Enslaved

Kas dar apie lenkus, tai toje pačioje knygoje rašoma, kad ne Jogaila, labiau lenkus rėmė. Pasirodo, pagal šį istoriką, jo žmona ir jo motina su broliu/pusbroliu rėmė prie sienos, kad rūpintųsi lenkais ir jų reikalais, nors pats Jogaila labai stengėsi remti Vytautą. Dėlto vėliau ir prasidėjo po Vytauto mirties kovos dėl Lietuvos sosto. Ir šiaip sakyčiau, jei jau netgi pats vokietis tokius dalykus rašo, tai gal kažkiek teisybės ir yra. Kas čia žino kaip yra iš tikrųjų.
 
Asmeniškai, klausimais apie istoriją aš jau vadovaujuosi tokia paprasta logika: jei žmogus su kuriuo bendrauju pripažįsta, kad gali būti ir neteisus, neneigia kitokių galimų „faktų“ tai ir aš kartais pagalvoju, ar viskas ką žinau ir šneku teisybė. Bet jei žmogus toks, kaip lenkų stumiama propaganda, kad „oi, mes, mūsų, jūs nieko verti“ tai ir aš užsispiriu ir tegul tik pabando, ką pasakyti blogą apie Lietuvą ir lietuvius :angry:

Reikia tikėtis, kad istorija, kurią mokomės mes yra tikra ir nesuklastota, aišku tokios valstybės, kur demokratijos labai nedaug, kaip Baltarusija, Rusija, Kinija rašo tai kas jiems patinka. Aš asmeniškai, geriau mokausi daugiau, bet kad informacija būtų pagrįsta faktais, ir ne bobučių pasakos, bet aišku, kitiems kitaip, arba iš vis tai nerūpi. Galėtu padaryti, visose Europos sąjungos šalyse, kad istorijos vadovėliai būtų vienodi, ir kad dingtu tie visi istoriniai nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, nors nemanau, kad ir tada dingtu, lenkai per daug nagli, kad pripažintu tai, kas jiems nepalanku.

"Istorija yra rinkinys melų, dėl kurių visi sutaria." - Napoleonas Bonapartas

Kas dar apie lenkus, tai toje pačioje knygoje rašoma, kad ne Jogaila, labiau lenkus rėmė. Pasirodo, pagal šį istoriką, jo žmona ir jo motina su broliu/pusbroliu rėmė prie sienos, kad rūpintųsi lenkais ir jų reikalais, nors pats Jogaila labai stengėsi remti Vytautą. Dėlto vėliau ir prasidėjo po Vytauto mirties kovos dėl Lietuvos sosto. Ir šiaip sakyčiau, jei jau netgi pats vokietis tokius dalykus rašo, tai gal kažkiek teisybės ir yra. Kas čia žino kaip yra iš tikrųjų.
 
Asmeniškai, klausimais apie istoriją aš jau vadovaujuosi tokia paprasta logika: jei žmogus su kuriuo bendrauju pripažįsta, kad gali būti ir neteisus, neneigia kitokių galimų „faktų“ tai ir aš kartais pagalvoju, ar viskas ką žinau ir šneku teisybė. Bet jei žmogus toks, kaip lenkų stumiama propaganda, kad „oi, mes, mūsų, jūs nieko verti“ tai ir aš užsispiriu ir tegul tik pabando, ką pasakyti blogą apie Lietuvą ir lietuvius :angry:

Taip, aš irgi abu variantus girdėjau, dėja lenkai skleidžia toliau, kad mes LIETUVIAI Žalgirio mūšį pralaimėjome, tik klastojame istoriją, ir kad Vytautas rašė netikras savo istorijas, kaip laimėjo mūšius, kurių nebuvo ir panašiai. Mums prieš lenkų kalbas padeda kovoti rusai ir baltarusiai, nes jie Vytautą taip pat laiko savu.

Temoje "kokių tinklalapių trūksta Lietuvai" užkabinau gan įdomią temą apie istoriją. ir man pačiam pasidarė labai įdomu, ką mano kiti apie tai. Kaip manote, ar to ką mus moko mokykliniuose vadovėliuose yra tiesa? Ar istorija nėra pagražintas dalykas, ar nėra leidėjų kūrybos vaisių ten įdėta? Pagalvojus, kad kiekvienoje šalyje, mokoma kitokia istorija, sudaro man tokį įspūdį, kad kas kaip nori, tas taip rašo. Kaip pavyzdį imkime Baltarusijos pretekstą pasisavinti Vytautą Didįjį. jie teigia, kad Vytautas nebuvo lietuvis, jis nemokėjo mūsų kalbos, buvo grynas Baltarusis, todėl jie nori pakeisti savo herbą į Vytauto atvaizdą, kaip atrodys dvi šalys su panašiais herbais? Dar galime imti kaip pavyzdį Lenkija, kai jie bando pasisavinti Mickevičių, ir kiek žinau lenkus moko, kad Mickevičius buvo lenkas, o mes (lietuviai) vagys, nes pasisaviname garsius žmones. Nejaugi kiekviena šalis rašo istoriją kitaip? O dabar kas liečia istorinę cenzūrą, dėl ko, mes apie Leniną kalbame blogai, o rusai jį vis dar dievina? Kaip pavyzdį imkime Smetoną, jis taip pat kaip Leninas užgrobė valdžia smurtu ir prievarta, taip pat iš demokratinės šalies pavertė į autoritarinę, buvo įvesta cenzūra. Kad ir kaip būtų, mes jį vis tiek laikome geru prezidentu, nemanote, jei Smetonos rankose būtų pakliuvusi galingesnė šalis, su didele kariuomene, tai jis būtų buvęs taip pat negailestingas, totalitarinės šalies valdytojas? Tema yra labai plati, ir mane labai domina jūsų nuomonė ir atsakymai, tad jei žinote daugiau pavyzdžių, parašykite, nes man labai įdomu, ar tikrai istorija yra iškraipyta.
Čia šita tema, kur užviriau šitą istorinę diskusiją: http://uzdarbis.lt/t251466/puslapiai-kurioe-truksta-lietuvai/page__p__2194752#entry2194752

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Kiek žinau, laužuose degindavo mirusiuosius. Vienintelė baisybė, kai degindavo kartu su kunigaikščiu ar šiaip didingesniu žmogumi ir jo arklį. O jau krikščionys gyvus, ale, raganas degindavo. Iš kitos pusės žiaurumų, neteisybės yra visur.

Čia prie to pačio. Paklausykite, broliai ir seserys. :)
 
https://www.youtube.com/watch?v=PqTbHF7bqHI
 
p.s. tai mano tūkstantasis postas ir tikrai jis to vertas! :)

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Klydau. Gyveni ir mokaisi. Ačiū :)

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ties kuria vieta, nežinomybę užpildant dievais, galima sieti su meile/pagarba savo valstybės kultūrai ? Ryšiais galima susieti mažiau ar daugiau bet ką. Noėčiau išgirst plačiau išreikštą nuomonę kur religija yra neatsiejama nuo patriotizmo :)
 
 
Pakomentuosiu tik tas vietas kurios mano mąnymų yra kažkuriuo tai aspektu neteisingo. Su viskuo kituo sutinku.
 
 
Kas nurodė, jog būtent turi būti taip ? :) Ir kas verčia mąstyti, jog būtinai reikia rinktis kraštutinumus juoktis arba gerbti ?
 
Nežinau iš kur ištraukei ... 
Kas tau gali neleisti padėkoti :) ?

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Juokinga, nejuokinga- galvok kaip nori. Nes man Lietuvos istorija niekada nebuvo juokinga. Iš jos juoktis negalima, ją reikia gerbti.O jei juokiesi iš manęs, tai aš tiesiog tau ir kiekvienam kitam lietuviui padėkoti noriu. Jau, matyt, ir to nebeleis...