EdvinasN

Apie kolonėles prakitškai nieko nenusimanau, tik žinau, kad, perkant reikia žiūrėt į galią (RMS)- tikslesnis galio matavimo vienetas, atkuriamus dažnius (žmogus girdi maždaug nuo 20 Hz)- antras skaičiukas turi būt kuo didesnis, o pirmutinis kuo mažesnis (ždž dažnių diapazonas), kuo žemesnius dažnius atkuria, tuo daugiau "boso" (pvz.: ausinių būna ~18~20 Hz minimali riba, tada jaučiasi gerai žemi dažniai)-tiesiog žiūrėk, kad būtų diapazonas kuo platesnis. Taip pat rinkis sunkesnes kolonėles, nes įprastai jos turėtų būt pagamintos iš geresnių meždiagų. Pasiskaityk apžvalgas, nes netgi nuo kolonėlės korpuso priklauso garso kokybė (nuo korpuso tūrio, aukščio ir pan). Nežinau, ar būna tokių variantų pigesnių, bet pasižiūrėk, ar būna kolonėlių su ekranuotais kabeliais, kad triukšmai netrukdytų (pvz.: telefonas).

Bet niekas negarantuoja, kad klientas gali spalpačia pasiskolint kokį įrankį visam gyvenimui :D , kad ir kokį žvakės raktą ar pan.

Ką gi, teks bandyt creative'as :)

mokaus :D

elektronika.lt
circuitstoday.com
youtube:
Mano nuoroda
 
Mano nuoroda
 
Mano nuoroda
 

Iš pradžių panagrinėk, kas yra nuolatinė srovė (angl. DC).
Omo dėsnis: I=U/R, toliau gali išsivedinėt kitas f-les; Galia : P=UI
Įtampos daliklis iš R elementų, kaip apskaičiuot potencialų skirtumas ir pan.
Elementų jungimas nuosekliai, lygiagrečiai.
Kas yra diodas, jo taikymai.
Bandyk sudarinėt grandines iš tokių paprastų elementų. Gali naudot tokį softą, kaip circuit wizard, multisim, spice iv ir t.t.
Dar pasidomėk bipoliariniais tranzistoriais, rėlėm ir kt., tada galėtum bandyt sužaist su PIR sensorium ir pan.
Kintamos srovės grandinės vėliau nagrinėt geriau, nes ten jau ir menamos dalys, galio kofai, fazių skirtumai ir t.t.
 
Ir vėliau Kirchoffo dėsnius
Sulituot nesunku, svarbu mokėt skaitytt grandines, kur koks elementas pažymėtas. Pasinagrinėjus, gali perdaryt
 
 

Po metų, praleistų uždarbyje, Bern1994 nusprendė prisistatyti.
 
Trumpa informacija:
Vardas: Bernardas
Lytis: vyras
Gimimo data: 1992 (slapyvardyje 1994, nes skaičių 2 mėgstu kelti kvadratu)
Kolokacija: Kaunas-Trakų raj.-Vilnius
Zodiako ženklas: nežinau
Specialybė: neišsilavinęs
 
Šis prisistatymas kiek kitoks nei įprasta. Nusprendžiau pakalbinti Bern1994 ir išgirsti jo nuomonę daugeliu klausimų.
 
- Sveiki, Bern1994, esate jau beveik nuštampuotas uždarbietis, esantis čia jau metus laiko. Kas jus paskatino užsiregistruoti?
- Sveiki visi, kurie skaitote mane, o jei neskaitote, vis tiek paimkite ir paskaitykite, nes mano žodis yra vertingas. Užsiregistravau čia per praeitų metų Jonines moksliniais tikslais. Turėjau keletą svarbių klausimų, kuriuos uždaviau šiai bendruomenei mokslo skiltyje.
 
- Per metus parašėte gerokai virš 400 pranešimų ir surinkote virš 300 reputacijos taškų – esate labai didelę pažangą padaręs žmogus, tačiau kaip vis dėlto manote, ar daug jūsų pranešimų parašyti iš širdies, su tikslu suteikti naudą kitiems?
- Neslėpsiu, kad pastruoju metu esu toks lodariaujantis trolis ir labiau rašau remdamasis emocijomis, kurios kyla tuomet, kai neuroninis dendritas sutinka kalvelę ir nori padaryti guci guci. Visiškas nudurnėjimas. O jei rimtai, tikrai nemažai pranešimų parašyti su tikslu padėti be jokių išsidirbinėjimų, kas uždarbis.lt gan dažna.
 
- Ką reiškia „išsidirbinėjimai“? Kokius išsidirbinėjimus uždarbis.lt pastebite dažniausiai?
- Uždarbis.lt – ne tik IT, verslo, bet ir trolinimo forumas. Yra keli etatiniai troliai, bet jie ganėtinai protingi, todėl nepaminėsiu jų, nes gausiu velnių. Yra ir kitokio plauko veikėjų: paprasčiausių rašleivotojų, kurie kiekvienoje pasireiškia net ir tuomet, kai jų ten mažiausiai reikia (tiesa, tai jau nykstanti rūšis), yra ir programuotojų, manančių, kad jų produktai visa galva lenkia „Microsoft“ ar „Google“. Yra ir kitokių padarų, kuriuos reikėtų įterpti į išsidirbinėtojų sąrašą, bet kam tas negatyvas, užduok man kitą klausimą.
 
- Bet ar sutiktumėte su teiginiu, kad šis forumas ne progresuoja, o regresuoja – kokybės atžvilgiu?
- Kategoriškai sutikti tikrai negaliu, bet ir atmesti šį faktą būtų neprotinga. Galbūt reikėtų tuos progreso-regreso rėmus apibrėžti. Uždarbis.lt forume, mano manymu, per pastaruosius metus (laikinai sekiau forumą gal 2008 metais) kaip niekada sparčiai pradėjo plėtotis įvairių diskusijų pramonė, ypač, buitinių skiedalų skyrelis (off-topic). Ir tai, kad šiame skyrelyje esančios temos sudaro didelę dalį bendrų temų, leidžia mums manyti, kad uždarbis.lt sensta (senatvinis marazmas?). Bet bent jau aš visada sulaukiu pagalbos ir kokiame programavimo skyrelyje, todėl nesakysiu tos standartine tapusios frazės: „didieji protai emigravo“. Gal ir emigravo dalis, bet dalis dar liko.
 
- Kaip dažnai lankotės uždarbis.lt forume?
- Jei pasakyčiau, kad būnu čia dieną ir naktį, turbūt nepatikėtumėte. Bet kažkada taip buvo... O dabar apsilankau keletą kartų per dieną, pažvelgiu į naujausių temų penketuką, jei kažkas gražaus yra, pakomentuoju, ir viskas.
 
- Ar esate gavęs papeikimų ir už ką?
- Taip, esu gavęs kelius papeikimus – visus per pusę mėnesio. Pirmasis už smurto skatinimą (oi, kaip skatinau, tiesiog pasakiau, kad jei pamatyčiau vagį, užmusčiau jį). Antrasis už tai, kad nesutikau su vieno žmogėno, garbinančio karinės privalomosios tarnybos grąžinimą ir vadinančio mus bliautiniais, nuomone. Šiam žmogui palinkėčiau apsilankyti pas gerą specialistą, nes nesigydant galima sulaukti tokių simptomų, su kokiais pavyks įsidarbinti nebent į seimą.
 
- Ką manote apie šauktinių grąžinimą?
- Manau, kad į šį klausimą neatsakysiu, nes gausiu trečiąjį įspėjimą.
 
- Tuomet ką manote apie uždarbio moderatorius?
- Nesu blogos nuomonės. Žmonės atlieka savo pareigą ir tiek. Aišku, pasitaiko neadekvačių sprendimų, bet Lietuvos gyventojai prie to įpratę, nes, pavyzdžiui, kokiame seime kitokių sprendimų ir nebūna.
 
- Kokius uždarbiečius galėtumėte išskirti (iš geros pusės)?
- Kaip gerb. K. Kemzūra, kurį senas perdyla V. Garastas išspyrė iš karaliaus sosto, yra sakęs: „tai – visos komandos nuopelnas“. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi lygūs – visi augina šį forumą daugiau ar mažiau – jei ne pranešimų rašymu, tai tiesiog apsilankymais čia didina lankomumo statistiką.
 
- Ar galėtumėte išskirti sritį, kurioje uždarbis.lt yra stipriausias – ar tai versle, o gal IT?
- Tai geriausiai galėtų padaryti žmogus, kuris aktyviai dalyvauja absoliučiai visose diskusijose. Pats dažnai lankausi IT skyreliuose, tačiau nelaikau šio forumo labai stipriu IT grandu.
 
- Esate pagarsėjęs kaip geradarys. Kas jus paskatino taip padėti žmonėms?
- Pasakysiu tik tiek: išsipildymo akcijų iš gero gyvenimo nedarau. Pagalba kitiems yra geras būdas susirasti naujų pažinčių, užsitarnauti reputacijos taškų, tačiau svarbiausia – įgauti daugiau pasitikėjimo savimi.
 
- Ačiū už interviu, Bern1994. Geros dienos!
- 100 LT.
 
- Užsikabinkite sau medalį. http://files.softicons.com/download/toolbar-icons/mono-reflection-yellow-icons-by-double-j-design/png/64/medal.png
Bern1994 pakilo nuo kėdės, sulaužė ją ir išėjo.

Dar patarimas- per task manager: view->select columns->uždėk varną ant image path name. Tada kartu matysi, kokioj vietoj koks paleistas procesas. Dar per resourcme monitor gali retkarčiais permest akį, koaks procesas mėgsta užkraut cpu ar hdd

Sveiki, visų pirma noriu pranešti jog rašau telefono pagalba, tai gali būti klaidų. ;)
 
Trumpai papasakosiu ką veikiau Lietuvoje iki išvažiavimo ir kodėl sumaniau išvažiuoti. Jau trys metai kaip Lietuvoje dirbu renginių organizavimo įmonėje. Mano pareigos DJ, garsistas, šviesų operatorius renginiuose. Dirbu komandoje su renginių vedėju. Vestuvės, jubiliejai, įmonių renginiai bei sąskrydžiai. Hobis tapo mano mylimu darbu. Man šiuo metu 22 metai. Šiuo darbu nesiskundžiu ir tikrai eina uždirbti. Bet... tai yra sezoninis darbas. Nuo gegužės vidurio iki rugsėjo galo kažkur tai. Po to naujų metų sezonas. Gruodis ir nepilnas Sausio mėnuo. Dirbti tenka pagrinde penktadieniais ir šeštadieniais. O kai nėra renginių tenka sedėti be darbo. Buvau susiradęs dar papildomą darbą fizinėje apsaugoje.. taip ir sukausi visus metus. Atėjo Sausio mėnuo.. renginiai baigėsi.. apsauga jau įkyrėjo iki gyvos galvos.. pradėjau susirašinėti su geru draugu iš UK. Sako varyk pas mane. Pabūsi iki Gegužės mėn., grįši atgal ant renginių sezono. Darbo bus sako fabrike kur ir pats dirba. Nu kažkaip galvojau.. ką aš čia sedėsiu dbr tuos tris mėn už 1200lt.. nuoma,viskas kita.. ir nusprendžaiu lėkt į Angliją. Beje,Anglijoje esu buvęs vienai vasarai padirbėti. Pasisekė labai gerai. 7 savaites prabuvau. Dirbau pas Anglus. Parsivežiau netoli 10K lt. Nusipirkau bilietus Vasario 26d. ir pradėjau laukt skrydžio..
 
DIENA KAI TEKO IŠSKRISTI
Į Angliją skridau su lėktuvu pirmą kartą, o šiaip lėktuvu trečią. Skrydis su RyanAir iš Rygos oro uosto. Lagaminas sukrautas. Įsėdau į mašiną ir draugas nuvežė. Iki skrydžio dar gera valanda. Skrydis 11:25 turėjo būti. Praėjau visus check in ir laukiu jau prie vartų. Likus iki skrydžio nebedaug laiko per garsiakalbius praneša jog skrydis vėluos dėl oro sąlygų. Lauke didelis rūkas buvo.. visi sunerimę.. nu nieko galvoju, laukiam.. tylu.. tylu.. jau koks pusvalandis praėjo. Tylu. Ekranuose vis rodo , kad skrydis delayed vis dar ir dar pusvalandžiui.. O aš Anglijos laiku 14:25 turėjau jau bilietus autobuso iš oro uostą į Norwich miestą pas draugą nusipirkęs.. vis žiūriu žiūriu, kad spėčiau.. galiausiai išgirdom jog mūsų lėktuvą nukreipė į Vilnių nes Rygoje negali nusileisti niekaip.. prasidėjo nerimas pas visus. Tai kada skrydis ir t.t Tai galiausiai lektuve jau buvau 15:10 mūsų laiku.. skrydis šiaip turėjo būt 11:25.. beveik 4h vėlavo.. nu nieko skrendam.. jau į autobusą nebespėsiu niekaip. Kišenėje 40 svarų. Lagamine du blokai cigarečių ir 200g tabako. Nu galvoju užteks pinigų pavalgyt ir nusipirkt kitą bilietą pas draugą.
 
IŠLIPIMAS ORO UOSTE
 
Ohoo.. buvo pirmi žodžiai. Toks didelis Londono Stansted oro uostas. Kaip čia nepasiklysti.. pradėjau sekt visą bandą išlipusią iš lektuvo. Visi eina kažkur tai , einu ir aš :D atėjom pasų patikrinimo punktą. Eilės didelės. Praėjau šiaip ne taip. Viskas aš jau stoviu vienas tarp begalės žmonių. Jau nebėra ką sekt. Nes visi kas kur savo reikalais. Anglų moku gan gerai . Tai pagal užrašus susiradau kaip išeit normaliai į lauką , nes norėėėjau betkaip rūkyti.. Susiradau. Surūkiau dvi cigaretes. Pagalvojau. Pamasčiau jog viskas, aš nebe Lietuvoje. Aš Londone. Reikia pradėti veikt protingai ir stengtis pasiekt galutinį tikslą - draugo namus. Su juo susisiekt nėjo, nes darbe. O mano telefonas išsikraudinėjo. Bėda su juo, baterija prastai laiko. Užsirašiau jo nr.ant lapuko ir įsidėjau į striukę. Jeigu išsikrautų telefonas ir po to galėčiau susisiekt su juo. Pradėjau ieškot kur nusipirkti National Express autobuso bilietų į Norwich.
 
PRATĘSIU UŽ KOKIO PUSVALANDŽIO.
Nu va,bandau rašyti toliau. Susiradau el. aparatą kur galima nusipirkti bilietus, tai iš naujo vėl nusipirkau bilietus į Norwich, to dar nežinojau jog su senu bilietu pavėluotu galima važiuoti, primokėjus papildomai penkis svarus. Iki sekančio išvažiavimo dar dvi valandos. Pradėjau kimarinti, rūkyti,ir šiaip vaikščioti po oro uostą. Už kokio pusvalandžio paskambino draugas, pasakiau kaip viskas išėjo, sako nieko nepadrysi, visko būna, tik jis paprotijo nueiti į National express kioską ir ten pasakyti kaip buvo, gražino man pinigus už tą naują bilietą. Buvau laimingas, nes sutaupiau 28 svarus. Nuėjau po to į Burger Kingą pavalgyt, nes visa diena be maisto.
 
Įsėdau pagaliau į autobusą ir prasidėjo kelionė pas draugą. Kelionės trukmė apie 4h. Norwichiaus stotelėje buvau jų laiku 23:10. Telefonas jau buvo išsikrovęs prieš kokias 5 min. Bet gerai jog buvo stotyje žmonių ir davė paskambint draugui. Nors jau draugas pats ruošėsi lėkti į stotį, nes man skambino, o telefas išjungtas buvo. Už gero pusvalandžio aš jau šiltai sedėjau pas draugą ir gurkšnojom alų bei dalinausi įspūdžiais.
Draugas pasakė, jog poryt varom visai į kitą Anglijos pusę, į kitą darbą. Neteks dirbti Fabrike, rado skelbimą kur kur kas geriau ir normaliai moka. Nu ką galvoju aš, bandom. Dirbt juk atvažiavau. Nusipirkom bilietus , ant jų išleidom po 40 svarų. Už viską draugas mokėjo, nes aš nebeturėjau nieko beveik. Vasario 28 dieną prasidėjo kelionė į nežinią. Žinojom tik miestą, ir telefono numerį kam pasiskambint kai jau nuvyksime bei plius minus adresą. Kelionė prasidėjo 7h ryte. Pirmiausia reikėjo pasiekt Londoną, Visctoria station. Po to ten palaukus valandą sėst į sekantį autobusą ir lėkt į galutinį mūsų tašką. Keliavom ilgai. Galutinio taško stotelėje buvome apie 19h. Paskambinom duotu numeriu, pranešti jog mes esame stoty. Atsiliepęs žmogus sako, tuoj atvažiuos vyrai pasiimt jūsų, būkite būtent ten. Nu ką, sėdim ir laukiam.. pusvalandis prabėgo.. nieko.. sakau draugui gal paskambink, pasiteirauk kas kaip. Jis sako, nebijok, atvažiuos.. sėdim ir laukiaum toliau. Jau 20h.. šalta.. cigaretė po cigaretės.. draugas sugalvojo jau pats paskambinti be mano paraginimo.. ir ką jūs galvojat? Telefonas už ryšio zonos ribų.. beliko sedėt ir laukt.. 21h...22h..23h.. nebežinom ką daryti.. telefonai jau miršta.. sakom reikia bandyti kažkaip patiems nusigauti į tą vietą.. pasižiūrėjom per navigaciją maždaug koks atstumas, ir parodė jog apie 20 mylių.. bandom skambinti taxui.. taxas sako 60 svarų. O pas mus bendrai tik 43 svarai.. perskambinę visus taxus šiaip ne taip vieni pasisiūlė nuvežti už 45 svarus, bet tiek neturim. Sakom please for 43.. sako NO. Call us back when you have 45.. galvoju nu ir daunai tie anglai.. Tai ėjo žmogus pro stotį pardaviau cigarų pakelį už 3 svarus. Atvažiavo taxas ir pradėjom ieškoti tos vietos, šiaip ne taip radom. Ten buvo vienas iš daugelio namas, kuriuose yra apgyvendinti darbuotojai lietuviai. Nuvažiavę vos prisibeldėm, nes visi buvo užbaliavoję,girti jau miegojo. Valandų buvo apie pusę pirmos. Iš šios xatos ir turėjo kažkas atvažiuot pasiimt mūsų, bet deja visi girti.. Nu mus paguldė, sako rytoj 6 h keliamės, 6:30 išvažiuojam į darbą. Sako apsirenkit šiltai bei neparšlampamai. Nu tą žinojom priešvažiuojant, tai draugas parūpino guminius, ir t.t
 
PIRMA DARBO DIENA
Nuvažiavom, užpildėm trumpą Induction, sužymėjom varneles kad tą ir tą perskaitėm. Davė aprangą vis dėl to naują ir sako eikit dirbt. O darbas montuoti saulės baterijas. Darbas lauko sąlygom, nesvarbu lietus ar sniegas. Reikia dirbti. Nuo 7 h iki 19h. Du breakai yra po 30 min. Darbas be išeiginių, jeigu reikia laisvadienio reikia prašyti, neatvykus į darbą, 50 svarų bauda. O į dieną uždirbdavom po 65 svarus. Bet nekainavo apgyvendinimas. Kelionė simboliškai ten po kelis svarus į darbą. Nu ką pradėjom dirbti. Apsipratom, darbas nebuvo lb sunkus, ir nieks nestovėjo už nugaros ir nevertė dirbti. Būdavo laiko ir pakimarinti.. Ir prasidėjo rutina.. darbas, namai, darbas.
 
TAI, DĖL KO TENKA VAŽIUOTI NAMO
 
Grįžus po devintos darbo dienos be išeiginių pasijutau nekaip. Pilve pajutau nežmoniškus skausmus. Išgėriau vaistų , nieko nieo nevalgęs nuėjau gult, /sakau užmigsiu, atsikėlęs ryte į darba pasijusiu geriau.. bet deja.. buvo dar blogiau.. visi išvažiavo į darbą aš likau raitytis iš skausmo namie.. visą dieną negalėjau užmigt.. gėriau vaistus. niekas nepadėjo.. maniau jog kažkas blogai su apendicitu.. vakare grįžęs draugas pamatęs mane iškart iškvietė medikus.. atvarė medikai ir maždaug taip pat nusprendė jog apendicitas, sako reikia būtinai važiuoti į ligoninę.. sutikau, nes skausmas toks, jog norėjosi numirti.. Pasiėmiau piniginę ir telefoną su pakrovėju ir išvažiavom. Ligoninėj atliko tyrimus, uždavė daug klausimų, davė daug vaistų ir užmigdė.. Ryte laukė operacija.. Sako apendicitas tau. Sakau nu ok, operuokit.. Pabudęs iš po operacijos pasijutau geriau, bet jautėsi pjūvio skausmas. Daktaras atėjęs sako, tau ne apendicitas buvo, o kažkokia inekcija žarnyno .. darė laroscopia ar kažką panašaus, sunku buvo suprast man po prabudimo tuos angliškus ligų terminus.. pjūvis didesnis nei per sprindį buvo ir yra šiuo metu.. penkias dienas negalėjau valgyti.. netekau kokių 6 kg .. ligoninėje pragulėjau 10 dienų.. neturėjau jokio insurance, nei tos Europinės kortelės iš Lietuvos pasiėmęs.. Manęs klausė ligoninėje apie tai, bet sakau nieko neturiu. Tai aš jiems tik v.p pasakiau ir gimimo metus ir tiek.. manau gal neteks susimokėti kosminės sumos už gydimą.. Vakar mane paleido jau.. jaučiuosi 7/10. Dirbti nebegaliu. 3 mėnesius nieko sunkaus negaliu kelti.. Dabar laukiu 560 svarų iš darbdavio ir noriu kuo greičiau grįšti namo... Grįšiu ne tik su nuotaika , kad viskas išėjo lievai, bet ir su boga sveikata..

Pritarčiau šauktiniams tik tuo atveju, jei važiuotų nežymėtas busas ir surinktų visus pufaikinius marozus iš po laiptinių ir parkų, besitrinančius su sidro bambaliu.
 
Studijuojančius, turinčius darbą/verslą, ir/ar turinčius mažametį vaiką - atleisčiau išvis be kalbų
 
+ Rinkčiau ir BOBAS, aišku, tik tas pas kurias imunitetas geras ir sąnariai nuo sėdėjimo SUPERMAMŲ forume nesuėję

Myžniai esat, kas iš tos šeimos, vaikų, gražaus namo, ramaus gyvenimo užsieny, jei tavo vaikustės kieme bėgios ruspalaikių vaikai, tavo namas bus rusų alkašų landynė, o kiti lietuviai kentės rusų priespaudą? Kiekvienas pilietis privalo ginti savo tėvynę tiek pagal įstatymus, tiek pagal žmogiškumą

tiek treniravotes, saudet zombius, cs per naktis, battlefieldai visoki, o dabar jau begat vien tik paskaite straipsni delfyje, sitai tau didvyriai :D

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Tačiau kai produktų kainos pakyla, dažniausiai yra kaltinamos kylančios kuro kainos. F.u.c..k logic :)

Sveiki, mieli draugai, pažįstami, kolegos ir šiaip prijaučiantys :)
 
Šį kartą - kiek nebūdingas mano prašymas Jums:
 
Esu apstebėjęs ne vieną diskusiją apie neigiamą informaciją viešojoje erdvėje - apie tai, kad net šventiniu periodu, mūsų "visuomenės informavimo priemonės" mirgėjo pranešimais, kaip kažkas kažką nužudė, kaip kažkas kažko bijo ir kaip viskas aplink yra blogai.
 
Blogai yra todėl, kad patys, matyt, nenorime daryti taip, jog būtų geriau. Todėl...
 
Ieškau žmonių, kuriems reikia pagalbos. Galbūt - reikia pagalbos sutvarkant namus, nes patys to padaryti negali. Galbūt - reikia pagalbos, nes žmogus neturi darbo, o yra šeima, kurią maitinti reikia. O galbūt - kaip tik turi du ar tris darbus, tačiau gaunamų pinigų neužtenka tam, kad išmaitinti šeimą. Galbūt - reikia pagalbos sveikatos klausimais. Galbūt - tiesiog reikia su kuo nors pakalbėti.
 
Trumpiau tariant - ieškau žmonių, kurie nusipelno, kad jiems būtų padėta. Žmonių kurie tos pagalbos nusipelnė ir jos negauna.
 
Parašykite man asmeniškai:
 


 
Kam reikia pagalbos (vardą, pavardę, tel nr. adresą ir kitus rekvizitus galėsite parašyti vėliau, kai paprašysiu) ir kokia Jūsų sąsaja su tuo žmogumi?
Kodėl, Jūsų manymu, tam žmogui (ar žmonėms) reikia padėti?
Kokia pagalba yra reikalinga?
Kuo Jūs patys galėtumėte padėti kitiems, visiškai svetimiems žmonėms? Už paprastą, nuoširdų "ačiū".
 

Tai nėra kažkoks komercinis projektas ir panašiai. Atėjo laikas realizuoti save, "įdarbinti" savo galimybes, kontaktus, įtaką (kiek ten jos belikę) ir tiesiog mėgautis gerų darbų vaisiais. Žinoma, galite pasidalinti šiuo pranešimu su savo draugais.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Aš taip laukiu Jūsų, 2015-ieji… Dirbdamas (na, su pertraukomis) apie 17 metų, aš žinojau, kad tokie metai ateis. Skamba sarkastiškai? Ne, nelaikau savęs kažkokiu pranašu, ekstrasensu ar panašiu į juos žmogumi. Tiesiog, su Laiku keliauja ir visa Žmonija. Visa mūsų sistema, visuomenė, supratimas, požiūris ir taip toliau. Šiandien, po didžiųjų metų švenčių, nusprendžiau dar kartą parašyti apie darbo rinką. Ir, mano akimis, besikeičianti demografinė statistika verčia darbdavius jaustis beviltiškai. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl…
 
Augant kartoms, talentų proporcingai mažėja
 
Nedarbingumo rodikliai krenta. Ir toliau kris. Kodėl? Taip vadinama „kūdikių bumo karta“ (gimę nuo 1946 iki 1964, kai po Antrojo Pasaulinio karo buvo masiškai „gaminami“ vaikai) jau keliauja į pensiją. Sekanti karta (vadinama „X karta“, kurią sudaro gimę 1964-1984 metais) – neturi tiek žmonių, kurie galėtų užpildyti į pensiją einančių darbo vietas. Tačiau ir čia dar ne viskas: turime nedėkingus emigracijos iš šalies duomenis, pastoviai mažėjantį šalies gyventojų skaičių ir panašiai. Taigi – „X karta“ ne tik neužpildo atsirandančių darbo vietų, tačiau ir išvyksta į užsienį ir panašiai. Ir sekanti karta – „Tūkstantmečio vaikai“ (gimę nuo 1984 iki 2004 imtinai) nėra turintys pakankamai patirties, kad užpildytų darbo rinkos poreikius. Negaliu pateikti konkrečios statistikos, nes Lietuvos Statistikos Departamentas labai skurdžiai pateikia informaciją, tačiau gavau duomenis už pusę to termino: nuo 1994 iki 2004 metų, Lietuvoje gimė 388,504 asmenys. Iš jų – tik 122,637 asmenys turėjo sulaukti 18-os metų šiais metais. Skaičiai yra ne visiškai tikslūs, kadangi reikėtų raustis giliau, mirčių ir emigracijos statistikoje, tačiau bendras paveikslas yra kaip ir aiškus – darbo vietų tampa vis daugiau, o gyventojų ir galinčių jas užimti – mažiau. Ir, šioje vietoje, darbdaviai pradeda tai suprasti.

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/12/gimstamumas-94-04.png


Gimstamumas Lietuvoje 1994-2004 metais


 
Kaip pavyzdį, noriu paminėti programuotojus. Mano manymu – jų nedarbingumo procentas yra apie 0. Tie, kurie nedirba toje srityje – arba neturi žinių, arba neieško darbo. Nes jo visada yra. Šioje vietoje, verslas susiduria su tokia tendencija, kad jie… neturi iš ko rinktis. Ir jeigu IT sferoje nedarbas būtų panašus į šalies vidurkį (pasak LDB svetainės: 8,8 procento) – darbdaviai turėtų iš ko rinktis. Deja…
 
 
Dirbantieji jau gauna kozirius į rankas. Dabar samdančiųjų įmonių galvos skausmas – kaip pritraukti talentus į įmonę, ką jiems pasiūlyti, kad darbo vieta būtų užimta ir darbuotojas kurtų pridėtinę vertę?
 
Norite pasamdyti geriausius? Jūsų įmonė turi tapti dar geidžiamesnė!
 
Internetas, o ypač – socialiniai tinklai, labai sujaukė patį darbuotojų atrankos procesą. Personalo atrankos įmonės itin aktyviai naudojasi Facebook’u, LinkedIn’u ir kitais socialiniais kanalais, kad tik pritraukti galimų kandidatų.
 

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/12/darbo-skelbimas.jpeg


Darbo skelbimas, pastebėtas LinkedIn socialiniame tinkle


 
Kai pasauliui smūgį sudavė paskutinė krizė (atrodo, kad Lietuvoje mes iš tų krizių niekada ir niekaip neišlipame) – ieškantieji darbo buvo priversti imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų pastebėti. Buvo kuriami išskirtiniai gyvenimo aprašymai, kruopščiai pildomi profiliai tame pačiame LinkedIn’e ir panašiai. Visa tai buvo daroma tam, kad potencialius darbuotojus pastebėtų potencialūs darbdaviai. Tačiau šiandien – situacija yra visiškai kitokia.
 
Būtent dabar – darbdaviai turi „nertis iš kailio“, kad būtų pastebėti būtent jie, o ne konkurentai, ieškantys tokio pačio specialisto. Dabar, darbdaviai kreipiasi į „kietas“ personalo atrankos įmones, kurios sugeba sukurti įdomius skelbimus, kurios turi dideles potencialių darbuotojų duomenų bazes ir panašiai. Dabar – vyksta „darbdavių brendinimas„, jų pateikimas kaip geidžiamo prekės ženklo. Esu apie tai rašęs kiek anksčiau (straipsnį apie tai galite paskaityti čia).
 
Ir jeigu galvojate, kad stalo teniso stalas Jūsų biure pritrauks Jums talentus – labai klystate.
 
Talentai, saugokitės!
 
Kai kalbama apie darbo vietos „marketingą“ – visi žinome, kad kai kurios įmonės mėgsta „nešvarius žaidimus“. Esu jau rašęs apie tai, kaip darbo pokalbiai tampa nemokamomis konsultacijomis, tačiau „žaidimai“ su potencialiais darbuotojais neapsiriboja čia. Panašūs žaidimai yra žaidžiami ir su personalo atrankos įmonėmis. Taip pat – potencialiems darbuotojams duodami pažadai, kurių nesilaikoma. Kai kurie verslai naudojasi užsienyje patikrintomis įmonės pateikimo strategijomis, nors pradėjęs dirbti tokioje įmonėje, naujokas greitai supranta, kad tai buvo tik melagingo įvaizdžio dalis.
 
Dabar ir darbo ieškantys turi būti atsargūs. Jeigu darbo aprašymas skamba per gerai, greičiausiai – kažkas yra labai negerai. Atlikite savo namų darbus – pasidomėkite įmone, kurioje žadate dirbti. Tam tikrai yra labai daug būdų.
 
 
 
Labai nekantriai laukiu 2015-ųjų. Labai noriu pamatyti, ką pademonstruos įmonės, norinčios įdarbinti išskirtinius žmones. Ką parodys verslas, norintis augti. Kas bus žadama, kas bus daroma, kas bus parodoma ir… kas bus už tai mokama. Kas specializuojasi „branding’e“ – laukite tokių įmonių užsakymų. Kas atliekate personalo atrankas – laukite naujų klientų. Kas ieškote darbo – kelkite savo kainą. Pasiruoškite, 2015-ieji jau visiškai už kampo ir jie bus nuostabūs!
 
Gerų Jums Naujųjų Metų.

Artėja šventės, dažno mintys sukasi apie dovanas ir šilumą artimiems žmonėms.
 
Aš taip pat, kaip ir jūs, norėčiau džiaugtis šiais žemiškais dalykais, bet, deja, mes gyvenam LIETUVOJE, todėl VISADA atsiranda tas “geradaris“, kuris sugeba pagrobti iš mūsų – ir šypseną, ir gerus norus, ir puikią nuotaiką:(
 
Šiandien perskaičiau dienraštyje “Lietuvos Rytas” straipsnį, kurio tema: vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema po lrytas.lt tuo pačiu straipsniu.
 
Straipsnio nuoroda
 
Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau, kaip eilinis žmogus, leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį. Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai, 25 metai darbo vaistinėje…
 
 
Kad žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.
 
 
Ponia E. Kvedarienė, kuri yra vaistinių asociacijos ir vadovė, ir direktorė, tikriausiai atstovauja vaistinių tinklams. Kaip žinia, daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl – jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę!
 
 
Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – “… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.”
 
Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir ,deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam, ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti, tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar. Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė: “…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…” Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos ( nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temp.), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako:
 
 
- Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…
 
 
Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti elektriniai keli radiatoriai. Temperatūra iš po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti nuo 15 laipsnių temperatūroje. Jau nekalbant, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, kaip žmogui išdirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
 
Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu:( Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val. Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kad nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į WC? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas?
 
- Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užsirakinti vaistinės negalima.
 
 
Tai toks požiūris į žmogų.
 
 
Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą:
 
 
“Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus”. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pvz. personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna!!! Atsakymas:
 
 
- Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbti.
 
 
Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., atidirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą- dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – TU PRIVALAI!!! Tai velniop tada tokias atostogas!
 
 
Dabar apie tai, kaip “… realiai niekas negresia“.
 
 
Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad nupirkčiau kvepalus iš jo pigiau. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad greičiau tik sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kokios nors kvedarienės ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų, šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios. Atvažiavo netrukus greitoji, išsivedė jį į mašiną, matavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi:)
 
 
Toliau, kitas atvejis.
 
 
Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų trūkę ant dozės?
 
 
Kitas narkomanas pasiūlė “snukį išmalti“, jei neduosiu Relanium tab. (Psichotropai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai- kanceliariniai klierkai, kuriantys įstatymus? Nes šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėm ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?
 
 
O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą. Jis pabūna kelias minutes, o vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėm ir kitais parazitiniais gyviais?
 
 
Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros ( daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C ? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Taip kad labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau, ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.
 
 
Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo?
 
 
VIENAREIKŠMIŠKAI - vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsim ir todėl daugiau užsidirbsim? Aritmetika labai paprasta.
Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą – 1700 ( neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartis bus su tais pačiais 1700, tik kitu valandų kiekiu. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus. Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau parduosim vaistų, o jei parduosim daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim ko reikia, ir ko nereikia, proteguosim įvairias firmas, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę.
 
 
Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?
 
 
Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet šis straipsnis ir šis įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų.
 
 
Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną:)
 
 
P.S. Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus iš farmacijos verslo, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes dirbame už vidutinę algą Lietuvoje, kuri nekyla eilę metų…
Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė :)
 
 
Ačiū visiems už kantrybę :)
 
http://vaistininkouzrasai.lt

Pradėkime nuo vienos elementarios taisyklės: „nemokamai nieko nebūna“. Visur, visada ir viskam yra kaina. Ir net tais momentais, kai Jums atrodo akivaizdu, kad tai, kas Jums siūloma (ar ką gaunate) yra nemokama – prekė esate Jūs patys (Jūsų duomenys). Tačiau yra sritis, kurioje pastebiu tendencijas/norą gauti nemokamas specialistų/ekspertų konsultacijas – darbo rinka. Tai retai galima pritaikyti personalo atrankos bendrovėms, bet net ir pokalbio su jais metu, darbo ieškantis kandidatas nėra apsaugotas nuo konsultacijos suteikimo mainais į tuščius pažadus.
 
Manau, kad dauguma žmonių yra susidūrę su situacijomis, kai, darbo pokalbio metu, klausimai užduodami ne apie istorinius pasiekimus (t. y. – darbo patirtį ir veiksmus vienu ar kitu atveju), o daugiau apie „ką darytumėte tokioje situacijoje„, „kaip spręstumėte tokią problemą„, ar (vienas iš mano „mėgstamiausių“) – „o kaip plėstumėte mūsų verslą, kokių konkrečiai veiksmų imtumėtės?„. Įprastai, kai gaunami atsakymai į tokius klausimus, darbo vietos yra užimamos jau įmonėje dirbančių žmonių („valio, mane pakėlė pareigose! Na ir kas, kad už tą patį atlyginimą…„), o samdomi mažiausią atlyginimą gaunantys „žemiausios grandies“ darbuotojai į atsilaisvinusią vietą. Tai galima pastebėti, kai įmonės, ieškojusios aukščiausio lygio vadovų, po trumpo laiko tarpo pradeda ieškoti paprastų vadybininkų. pardavėjų ir pan.
Esu susidūręs ir su dar įdomesniais scenarijais. Vien iš pagarbos konfidencialumui – neminėsiu įmonių pavadinimų, tačiau viena iš jų neseniai paprašė: „gal galėtum sudaryti veiksmų planą, kuriame konkrečiai nurodytum, ką žadi veikti sekantį pusmetį, kokių konkrečiai veiksmų imtumeisi„… Rimtai?! Už tai ir mokamas atlyginimas – už planą ir jo įgyvendinimą. Daugumoje atvejų – būtent už to plano įgyvendinimą, tačiau yra nemažai veiklos sričių, kur užtenka pamatyti kaip galvoja potencialus kandidatas (o jeigu jis dar ir ekspertas!) ir… veiksmai aiškūs, o kandidatas – nereikalingas.
 
Jeigu ieškote darbo – atkreipkite dėmesį į Jums užduodamus klausimus. Įprastame darbo pokalbyje klausimai turėtų prasidėti „prašome pateikti pavyzdį, kaip Jūs…“ arba „ar galite papasakoti, ar susidūrėte su kokiais konkrečiais sunkumais susidūrėte savo praktikoje ir kaip juos išsprendėte„. Tokie klausimai yra pilnai suprantami, laukiami ir teisingi. Kalbama apie kandidato praeitį, patirtį, galbūt – charakterį. Tokių klausimų (ir atsakymų į juos) dėka, potencialus darbdavys stengiasi suprasti, koks žmogus sėdi priešais jį, kokią jis turi patirtį ir kaip elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.
 
Posūkis nuo darbo pokalbio link nemokamos konsultacijos atliekamas “o kaip Jūs išspręstumėte…” ar “ką darytumėte, jeigu…” klausimų dėka. Šio tipo klausimai (dar vadinami „scenariniais„) veda kandidatą „problemos sprendimo“ keliu, jais siekiama įžvelgti kūrybiškumą (asmeniškai aš – kūrybiškumą vertinu klausimais „kuris būtų parduodamas geriau: drabužių vyrams linija, sukurta Victoria’s Secret ar drabužių dėmių valymo priemonė, sukurta Johnnie Walker?“ ir panašiai) ir, greičiausiai, rasti greitą/nemokamą sprendimą jau esamai problemai. Jeigu darbo pokalbyje dominuoja klausimai „kaip darytumėte„, o ne „kaip darėte“ – Jūs teikiate konsultaciją, o ne kandidatuojate darbo vietai užimti.
 
Šis straipsnis rašomas tik todėl, kad pastebiu kintančias darbo rinkos tendencijas, augantį piktnaudžiavimą kandidatų žiniomis ir patirtimi. Jeigu esate darbdaviai – paskaitykite straipsnį apie pasitikėjimą. Fiziniai asmenys, manau, ir taip rado kokių žinių pasisemti.
 
Noriu pasakyti, kad darbo pokalbis turi atnešti abipusę naudą jame dalyvaujančiomis šalims: darbdaviui – kandidato ir jo patirties pažinimą; kandidatui – darbdavio ir jo veiklos pažinimą. Galbūt Jūs, kaip darbdavys, to žmogaus nepasamdysite (o gal kaip tik – pasiūlysite jam kitokį darbą, nei tą, į kurį jis kandidatavo), tačiau jis gali tapti Jūsų klientu. Kaip kandidatas – gal ir nebuvote tinkamas šiam darbui, tačiau turite draugą (-ę), kuriam toks darbas būtų „kaip tik“.
 
Visuomet tinkamai ir rimtai įvertinkite darbo pokalbį. Tik šį kartą – turėsite dar vieną vertinimo kriterijų: ar tai buvo darbo pokalbis, ar, visgi, siekis gauti nemokamą konsultaciją?
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Kai darysi darbą paskutinę naktį, visada kartok, kad kitą darbą iš anksto padarysi ir taip kol baigsi mokslus.

Skambus pavadinimas, žinau. Tačiau ką tik mano pasklaidyta statistika verčia atkreipti dėmesį į rinkos tendencijas. Ir, žinoma, pasidalinti informacija su Jumis.
 
Skaitmenizacijos (išmanizacijos?) galia
 
Mobiliųjų platformų vartotojai (beje, remiantis man prieinamais šio portalo Google Analytics duomenimis – 14,4% Jūsų dabar skaitote šį straipsnį naudodamiesi išmaniuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu) savo išmaniųjų įrenginių pagalba dabar atlieka viską, kas veda prie sėkmingo pardavimo: pradedant kainų tyrimu iki pačio produkto įsigijimo.
 


 
2014 m. gegužės mėnesį, 25% pasaulio interneto srauto sudarė srautas iš mobiliųjų platformų (statistikos šaltinis);
Palyginus su 2013 m. gegužės mėnesio duomenimis – Europoje mobiliojo interneto vartotojų skaičius išaugo 100% (statistikos šaltinis);
2013 m. IV ketvirčio duomenimis, net 34% mobiliojo interneto vartotojų naudojosi internetu, norėdami rasti konkretų produktą (statistikos šaltinis).

 
Tačiau tai – dar ne viskas. Duomenys nėra tokie jau šokiruojantys, tiesa? Bet atkreipkite dėmesį į kitą statistiką, kurią pateikia bendras Google/Nielsen tyrimas:
 


 
Vidutiniškai, vartotojai praleidžia daugiau kaip 15 valandų per savaitę ieškodami informacijos programėlių ir mobiliųjų svetainių pagalba;
Informacijos pateikimas (tinkamas informacijos pateikimas) mobiliojoje platformoje turi didelę įtaką pirkėjams – net 93% žmonių, ieškoję informacijos apie produktą naudodamiesi telefonu ar planšetiniu kompiuteriu, jį įsigijo;
Mobilieji klientai (gal taip juos vadinti?) kreipia dėmesį į aplinką – 71% išmaniųjų telefonų ar planšetinių kompiuterių vartotojai naudojosi “artimiausios parduotuvės aptikimo” funkcija;
Mobilieji pirkėjai nemėgsta laukti – daugiau nei pusė (55%) iš “noriu to dabar!” žmonių grupės (o Lietuvoje tokie – didžioji dauguma) nori pamatytą daiktą įsigyti per sekančią valandą. 83% pirkėjų tai padarys per sekančias 24 valandas.

 
Prekybos centrai ir jų įtaka prekybai
 
Šių metų sausio mėnesį, Wall Street Journal paskelbė JAV prekybos centrų lankomumo duomenis. Prieš juos pateikdamas Jums, turiu pasakyti, kad (mano subjektyvia nuomone) Akropoliai Lietuvoje tikrai tokiais duomenimis nesidalintų, nes juos turintys esami (ir būsimi) ploto nuomininkai galėtų reikalauti nuomos kainų pokyčių. Bet pasakysiu tokią paslaptį – Kauno Akropolis turi didžiausią lankomumą iš visų Akropolių Lietuvoje, tačiau… mažiausią perkamumą. Tai reiškia, kad Kaune apsilanko daugiausiai žmonių, tačiau perka jie – mažiausiai.
 
Grįžtam prie WSJ statistikos apie JAV prekybos centrus:
 


 
2010 metais, JAV prekybos centruose buvo užfiksuoti 38 milijardai apsilankymų;
2013 metais – jau “tik” 17 milijardų. Pokytis: -55%.

 
Kaip ir būtų natūralu tikėtis, jog pardavimai sumažėjo atitinkamai – maždaug 55-iais procentais, tiesa? Tačiau čia viskas yra atvirkščiai… Pardavimai JAV rinkoje nuo $681 milijardo dolerių 2010-aisiais metais pakilo iki $783 milijardo dolerių. Pokytis: beveik 15% daugiau. Kas už tai atsakingas? Žinoma, kad prekyba internetu.
 
Esu ne kartą jau rašęs, kad norint prekiauti tinkamai ir gerai – reikia galvoti taip, kaip galvoja Jūsų klientas. Reikia matyti savo verslą kaip jį mato klientas. Reikia sudaryti klientui visus patogumus ir tada jis tampa Jūsų klientu. Kitaip – nieko nebus. Remiantis šiuo tyrimu – 84% pirkėjų naudojasi savo išmaniuoju telefonu/planšetu būdami parduotuvėje (!) ir net 1 iš 3 (!!) tai darančių žmonių geriau “patys ras informaciją internete”, nei paprašys konsultanto pagalbos (!!!).
 
Galima pateikti dar begalę “sausų skaičių” (92% pirkėjų ieško žemiausios jam reikiamo produkto kainos internete; 91% pirkėjų sako, kad žemiausia kaina labiausiai įtakoja sprendimą pirkti; antras svarbiausias rodiklis, lemiantis sprendimą “pirkti ar ne” yra nemokamas pristatymas – net 83% pirkėjų yra linkę palaukti prekės kelias dienas, kad pristatymas jiems nieko nekainuotų). Kyla visai kitas klausimas – kaip Jūs tuos skaičius pasirengę panaudoti? Kokias padarysite išvadas ir kaip pasiruošite ateinančiam šventiniam periodui. Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai jau už vos daugiau nei 3 mėnesių ir ruoštis tam reikia jau dabar.
 
Sprendimai labai paprasti:
 


 
Jeigu Jūsų svetainė dar neturi mobiliosioms platformoms pritaikytos versijos – Jūs prarandate nemažą kiekį potencialių klientų;
Jeigu Jūsų svetainė neturi gero UX’o (vartotojo patirties sąsajos) – Jūs prarandate nemažą kiekį potencialių klientų;
Jeigu Jūs dar nesiūlote savo produkto (prekės/paslaugų) internetu – Jūs prarandate nemažą kiekį potencialių klientų;
Jeigu Jūs dar skaitote šį straipsnį – … Na, gerai. Taip, prarandate klientus, bet įgyjate labai vertingas žinias.

 
Neatsilikite nuo technologijų, pritaikykite savo verslą ne sau, o klientams. Jums už tai bus atsidėkota. Skaičiais Jūsų verslo balanse.
 
Straipsnis paimtas iš Verslo Guru svetainės.

Šį kartą pašnekėkime apie gydytojus. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra ir nuoširdžių, ir ieškančių sau naudos. Pasitaikė dirbti vaistinėse ir pačiose poliklinikose, ir šalia jų, todėl tikrai galėjau susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie vykstančius procesus. Nesvarbu, ar vaistinės savininkas yra fizinis asmuo, ar firma, visada vyksta susitarimai su artimiausiai dirbančiais daktarais. Tai vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų - mokestis piniginiais kuponais. Kitas - atsiskaitymas vaistais. Nešneku jau apie įvairias dovanėles įvairių švenčių proga. Tuo suinteresuoti gydytojai siunčia savo pacientus į jų nurodytą vaistinę. O vaistinės ruošia ataskaitas apie gydytojų padarytą pelną jų vaistinei ir jam atsiskaito. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Čia nenukenčia niekas: vaistinei gerai, gydytojui - taip pat. Pacientas taip pat nieko nepraranda, nes jis neprivalo eiti ten, kur jam pasakyta. Jo teisė yra rinktis ir jei jis bus protingas, pasikliaus savo nuomone.
 
Blogis slypi tame, kai gydytojo darbui įtaką daro vaistų firmų atstovai. Mainais į jų proteguojamų vaistų rašymą, žadamos kelionės, pamaloninama dovanomis, įvairiais kuponais. Jeigu artėja koks nors šeimos jubiliejus, parūpinama alkoholio ar net visas balius suorganizuojamas. Žinoma, ne už ačiū. Po to reikia atidirbti. Bet tai labai paprasta. Tai ne vagonus naktim iškraudinėt, kad galėtum papildomai užsidirbt. Reikia tik išrašyti daugiau tos firmos vaistų ir viskas bus įvykdyta. Mums, dirbantiems vaistinėje, labai lengva pasakyti, kuris gydytojas kuriai vaistų kompanijai atstovauja. Nieko tokio ypatingo galima būtų ir neįžvelgti, nes kažką išrašyti ligoniui vis tiek reikia.
 
Etiniai dalykai prasideda tada, kai ilgą laiką gydytam pacientui staiga pakeičiami vaistai. Būna trys atvejai. Pirmas, kai iš tikrųjų reikia kažką keisti dėl žmogaus sveikatos. Antra, kai tie vaistai iš tikrųjų lieka tie patys ( chemiškai), o pasikeičia tik firminis pavadinimas, ir, žinoma, gamintojas. Ir trečiu atveju, seniau vartoti vaistai pakeičiami visiškai kitais, kurie skiriasi iš savo cheminiu pavadinimu, ir gamintoju. Pirmu atveju viskas yra teisinga. Antru atveju tampa aišku, kad pas gydytoją apsilankė naujos vaistų firmos atstovas ir pateikė kažkokį ypatingą pasiūlymą. Tada gydytojas tik priklijuoja firminį lapelį su nauju vaisto pavadinimu ant recepto ir pasako, kad pirktų tik šitą, nes jis geresnis. Jei žmogus turi pažįstamų tarp gydytojų ar farmacininkų, jis pasielgs taip, kaip jie patars. Jei ne - jis besąlygiškai klausys gydytojo. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės labai linkę klausyti daktarų ir primygtinai prašo duoti, kas parašyta, nes jei kitą kartą gydytojas pamatys, kad jis pirko ne tą, kas buvo išrašyta, tai labai barsis ir gali iš viso nerašyti daugiau vaistų. Tai daugiau liečia vyresniąją kartą. Jaunimas tokioms provokacijoms nelabai pasiduoda. Žinoma, pacientas gal labai ir nenukenčia, nes vis tiek gydymas išlieka toks pats, tik skiriasi gamintojas ir vaisto kaina, bet tas nežymus pakeitimas daug pasako apie gydytojo moralę. Trečiu atveju jau yra šiek tiek kitaip: pakeičiama viskas iš esmės. Gerai, jei tai daroma tik dėl ligonio. Nes geram gydytojui kartais tenka ilgą kelią nueiti, kad pritaikyti ligoniui tinkamus vaistus. Ir kol jis jų neatranda, rašo vis naujus derinius. Tai yra labai sveikintina. Tik šiuo atveju paciento kiekvieną mėnesį yra klausiama įvairių dalykų apie savijautą, kad išsiaiškinti, ar padeda esami vaistai, ar vėl reikia kažką bandyti naujo. Vieniems kaip pašalinis poveikis atsiranda kosulys, kitus, pykina, kitiems prasideda alergija. Tokiu atveju ir yra keičiami vaistai. Bet man yra žinoma ne vienas atvejis, kai staiga pakeičiami 3-4 vaistai kitos vienos firmos vaistais, nors žmogus juos puikiai toleravo ir jie jam gerai veikė. Vienas toks žmogelis pats paklausė manęs, kai aš jam sudėjau nematytus vaistus. Sako, ką jūs man čia duodate, aš juk ne tuos vartoju vaistus, duokite ankstesnius. Bet čia jau aš niekuo negaliu jam padėti tik pasiūlyti pačiam pasiaiškinti su gydančiu gydytoju. O kartą paklausiau aš, kodėl pakeisti vaistai ( tokia jau mano profesija, kad turiu domėtis visais įdomiais ar keistais įvykiais).
 
Tai tas ligoniukas ir sako:
-Nesuprantu, taip buvo gerai, kad jau parinkti vaistai tiko, labai gerai veikė, kartu džiaugėmės su daktare, kad pavyko suvaldyti ligą ir ji man sako, kad parašys naujus.
 
O tie nauji yra visi vieno gamintojo. Iš tikrųjų nieko blogo, kad jie vieno gamintojo, gal net ir geriau. Bet keistas kitas dalykas: kad neseniai per vaistines pralėkė atstovė, "paprašė", kad daugiau užsakytume tam tikrų vaistų, nes ji jau apsilankė gydymo įstaigose ir dabar daktarai pradės rašyti šiuos vaistus. Ne kartą buvau liudininkas situacijų, kai pas mane į vaistinę gydytojas iš poliklinikos (nes vaistinė yra tam pačiam pastate) ateina kartu su ligoniu ir su receptais, kuriuose viskas privalo būti parašyta tik tarptautiniais pavadinimais, o ne firminiais ir nurodo man, kokius vaistus aš privalau duoti pacientui. Mat pagal dabar Lietuvoj galiojančius įstatymus dabar griežtai reikalaujama rašyti ne firminiais pavadinimais ir vaistinėj žmogus gali rinktis iš daugelio gamintojų, o kad jis taip nepadarytų, stovi šalia gydytojas, kuris įtikinamai sako, kad turi pirkti šitą, ir tik šitą. Kaip minėjau anksčiau, taip kartoju ir dar kartą, kad ne visi mes esame parsidavę kažkam, bet labai gaila, kad dar daug kur klesti korupcija, materializmas, kyšiai, o moralinės vertybės nyksta.
 
Dar labai gaila, kad ligonis jam rūpimus klausimus kelia ne gydytojo kabinete, o vaistinėje. Kai pasidomiu, kodėl jis viso to nepaklausė gydytojo, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: nenorėjau jo trukdyti, jis labai skubėjo, buvo labai daug žmonių, nenorėjau supykdyti (!). Bet jei tau pačiam nerūpės savo sveikata, tai ji ir niekam nerūpės labiau. Todėl visada aiškinkitės, klauskite savo gydančių gydytojų visko, kas jums rūpi ir kai išeinate iš jo kabineto su receptu ir ant jo priklijuotu firminiu konkrečiu vaisto pavadinimu arba iš viso tik tuo lapeliu, tai nepatingėkite pereiti per kelias vaistines ir sužinoti ne vieno specialisto nuomonės. Gal gausite pigesnį analogą, gal geresnį savo gydančiom savybėm, bent jau galėsite pasirinkti ne iš vieno preparato. O gal jums ir vėl nepasiseks, nes susidursite su nesąžiningu vaistininku:). Todėl ir sakau - išklausykite bent kelių nuomonių.
 
Šaltinis: http://vaistininkouzrasai.lt/

Man asmeniskai labiausiai patinka Meizu MX3 ir ju sukurtas spalvingas Flyme OS (Android pagrindu). O siaip Kinijoje Xiaomi vienareiksmiskai deda visus savo vietinius konkurentus i vieta (Neskaitant ne Kiniskus brandus). Ypac po to, kai jie sukure nauja telefonu prekini zenkla - Red Rice. Visai neseniai, pries maziau nei 2 menesius pasirode Red Rice Note su pakankamai ispudingais parametrais (yra triju tipu, pagal galinguma), bei kaina maksimaliai siekia tik $240. O istikruju ir ta pati Meizu MX3, kaip ir Xiaomi Mi3 galima isigyti uz $280 mazdaug.
 
Kiek zinau, ir girdejes tai jog TCL yra labai gerbiamas Kinijoje, del patvarumo ir pan, taciau jie atsilikineja, ir pralaimi rinkos dali. Man teko kazkada laikyti ZOPO C2 Hong Kong'e, tiksliau planavau ji pirkti, taciau isejo taip, kad nusipirkau ZTE telefona uz beveik dvigubai pigiau. ZOPO nesiseka tapti populiariais Kinijoje, vargiai vienas is 100 kinu bus girdeje apie Zopo. Tad jie labiau orientuojasi i uzsienio rinka , kitas idomus faktas yra tas jog Zoppo telefonai Kinijoje yra brangesni nei uzsienyje.
 
Kas liestu ZTE, tai jie labai populiarus Amerikoje, ir panasu, kad jie butent tvirtinasi uzuot kazka dare Kinijoje, nes ju naujieji (skaiciuojant paskutinius 24 menesius) nelabai yra perkami Kinijoje. Galbut del to ZTE pristate savo atskira prekini zenkla pavadintu NUBIA, dar pries metus budavo rasoma ZTE Nubia, taciau dabar to "ZTE" nebeakcentuoja. Nubia taip pat turi keleta ispudingu telefonu pasiula, tokie kaip: Nubia Z5S (kaina apie 250$) ir Z5Sn (350$), neuzilgo iseis ypac ispudingas Nubia X6 su 6.4 coliu ekranu, kaina bus apie $450.
 
Vivo - taipogi ispudingu parametru telefonus turinti kompanija kuri isiverze i rinka uraganiniu greiciu. Ju produktas Xplay X5 pralauze visus ledus, kiek veliau seke Vivo 3S su 3GB ramu kuris susilauke milzinisko susidomejimo nepaisant to , kad kainavo tikrai daug $570 kai isejo i rinka. siuo metu galima isigyti uz $460. Neuzilgo iseis Vivo Xshot bei Vivo X520L kurie taip pat kaip ir Vivo 3S palaikys 4G rysi.
 
OPPO bene populiariausia kompanija mobiliuju irenginiu kompanija Kinijoje, pries pusantru metu stebino su savo Find 5, o per 6 paskutinius menesius isleido Oppo N1 su pirmaja slankiojancia kamera, bei Oppo Find 7A (kaina apie $360), pigesnis variantas palaikantis 4G rysi. Taciau zmones vis delto labiau didziojo brolio Find 7, kuris tures 2.5GHz procesoriu, 3GB ramu bei 4K filmavimo kamera. Verta pamineti, kad Oppo nusprende ikurti savo antrini prekini zenkla OnePlus, kiek zinau modelis One su 4G galimybe ir 64GB vidine atmintimi kainuos apie $350, taciau dar negaliu patvirtinti.
 
Gionee idomi kompanija, kuri taipogi nera pati populiariausia Kinijoje, ir labiau orientuosjasi i tolimuju azijos saliu rinkas Taciau gamina isties galingus telefonus. Ju telefonas Elife E7 buvo pirmasis su 3GB ram berods. Ir taip jie zinomi kaip isleide siuo metu ploniausia telefona - Gionee S5.5 .
 
Dar viena kompanija kuri populiarumu isispraudzia i top 3 Kinijoje (tarp Oppo ir Xiaomi) yra Coolpad, daznas Kinas turi si telefona, tik tiek, kad jie nespeja gaminti kazka naujo pagal rinka, nors ju telefonai pakankamai brangus, vistiek yra perkami.
 
Is zinomesniu yra Huawei ir Lenovo (sunkiai sekasi jiems Kinijos rinkoje), Iuni, G'Five (tik kazko pristabde savo progresa), Hai'er, DooV.
O visi kiti pasauliui pristatomi prekiniai Kinisku telefonu zenklai nelabai kuo issiskyria, o yra ir tokiu kurie net neegzistuoja Kinijoje, o tiesiog pagaminti kokiu fabrikeliu ir pigiai pristatomi rinkai.

http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Puslapiai/isidarbinimo_galimybiu_barometras.aspx

https://www.triptogether.com/travellers/118447812/
Jeigu tokie profiliai realūs tai keliaučiau ir keliaučiau :rolleyes: