Enslaved

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Giedriau, šaunu kad domiesi, bet tavo pateiktos citatos iš tų šaltinių gali būti melagingos. Pateikei kryžiuočių ordino vestas karų kronikas, kurie jas užrašinėjo kaip norėjo. Prūsai, Žemaičiai, Lietuviai, buvo jų didžiausias ir sunkiausiai įveikiamas priešas. Niekas nežino ar tos kronikos parašytos ne specialiai norint apšmeižti, sumenkinti, mūsų protėvius (vadinamuosius pagonis) ir jų tikėjimą, siekiant įskiepyti krikščionybės religiją. Istorijos klastojimas vyrauja ne tik šiandien, bet ir prieš šimtus metų. Jei nori daugiau apie tai informacijos, faktų, tyrimų, kreipkis, pateiksiu paaškinsiu.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

1320m. Prūsijos kronikos:
 
 
Jonas Duglošas, kronikos 15a.
 
Kita problema, daugpatystė ir dukrų pardavinėjimas.
 
1216-1217m Popiežiaus būlė prūsams:
 
 
1249m Ordino sutartis su Prūsija

Klydau. Gyveni ir mokaisi. Ačiū :)

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Na nereikia čia tos pagonybės taip girti, yra ir gražių dalykų, bet kai žmones laužuose degindavo... :)

Daliau, esi šaunus žmogus, suvoki kas yra kas, turbūt radai save - savy.. Visi kiti ieškojimai priklauso kitiems.. Šaunuolis.

-

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.

Ši padėka be jokios progos. Tai padėka, kad esate.
 
Ačiū jums už tikėjimą- kuris, matyt, pavadinimo neturi arba jau jis užmirštas, o krikščionys jį vadina pagonybe. Buvome tie, kurie tikėjo į tai, kas esama. Pagoniai tikėjo gamtos reiškiniais, tik jiems priskyrė po globėją, dievybę. Didingi dievai ir deivės, kuriems duoti gražūs ir skambūs lietuviški vardai: Perkūnas, Žemyna, Laima... Pagalbos prašėme iš gamtos, gamtai ir aukojome. Girios, pelkės, šilai, raistai, ežerai, upeliai, piliakalniai, lygumos- dėkui ir už tokią nuostabią gyvenamąją vietą, kurią pasirinkote kadaise apsistoti. Ačiū už tą gražų sąryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurį, jūs, lietuviai, suteikėte.
 
Be abejonės, dėkoju už kalbą, kurią taip sunkiai iškėlėte į gyvenimą. Priebalsiai š, ž, č, balsės ę, ė, ą, ų, ū, į, dvibalsiai ie, uo, ai, au, ei, ui... Kokia poezija tryška iš šios skambios, lietuvių kalbos! „Tu girele, tu žalioji...“, „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ ... J. Marcinkevičius „Mažvyde“ mokė: „ Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant...“ Ir dėkoju jums, kad tai jaučiu, ne tik žodį „Lietuva“ tariant, bet lietuviškai kalbant.
 
O kaipgi mūs broliai milžinai, kurie kapuose dabar, be atminimo, be padėkos ir pagarbos. Ar prisimenat didžius valdovus, mus į tautą būrusius, ar galit jūs atminti visuomenės veikėjus, mus iš miego budinusius? Ar pamenat jūs paprastą kareivį, kurs už mus kare kovojo? Kiek kraujo pralieta, kiek kaulų užkasta, kiek dūšelių išvaryta? Žodžiais apsakyti neįmanoma, kokios pagarbos jie verti, kaskart stodami piestu prieš šimteriopai didesnę jėgą. Ačiū.
 
Ir kaip gaila, kad šiandien vadinamės krikščioniais, tikime okupantišku Dievu lyg savu. Graudina, kai užmirštama, kokia gamta mus supa, kokie broliški ryšiai su ja mus sieja. Sąžinę griaužia, kai nebesibodima lietuviškai rašyti, kalbėti. Pyktis ima, kai užmirštami geradariai tautos didvyriai, kurie kapuos jau atgulę.
 
Padėkoti už visą tai, mano, paprasto lietuvio nuomone, yra būtina. Ačiū visiems tautiečiams, kurie buvo, yra ir bus. Ačiū, kad jūs esate.
 
Tebūnie tai mažytė patriotiškumo išraiška, nes dabar kažko daugiau mūsų labui negaliu padaryti. Visa tai atminęs paprasčiausiai „Pajutau save didžiu, galingu- pasijutau lietuviu esąs...“ - V. Kudirka.