Smakovas

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Jei visos įmonės būtu su tokiu mąstymu, tai nei vieno darbuotojo seniai neturėtu. Nenuostabu kodėl visi iš Lietuvos bėga. Visi darbdaviai nori kvalifikuotų darbuotojų, bet niekas išmokyt, dar labiau, algų mokėti nenori. Tik lietuvių verslininkai tokie "protingi". Drįsta jie paskui spaudoj verkti, kad ojojoj kaip jiems blogai, nėra darbuotojų jaunų, visi į užsienį pabėgo.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Manau egzamino nereiktų bijot. Tokio tipo "egzaminuose" dažniausiai patys egzaminuotojai padeda ir vistiek gausi teigiamą įvertinimą. Yra tekę matyt atvejų kai lankę 20proc paskaitų (kalbu ne apie darbo biržos kursus , o profesinę mokyklą) žmonės gauną šešis - na virš teigiamo. Svarbu būt girdėjus kažką kad ten ne visiškam kosmose skrajotum. Jeigu jau suvirinimas tikrai traukia , paklausk pažįstamų , gal kas garažą kokį turi , mašinas tvarko , duotų pavirint , laikui bėgant išmoktum kažkiek. Paskui gal papulsi pas normalų viršininką , kuris matydamas tavo norą paliks tave ir "užaugins" kaip specialistą.
Darbo biržoje situacija paprasta ir aiški - jiems yra įsakyta mažint bedarbių skaičių. Neateisi kada paskirta - viso gero , registruokis po kurio laikotarpio.
Nenuleisk rankų ir prašykis pas visus , gal kur nors tikrai papulsi ir jei norėsi toliau imtis šio amato , nepaisant kad tik kelis kartus teko praktiškai tai įvaldyt , būsi pastebėtas ir pagirtas už gerus rezultatus. Sėkmės!

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.

Na jau vien iš kursų trukmės galima suprasti, kaip ten profesionalu gali pasidaryti, aišku gąsdina ir tie egzaminai, bet kaip žinau, 'biržiečius' daugumoje prasuka lengviau.
 
O dirbt tą pusmetį, taip ir dirbsi, nesugebi virint (kas mano manymu yra tikrai atsakingas darbas, o virintojų gerų.. sunku rasti), šlifuoji/šluoji, o kažkaip prasimušti visvien yra galimybių, jei gerai pasirodysi, greitai susitvarkysi kaip reikiant.. SĖKMĖS!

Vaiksciojau ir as i kursus. Su vadyba susijusius. Tai praktika nusiunte i Maxima Seskinej gelvonu g. :D Diena atidirbau alu i lentyna deliodamas ir galiojima tikrindamas cipsu ir kita diena paskambinau vadovui pasakiau kad cia daugiau manes nebus. Praktika ne pagal kursu specialybe. Po poros dienu praktika atlikinejau gan didelej logistikos imonei ir gavau tikrai nemazai patirties.
 
Faktas tas, kad jiems svarbu kazkur tave issiust, kad praktika atliktum ir ta mokykla poto sekmingai lt uz tave gautu :)

Turbūt ,kone kiekvienas, užsiregistravęs darbo biržoje, žino, jog yra tokie spec. kursai, kurių metu, galima per trumpą laiko tarpą įgyti specialybę. Tai skamba tikrai labai patraukliai, juolab, kad kursai yra nemokami ir dar prie viso šio gėrio, galima gauti, tikrai visai nekuklią stipendija. Tik imk ir mokykis, kiek širdelė trokšta! Bet, bet..
 
Visų pirma, prieš pradėdamas dėstyti savo patirtį, bei nuomone apie šiuos kursus, noriu pasakyti, jog aš jokiu būdu nenoriu įžeisti pačios darbo biržos ar mokymo įstaigos. Tai tėra tik mano asmeninė nuomonė, kuria noriu pasidalinti su kitais žmonėmis.
 
Taigi, važiuojam. Istorija prasidėjo šaltoką šių metų balandžio rytą. Kaip ir kiekvieną mėnesį, atvykau į darbo biržą atsižymėt savo bedarbio kortelės. (Perspėju visus flamerius, kurie verkia, kad atseit tokie kaip aš tik sėdi be darbo ir siurbia iš valstybės biudžeto pašalpą.. Dėja, pašalpos jokios aš neprašau, dirbau, kaip dabar Lietuvoje turbūt įprasta, kaip sakant, už vokelį.) Konsultante bevartydama popierius paklausė manęs, ar mane sudomintu jų siūlomi kursai. Ilgai nemastęs, linktelėjau galvą. Ši pradėjo vardinti visus artimiausiu metu turėsiančius prasidėti kursus. Jai baigus deklamuoti, pasakiau: " Aš noriu į suvirinimo kursus!" Jai viska smulkiai bepasakojant, man tiesiog akys lipt iš kaktos pradėjo. Stipendija: 700lt, papildomai apmokamos kelionės išlaidos( Deja, pinigėliai niekada laiku neateina, kai kada net ir mėnesį vėluoja) , visa reikalinga darbo apranga busiu aprūpintas, darbas po kursu garantuotas, tik jau noriu nenoriu, turėsiu atidirbti 6mėn. man paskirtoje vietoje. Tuo metu tai atrodė tik mažas minusiukas pliusu jūroje! Pilnomis laimės kelnėmis laukiau kursu pradžios.
 
Pagaliau sulaukęs gegužės 8, atvykęs į mokymo įstaigą "SDG" išklausyti teorijos, buvau tikrai nustebęs. Dėstytojai malonūs, aiškiai suprantamai dėsto medžiagą, net vienas iš dėstytoju yra parašęs ne vieną vadovėli suvirinimo tema. O ir mergaitės ten dirbančios buvo labai rūpestingos. Neatvykus į paskaitą, skambindavo, klausdavo ar dar gyvas esu. Žodžiu, mokymo įstaiga dirbo kaip reikiant! Vis gi tai ne valstybinė, o privati įmonė. Buvo net ir kavos aparatas iš kurio buvo galima kiek nori gert kavos, visiškai nemokamai! Dėja, aparatas neatlaikė. Vis gi mes lietuviai, jei nemokamai, tai jau ir į butelius reikia pilti kavą, litrais. Teorijos kursas truko daugmaž mėnesį. Galiu drąsiai teigti, kai tai buvo pats darbingiausias ir naudingiausias laikas visų kursų metu.
 
Galiausiai prasidėjo išsvajotoji praktika! Atėjo laikas panaudoti visas teorijos metu įgytas žinias ir pradėti virinti. Mūsų grupę praktikuotis išsklaidė po įvairias įmones. Mane ir dar du kursiokus išsiuntė atlikti praktiką pas "Petriuką"( Pavadinimas pakeistas) Petriukas mus pasitiko maloniai, suskėlė motyvacinę kalbą, maždaug pas mane dirbsit daug, alga mokėsiu ir virint išmoksit! Aišku, labai apsidžiaugėme. Dėja, neilgam. Padirbę savaitę įvairius darbus, tokius kaip smėliavimas, gruntavimas, dažymas, šlavimas, kasimas, labai greitai supratom, jog pas Petriuką virint neišmoksim. Kaip nekeista, buvom teisūs. Tik neaišku kodėl pas ji vergavom visa mėnesį, gal būt tikėjom, jog situacija pasikeis ir išmokins mus virinti ir alga gausim, bet.. Kantrybe trūko tada kai Petriukas pasakė, jog jam gaila dujų ir vielos, todėl ir nemoko musų virinti. Krizė, supraskit. Kita diena visi trys paskambinom į mokykla ir atsisakėm Petriuko. Nepraėjo nei diena, kai atsirado kiti mūsų globėjai. Pavadinsiu šią įmonę "Ruskelis" nes rusų ten daug. Žodžiu, vėl tapati motyvacinė kalba, tik šį syk algos nežadėjo. Oi kokie buvom laimingi, pirmom dienom net virint davė. Raitėm kirminus ant metalo, bandėm viena, antra karta, kol pavyko kažką panašaus į siūlę padaryt. Aišku niekas neatėjo parodyt kaip reikia virint, kaip aparatą nusistatyt. Na nieko tokio, pats išmokau. Tačiau, net ši laimė truko neilgai. Pastate mus šlifuot. Suprantama, šlifavimas antras suvirintojo darbas. Tačiau kaip pradėjom šlifuot taip ir nebaigėm iki šiol. Ruskelio pasiteisinimas, toks, jog nėra aparatu laisvu mums virinti. Daug darbo pas juos, žodžiu šlifuok ir džiaukis, kad paėmėm jus. Kursai jau artėja į pabaigą, kitą savaitę egzaminas, o aš per visus tris mėnesius praktikos virinau tik keletą dienų..
 
Tai va, žmonės. Tokia mano istorija. Baisu pagavot, kas bus po kursu. Pusė metų suvirintojo darbo laukia, o aš net virint neišmokau. Jei nedirbsiu turėsiu padengti visas mokymo išlaidas. Paskaičiavau, apvali sumelė gaunasi.