokingai, kadangi katė neloja, tačiau praktika rodo, kad katė reaguoja agresyviai į neprašytus svečius. Ir tai nėra kažkokie svaičiojimai. Į policiją buvo pristatyta keletas beviltiškų vagišių, kuriu veidus sudraskė mažieji padarėliai. Gerbkite savo numylėtinius, kada nors jūs už tai jiems padėkosite!

Dar šis tas


Galėčiau papasakoti apie signalizacijų rūšis, jutiklius, grotas ir kitus inžinerinius sprendimus, tačiau suprantu, kad tai labai nuobodi informacija, todėl pabandykime užbaigti šį straipsnį su dar keliomis įdomybėmis.
 
Ar žinot, kad narkomanams nusispjauti į automobilines signalizacijas? Stovėjo sau žmogus devinto aukšto balkone. Mėgavosi cigarečių dūmais it senas hipis, kol nepamatė šalia jo automobilio šlitinėjančios žmogystos.
 
Ta žmogysta suko ratus aplink jo automobilį it maitvanagis, bet staiga, suradęs akmenį, išmušė automobilio langą. Pasigirdo šaižus automobilinės signalizacijos klyksmas. Žmogysta įlindo į saloną ir nieko nelaukęs griebė magnetolą. Galit įsiviazduoti to vyruko iš devinto aukšto balkono nuostabą. Jam tai buvo tarsi filmas, tik deja, čia nebuvo laimingos pabaigos - žmogysta pabėgo!
 
Pastate sukaukė signalizacija. Sargas čiupo prožektorių, lazdą ir dujų balionėlį - standartiniai apsaugos darbuotojo komponentai. Bėgte pasileido į įvykio vietą. Signalizacijos garsas sklido iš vienos auditorijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai netikras aliarmas. Užrakinęs auditorijos duris, sargas išėjo. Kad būtų žinojęs, už suolų slėpėsi vagis. Pasinaudojęs darbuotojo aplaidumu, vagis išnešė "Apple Mac Book Pro".

Pabaiga


Pirmą straipsnį nusprendžiau užbaigti. Užteks! Galėčiau papasakoti ir daugiau, tačiau jums gali ir atsibosti. Ryt manęs laukia nauja paskaita, kupina naujų potyrių ir įspūdžių. Būtinai pasidalinsiu jais su jumis!

B.Tomič - P.Starace 1.75 koef. (orakulas) B.Tomič win.

Amerikos forumuose į kvailoką klausimą visada atsako.
Japonijos forumuose visada atsako ir prideda nuorodą, kur gali plačiau pasiskaityti.
Lietuvos forumuose uždavus tokį klausimą visą dieną tau kartos, kad esi ######.

Per ta daina kur tie baltarusai varo žymiai geriau (matosi kad iš jų pamates, ir panašiai bando daryt) :) dainiki, seniaiu buvo mada daryt visokius tokius :)
 
vot tie baltarusiai :)

Per ta daina kur tie baltarusai varo žymiai geriau (matosi kad iš jų pamates, ir panašiai bando daryt) :) dainiki, seniaiu buvo mada daryt visokius tokius :)
 
vot tie baltarusiai :)

Taip ir turi būti, aš taip pat darau.
 
Pliusų sistema skirta ne sakyti: "Aš su viskuo, kas parašyta, visiškai sutinku", o greičiau: "Džiaugiuosi, kad šį pranešimą perskaičiau / buvo verta / dėkui autoriui už jo mintis / rekomenduoju su jomis susipažinti kitiems".

Išverčiu istoriją. Klaidų gali būti, naudojau Google translate vertimą (Kosmonautų -> Lietuvių).
 
Jei praeinant pro kok žmogų jis pažiūri į akis ar net nusišypso - matyt atpažino! Aš taip pat atpažįstu savo Norfos pardavėją ar picerijos padavėją gatvėje, matyt esu jų žmonių rate. Džiaugiuosi galėdamas motyvuoti jas tobulėti.
 
Man taip pat siūlo "ponas, gal su nuolaidėle". Tik aš nenešioju kostiumo ir mano kaklaraištis spalvotas (rožinis su taškeliais), tai man tiesiog sako paprasčiau: "kortelė yr?".
 
 
Aš taip pat esu daug keliavęs verslo reikalais po Europą. Su giminėm. Dar dažniau važinėdavau verslo reikalais į Rygą - halėje yra labai skanių rūkytų ikrų ir lašišos, pirkdavau, parsiveždavau, suvalgydavome. Po truputį plėčiausi, kol pasitaikė didysis lūžis - kažkada ir kaimynas paprašė užvežti strimėlių.
Dar daugiau keliaju pabendrauti su verslo partneriais: karts nuo karto užeinu pas draugus į namus, vienas vienoj gatvėj gyvena, kitas kitoj, tai keliauti tenka.
 
Tikriausiai šalys yra Nigeris, Nigerija, Kongo DR, Etiopija, dar gal Somalyje yra draugų. Ir kadangi jau veikla užsiima kiti žmonės, tai spėju ir pinigus pasiima kiti žmonės. Arba tiesiog tėtis/brolis/dėdė/mama/senelis/dar kažkas turi įmonę(-ių) užsienyje ir pasitaiko proga netgi ten nuvažiuoti.
Aš pats irgi turiu daug verslo partnerių įvairiose šalyse. Štai neseniai už keletą baksų užsisakiau SEO straipsnių iš indo, prieš tai iš amerikono, pats esu netgi nupiešęs dizainą prancūzui, kuris turbūt buvo ir panaudotas! Tai dabar jis (prancūzas) jau skaitosi kaip mano perleidžiamoji įmonė, nori jis to ar ne.
 
Tu tobulėji daug, esi profesionalas ir tikrai ne vidutiniškai protingas, tai teko nelaimė būti neturtingu.
O štai Steve Jobsas buvo turtingas, tai reiškia, kad beveik netobulėjo. Aš tai sutinku, bet žmonės kalba, kad jis buvo profesionalas...
 
 
Paskaičius rašliavas nenuostabu, kad tavęs jau seniai į tūsus nebeįleidžia.

Esu Justas, man 19 metų. Trumpai papasakosiu savo požiūrį į gyvenimą, kuris man padėjo pasiekti tikrai daug, nepaisant mano amžiaus ir kitų galimybių. Noriu tiesiog pasidalinti tuo su jumis. Galbūt kažkam tai suteiks didelės motyvacijos. Tikiuosi... Visi pesimistai, tikintys, kad judėjimas prieš visuomenės standartus yra blogis, verskite kitą puslapį.
 
 
ĮVADAS
Mano sritis yra kompiuteriai. Galbūt galėčiau tai vadinti ir IT, tačiau nesispecializuoju labai plačiai. Kompiuteriais pradėjau domėtis 11 metų. Pirmieji žingsniai buvo žaidimai. Esu laimingas, kad tai truko neilgai. Pažaidęs gerą pusmetį ir sulaukęs 12 metų išgirdau šią frazę: "užaugęs galėtum dirbti kompiuterių administratoriumi" (tuo metu padėjau sutvarkyti kažkokią problemą). Nuo to laiko ši frazė mane užkabino ir lig šiol ji gyvena mano širdyje. Būdamas 13 metų pradėjau rimtai žvelgti į kompiuteris ir skyriau jiems daug praktikos. Pirmosios svetainės, pirmieji programavimo darbai, pirmieji remonto darbai. 15 metų jau orientavausi šioje srityje, sekiau pasaulio naujienas, pradėjau teikti NEMOKAMAS svetainių kūrimo/administravimo paslaugas (kurios man tikrai padėjo tobulėti), taip pat pradėjau teikti kompiuterių remonto paslaugas pažįstamiems žmonėms (nelegaliai, nes tai man tada nebuvo svarbiausia). 17 metų padėjau tašką vaikiškose istorijose ir su giminaičio pagalba įkūrėme bendrovę (tai buvo 18-ojo gimtadienio dovana). Pagrindinė specializacija: kompiuterių remontas mūsų mieste. Praėjus pusantrų metų mes stipriai išsiplėtėme ir savo paslaugas teikiame Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose, o dukterinius partnerius, kurie plėtoja mūsų projektus, turime 18 pasaulio šalių. Taip pat papildėme savo teikiamų paslaugų asortimentą programavimo paslaugomis, verslo konsultacijomis, tekstų vertimu ir kita.
 
 
PRINCIPAI, APLINKOS DĖSNIŲ NEPAISYMAS BEI NEAPSAKOMAS UŽSISPYRIMAS IR MOTYVACIJA
Tai, ką aprašiau įvade, tėra paprastas ir nedetalus "history".
Kompiuterius aš myliu. Tai gali nuskambėti klaikiai, tačiau taip nėra. Ateitį su kompiuteriais pasirinkau todėl, kad aš su jais užaugau ir jie man "įėjo" į kraują. Domėjimasis, bandymas atrasti kažką naujo, problemų sprendimas - šie dalykai neleidžia stovėti vietoje ir verčia nuolat tobulėti.
Iki kokių 16 metų visada sulaukdavau priekaištų, kad neva per daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Sulaukdavau pasiūlymų išeiti į lauką, išgerti alaus, kažkur išvykti. Esu laimingas, nes to atsisakiau. Lauke būdavau tik vasaros vakarais, kuomet jusdavau labai gryną orą ir pasisemdavau ramybės bei įkvėpimo. Išvykų taip pat vengdavau, nes kelionės man nebuvo prie širdies. Pasilepindavau tik išvykomis prie jūros keletą kartų per metus. Apie "draugus", kurie būtų padarę daugiau žalos nei naudos, net nekalbu. Net bjauru klausytis iš 15-18mečių tokius žodžius: "einam gerti", "statai" ir pan. Nors draugų rate ne visi buvo tokie. Tiesiog vengdavau plataus komunikavimo, nes tai saldžių vaisių neduodavo. Neužkibau už alkoholio, cigarečių, narkotikų lyno ir tuo džiaugiuosi. Kad ir koks savanaudis atrodyčiau, tačiau dabar džiaugiuosi, kad esu vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie pasirinko kelią su sidro buteliu rankoje. Na, o tų žmonių, kurie eina pagal "visuomenės standartus" nesuprantu ir negerbiu.
Savo kelyje atradau daug principų. Daugelis žmonių mano, kad principai yra blogai. Paprieštarausiu. Mano asmeniniai principai ir nusistatymas, kategoriškumas, pasikėlimas bei užsispyrimas leido man išlaikyti pusiausvyrą sunkiausiais periodais. Pateiksiu vieną pavyzdį. Turiu įgimtą nusistatymą prieš kaip sakoma "tūsus". Mano aplinkoje dauguma "tūsinasi", į savo verpetą bandė įtraukti ir mane. Iškėlęs galvą rodžiau, jog man tai yra tiesiogine prasme nusispjauti. Suprantu, kad reti "tūsai" nėra blogai, bet kalbu apie "tūsus" keletą kartų per savaitę. Gaila man tokių žmonių - tai amplitudė žemyn. Turiu savotišką relakso būdą: tai gaivus oras, pasivaikščiojimai, džiazo koncertai, operos teatrai, restoranai, meditacinė joga. Galų gale - taurelė vyno rankoje vasaros naktį stovint lauke ir žvelgiant į žvaigždėtą dangų.
Atsiribojęs nuo visuomenės ir pasinėręs į darbus prie kompiuterio jausdavau ne tik malonumą, bet ir neapsakomą norą tapti kažkuo "tuo", į "ką" žmonės galėtų žiūrėti ne kaip į eilinį tipą, o kaip į garbingą žmogų. Dabar aš toks esu. Pastebimas gatvėje, žinomas (nors supratau, kad man nepriimtina savybė), ir svarbiausia - gerbiamas. Nieko nėra malonesnio negu išgirsti šiuos žodžius parduotuvėje: "ponas, gal rašom sąskaitą su nuolaidėle? :)" arba turėti savų žmonių ratą, kurie pagalbos kreipiasi į mane, nes žino, kad aš tai galiu. O galiu todėl, nes aš tai įrodžiau nesišvaistydamas gatvėje, o dirbdamas ir mokydamasis.
 
 
MYLĖK SAVO SRITĮ IR JI MYLĖS TAVE
Dauguma žmonių pasirenka profesiją tokią, kad ji suteiktų jiems daug pinigų. Šiame punkte žmonės "susimėto". Rinktis profesiją pagal išskaičiavimą arba pagal: "Petras, Jonas, Antanas ir dar 40 žmonių pasirinko buhalterio darbą, tiks ir man" yra tiesiog KVAILA. Esu be galo dėkingas savo giminaičiui Tadui D., kuris padovanojo man kompiuterį, ir tik to žmogaus dėka dabar esu tuo, kuo esu.
Grįžtant prie temos, šioje dalyje norėjau pasakyti, kad svarbu yra IEŠKOTI savo srities, o ne SPĖLIOTI. Kadangi pats užkibau ties kompiuteriais būdamas būdamas paaugliu, tai suprantu, kad tas laikotarpis man padėjo "prisitaikyti" prie kompiuterių ir juos pamilti. Svarbu yra gerbti ir mylėti savo sritį. Tik tokiu atveju visada būsi skaidrios nuotaikos, nebus vidury darbo jokių "WTF, kas čia per š..." ir svarbiausia, būsi tikras savo srities specialistas - ne tu ieškosi žmonių, o jie ieškos tavęs.
 
 
SAVI NIUANSAI
Visada buvau tokios nuomonės, kad turiu pažinti savo sritį taip gerai, kaip pažįstu savo penkis pirštus (nors tiesą sakant jų pavadinimų nežinau). To pasekoje "dėjau" ant švietimo sistemos, mokykloje pradėjau mokytis minimaliai. Visą save atidaviau savo sričiai. Kas mėnesį pirkdavau naujų knygų, jas skaitydavau, konspektuodavau, analizuodavau. Net nepastebėjau, kaip į mano galvą be jokių mokymosi atmintinai įaugo keli šimtai sąvokų (nuo kas yra kompiuteris iki kas yra 2x AES). Prie mokymosi medžiagos sėdėdavau net laisvesnių pamokų metu. Tuo esu laimingas - prizinės vietos įvairiuose konkursuose, laimėtas microsoft konkursas (atvėręs daug galimybių įsidarbinti kompiuterių srityje), bendradarbiavimas su apple mokymosi tikslais. Mokydamasis mokykloje pagal standartinę švietimo sistemą to tikrai nebūčiau pasiekęs, TIKRAI.
Dabar esu dvyliktokas, besiruošiantis egzaminams (pagrinde tik matematikos ir lietuvių k.), nes informatikai ruoštis nereikia (tiesiog suprantu šį dalyką labai gerai). Kokia paseka to, kad nesimokiau anksčiau? Jokia. Prastesni pažymiai - ne kelio pabaiga. Ruošiuosi egzaminams su tam tikrų žmonių pagalba turbūt dar geriau, negu kad būčiau kažką išmokęs seniau, o dabar viską atkartojęs. Sutaupiau ir laiko ir nervų.
Tiesa, mokykloje vis tik problemų turiu. Keista yra tai, kad jos susijusios ne su mokslu, o labiau su elgesiu. Kadangi turiu įmonę, tuo pačiu turiu begalę svarbių reikalų. Per pamoką vidutiniškai sulaukiu 5 skambučių į kiekvieną telefoną (jų yra 3), į dalį tenka atsiliepti. Kreivi mokytojų žvilgsniai - tikrai erzina. Na bet jau pripratę visi, nes supranta, kad tai kuo užsiimu nėra kažkokios paistalynės ir kai kurie netgi rodo pagarbą tam - leidžia nelankyti pamokų ir pan.
 
 
IŠ DABARTIES
Gyvenimo ramstis - rimtumas ir susikaupimas. Susidariau naują įvaizdį - solidų ir išdidų. Dabartis nepalyginama su praeitimi. Dabar tenka daug keliauti, o prie kompiuterio sėdėti - minimaliai. Tiesa, mokymąsi (iš knygų) palaikau ir dabar. Kodėl nepalaikyti, jeigu man tai patinka? Per mėnesį tenka sudalyvauti ~5 konferencijose. Vasarą praktiškai vienos kelionės po užsienį. Esu vidutinės klasės fizinio pasirengimo žmogus. Nesportuoju štanginėse (nors seniau tai dariau, kol pasikeitė norai), neužsiiminėju komandiniu sportu (nepatinka). Retu metu kartas nuo karto palakstau su krepšinio kamuoliu - susirenkame nevykėliai, nemokantys žaisti krepšinio ir bandome kažką "išplėšti".
Savotiškas mano sportas yra meditacija. Tai vidinės ramybės ir stiprumo palaikymas. Meditacija yra gyvybiškai svarbi, be jos nebūčiau toks aktyvus ir neturėčiau tiek daug fizinių ir protinių jėgų. Į meditaciją integruoju vakarinius pasivaikščiojimus lauke (deja, bet ne kiekvieną vakarą pavyksta tą padaryti). Na, o finišas yra mityba. Jau antrą mėnesį vartoju lengvą maistą (pagrinde salotos su tunu, retkarčiais jautiena, vištiena). Kaip gėrimą impregnuoju arbatą bei mineralinį vandenį. Ramunėlių arba melisos arbatos puodelis prieš miegą yra NUOSTABU. Kam tokia mityba? Tai vėlgi mano principas. Toks maistas yra labai sveikas, jame gausu vitaminų, kurie labai padeda tokiu įtemptu gyvenimo ritmu. Beje, arbata didina darbingumą.
 
 
SAVI ATRADIMAI
Norint kažko pasiekti reikia pilnai pažinti save. Darbo efektyvumui atradau savo laiką. Daugiausia jėgų turiu bei didžiausią kiekį darbų galiu atlikti nuo ~12h dienos iki ~19h vakaro.
Nepaminėjau, esu ankstyvas paukštis. 5h ryto - jau būnu atsikėlęs. Jeigu tai įprasta diena, iki mokyklos 3h laiko - atlieku daug darbų, tačiau gaila, bet ne visu pajėgumu. Miegoti tenka eiti anksti - dažniausiai 23h jau miegu. Toks kasdieninis balansas yra gerai, o jeigu išsibalansuoju kokį kartą - pasekmės būna: mieguistumas ir ne nuotaika visą dieną. Taigi, pakartosiu, kad geras gyvenimo būdas - yra NUOSTABU.
Dar vienas atradimas - savęs išnaudojimo galimybės. Čia norėčiau įterpti citatą: "Vieninteliai apribojimai yra tie, kuriuos nusistatome sau patys - Robin Sharma". Plėčiau savo žinių profilį savarankiškai. Užsienio kalbų pagrindus išmokau mokykloje, tęsiau - savarankiškai. Dalį dalykų, kurių neišmokau mokykloje išmokau savarankiškai. Bendravimo etiketą bei viską, kas man tikrai pravertė išmokau savarankiškai, nes to mokykloje niekada nemokė ir vargu ar kada mokys. Didžiąją dalį dalykų savų gyvenime atlieku savarankiškai. Nuo to jaučiuosi tik geriau. Savarankiškumas išugdė mane tokį, koks esu. Galbūt vieniems atrodau kvailas, o kitiems keistas, tretiems protingas, o ketvirtiems įdomus, tačiau svarbiausia yra pasitikėjimas savimi.
 
 
TIKRASIS VEIDAS
Iš perskaityto teksto galėjote suprasti, kad esu pasikėlęs. Taip, aš toks esu. Pasikėlimas man suteikia jėgų ir stiprybės, ištvermės. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų išdidžių žmonių, visada padedu žmonėms kurie turi bėdų. Tuo pačiu šiek tiek pasireklamuosiu. Jeigu kas nors turite asmeninių problemų (psichologinės problemos, pinigų trūkumas ar kitos bėdos), rašykite. Tiems, kam tikrai sunki situacija, galiu įdarbinti lengvam darbui. Tiems kam trūksta pinigų, galiu paskolinti jų (xxxLT) be jokių procentų. Na, o jei yra psichologinių problemų, drąsiai galite kreiptis. Psichologiją išmanau, nes mano gyvenimas šiek tiek susijęs su psichologinėmis problemomis ir padėsiu kiek galėsiu.
 
 
 
 
Taigi, kiekvienas iš mūsų gali pasiekti tiek, kiek pats to nori. Nekreipkite dėmesio į visuomenės standartus, stereotipus. Kurkite juos patys! Neklausykite aplinkinių žmonių, kurie nori jus matyti tokiais ar anokiais - tik jūs patys žinote, kuo norite būti. Ribų nėra. Visas ribas užsibrėžiame patys. Nors yra sakoma: "mokytis ar kažką daryti niekada nevėlu", aš pakoreguosiu ir pataisysiu: "mokytis niekada nevėlu, tačiau kuo anksčiau pradėsi ir atrasi savyje tai, ko tau reikia, tuo bus geriau". Laužykime standartus, nebūkime vientisa masė.
 
Apie save, kaip teksto autorių, nelabai noriu šnekėti, nes tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, todėl nelabai noriu identifikuotis.
 
Ačiū už skaitymą, labai viliuosi, kad ką nors iš jūsų šis tekstas bent maža dalele motyvuos. Nepykite už stiliaus klaidas, kurių šiame tekste daug - tekstą rašiau dvi valandas ir labai nebeturiu noro šiuo metu jį koreguoti. Su laiku jį ištaisysiu. Na ir galiausiai būčiau dėkingas, kad kritikos būtų kuo mažiau. Tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, už kurį esu atsakingas aš pats. Kiekvienas mes esame savo likimo kalvis.
 
Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi - T. Karlailis

Su !!!

Su !!!

Man kilo idėja. Jos esmė - naujas naujienų portalas. Jo esmė - geresnis naujienų portalas nei dabar esami.
 
Ką manai?

... kaip uzknisa tokie )) kai bus "Na aš dar tik dirbu su photoshop programa 2 metus." tada rodykis ir nebus geda

Visi sako, kad pasirašyti nereikėjo ! Atsiimant siuntini pasirasyt reik, tik reikia prirasyti kad siunta apgadinta ar panasiai! Dabar aisku, nelaukdamas kelk Dispuita PayPale ir aiskinsies!

Žmogus 200 GBP nuostolį turi o tu šneki vėjus? Nenori tiesiog nekomentuoti ten, kur visiškai neturi ką pasakyti?

Rašykis drąsiai, jei turėsi interneto ryšį Windows 7 suras automatiškai tuos draiverius kurių reikės, o kurių neras susirasi gamintojo puslapyje.

O jejgu laimi pries trenerį, treniruotės nemokamos ? :)