Ramunas84

Kad mokslus metei, o ypač elektrika, tai buvo turbūt tavo "protingiausias" sprendimas, kuriuo turbūt dabar labai didžiuojiesi :D Daug geriau dirbti nekvalifikuotą darbą fabrike.

Kiek esi vertas tiek ir gauni. nei cento daugiau, nei cento maziau ;)

Kiek esi vertas tiek ir gauni. nei cento daugiau, nei cento maziau ;)

As esu tokios pacios nuomones apie emigracija, kad pagrinde verkdami emigruoja ir stumia kaip Lietuvoje blogai gyventi nieko nepasieke ar degradave zmones. Pats buvau pora kartu isvykes bet tik vasaros laiku kai turedavau atostogas moksluose ir t.t. Ir savo akim puikiai maciau kokie asmenys ten tupi... Ir atkreipkim demesi kas skundziasi kad cia blogai gyventi ? Ogi tie kurie sedi rankas sudeje ir nieko neveikia, neturi topacio issilavinimo, juoda darba dirbantys asmenys tikedamiesi uz grazias akis gauti viska. Ir kas tikrai nores uzsidirbti ir kazko pasiekti savo trumpam vizite zemeje tikrai stengsis, sieks kazko. Pats turiu tik kolegijos diploma, bet man dideliu bedu darba susirasti nebuvo, kalbu dviem uzsienio kalbom, nedirbu juodo darbo, gaunu ganetinai nebloga atlyginima ir tikrai neturiu kuo skustis, gyvenu tarp savu zmoniu, su savo draugais, seima, galiu leist sau isvykt atostogu, nueiti i koncertus ir t.t. Kvailoka mastysena yra "oj as cia uz minimuma nedirbiu", sorry bet Roma irgi ne per nakty pasistate, tu nori gauti tukstanti atlyginima nieko nemokedamas ? Na tokiu atveju cikenu galvu nusukinejimo karjera anglijos fabrike jau laukia taves, o as tuo tarpu pasidarbuosiu kury laika uz minimuma o poto jau sekmingai panaudojes gautas zinias arba ikursiu savo kazka arba rasiu kita darba kur ir atlyginimas bus padoresnis. Taip kad emigracija musu maza Tevyne tik veikia teigiamai, nes tokiu atveju sia saly palieka zemiausios grandies pilieciai.

Kiek esi vertas tiek ir gauni. nei cento daugiau, nei cento maziau ;)

Kiek esi vertas tiek ir gauni. nei cento daugiau, nei cento maziau ;)

Mano manymu emigracija yra iš dalies gerai, bent tuo klausimu, jog neišsilavinę ir finansiškai nenaudingi žmonės emigruoja iš Lietuvos. Taip turbūt sumažinamas ir chuliganizmas gatvėse.
Gal čia bus viena iš minčių studentei darbe ;]

Važiuok padirbk, pamatysi, kad niekas niekur tavęs nelaukia (daug kur pigesnių privažiavę ir vieni kitus atsiveža, nemažai šalių ir vietiniai darbo neranda, daug kur kalbos reik jei ne angliakalbėse šalyse) ir nors didesnės galimybės užsidirbt, bet padaugink visas išlaidas iš N kartų užsienyje (ypač sveikatos ir kitas paslaugas, maistas ne visada rodiklis) ir gaunamą atlyginimą, suprasi, kad lietuvoje gaunant vidutinį visai neblogai yra.
Prieš pora vasarų juokingai atrodė vienos pažįstamos išvažiavimas į UK užsidirbt vasarą, labai džiaugėsi kad tvarkymo ir valymo paslaugose apie 2-2,5k LITŲ uždirbdavo (jau ir čia nėra sunku tiek uždirbt), o kur dar pragyvenimas belenkiek žmonių vienam bute ir t.t. (tik dėl kelionės apsimoka).
Pats po daug vasarų sezonų žemės darbų (Lietuvoje) praėjo noras kažką daryt su žeme ir net namą turėt, kuriame vistiek pastoviai prižiūrėt reik (nesamdysi kiekvieną dieną sniego kasėjo 6h, kad nukastų į darbą automobiliui kelią). Taip pat buvau JAV (ne pirmuose kursuose) daugiau dėl pamatymo, o ne uždarbio, tai va ten pamačiau, kad žmonės dirba 2-3 darbus ir nesiskundžia, kad turi tik 1 laisvą dieną savaitėje. Ir visiems px, kad ir jų vaikai niolikiniai dirba po 1-2 darbus, nes tiesiog taip sistema padaryta, kad dirbi ir užsidirbi, tada gali tūsintis, o čia grįžti, pasižiūri, kad visi po 1 darbą dirbą ir skundžias neieškodami alternatyvų užsidirbt. Japonai ten irgi nesveiki su darbais, kažin kodėl šios šalys klesti.
O baigt reik, kad išmoktum komandiškiau ir logiškiau mastyt, o ne "prisiskaičiau ir man px" (jei taip yra, tai eik ir daryt tuos verslus, bet ar žinosi ko trūksta, kaip atsirinkt poreikius, kaip paskaičiuot, kokių išlaidų reik, kokios rinkos situacija su tiekėjais ar klientais ir t.t.t.t. - kol nepadirbi panašios srities įmonėje net ir barą atidaryt atrodo nesunku).
Žinoma besimokant reik pradėt ir dirbt, nes kitaip irgi nieko nebus, nes baigusių niekam nereik. O kad būtum kažkokios srities entuziastas nesimato, nes tiem tai baigt nereik, bet tokiu vos keli procentai nuo visumos.
O nenori šimtui metų imt - neimk, nuomuokis kaip užsienyje įprasta, nes ten niekas neįperka ir nuomuojas arba irgi išsimokinėja dešimtmečiais, net leidžia paveldėt ir pratest paskolas vaikams (jei nori, jei nenori tiesiog parduoda neišmokėtus butus). Taip pat užsienyje žmonės gaudami pajamas jas kaupia, investuoja, reinvestuoja, ieško kur įdarbint ir pan. o ne ant minusinių indėlių laiko.
Ir didelis dalykas ne teorija, kad noriu, o praktikos daug bei pastoviai pozityvus požiūris "darysiu ir pavyks".
Ir t.t. ilga tema, bet iš savo mokslų bei tam tikros srities išmanymo bei ankstesnio, logiškesnio, rizikingesnio pamastymo nei kiti tą padarę ir kelių metų įmonėje, kol supranti kas kaip vyksta verslo pasaulyje. O dabar gyvenu (ne egzistuoju), darbo valandas pasidarau kada noriu, nereik vargintis dėl paskolų ar dar kažko.
Ir dar... NIEKADA neturėk vieno pajamų šaltinio (95+ proc žmonių, tiksliau lietuvių, bėda), net jei ir esi geras specas ir gauni alga, sukurk beveik pasyvias pajamas kurioms reikia valandos per savaitę, išskaidyk į skirtingas rizikas ir dar šimtas dalykų, kurių nemažai universitete mokino, bet ne pagrindėje specialybėje, o tiesiog galima pasiimt papildomų pageidaujamų dalykų kurie galbūt tave domina ir išmokt visko papildomai, bet aišku tada mažai laiko laisvalaikiui ir t.t.

Sveiki, uždarbiečiai.
Šioje apklausoje norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie mano balsą. Esu įgarsintojas mėgėjas ir kartas nuo karto pagalvoju apie profesionalo karjerą. Ar galima mano įgarsinimus prilyginti šių dienų profesionalams? :)
 

http://www.filmai.in/24699-jaunasis-vilkas-season-05.html
 
Dėkingas ir už pagyrimus ir už karčią kritiką. :)

Sveiki,
Praėjo du mėnesiai nuo mano paskutinės kelionės į Lenkiją (https://uzdarbis.lt/index.php?app=forums&module=forums&section=findpost&pid=2753211 ) , kas gali reikšti tik tai, kad atėjo laikas sekančiai avantiūrai.
 
Šį kartą vėjai mane užnešė į dar vieną kaimyninę šalį, Latviją. Kodėl būtent ten? Priežastis paprasta. Labai norėjau apsilankyti viename koncerte, kuris turėjo įvykti Rygoje. Dar viena priežastis – pasirodė kiek keista keliauti po tolimesnes šalis, kai nesi aplankęs savo kaimynų.
 
Taigi prieš geras dvi savaites įsigyjau autobuso bilietus į abi puses bei bilietą į patį koncertą, o dar po savaitės pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti dviems naktims (bilietus nusipirkau nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ankstaus ryto). Ieškojau vėl ten pat, portale Couchsurfing (iš jų pusės būtų labai logiška man jau mokėti už reklamą kiekviename straipsnyje). Buvo išsiųsta apie 35 užklausų, bet arba negaudavau jokio atsakymo, arba gaudavau neigiamus atsakymus.
 
Ir štai atėjo penktadienis, kai lipau į autobusą ir vis dar nežinojau, ką veiksiu atvykęs į vietą. Ar vėl naktinėsiu po miestą, ar pirmą kartą gyvenime išbandysiu hostelį. Ten pat, autobuse, su pakeleive pradėjau apie tai kalbėti, domėtis kur yra geresni ir nebrangūs hosteliai, tuo pačiu, kol dar nebuvau kirtęs sienos ir turėjau internetą su lietuviška sim kortele, išsiunčiau dar apie 20 užklausų nakvynei. Po valandos iš vieno vaikino gavau atsakymą: “Atleisk, bet šiandien jau turiu dvi merginas iš Lietuvos, kurios nakvoja pas mane”. Kadangi kartais esu gana naglas, atrašiau, jog man tinka bet kokios sąlygos ir galiu drąsiai būti vertėju tarp lietuvių bei latvių kalbų (juoko forma žinoma). Dar po kurio laiko gaunu dar vieną atsakymą: “Na jei tikrai neturi kur gyventi, paklausiu merginų, gal jos nebus prieš” bei parašė savo tel. numerį. Nuotaika jau šiek tiek pagerėjo.
 
«Tarp kitko, šį kartą bandžiau filmuoti dabar madingą “vlogą”, aprodant miestą, išgyvenant įspūdžius ir įterpiant savo komentarą. Bet nufilmavau tik pirmą parą, ir tai ne viską. Gal dėl to, kad man tai yra kažkas naujo, gal dar dėl kažkokios priežasties, bet jau sekmadienį nutraukiau filmavimus.»
 
Po gerų keturių valandų išlipau jau Rygos autobusų stotyje. Nužygiavau į artimiausią prekybos centrą ir nusipirkau vietinę sim kortelę už 6 eurus. Parašiau žinutę, jog jau esu Rygoje ir galiu susitikti reikiamu adresu ir nuėjau link senamiesčio (laimei ir nelabai, Rygoje yra begalė rusakalbių, todėl su komunikacija su vietiniais gyventojais nebuvo absoliučiai jokių problemų, tad užkalbinti merginą arba paklausti kelio buvo labai paprasta).
 
http://puu.sh/j7CEm/7bd937acbe.jpg
 
http://puu.sh/j7CJx/b0b4f4a28d.jpg
 
Užsukęs į pirmą pasitaikusį parką pastebėjau daug prekybinių palapinių ir pradėjau klausinėtis, koks čia renginys vyksta. Pasirodo pataikiau į vietinę Kaziuko mugę. Bet man toks scenarijus nelabai įdomus, todėl ilgai čia neužsibuvau. Ir čia pat sulaukiau skambučio iš vaikino, kuris galėjo mane priimti nakvoti. Po 15 minučių jau susitikome prie parduotuvės, nusipirkau sau alkoholinės giros bei nuėjome pas jį į namus. Ten pat susipažinau su dar dviem jo butiokais bei lietuvaitėmis, apie kurias rašiau aukščiau.
 
Nuo 22 val. Iki daugmaž 1 val. nakties bendravome apie įvairiausias temas, kol galiausiai nuėjome apžiūrėti naktinio Rygos gyvenimo ir apsilankyti skirtinguose baruose. Viskas užsitesė iki šešių ryto. Visi griūvome miegoti ir nauja diena prasidėjo jau vidurdienį. Dar vakar, vos išlipęs iš autobuso ir norėjęs užkasti, užsukau į pirmą pasitaikusį Subway. Ten dirba visai miela mergina, todėl pasiėmiau tel. numerį ir paprašiau, kad rytoj aprodytų man miestą. Deja šeštadienį ji paraše, jog išvyksta į draugės gimtadienį, todėl daugiau jos ir nemačiau.
 
http://puu.sh/j7CLD/e0c890db81.jpg
 
http://puu.sh/j7COq/abd59ea7ad.jpg
 
http://puu.sh/j7CRR/9c4394e450.jpg
 
Vakare turėjau koncertą, todėl turėjau visą dieną Rygos pažinimui. Užkasiau kavinėje, ir ilgai nelaukdamas, nuėjau apžiūrėti Rygos apylinkes, atokiau nuo centro ir senamiesčio. Nuėjau į nelabai pažįstamą vietovę ir prasidėjo lietus. Pralaukęs pusvalandį telefone peržiūrėjau, jog lietus tik stiprės supratau, jog reikia gaudyti viešąjį transportą ir važiuoti link centro, kadangi iki koncerto buvo likusios trys valandos, o dar turėjau papietauti ir rasti pastatą, kur viskas vyks. Laimei, savo telefone turėjau aplikaciją, kur yra detalūs visų baltijos šalių viešojo transporto tvarkaraščiai, todėl greitai apsisprendžiau, kuris troleibusas man tinka (tarp kitko kiekvieną kartą įsitikinu, kad be išmanaus telefono bet kokia kelionė tampa žymiai nuostolingesnė ir labiau komplikuota.
 
Sulaukęs troleibuso, įlipau į jį. Jokių bilietėlių neturėjau, todėl teko nusipirkti iš vairuotojos. Važiavau vos 6 stoteles. Sumokėjau už tai 2 eurus. Nepigus malonumas. Perkant ne iš vairuotojo, kaina – 1.20 Eur. Išlipau vėl šalia stoties, užsukau į kavinę ir papietavau, pailsėjau bei pajudėjau link koncerto.
 
Dabar atskirai apie patį koncertą. Atvykau vienas iš pirmųjų. Koncertuoti turėjo rapo grupė iš Rusijos (taip, gana specifiškas koncertas daugeliui). Grupėje yra trys atlikėjai. Vos atvykęs į koncerto salę, sužinojau, jog du iš atlikėjų – neatvyks. Vienas nespėjo į lėktuvą, kitam užlaikė pasą. Todėl tą dieną už 2.30 val. (23:30) turėjo pasirodyti tik vienas iš jų. Organizatoriai praneše, jog šiandienos koncertas tiems, kas turi bilietus, bus nemokamas, o visos grupės koncertas perkeliamas po mėnesio. Iš vienos pusės nuliūdau, kadangi tai buvo viena pagrindinių priežasčių čia važiuoti. Iš kitos – apsidžiaugiau. Reiškia šis koncertas bus nemokamas, o po mėnesio galėsiu dar kartą čia atvykti. Patį bilietą (vertė 30 eurų) galiausiai palikau salėje, todėl greičiausiai daugiau čia nevyksiu. Vietoje sutikau kelis Lietuvius, pabendravom ir po koncerto išsiskyrstėme.
 
Apie antrą valandą nakties grįžau prie namo, kur turėjau nakvoti. Ir čia prasidėjo linksmybės. Pamiršau, kelintame bute gyvena mano latviški draugai. Iš lauko langai degė trečiame aukšte, tačiau laiptinėje garsai sklindo iš antrame aukšte esančio buto. Laiptinėje užtrukau apie 15 minučių, vis bėgiojau iš aukšto į aukštą. Klausiausi iš kur vis dėlto sklinda balsai, bandžiau belstis į duris (skambinti labai nenorėjau, visgi antra valanda nakties, o suklysti ir paskambinti kaimynams tikimybė buvo kaip minimum 50%). Ir vis galvojau, kaip atrodau iš šono, kai antrą valandą nakties nepažįstamas su fotoaparato blykste žiūrinėjo duris, klausėsi, kas darosi už durų ir bandė atsargiai patraukti už rankenos. Telefonas, žinoma, buvo jau seniai miręs, todėl ir paskambinti ir paprašyti, kad įleistų į butą, negalėjau. Ir čia man nusišypsojo laimė. Išgirdau, kad kažkas užeina į laiptinę. Ten buvo keturi mano laikini butiokai (viena visgi buvo likusi bute). Jie grįžo iš pasivažinėjimo dviračiais ir pagaliau visi kartu užėjome į butą ir nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/j7Dzc/86e002e2c9.jpg
 
Lietuvaičių nerodau. Deja nepaklausiau ar galiu naudoti jų nuotraukas, todėl iš etikos paslėpiau veidus.
 
 
http://puu.sh/j7DiD/f6fb152938.jpg
 
Taip pat naktį parke sutikau bebrą.
 
 
Sekančią dieną supratau, kad Rygos man pakanka ir reikia aplankyti artimiausią miestą. Buvau įsitikinęs, kad tai bus Jurmala, kuri yra vos už 35 km. nuo Rygos. Tačiau visi iki vieno sakė, jog ten nieko įdomaus ir man vertėtų aplankyti Siguldą, kuri yra kiek toliau, 50 km. nuo Rygos. Vos išėjęs iš namų pradėjau ieškoti vietos, kur papusryčiauti. Ilgai ieškodamas, radau kavinę “City Diner”. Tai yra amerikietiško stiliaus jauki kavinė. Skanus maistas, malonus aptarnavimas. Beje, dėl aptarnavimo. Taip gavosi, kad vėl pasiėmiau padavėjos telefono numerį su sąlyga, kad šiandien po darbo ji man aprodys Rygą. Tarp kitko, prieš tai, buvau vėl netyčia sutikęs moterį, su kuria kartu važiavau į Ryga iš Vilniaus. Visgi tikrai nėra Ryga tokia jau didelė. Vėliau senamiestyje netyčia užtikau Sovietų okupacijos muziejų. Įėjimas – kiek negaila. Aš sumokėjau po apsilankymo. Autobuso stotyje susipažinau dar su trimis vaikinais, du iš Olandijos, vienas iš Belgijos. Pabendravome ir įlipome į autobusą.
 
http://puu.sh/j7CTt/b1e361ecd2.jpg
 
http://puu.sh/j7CWj/4bfc50af24.jpg
 
Čia prasidėjo įdomiausia dalis. Atsisėdau šalia merginos ir užmigau, atsibudau jau Siguldos autobusų stotyje. Kažkaip labai greitai visi žmonės išsibarstę ir likome tik aš ir mergina, su kuria važiavau. Paklausęs, ar ji taip pat nežino kur judėti, pasiūliau palaikyti man kompaniją ir Siguldą apžiūrėti kartu su manimi. Labai greitai radome bendrą kalbą ir susipažinome. Tai buvo Orli iš Atlantos, JAV. Ji prieš porą mėnesių baigė studijas universitete ir dabar pusmetį keliaus po pasaulį. Prieš porą dienų buvo ir Vilniuje. Siguldoje žinojome, jog mūsų laukia daug gamtos, kalnai, uola ir kelios pilys. Tačiau į žemėlapį pažiūrėjome tik vieną kartą, pradžioje. Vėliau nutarėme, kad įdomiau eiti tiesiog ten, kur jaučiame, jog bus teisingas kelias. Pakeliui į pirmą pilį užsukome į bažnyčią, užlipome į viršų, kad apžiūrėti apylinkes, tačiau nieko apart medžių gausybės nematėme. Nutariau, kad jei jau užlipom, tai reikia bent kartą pagroti varpu. Orli iki paskutiniojo manė, jog juokauju. Bet ne, padariau tai. Buvo garsiai. Greitai nusileidom ir nuėjome toliau. Pakeliui visą laiką linksminomės ir prašiau Orli’es, kad mokintų mane anglų kalbos ir taisytų, jeigu kažka pasakysiu ne taip. Pakeliui klausinėjome praeivių, kurie ėjo link mūsų, kas gero yra toje pusėje iš kur jie eina ir tuo pačiu žaidėme žaidimą. Kokių žmonių sutiksime daugiau, rusakalbių ar angliakalbių. Jei sutikdavom pirmus – kalbėjau aš, jei antrus – ji. Ir štai mes pamatėme pirmą pilį, jeigu tai galima taip pavadinti. Iš kart už jos – nuostabus vaizdas.
 
http://puu.sh/j7CXT/48f3898ab1.jpg
 
http://puu.sh/j7D1H/17791b54f1.jpg
 
http://puu.sh/j7D38/7d4b9385f5.jpg
 
http://puu.sh/j7D4T/393ff473ff.jpg
 
Už kelių kilometrų radome žymiąją uolą, kur šiek tiek pailsėjome, papildėm vandens atsargas ir nuėjome ieškoti kitų pilių.
 
http://puu.sh/j7D5W/d1a471b57c.jpg
 
http://puu.sh/j7D8E/b29d0e7147.jpg
 
Dar už geros valandos toli radome dar vieną. Tačiau jau buvome pavargę ir nenuėjome ten. Vietoj to nuėjome prie upės kranto, kur vėl pasėdėjom ir tiesiog pasimėgavome supančiu grožiu. Ir galiausiai pajudėjome link stoties. Paskutinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, todėl teko važiuoti traukiniu.
 
http://puu.sh/j7Dbw/1df5f5ea6f.jpg
 
http://puu.sh/j7Ddj/7152a661b3.jpg
 
Po valandos grįžome į Rygą. Orli nuvyko persirengti į savo hostelį. Aš tame pačiame pastate, McDonalds’e jos palaukiau ir nuėjome pasivaikščioti po vakarinę Rygą. Po valandos turėjome išsiskirti, kadangi Orli turėjo susitikti su kitais draugais. Per tas 7 valandas, kurias praleidome kartu, tapome labai artimi, kaip brolis ir sesė. Sužinojome labai daug vienas apie kitą, daug juokėmės ir draugiškai tyčiojėmės vienas iš kito, todėl skirtis buvo labai sunku. Tačiau kadangi Orli dar ilgai keliaus, pažadėjome, kad padarysime viską įmanomą, kad susitikti dar kartą, kurioj nors šalyje. Nuotaika kiek suprastėjo, todėl nuėjau į naktinę senąją Rygą, pažiūrėti dar kartą, kas ten būna per vidurnaktį.
 
http://puu.sh/j7DeC/dc549f0146.jpg
 
http://puu.sh/j7Dgz/5de66db71c.jpg
 
Prieš porą valandų, kai dar galvojau, jog su Orli užtruksiu ilgiau, Viktorijai (padavėjai iš City Diner) parašiau, jog deja nesigaus susitikti. Todėl likusią naktį praleidau visai vienas. Valandą pasibasčiau po senamiestį, prisėdau ant suoliuko. Po kurio laiko priėjo benamis, kuris man papasakojo labai “įdomias” istorijas, kaip Amerika traukia Baltijos šalis žemyn, kaip Baltijos šalys parsidave vakarams, kaip Latvija jau ne tokia kaip buvo prieš sankcijas, kai čia buvo gausybė turistų iš Rusijos. Su lengva ironija dešimt minučių išklausiau jo ir tiesiog nuėjau link stoties, kadangi pradėjo lyti. Pralaukęs ten porą valandų sulaukiau autobuso ir šeštą valandą ryto jau buvau Vilniuje.
 

 
Taip ir praėjo dar viena kelionė. Ši buvo trumpiausia iš aprašytų, tačiau supratau, jog vos per dvi dienas labai pailsėjau (ir pavargau). Pailsėjau morališkai, aplankiau daug objektų ir vietovių, susipažinau su gausybe žmonių. Per savaitgalį praėjau lygiai 50 kilometrų (8 iš jų – kalnuotoje Siguldoje). Labai skatinu kada nors spontaniškai tiesiog nusipirkti autobuso ar lėktuvo (kas bus pigiau) bilietus ir nuvykti į nežinomą šalį, bent porai dienų. Man, kai daug ką pamačiau ir nesėdėjau vienoje vietoje, tos dvi dienos praėjo kaip penkios, todėl grįžau ne kaip po savaitgalio, o kaip po nedidelių atostogų.

pas mane darbe tas pats, tik as dirbu statybininku :D

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Tikrai! Taip ir yra! Galite juos dar pamatyti, nors jie miršta labai lėta ir skausminga mirtimi. Tačiau jie vis tiek miršta. Neilgai truks, ir šie dinozaurai dings nuo žemės paviršiaus. Bent jau tokie, kuriuos mes dar matome šiandien.
 
Kalbu apie pardavimų dinozaurą – fizines parduotuves. Dar, atrodo, taip neseniai jos dominavo pardavimų sektoriuje ir kitokių apsipirkimo būdų mes net įsivaizduoti negalėjome. Dabar – po truputį lentynose kaupiasi dulkės, kurias nuvalo tik žmonės, vis dar jaučiantys poreikį „pačiupinėti, pauostyti, paliesti, palaižyti“ prekę realiai, prieš ją užsisakant internetu. Fizinės parduotuvės dar „laikosi“ dėka žmonių, kurie taip ir neišmoko naudotis internetu, nemoka užsienio kalbų ir panašiai. Na, yra dar „akcijos“, kurias skelbdamos, parduotuvės meldžiasi, kad pritrauktų lankytojų ir galėtų įbrukti jiems ne tik dempinguojamas prekes, tačiau ir ką nors su 300% antkainiu.
Jau daugelį metų parduotuvėms reikėdavo „atremti atakas“ iš dviejų pusių: specializuotų parduotuvių ir interneto parduotuvių. Specializuotos parduotuvės, paprastai, labai neblogai atlieka savo užduotį ir paskirtį, randa savo siaurą nišą, specializuojasi joje, yra laikomi ekspertais ir žmonės mielai ten lankosi. Internetinėse parduotuvėse yra kiek kitaip – jų pelningumas, populiarumas ir kiti faktoriai priklauso ne tik nuo prekių asortimento, tačiau ir nuo klientų aptarnavimo, reklamos internete, SEO optimizacijos ir daugelio kitų dalykų.
 
Kai visas pardavimų pasaulis pradėjo keistis ir judėti į priekį, mūsų parduotuvės, kažkodėl, vis dar tūpčioja ir trypčioja vietoje, tuo pačiu metu prarasdami tūkstančius eurų. Blogiausia dalis yra ta, kad jiems, atrodo, sunku suprasti, kodėl tai vyksta ir jeigu jie nesikeis kartu su pasauliu bei jame gyvenančiais žmonėmis – pajamų mažėjimo procesas tik greitės.
 
Jau esu minėjęs ankstesniuose savo straipsniuose, kad viena iš didžiausių verslo klaidų mano praktikoje yra tokia, kai verslo savininkai niekaip nesugeba pažiūrėti į savo verslą taip, kaip kad jį mato jų klientai. Klientai viską vertina kitaip, nei tie, kurie tą verslą sukūrė. Ir tame „kitokiame supratime“ slypi kliento pasitenkinimo rodikliai. Jeigu Jūsų verslas „supranta“ klientą – jis jaučiasi puikiai aptarnautas ir patenkintas. Žinoma – jis sugrįš pas Jus dar ir dar kartą, bei rekomenduos Jūsų verslą savo draugams. O kaip yra tada, kai Jūs jo nesuprantate? Būtent tai ir vyksta su dabartinėmis parduotuvėmis – jos „nesupranta“ klientų. Nesuprantami klientų norai nesitampyti nesveiko dydžio prekių krepšelių; nesuprantami klientų norai gauti konsultaciją, o ne „prekės brukimą“; nesuprantami klientų norai apsipirkti patogiai ir greitai; ir taip toliau.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/virtualus-apsipirkimas.jpg
 
Atleiskite, tačiau tai, jog investuosite į savo pardavėjų apmokymus – nepakeis Jūsų klientų pasitenkinimo lygio. Bent jau tikrai ne tiek, kad pajustumėte tai pajamų lygmenyje. Šiandienos klientai nori pajusti patį apsipirkimą, mėgautis juo, o ne „dirbti“ atėję į Jūsų parduotuvę. Šioje vietoje – specializuotoms parduotuvėms yra lengviau, nes pas juos ateinantis klientas praktiškai aiškiai žino, ko nori. Jis atėjo ne „pasidairyti“, o įsigyti prekės būtent iš to segmento, kuriame specializuojasi parduotuvė. Ir kokia tai bus prekė – jau priklauso tiek nuo pačio kliento, tiek nuo parduotuvėje dirbančių žmonių. Didesnės parduotuvės vis dar neranda būdų, kaip sudominti klientą ne tik „pažiūrėti“ ir „pačiupinėti“, o mokėti pinigų už sprendimus – nenori. Nors, ilgainiui, tai atsiliepia „pajamų“ eilutėje ir kainuoja jiems daug daugiau. Lietuviškas mentalitetas? Gal.
 
Internetinių parduotuvių niša pilnėja kiekvieną dieną. Dabar jau daugelis žino aliexpress.com, miniinthebox.com, sportsdirect.com ir kitas parduotuves. Internete galima greitai pirkti, greitai parduoti. Galima, tačiau ne visiems tai pasiseka. Interneto parduotuvių savininkai mano, kad „atsidariau parduotuvę, o dabar pas mane turi pasirodyti klientai“. Atleiskite, tačiau internete viskas veikia kiek kitaip, nei realiame pasaulyje. Taip, internete žmonių srautas yra milžiniškas ir, pavyzdžiui, Kauno „Akropolio“ metinis lankytojų srautas internete yra laikomas vaikiškai juokingu matuojant net ne per metus, o per valandą. Žinoma, jeigu Jūsų parduotuvė yra pritaikyta užsienio rinkai, turi keletą kalbų, tarptautinius atsiskaitymo būdus ir taip toliau. Ne? Neturi? O kodėl? Paklauskite to savęs.
 
„Internetinė parduotuvė turi stengtis sudominti klientus kiek kitaip. Nors tas srautas „yra“, iš tikrųjų, jo kaip ir „nėra“. Jį reikia „sukurti“. Realiame pasaulyje – atsidarei parduotuvę prekybos centre ir „srautas įeina į nuomos kainą“. Internete „nuomos kainos“ kaip ir nėra (na, išskyrus atvejus, kai tikrai naivūs žmonės „nuomojasi“ internetines parduotuves), tačiau pinigus vis tiek reikia investuoti – į parduotuvės optimizavimą paieškos variklių atžvilgiu (SEO optimizacija), į reklamą internete (Google AdWords, reklaminiai baneriai kituose portaluose ir pan.), į pačią elektroninę parduotuvę. Žinoma, čia egzistuoja ir dar viena, labai rizikinga pusė – galimybė, kad bankrutuosite, kai kažkas to panorės (plačiau apie tai skaitykite čia).
 
https://www.youtube.com/watch?v=NMacTuHPWFI
 
Pasaulinio žinomumo elektroninės prekybos platformos jau žengia į realų pasaulį. Jie stengiasi „pagerinti“ mūsų gyvenimą, „palengvinti“ jį ir, tuo pačiu, padidinti savo pardavimus.
 
Tačiau dinozaurai dar turi šansą išgyventi. Tik reikia išmesti savo dinozaurišką mąstymą pro langą, elgtis drąsiai ir žengti į priekį. Gerinti savo klientų patirtį parduotuvėse, kurti kažką naujo ir nepatirto klientams, kas privers juos jaustis gerai ir grįžti. Reikia nebijoti, kurit, investuoti ir daryti. Kitaip – Jūsų verslas bus atkapstytas po milijonų metų ir demonstruojamas kaip „nevykęs pavyzdys“.
 
Gero Jums verslo.

Sveiki,
 
Po truputį artėja vasara, atostogų bei kelionių metas. Beplanuodamas savo sekančią avantiurą bei skaitydamas kitų narių publikacijas apie išvykas, nutariau pasidalinti savo praeitais metais vykusių atostogų ispūdžiais. Teksto bus daug, tačiau tikiuosi, jog viskas susiskaitys labai lengvai ir įdomiai, kadangi kartu su raidėmis bus nemažai ir nuotraukų.
 
Prasidėjo viskas praeitų metų birželį, kai po mokslų baigimo bei metų kasdienio ofisinio darbo, “užrezervavau” dvi savaites atostogų rugpjūčio pabaigai. Tikslas buvo paprastas: nepraleisti tas dvi savaites Lietuvoje.
 
Tą pačią dieną prasitariau geram draugui, kuris studijuoja Londone, jog planuoju keliauti kur nors į vakarus ir iš karto gavau pasiūlymą prisijungti prie jo kelionės į Portugaliją. Užsidegėm noru nuvykti į banglenčių stovyklą (toliau “Surf camp”). Tačiau pradėjus domėtis plačiau kaip ten nuvykti, atmetėm šią kelionę. Draugui iš Londono lėktuvų bilietai kainavo nedaug, tačiau man, kadangi sezonas ir liko kelios savaitės iki skrydžio, kaina buvo arti tūkstančio litų į abi puses. Vėliau dar pati kelionė per visą Portugaliją kainuotu apie 150 eurų į vieną pusę.
 
Todėl sekantis pasiūlymas buvo jau iš mano pusės. Pasiūliau važiuoti į tą patį surf camp’ą, tačiau ne į Portugaliją, o Prancūziją (Moliets miestelis). Viską detaliai aptarėm ir apsisprendėm. 08-23 - 08-31 dienoms užrezervavom ir apmokėjom dvi vietas palapinėje. Viena vieta savaitei kainavo 300 eurų. Įskaičiuota vieta palapinėje, pusryčiai bei vakarienė. Draugas taip pat sumokėjo 100 eurų už 10 ar 15 (neatsimenu) banglentės treniruočių valandų.
 
Kadangi lėktuvai iš Lietuvos į patį Moliets neskrenda, nusipirkau bilietus į Paryžiaus Bovę. Į Prancūziją rugpjūčio 21-ai dienai, į Lietuvą - rugsėjo antrai. Kainavo apie 450 litų.
 
Štai ir atėjo ankstus 21-os dienos rytas, kai atsiduriau oro uoste. Belaukdamas skrydžio susipažinau su dviem merginom, kurios skirdo ten pat. Todėl lėktuvo laukimas neužtruko. Išlipus iš lėktuvo susiduriau su pirma problemėle. Norint nukeliauti autobusu iki pačio Paryžiaus (taip, nesitikėjau, kad nuo oro uosto iki pačio Paryžiaus dar neblogas atstumas), reikėjo nusipirkti bilietą, būtinai su kreditine kortele. Jos neturėjau, tik grynuosius. Todėl paprašiau jaunos lietuvių poros, kad sumokėtų už mane, jiems daviau grynųjų. Lietuviai, žinoma, paėmė poros eurų “komisinį” mokestį : )
 
Įsėdus į autobusą dar kartą sutikau vieną iš lietuvių, su kuria susipažinau dar oro uoste. Nuvažiavom kartu iki Paryžiaus. Ten ją pasitiko jos vaikinas. Kartu nuėjom iki arčiausios metro stotelės, kur naujas draugas man paaiškino kaip nukeliauti iki Paryžiaus centro. Grynųjų vis dar neturėjau, todėl gavau dovanų du eurus. Išsiskyrėm, likau vėl vienas. Ir štai, pirmą kartą gyvai matau traukinį po žeme. Wow. Triukšmas, skersvėjis, kažkuo dažnai smirda. Na tiek to, judam.
 
http://puu.sh/h5seF/4cf653c04c.png
 
Vos įlipus į traukinį ir atsisėdus, sutikau Valdą Adamkų. Pasisveikinti neišdrįsau.
 
http://puu.sh/h5sfA/185b07c16f.png
 
Vos keli sustojimai ir išlipu jau Paryžiaus centre. Nors gal nelabai taktiškai išsireiškiau. Paryžius neturi aiškaus centro. Sakykime, išlipau tarp daugybės žymių objektų ir pastatų.
 
http://puu.sh/h5tuJ/03da351087.png
 
Buvo jau 21-os dienos vidurdienis. Su draugu buvom susitarę, kad susitiksime miestelyje Dax, kuris yra apie 700km nuo Paryžiaus ir 30km nuo Moliets 22-os dienos vakare, kad 23-ią dienos ryte jau būti vietoje. Todėl žinojau, kad pasivaikščiojimui po Paryžių turiu parą (greičiau dieną). Pirmiausia bandžiau pranešti artimiesiems, kad esu jau vietoje. Tačiau ilgai neturėjau galimybės susisiekti su jais. Prancūziškos sim kortelės nemačiau prasmės pirkti, praeiviai kažkodėl labai nenorėjo duoti paskambinti į Lietuvą. Žinoma sakiau, kad sumokėsiu už skambutį. Po kurio laiko užsukau į McDonalds. Ten pagavau nemokamą wi-fi. Iš ten susisiekiau su artimaisiais, draugu bei žmonėmis, su kuriais turėjau susitikti Paryžiuje.
 
http://puu.sh/h5tw7/f36dd3c25c.png
 
Prieš kelionę pirmą kartą teko pasinaudoti portalo Couchsurfing paslaugomis. Ten radau vieną rusą, kuris sutiko man aprodyti Paryžių bei ukrainietį, kuris sutiko mane priimti nakčiai pernakvoti savo bute. Iki susitikimo su rusu liko kelios valandos (kol jis baigs darbą). Todėl kol turėjau nemokamą wi-fi, pasidomėjau ką netoliese galima apžiūrėti ir kur nueiti. Pirmiausia nuėjau prie Noterdamo, vėliau pajudėjau link “Operos” Apple Store, kadangi reikėjo pakrauti telefoną. Pakeliau “apžiūrėjau” Luvrą. Dėja nei Noterdame, nei Luvre viduje nebuvau. Gal laiko pritrūko…
 
http://puu.sh/h5tyI/35d12e3f1f.png
 
Pasikrovus mobilųjį, nuėjau į sutartą vietą, kur ir susitikau su rusu. Aprodė dar kai kurias įdomesnes vietas. Vėliau nuėjom į geležinkelio stotį (norėjom nusipirkti atsigerti). Išeinant iš stoties pasijutau kaip Lietuvoje. Artėjant prie išėjimo pastebėjau kairėje ir dešinėje pusėse stovinčius juodaodžius. Pro juos praėjom ramiai, tačiau jau lauke prie mūsų pribėgo vienas iš jų (jauniausias, kokių 16 metų, visas prasirūkęs) ir pradėjo man kažką piktai aiškinti. Rusas pradėjo jam kažką atsakinėti. Kaip man po to papasakojo, vaikis tiesiog norėjo, kad (ati-)duočiau pinigų.
 
http://puu.sh/h5tzF/a481a475e7.png
 
Po kelių valandų sutikau su ukrainiečiu ir iš karto pajudėjom link jo namų. Pakeliui užsukom į mažą parduotuvėle nusipirkti vakarienei ko nors. Mokėjau žinoma aš. Už arbatos pakelį, sultis, prancūzišką bagetę, mėsos gabalėlius prie jos ir sūrį sumokėjau 17 eurų. Apskritai viskas ten brangu. Tikėjausi kažko panašaus, bet vistiek…
 
http://puu.sh/h5tAH/72a2af3bd6.png
 
Ir štai mes namie. Pavakarieniavom, pabendravom. Kadangi sekančios dienos vakare jau turėjau būti Daxe, reikėjo galvoti kaip ten nukeliauti. Traukinis kainavo nuo šimto eurų. Brangu. Per portalą BlaBlaCar pradėjom ieškoti žmonių, kurie važiuoja pakeliui ir gali pavežti. Po kurio nervingo laiko, radom žmogų. Ukrainietis Prancūzijoje gyvena jau aštuntus metus, todėl vietinę kalbą moką tobulai. Paskambino ir susitarė su vairuotoju. Pastarasis važiavo į kažkokias futbolo varžybas, tiesa iš Versalio. Todėl pernakvojus atsikėlėm, ukrainietis palydėjo mane iki geležinkelio stoties, iš kur aš nukeliavau į Versalį.
 
http://puu.sh/h5tCP/b42dfd90e3.png
 
Ten aš buvau dvi valandos iki susitikimo su vairuotoju. Ant kojos vėl pradėjau jausti nuospaudą, kuri atsirado dar prieš porą savaičių. Vaikščioti vis sunkiau. Dešimt kartų pasitikslinau praeivių ar tinkamoje vietoje laukiu. Jaudinausi, kad niekas neatvažiuos. Neatsimenu, ar turėjau kokių vairuotojo kontaktų.
 
Ir valio, matau pravažiuojančią Audi, kuri sustoja reikiamoje stotelėje. Prieinu, susipažįstu ir pradedam judėti. Kelionė ilga (8val.) ir gana nuobodi, kadangi vaikinas (apie 22 m.) beveik nekalba angliškai.
 
http://puu.sh/h5sgv/5d02956981.png
 
Ir štai pagaliau mes “kažkur” Dax’e. Kelyje pradėjau tiksliau derinti su draugu, kur tinkames. Pranešė, kad lauks McDonaldse. Jis ten neva vienintelis. Bus lengva rasti. Nurodžiau vairuotojui adresą, kuri davė draugas ir nuvežė būtent ten. Atsisveikinom su juo. Beje kelionė kainavo apie 45 eurų.
 
Nuėjau į McDonalds’ą. Draugo žinoma neradau. Bet yra wi-fi. Paskambinau, dar kartą pasitikslinau kur jo ieškoti. Vietiniai pasakė, kad Dax’e McDonalds’ų yra bent trys. Dar po 45min nutarėm susitikti geležinkelio stotyje (ji čia vienintelė). Nuėjau į stotį, laukiu 5min, 10, 20… Pradedu jau nervintis. Miestelis nejaukus, aštunta vakaro, tuoj pradės temsti. Nutariau vėl nueiti iki McDonalds ir paklausti, kur jis. Nuėjus 100 metrų nuo stoties, matau, kad kažkas mojuoja. Draugas. Valio. Nuotaika ženkliai pagerėja. Nueinam užkasti į McDonald’ą, nes… pigu ir wi-fi. Iš ten paskambinam stovyklai. Susitariam, kad mus paims iš stoties ir nuveš iki vietos už 30 eurų. Tinka.
 
Sulaukėm automobilio, nuvažiuojam į mišką, išlipam. Ir… mums pasisekė. Buvo jau apie 10 val. vakaro (penktadienis). Būtent kas penktadienį vyksta didžiausi vakarėliai, kadangi “pamaina” keičiasi. Vieni turistai rytoj išvyksta, kiti atvyksta (čia mes kiek per anksti atvykom). Todėl vos išlipus iš automobilio pasijutom kaip “American Pie” filme. Aplink visur simpatiški žmonės (tiek merginos, tiek vaikinai), daug alaus, riedlentės, beer-pong, garsi muzika, minkštas smėlis. Visi be galo draugiški ir linksmi. Nuvedė mus iki mūsų palapinės, kur jau gulėjo mūsų kaimynas (palapinė trivietė būtent mūsų). Tai buvo šešiolikametis iš Vokietijos. Beje, vidutinis amžius daugmaž kaip mano, apie 22 metų. Jauniausias šešiolikos - vyriausias - keturiasdešimt trijų. Susipažinom ir pradėjom linksmintis. Gal geriausiai atmosferą perkels šie filmukai. Kai kur čia esu ir aš.
 
https://www.youtube.com/watch?v=ivCFb6DzYxg
 
https://www.youtube.com/watch?v=IMMh9ziarGk
 
http://puu.sh/h5shX/49c47dc1dd.png
 
Iš lietuvių buvome tik mes dviese. Visi kiti - ispanai, prancūzai, vokiečiai (jų daugiausia), čekai, lenkai, rusai… Kalbėjome žinoma visi anglų kalba. Kas kaip galėjo… Ir štai atsikėlus šeštadienio ryte nepastebėjome jau nieko iš tų, su kuo bendravom naktį. Vietoj jų matome daug nepažįstamų žmonių, kurie ką tik atvyko ir dar atvyksta. Kasdien turėjome surfinimo pamokų ir šiaip žaidimų. Kartu su mumis miške įsikūrusios ir kitos stovyklos. Kartais varžėmes ir prieš jas.
 
http://puu.sh/h5slN/884cc8a34e.png
 
http://puu.sh/h5smO/f9cf1c3f99.png
 
http://puu.sh/h5snS/886be9636c.png
 
Per savaitę turėjom dvi ekskursijas. Vieną - į Prancūzijos gana prabangų miestelį Biarritz, kitą - į Ispaniją, San Sebastian’ą. Šiame mieste pasitikom labai gražų saulėlydį ir apie pirmą nakties pajudėjom atgal į Moliets. Buvo tikrai daug įspudžių, įvykių, ir pažinčių. Gaila tik dėl to, kad nemokėjau (iki šiol nemoku) plaukioti, todėl negalėjau pasimėgauti banglentėmis. Tik išbandžiau savo jėgas vieną kartą. Nelengva. Baisu.
 
http://puu.sh/h5tDS/bc2c7f850d.png
 
http://puu.sh/h5sjo/420863b54e.png
 
Ir štai atėjo sekantis savaitgalis, kai vėl keičiasi pamaina. Žinoma, kas nori, už papildomą mokestį, lieka. Turėjom išvykti šeštadienį, bet nepavyko. Penktadienio vakare per BlaBlaCar pradėjau ieškoti vairuotojų, kurie važiuoja link Paryžiaus sekančią dieną. Nieko neradau. Radau tik vieną moterį, kuri su vyru važiuoja sekmadienį po pietų. Tiek to, tinka. Kaina apie 50 eurų. Kaip susisiekti su vairuotoja? neaišku.
 
 
 
Iiiilgai ieškojau per visas stovyklas pracūzų, kurie galėtų padėti. Ir po geros valandos radau automobilį su prancūziškais numeriais. Prie jo ilsėjosi jaunuolių kompanija. Pavyko susitarti angliškai. Jie susisiekė su moteriške ir organizavo man vietą automobilyje. Už tai nuoširdžiai padėkojau ir įteikiau lietuvišką šokoladą. Vėliau teko prie jų trumpam grįžti. Klausė, ar neturiu dar šokolado, labai skanus.
 
Ir štai dar kartą pernakvojau palapinėje, papusryčiavau (beje pusryčiai ir dvi nakvynės mums gavosi nemokamai). Greičiausiai organizatoriai (visokie hipiai) nelabai pergyvena dėl to, o gal tiesiog pamiršo. Puiku, nes papildoma nakvynė, jei neklystu, 10-15 eurų.
 
Mane nuvežė reikiamu adresu ir viskas prasidėjo iš naujo. Dvi valandos laukimo, pergyvenimo ar laukiu tinkamoje vietoje, itt. Tik čia situaciją apsunkino tai, kad praeivių beveik nebuvo, o tie kas buvo, angliškai beveik nešnekėjo. Bet štai, atvažiavo reikiamas Renault. Kartu su manim ten pat įsėdo dvi merginos. Viena pusę kelio verkė, kita - juodaodė. Labai nemaloni. Kelionė trūko apie 9 val. Ir pagaliau aš vėl Paryžiaus centre.
 
http://puu.sh/h5t4z/0d4229ad83.png
 
Beveik kiekvieną naktį Moliets’e sėdėjom papludimy, kur vėsoka ir pučia vėjas. Todėl nenuostabu, kad peršalau. Paryžiuje atsiduriau apie 23:30. Nuėjau iki vienos iš kavinių, kad vėl pagauti wi-fi. Kur nakvoti neturėjau, todėl nutariau praleisti naktį gatvėje, vaikštant po naktinį Paryžių. Lyg ir romantiška.
 
Per Maps’us pastebėjau, kad randuosi visai arti Eifelio bokšto. Nutariau ten pirmiausia ir nueiti. Pakeliui teko sutikti nemažai jaunuolių, kuriuos stengdavau apeiti. Ir matyt neveltui. Tik vėliau sužinojau (jau Lietuvoje), kad vaikščiojau gana pavojingame rajone, kur “karaliauja” juodaodžiai. Esu pavargęs, su nuospauda, peršalęs, šiek tiek alkanas… Ir po 30 min. pagaliau matau danguje prožektorių ir už kelių minučių patį Eifelio bokštą. Mačiau jį iš tolo prieš savaitę, bet čia jis arti, naktį, apšviečiamas. Wow. Priėjau arčiau prie jo. Jis milžiniškas. Ten vėl kelis kartus prašė cigaretės. Išgirdus atsakymą “nerūkau”, manęs jau kurį kartą paklausdavo “o gal išgerti ko turi, alaus, ko nors stipresnio?”. Ir tokių “gaujų” buvo visai nemažai aplink bokštą, po juo. Padariau porą nuotraukų ir pajudėjau toliau.
 
http://puu.sh/h5t5F/cf312b1968.png
 
http://puu.sh/h5t6E/e9b5fabf10.png
 
Toliau, reiškia ten, kur kojos eina. Juk turiu dar visą naktį priešaky. Nuėjus 300 metrų nuo Eifelio bokšto prie šiukšliadėžių pastebėjau gaują žiurkių. Vėliau dar nekartą mačiau panašų rėginį. Dar už kelių šimtų metrų pastebėjau gulintį girtą benamį ir šalia stovintį vyriškį, kuris garsiai ant jo rėkė. Nuėjau iki Triumfo arkos, kur nutariau pailsėti.
 
http://puu.sh/h5tFX/b117c05d23.png
 
http://puu.sh/h5t7h/1bb7e8ccc1.png
 
Laikas ėjo labai lėtai. Nuėjau prie eliziejaus laukų. Buvau čia prieš savaitę, ne naktį. Ir dieną jie gražesni. Vaikščiojau kaip įmanoma lėčiau, todėl per visą “alėją” praeidavau per 30 min. Bevaikštant eilinį kartą, į kitą pusę, žmogus sėdintis ant suolelio, paprašė pagalbos. Priėjau. Paklausė kaip praeiti iki Eifelio bokšto. Kadangi pats ką tik ten buvau, paaiškinau, parodžiau telefone žemėlapį. Pabendravom. Tai buvo lenkas, kuris prieš pusmetį paliko šeimą ir turtą ir iškeliavo “bet kur”. Papasakojo kaip išgyvena, ką galvoja apie Prancūziją ir pačius Prancūzus. Palinkėjom vienas kitam gero kelio ir išsiskyrėm. Po keliolikos minučiu, tuose pačiuose eliziejaus laukuose mane pašaukė du jaunuoliai. Neskubant priėjau prie jų. Pokalbis buvo gana keistas ir įtartinas (kaip ir patys jaunuoliai).
 
Jie: Labas, atrodai išsiblaškęs, ar viskas gerai?
Aš: Taip, tiesiog vaikšioju, kvepuoju grynu oru
Jie: Iš kur esi?
Aš: Lietuva, Vilnius
Jie: O, ar gera ten?
Aš: Visai smagu
Jie: Ką gero galima pamatyti?
Aš: Daug ką. Geriau vieną kartą atvykti ir pamatyti. Rekomenduoju
 
Viso pokalbio metu mačiau, kaip bėgioja jų akys ir dažnai pažiūri vienas į kitą. Pajutau kažką nesmagaus ir pasakiau, jog skubu ir atsisveikinau.
 
http://puu.sh/h5tH3/a80b29f663.png
 
Buvo čia apie 3 nakties. Norėjau taip pat įgyvendinti savo “svajonėlę”. Papusryčiauti kaip tikras prancūzas. Paragauti kroasano.
Pajudėjau toliau nuo eliziejaus laukų. Tenka pripažįnti, jog naktinis Paryžius yra gana baugus ir nejaukus miestas. Žmonių (kaip nekeista) vienetai, gatvės tuščios, o seni pastatai yra neapšviečiami, todėl tamsoje atrodo kaip iš siaubo filmų.
 
http://puu.sh/h5t8v/4c59157fa5.png
 
Apie penktą valandą pradėjau domėtis, kur galima papusryčiauti kuo pigiau ir greičiau (buvau jau gerokai išalkęs). Po kurio laiko radau vieną kavinukę, kur labai mandagus ir linksmas vyrukas (greičiausiai savininkas) pasakė, jog atsidaro septintą. Nuėjau ant suolelio ir netyčia užmigau. Atsibudau penkias minutes iki septintos. Greitai nuėjau į tą pačią kavinukę. Buvau ten penkias minutes po septintos ir deja, jau buvo maža eilė. Nepavyko būti pirmu pirkėju. Tiek to, užsisakiau arbatos su bandele ir sultimis. Visiškai nesotu, bet užtat turiu nuotrauką instagramui.
 
http://puu.sh/h5t9x/36d3e715f0.png
 
Vėliau vėl pajudėjau link McDonalds’o, kur manęs laukė tualetas ir nemokamas wi-fi. Ant patogios kėdės užmigau. Atsibudęs vėl nuėjau į Apple Store pasikrauti telefoną. Sekantį rytą turėjau būti autobusų parkinge, iš kur mane nuveš į oro uostą. Galvojau kuo užsiimti. Vėl nuvykau prie Eifelio bokšto, papietavau sumuštiniu su sultimis, dar pasibasčiau po miestą.
 
http://puu.sh/h5tbt/d61f0f5733.png
 
Ir štai pagaliau vakaras. Kur nakvoti aš vis dar neturėjau. Miegojau per paskutines dvi paras porą valandų. Kažkodėl pradėjau nekęsti Paryžiaus. Tapau dar piktesnis ant visko. Nuėjau prie eliziejaus laukų, nes ten yra McDonalds, kuris veikia net iki trečios nakties. Nusipirkau šalia esančioje parduotuvėje keksiukų ir sulčiu. Nuėjau i McD antrą aukštą ir pradėjau vakarieniauti. Vėliau pabandžiau užmigti. Pusvalandžiui užmigti pavyko. Netoliese sėdėjo vyriškis, kuris taip pat kelias valandas sėdėjo, vėliau užmigo.
 
http://puu.sh/h5tco/5a64e33941.png
 
 
Trečią valandą, po uždarymo, nuvykau link parkingo. Ten jau buvo keli baltarusai, kurie keliavo pro Vilnių į Baltarusiją, lenkas, kuris keliavo pro Vilnių į Lenkiją ir benamiai. Dar pasivaikšiojus dvi valandas aplink parkingą grįžau, sulaukiau autobuso ir nuvykau link oro uosto. Skrydis buvo be nuotykių. Namo grįžau pavargęs, bet laimingas ir su kruva atsiminimų.
 
Atsiprašau už klaidas, jei tokias rasite. Nesitikėjau, kad užtruksiu tris valandas. Mielai atsakysiu į Jūsų užduotus klausimus.

paprasta, neduok meskeres duok zuvi, bus maziau konkurentu

Sveiki, visų pirma noriu pranešti jog rašau telefono pagalba, tai gali būti klaidų. ;)
 
Trumpai papasakosiu ką veikiau Lietuvoje iki išvažiavimo ir kodėl sumaniau išvažiuoti. Jau trys metai kaip Lietuvoje dirbu renginių organizavimo įmonėje. Mano pareigos DJ, garsistas, šviesų operatorius renginiuose. Dirbu komandoje su renginių vedėju. Vestuvės, jubiliejai, įmonių renginiai bei sąskrydžiai. Hobis tapo mano mylimu darbu. Man šiuo metu 22 metai. Šiuo darbu nesiskundžiu ir tikrai eina uždirbti. Bet... tai yra sezoninis darbas. Nuo gegužės vidurio iki rugsėjo galo kažkur tai. Po to naujų metų sezonas. Gruodis ir nepilnas Sausio mėnuo. Dirbti tenka pagrinde penktadieniais ir šeštadieniais. O kai nėra renginių tenka sedėti be darbo. Buvau susiradęs dar papildomą darbą fizinėje apsaugoje.. taip ir sukausi visus metus. Atėjo Sausio mėnuo.. renginiai baigėsi.. apsauga jau įkyrėjo iki gyvos galvos.. pradėjau susirašinėti su geru draugu iš UK. Sako varyk pas mane. Pabūsi iki Gegužės mėn., grįši atgal ant renginių sezono. Darbo bus sako fabrike kur ir pats dirba. Nu kažkaip galvojau.. ką aš čia sedėsiu dbr tuos tris mėn už 1200lt.. nuoma,viskas kita.. ir nusprendžaiu lėkt į Angliją. Beje,Anglijoje esu buvęs vienai vasarai padirbėti. Pasisekė labai gerai. 7 savaites prabuvau. Dirbau pas Anglus. Parsivežiau netoli 10K lt. Nusipirkau bilietus Vasario 26d. ir pradėjau laukt skrydžio..
 
DIENA KAI TEKO IŠSKRISTI
Į Angliją skridau su lėktuvu pirmą kartą, o šiaip lėktuvu trečią. Skrydis su RyanAir iš Rygos oro uosto. Lagaminas sukrautas. Įsėdau į mašiną ir draugas nuvežė. Iki skrydžio dar gera valanda. Skrydis 11:25 turėjo būti. Praėjau visus check in ir laukiu jau prie vartų. Likus iki skrydžio nebedaug laiko per garsiakalbius praneša jog skrydis vėluos dėl oro sąlygų. Lauke didelis rūkas buvo.. visi sunerimę.. nu nieko galvoju, laukiam.. tylu.. tylu.. jau koks pusvalandis praėjo. Tylu. Ekranuose vis rodo , kad skrydis delayed vis dar ir dar pusvalandžiui.. O aš Anglijos laiku 14:25 turėjau jau bilietus autobuso iš oro uostą į Norwich miestą pas draugą nusipirkęs.. vis žiūriu žiūriu, kad spėčiau.. galiausiai išgirdom jog mūsų lėktuvą nukreipė į Vilnių nes Rygoje negali nusileisti niekaip.. prasidėjo nerimas pas visus. Tai kada skrydis ir t.t Tai galiausiai lektuve jau buvau 15:10 mūsų laiku.. skrydis šiaip turėjo būt 11:25.. beveik 4h vėlavo.. nu nieko skrendam.. jau į autobusą nebespėsiu niekaip. Kišenėje 40 svarų. Lagamine du blokai cigarečių ir 200g tabako. Nu galvoju užteks pinigų pavalgyt ir nusipirkt kitą bilietą pas draugą.
 
IŠLIPIMAS ORO UOSTE
 
Ohoo.. buvo pirmi žodžiai. Toks didelis Londono Stansted oro uostas. Kaip čia nepasiklysti.. pradėjau sekt visą bandą išlipusią iš lektuvo. Visi eina kažkur tai , einu ir aš :D atėjom pasų patikrinimo punktą. Eilės didelės. Praėjau šiaip ne taip. Viskas aš jau stoviu vienas tarp begalės žmonių. Jau nebėra ką sekt. Nes visi kas kur savo reikalais. Anglų moku gan gerai . Tai pagal užrašus susiradau kaip išeit normaliai į lauką , nes norėėėjau betkaip rūkyti.. Susiradau. Surūkiau dvi cigaretes. Pagalvojau. Pamasčiau jog viskas, aš nebe Lietuvoje. Aš Londone. Reikia pradėti veikt protingai ir stengtis pasiekt galutinį tikslą - draugo namus. Su juo susisiekt nėjo, nes darbe. O mano telefonas išsikraudinėjo. Bėda su juo, baterija prastai laiko. Užsirašiau jo nr.ant lapuko ir įsidėjau į striukę. Jeigu išsikrautų telefonas ir po to galėčiau susisiekt su juo. Pradėjau ieškot kur nusipirkti National Express autobuso bilietų į Norwich.
 
PRATĘSIU UŽ KOKIO PUSVALANDŽIO.
Nu va,bandau rašyti toliau. Susiradau el. aparatą kur galima nusipirkti bilietus, tai iš naujo vėl nusipirkau bilietus į Norwich, to dar nežinojau jog su senu bilietu pavėluotu galima važiuoti, primokėjus papildomai penkis svarus. Iki sekančio išvažiavimo dar dvi valandos. Pradėjau kimarinti, rūkyti,ir šiaip vaikščioti po oro uostą. Už kokio pusvalandžio paskambino draugas, pasakiau kaip viskas išėjo, sako nieko nepadrysi, visko būna, tik jis paprotijo nueiti į National express kioską ir ten pasakyti kaip buvo, gražino man pinigus už tą naują bilietą. Buvau laimingas, nes sutaupiau 28 svarus. Nuėjau po to į Burger Kingą pavalgyt, nes visa diena be maisto.
 
Įsėdau pagaliau į autobusą ir prasidėjo kelionė pas draugą. Kelionės trukmė apie 4h. Norwichiaus stotelėje buvau jų laiku 23:10. Telefonas jau buvo išsikrovęs prieš kokias 5 min. Bet gerai jog buvo stotyje žmonių ir davė paskambint draugui. Nors jau draugas pats ruošėsi lėkti į stotį, nes man skambino, o telefas išjungtas buvo. Už gero pusvalandžio aš jau šiltai sedėjau pas draugą ir gurkšnojom alų bei dalinausi įspūdžiais.
Draugas pasakė, jog poryt varom visai į kitą Anglijos pusę, į kitą darbą. Neteks dirbti Fabrike, rado skelbimą kur kur kas geriau ir normaliai moka. Nu ką galvoju aš, bandom. Dirbt juk atvažiavau. Nusipirkom bilietus , ant jų išleidom po 40 svarų. Už viską draugas mokėjo, nes aš nebeturėjau nieko beveik. Vasario 28 dieną prasidėjo kelionė į nežinią. Žinojom tik miestą, ir telefono numerį kam pasiskambint kai jau nuvyksime bei plius minus adresą. Kelionė prasidėjo 7h ryte. Pirmiausia reikėjo pasiekt Londoną, Visctoria station. Po to ten palaukus valandą sėst į sekantį autobusą ir lėkt į galutinį mūsų tašką. Keliavom ilgai. Galutinio taško stotelėje buvome apie 19h. Paskambinom duotu numeriu, pranešti jog mes esame stoty. Atsiliepęs žmogus sako, tuoj atvažiuos vyrai pasiimt jūsų, būkite būtent ten. Nu ką, sėdim ir laukiam.. pusvalandis prabėgo.. nieko.. sakau draugui gal paskambink, pasiteirauk kas kaip. Jis sako, nebijok, atvažiuos.. sėdim ir laukiaum toliau. Jau 20h.. šalta.. cigaretė po cigaretės.. draugas sugalvojo jau pats paskambinti be mano paraginimo.. ir ką jūs galvojat? Telefonas už ryšio zonos ribų.. beliko sedėt ir laukt.. 21h...22h..23h.. nebežinom ką daryti.. telefonai jau miršta.. sakom reikia bandyti kažkaip patiems nusigauti į tą vietą.. pasižiūrėjom per navigaciją maždaug koks atstumas, ir parodė jog apie 20 mylių.. bandom skambinti taxui.. taxas sako 60 svarų. O pas mus bendrai tik 43 svarai.. perskambinę visus taxus šiaip ne taip vieni pasisiūlė nuvežti už 45 svarus, bet tiek neturim. Sakom please for 43.. sako NO. Call us back when you have 45.. galvoju nu ir daunai tie anglai.. Tai ėjo žmogus pro stotį pardaviau cigarų pakelį už 3 svarus. Atvažiavo taxas ir pradėjom ieškoti tos vietos, šiaip ne taip radom. Ten buvo vienas iš daugelio namas, kuriuose yra apgyvendinti darbuotojai lietuviai. Nuvažiavę vos prisibeldėm, nes visi buvo užbaliavoję,girti jau miegojo. Valandų buvo apie pusę pirmos. Iš šios xatos ir turėjo kažkas atvažiuot pasiimt mūsų, bet deja visi girti.. Nu mus paguldė, sako rytoj 6 h keliamės, 6:30 išvažiuojam į darbą. Sako apsirenkit šiltai bei neparšlampamai. Nu tą žinojom priešvažiuojant, tai draugas parūpino guminius, ir t.t
 
PIRMA DARBO DIENA
Nuvažiavom, užpildėm trumpą Induction, sužymėjom varneles kad tą ir tą perskaitėm. Davė aprangą vis dėl to naują ir sako eikit dirbt. O darbas montuoti saulės baterijas. Darbas lauko sąlygom, nesvarbu lietus ar sniegas. Reikia dirbti. Nuo 7 h iki 19h. Du breakai yra po 30 min. Darbas be išeiginių, jeigu reikia laisvadienio reikia prašyti, neatvykus į darbą, 50 svarų bauda. O į dieną uždirbdavom po 65 svarus. Bet nekainavo apgyvendinimas. Kelionė simboliškai ten po kelis svarus į darbą. Nu ką pradėjom dirbti. Apsipratom, darbas nebuvo lb sunkus, ir nieks nestovėjo už nugaros ir nevertė dirbti. Būdavo laiko ir pakimarinti.. Ir prasidėjo rutina.. darbas, namai, darbas.
 
TAI, DĖL KO TENKA VAŽIUOTI NAMO
 
Grįžus po devintos darbo dienos be išeiginių pasijutau nekaip. Pilve pajutau nežmoniškus skausmus. Išgėriau vaistų , nieko nieo nevalgęs nuėjau gult, /sakau užmigsiu, atsikėlęs ryte į darba pasijusiu geriau.. bet deja.. buvo dar blogiau.. visi išvažiavo į darbą aš likau raitytis iš skausmo namie.. visą dieną negalėjau užmigt.. gėriau vaistus. niekas nepadėjo.. maniau jog kažkas blogai su apendicitu.. vakare grįžęs draugas pamatęs mane iškart iškvietė medikus.. atvarė medikai ir maždaug taip pat nusprendė jog apendicitas, sako reikia būtinai važiuoti į ligoninę.. sutikau, nes skausmas toks, jog norėjosi numirti.. Pasiėmiau piniginę ir telefoną su pakrovėju ir išvažiavom. Ligoninėj atliko tyrimus, uždavė daug klausimų, davė daug vaistų ir užmigdė.. Ryte laukė operacija.. Sako apendicitas tau. Sakau nu ok, operuokit.. Pabudęs iš po operacijos pasijutau geriau, bet jautėsi pjūvio skausmas. Daktaras atėjęs sako, tau ne apendicitas buvo, o kažkokia inekcija žarnyno .. darė laroscopia ar kažką panašaus, sunku buvo suprast man po prabudimo tuos angliškus ligų terminus.. pjūvis didesnis nei per sprindį buvo ir yra šiuo metu.. penkias dienas negalėjau valgyti.. netekau kokių 6 kg .. ligoninėje pragulėjau 10 dienų.. neturėjau jokio insurance, nei tos Europinės kortelės iš Lietuvos pasiėmęs.. Manęs klausė ligoninėje apie tai, bet sakau nieko neturiu. Tai aš jiems tik v.p pasakiau ir gimimo metus ir tiek.. manau gal neteks susimokėti kosminės sumos už gydimą.. Vakar mane paleido jau.. jaučiuosi 7/10. Dirbti nebegaliu. 3 mėnesius nieko sunkaus negaliu kelti.. Dabar laukiu 560 svarų iš darbdavio ir noriu kuo greičiau grįšti namo... Grįšiu ne tik su nuotaika , kad viskas išėjo lievai, bet ir su boga sveikata..

Na kaip ir minejo minde1979 jei galvojat, kad cia dideles problemos,kad pana paliko ar 1000 euru skoloj esat, tai tikrai nemate gyvenimo esat ir tokios problemos yra tik gelytes palyginus... Pats tuo isitikinau kai gydytojo kabinete isgirdau siaubinga diagnoze. To uzteko, kad prareget ir i pasauli pazvelgti kitaip bei dziaugtis kiekviena nauja diena.
Visos tokios problemos jeigu jas galima pavadinti problemomis-issprendziamos. Priklauso tik nuo to ar pasiruose patys ideti daugiau pastangu,kad jos issisprestu.
Visiems linkiu geros sveikatos ir jei bus jos, tai bus ir pinigu ir mergu ;)

Sveiki,
 
Neužilgo turėtų atsirasti preliminarios 2014 metų deklaracijos, o kaip pastebėjau yra nemažai tokių, kurie visiškai nenutuokia kaip tai padaryti ir užpuola su daugybe klausimų bei prašymais sukurti pamoką. Tikiuosi ši tema duos naudos tiems, kurie dar tik pradėjo veiklą.
 
Taigi, kai tik bus pranešta, jog jau yra preliminarios deklaracijos, reikėtų elgtis šitaip:
 

Prisijungti prie deklaravimas.vmi.lt su savo el. bankininkyste ar kita galima priemone.

Kuomet po prisijungimo patenkate į EDS puslapį, matote skiltį Dokumentų teikimas:
 

 

Spauskite pridėti dokumentą ir tuomet atsiras pasirinkimas Preliminarios deklaracijos. Spauskite jį.

 
Pasirinkite GMP_308 formą ir turėtų atsirasti deklaracijos langas.
 
http://i.imgur.com/enBKtN7l.jpg
 
Kaip matote, viršuje yra keletas skyrelių (Tabs). Jums atsidarys pirmasis, kuriame reikia suvesti savo asmeninius duomenis. Ten, manau, patys susigaudysite.
 
Jeigu tais metais, kuriuos deklaruojate dirbote samdoma darbą ir taip pat užsiėmetė individualia veikla, pas Jus turėtų likti 4 tabai (kaip paveikslėlyje). Tačiau, jeigu Jūs esate studentai ir mokėjote už mokslą, dirbote užsienyje, tuomet bus daugiau jų. Pereikite per tabus ir pažiūrėkite, kurie Jums yra neaktualūs ir ištrinkite juos (spausdami viršuje X). (308_01 , 308_02 privalo būti)
 
Taigi grįžkime prie individualios veiklos.
 
Kuomet jau priėjome patį individualios veiklos deklaravimą, žiūrim vėl į paveikslėlį.
 

 

V1 langelyje įrašykite pajamų rūšies kodą (Greičiausiai Jūsų bus 93, tačiau dėl viso pikto pačioje apačioje šalia * pasižiūrėkite kokiai priklausote).
V2: Jūsų veiklos rūšies kodas, kurį rasite EVRK saraše, kuriame ieškojote prieš išsiimant veiklą. (Šis langelis berods automatiškai bus užpildytas)
V3: Keliose valstybėse užsiėmėte veikla (greičiausiai 1)
V4: Galite palikti tuščią, galite įrašyti LT jeigu dirbote Lietuvoje.
V5: Įveskite savo GPM tarifą (5 arba 15(laisvųjų profesijų atstovams))
V6: Jūsų gautos pajamos per mokestinius metus
V7: Patirtos išlaidos, arba jei tokių nebuvo, įveskite sumą, lygią 30% nuo pajamų)
V8 Pasiskaičiuoja automatiškai
V10: Čia yra automatiškai paskaičiuojamos ir rašomos Jūsų apmokestinamos pajamos, nuo kurių ir mokėsite mokesčius.
V17: Atskaitymų požymis (t.y. reiks pasirinkti kokias išlaidas naudojat faktines ar 30%)
V18: Atskiru langeliu išskiriama mokėtinų PSD ir VSD suma kurią galima traukti į išlaidas

 
Kiek žemiau matote pasirinkimą taikomo apskaitos principo. Pažymėkite kurį taikote.
 
Kuomet viską suvesite, viršuje spauskite šauktuko ikoną. Apačioje turi rašyti jeigu kažkur padarėte klaidą ar neužpildėte. Kuomet viskas gerai užbaikite deklaraciją.
Kai sulauksite, jog Jūsų deklaracija yra patikrinta ir priimta, Jums reikės susimokėti mokesčius.
 
GPM mokesčių inspekcijai, įmokos kodas 1441
VSD sodrai, įmokos kodas 292
PSD sodrai, įmokos kodas 343
 
Sodros surenkamosios sąskaitos pagal bankus: ČIA
VMI surenkamosios sąskaitos pagal bankus: ČIA
 
Taigi tiek, jei kas pastebėsite klaidų ar kažkokių neatitikimų, praneškite, pataisysiu.
 
P.S. Konsultacijų mokesčių klausimais neatlieku, visus rūpimus klausimus rašyti temoje.

Na kaip ir minejo minde1979 jei galvojat, kad cia dideles problemos,kad pana paliko ar 1000 euru skoloj esat, tai tikrai nemate gyvenimo esat ir tokios problemos yra tik gelytes palyginus... Pats tuo isitikinau kai gydytojo kabinete isgirdau siaubinga diagnoze. To uzteko, kad prareget ir i pasauli pazvelgti kitaip bei dziaugtis kiekviena nauja diena.
Visos tokios problemos jeigu jas galima pavadinti problemomis-issprendziamos. Priklauso tik nuo to ar pasiruose patys ideti daugiau pastangu,kad jos issisprestu.
Visiems linkiu geros sveikatos ir jei bus jos, tai bus ir pinigu ir mergu ;)

Pastaruoju metu Lietuva (ir lietuviai, gyvenantys užsienyje) kalba apie šauktinių kariuomenę, garsiai diskutuoja – reikia ar nereikia to Lietuvai, moterys „matuojasi su vyrais“ tam tikrų organų (kurių jos net neturi) dydžiais ir panašiai. O aš nusprendžiau paaiškinti, ką reiškia skirtumas tarp „samdinio“ (kuris atlieka viską už pinigus) ir „patrioto“ (kuris dirba iš idėjos) versle.
 
Šiek tiek istorijos
 
Porą šimtų metų prieš mūsų erą, gyveno toks karvedys, vardu Hanibalas Barka (Hannibal Barca). Na, jis buvo ne šiaip sau „karvedys“, o iki šiol laikomas vienu iš geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Tai žmogus, vadovavęs milžiniškai armijai (daugiau kaip 40,000 karių), nužygiavęs per Alpes iš Ispanijos į Italiją, įsitvirtinęs ten ir nepatyręs didesnio pralaimėjimo daugiau kaip 10 metų. Ir žinote, kas dar įdomu? Jo armijoje nebuvo patriotų. Juos motyvavo asmeninė nauda, nuotykiai ir galimybė plėšikavimo metu pasisavinti grobį. Atsižvelgdamas į savo karių poreikius ir norus, Hanibalas, būdamas tikru lyderiu, suprato, ko reikia kariams ir atitinkamai koregavo savo karinę taktiką bei strategiją, kad patenkinti armiją.
Jeigu Hanibalas būtų kiek blogesnis lyderis, negalėjęs pasiūlyti savo kariuomenei galimybių praturtėti – vieną rytą jis, greičiausiai, būtų prabudęs stovykloje visiškai vienas. Nors, turbūt, iš viso nebūtų prabudęs. Bet dabar – ne apie tai.
 
Kai Romos kariai (patriotai) užpuolė Šiaurės Afriką, Hanibalas buvo priverstas sekti iš paskos ir ginti gimtąjį kraštą. Tai parodė, kad jis irgi turėjo savyje šiokį-tokį „patriotizmą“. Kas jį, manau, ir susilpnino. Be to, Hanibalas patyrė kariuomenės sumažėjimą, nes Roma pasiūlė jiems didesnius pinigus. Na, taip jau nutinka su samdiniais. Tačiau didžiausias minusas – patriotizmas, pakišo koją vienam geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Jeigu jis nebūtų kreipęs dėmesio į veiksmus Šiaurės Afrikoje – jo kariuomenė ir toliau galėjo šluoti itališką auksą (Italijoje, beje, Hanibalas taip ir nepralaimėjo nei vieno didesnio mūšio per 13 metų). O vėliau – pasukti dar kur nors. Girdėjau, kad Šveicarijoje visai neblogai…
 
Versle galioja tokios pačios taisyklės. Samdinį labai lengva pasamdyti ir motyvuoti. Jis daro tai, ką daro, ir daro tai už pinigus. Jam nereikia (ir jis nesiekia) pripažinimo. Jam nereikia kažkokių „bonusų“, sveikatos draudimo; jam nereikia įmonės vakarėlių, stalo teniso ir panašiai. Jis pats pasirenka savo gydytojus, pats pasirenka su kuo švęsti, kur švęsti ir kada tai daryti. Jis pats save motyvuoja, nes siekia kuo didesnio „grobio“, konkurentų „triuškinimo“ ir savo „asmeninių pajėgumų didinimo“.
 
Galbūt ironiška, tačiau anksčiau aš buvau patriotas. Visuomet stengiausi padaryti daugiau įmonėms, dirbdavau po 16-18 valandų (tikrai taip), atiduodavau save visą, nes tikėdavau kompanijomis ar jų savininkais. Ir kiekvieną kartą pamatydavau, kad tokios pastangos nėra vertinamos, nėra pastebimos ir niekam neįdomu, ką darai. Dirbdamas tokiais kiekiais, aš strateguodavau kaip karo lauke – ką reikia daryti, kaip tai daryti, kiek tai kainuoja, ir ar iš viso tai daryti. Teko ne kartą matyti, kaip verslininkai priima tikrai blogus sprendimus ir taip nužudo savo verslą. Teko mėnesiais laukti savo atlyginimo ir prašyti darbdavių atlyginimo kaip išmaldos, o ne atlygio už atliktą darbą.
 
Tačiau tie laikai senokai baigėsi. Dabar, tie, kurie nori mane matyti savo gretose – išsitraukia piniginę. Dabar – aš esu „samdinys“. Kuo aš esu pranašesnis už „patriotą“?
 
Su samdiniais lengviau dirbti
 
Dauguma vadovų kaip mano, kad su samdiniais sunku dirbti. Tačiau tai yra greičiau dėl to, kad jie negali susitaikyti su tuo, jog samdiniai dirba taip, kaip jie tai skaito reikalinga: ateina į darbą tada, kai tai yra patogu; niekam per daug neaiškina, ką jie daro; visada sako tai, ką galvoja; labai gerai sutaria su visu kolektyvu (na, beveik visu, išskyrus „patriotus“); niekam neteikia ataskaitų (žinoma – išskyrus tuos, kas moka pinigus) ir taip toliau. Tačiau jie praktiškai visada atlieka savo darbą puikiai. Po labai trumpo laiko tarpo galima pamatyti samdinių darbo rezultatus, suprasti, kas vyksta ir kodėl taip yra. Jie labai greitai nurodo įmonės silpnąsias vietas, pateikia efektyvius problemų sprendimus ir padeda verslui augti. Kai kurie samdiniai specializuojasi „konkurentų triuškinime“, tačiau tai daro daugiau iš asmeninio pasitenkinimo, nei už pinigus. Tai – savotiškas „priedas“, kurį gaunate priimdami samdinį į savo „armiją“.
 
Jeigu vadovai mato ir supranta tokį požiūrį bei darbo stilių – tai viskas yra labai paprasta ir suprantama: samdinys dirba dėl asmeninės naudos (žr. aukščiau). Ir galimi tik du scenarijai:
 


 
Samdinio darbas sukuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei yra jo kaina;

arba
 


 
Verslo vadovai mano, kad samdinys nesukuria pridėtinės vertės arba jo kaina yra per didelė.

Pažiūrėkime į tai iš verslo savininkų perspektyvos: jeigu pas Jus būtų pardavėjas, kuris niekaip nepateisina lūkesčių ir savo kainos – juk atleistumėte jį be jokio sąžinės graužimo, teisingai? Tuomet, kodėl samdinys negali to paties padaryti su Jumis? Kalba neina apie tai, „kas kam labiau reikalingas“. Kalbu apie „man reikia Jūsų verslo tam, kad iš to užsidirbti, o Jūsų verslui reikia manęs tam, kad augti ir tobulėti“. Vieno įdomaus pokalbio metu, manęs paklausė:
 
– Kodėl jūs visas įmones, su kuriuomis dirbote, įvardinate „klientais“, o ne „darbdaviais“?
– Todėl, kad viskas priklauso nuo požiūrio į darbą ir jo sąlygas: jie, galbūt, žiūri į mane kaip į samdomą darbuotoją, o aš žiūriu į juos, kaip į savo klientus, kurie perka iš manęs mano žinias, patirtį ir paslaugas.
Galbūt aš esu „darbuotojas“, tačiau aš nesu vergas. O tuo labiau – nesu „patriotas“. Todėl, su manimi tikrai paprasta dirbti: aš atlieku darbą, o Jūs – mokate pinigus. Jeigu aš darbo neatlieku – aš darbo nebeturiu. Jeigu Jūs man nemokate – Jūs nebeturite manęs. Kas gali būti lengviau?
 
Patriotai yra vedini emocijų
 
Samdinys nenori eiti į Jūsų sūnaus vestuves. Jis nenori kartu vykti žvejoti/medžioti/plaukti baidarėmis ir panašiai. Samdinys nori ateiti į darbą, atlikti jį, suskaičiuoti uždirbtus auksinius ir judėti toliau. Jo motyvacija yra pinigai ir viskas remiasi tik į skaičius. Visai neseniai išgirdau klausimą: „ar galite motyvuoti darbuotojus ne finansinėmis priemonėmis?„. Kadangi klausimą pateikusi įmonė buvo labai nedidelė, aš atsakiau: „tikrai taip. Tik žmonės, kurie moka kitus motyvuoti ne finansinėmis priemonėmis, paprastai, kainuoja tiek, kad pigiau būna skirti finansines motyvacijas„. Žinoma, mano teiginys yra sąlyginis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kalbėjau su nedidele įmone – toje situacijoje jis buvo tinkamas.
 
Įsivaizduokite, kad Jums reikia samdomo žudiko, o mainais už atliktą darbą, Jūs jam pasiūlote rėmelį su jo nuotrauka ir išgraviruotu užrašu „Metų Žudikas“. Na taip, rėmelis tikrai pigesnis nei, pavyzdžiui, 5,000 € priedas už gerai, greitai ir efektyviai atliktą darbą, mažiausiomis sąnaudomis. Buvo toks atvejis mano istorijoje, kai viena įmonė norėjo įsigyti kelis labai brangius projektorius ir bendra užsakymo suma siekė apie 30,000 litų (tada, kai dar atsiskaitymo valiuta buvo litai). Gavau jiems reikiamus produktus už 18,000 litų, ko pasekoje buvo sutaupyti 12,000 litų, nors įmonė jau buvo pasirengusi mokėti visus 30k, jeigu netyčia nebūčiau nugirdęs pokalbio apie tą įrangą ir įsikišęs. Ar man už tai buvo atsidėkota? Atsakymas: sekančią savaitę aš jau ten nebedirbau. Ir ne, paprastas patapšnojimas per petį ir „šaunuolis“ čia netinka. Tik ne samdiniui.
 
Samdinį motyvuoja skaičiai. Jį motyvuoja tai, kaip atrodo jo atlyginimas ir priedai už (gerai) atliktą darbą. Ir jeigu priedai priklauso nuo to, kaip greitai bus atliktas darbas, kaip kokybiškai jis bus padarytas – joks „patriotas“ negali prilygti „samdiniui“.
 
Samdinių sąlygos
 
Samdinys praktiškai visada atliks pavestą darbą. Tačiau yra tam tikros sąlygos:
 


 
Samdinys visada panaudos Jūsų taisykles prieš Jus pačius. Jeigu esate aptarę atlyginimo ir priedų sistemą, dydžius, procentus ir panašiai – jie niekaip negali keistis. Bent jau tikrai ne nuostolingai pačiam samdiniui.
Negali būti jokių prašymų „suprasti“, jokio pasigailėjimo. Jeigu Jūsų verslas patiria sunkų metą dėl Jūsų pačių priimtų sprendimų – tai niekaip negali ir neturi įtakoti samdinio atlygio. Net neprašykite, nes atsakymas bus „ne“.
Dauguma samdinių yra labai protingi. Jeigu bandysite iškreipti atlygio ir/ar priedų skaičiavimą, gudrauti ir panašiai – mes tai labai greitai suprasime.
Samdiniai dirba už pinigus. Niekas nemotyvuoja taip gerai, kaip pinigai.

Sandoris yra labai paprastas: samdinys nužudo vilką (meškų Lietuvoje nebėra), o Jūs mokate už tai pinigus. Jeigu jis neįvykdo iškeltų sąlygų – Jūs turite visas teises nutraukti bendradarbiavimą. Atitinkamai – jeigu pinigai arba medžioklės plotai yra ne tokie, kaip buvo aptarta – samdinys turi lygiai tokią pačią teisę nutraukti „kontraktą“. Yra dar ir savotiškas minusas: „vilkas“ gali pasiūlyti daug pelningesnį kontraktą už Jus ir samdinys eis paskui pinigus. Kai kurie samdiniai pasakys Jums, kad taip atsitiks ir suteiks galimybę „perpirkti kontraktą“ dar didesne suma, nei „vilkas“. Beje, dar kai kas: jeigu bandysite apgauti samdinį – kitas „kontraktas“ gali būti „Jūsų galvai“. Net ir neapmokamas, o atliekamas vien „iš asmeninio pasitenkinimo“.
 
Ir jeigu viskas, ką galite pasiūlyti samdiniui, yra „patapšnojimas per petį, aukso spalvos dažais purkštas rėmelis ir rankos paspaudimas“ – tuomet tikrai nesuprantate, ką bandote pasamdyti.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Kiekvienam verslui reikalingas marketingas. Ir dauguma verslo savininkų supranta auksinę taisyklę: „jeigu nėra marketingo – nėra ir verslo“. Tačiau ne kiekvienas vadovas supranta, ką iš tikrųjų reiškia žodis „marketingas„, kaip formuojama marketingo strategija, kuri vėliau padeda verslui įsibėgėti ir augti.
 
Pradėkime nuo to, kad marketingas – tai nėra reklama. Taip, gerai paruošta reklaminė strategija dažnai yra sėkmingos marketingo kampanijos dalis, tačiau reklama ir marketingas nėra vienas ir tas pats. Marketingas – tai procesas, kurio metu sukuriamas susidomėjimas produktu (preke, paslauga, įvykiu, tikslu ar žmogumi). Pagrindinė marketingo užduotis yra supažindinti potencialių klientų grupę (kalbu apie tikslinę grupę) su produktu ir paskatinti (o kartais – netgi įtikinti) juos įsigyti tai, ką Jūsų marketingo kampanija bando jiems parduoti.
Kalbant plačiąja prasme – marketingas yra pasakojimas. Įtikinamai pasakodami savo (ar savo kliento, jeigu esate marketingo strategijos kompanija) ar produkto istoriją, Jūs turite įtraukti tos istorijos klausytojus į patį pasakojimą ir paskatinti juos norėti tapti pasakojimo dalimi. Tinkamai parinkdami ir pateikdami pasakojimo dalis, Jūs galite „suartėti“ su vis daugiau žmonių, kurie ras tame pasakojime kažką artimo sau, savo gyvenimui ir savo problemoms.
 
Nors reklama gali būti svarbia pasakojimo dalimi – dažniausiai, verslininkai pasitiki reklama per daug ir tai, deja, veda jų verslą į pragaištį. Norint, kad marketingas būtų sėkmingas – Jums reikia sukurti savo produktui tokį „pozityvą“, su kuriuo nori asocijuotis tikslinės grupės ir tapti potencialiais pirkėjais. Tam, kad pasiekti tokį rezultatą, yra tikrai nemažai būdų, tačiau tikrai neegzistuoja vieno recepto visiems, tad juo, deja, negaliu pasidalinti. Galiu, žinoma, išvardinti kelis marketingo metodus, kuriuos galima (ir reikia) naudoti, jeigu tik Jūsų verslo tipui tai yra tinkama:
 


 
veikianti ir funkcionali svetainė, kurioje esanti informacija parodys Jūsų lankytojams, jog esate savo srities specialistai;
sėkmingas ir aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose, kurių pagalba galite pasiekti ne tik esamus, tačiau ir būsimus klientus;
dalyvavimas Jūsų verslo srities parodose ne tik svečio, tačiau ir dalyvio teisėmis, kad pateikti lankytojams (ir, žinoma, kitiems verslams) Jūsų produktą;
tinkami pranešimai spaudai ir kitos viešųjų ryšių kampanijos.

Marketingo būdų yra tikrai daug. Ir nors visi iš aukščiau išvardintų būdų yra efektyvūs (ir, kaip jau minėjau, rekomenduojami įgyvendinimui) – tai tikrai nereiškia, kad pateikti „visi“ marketingo būdai, tinkami Jūsų verslui. Visai gali būti, kad nepaminėjau, galbūt, vienintelio marketingo būdo, kuris tinka būtent Jūsų verslo specifikai ir yra efektyvesnis už viską, kas yra išvardinta aukščiau. Tačiau net tokiu atveju – aš galiu tik pasveikinti Jus, nes tai reiškia, jog Jūs jau žinote, kas yra efektyvu Jūsų verslui ir šis straipsnis Jums nėra naudingas. O gal…?
 
Čia reikėtų nepamiršti, kad versle nėra B2B (business to business – verslas verslui). Yra tik H2H (human to human – žmogus žmogui), nes bet kokį verslą (bent jau kol kas) vis tiek valdo žmonės. Ir žmonės yra linkę pasitikėti tik kitais žmonėmis. Jeigu Jūs esate matomas, žinomas savo asmenybės, charizmos, gerų darbų (ir taip toliau) dėka – žmonės bus labiau linkę turėti su Jumis reikalų. Ypatingai tie, kurie save asocijuos su Jumis – „mes labai panašūs, nes mums patinka ta pati krepšinio komanda“, „man jis/ji patinka, nes aukoja vaikams“ ir panašiai. Žmonės yra linkę dirbti ir pasitikėti žmonėmis, kuriuos jie gerbia ir laiko autoritetais.
 
Dar vienas efektyvus marketingo būdas – pažinčių tinklo plėtra. Lietuvoje, kažkaip, pastebiu, jog tai nėra labai populiarus būdas plėsti savo įtaką, tapti žinomesniu ir turėti kuo platesnį pažinčių ratą. Asmeniškai aš – LinkedIn tinkle turiu daugiau kaip 600 kontaktų (ir bet kuris iš jų savo intelektu lenkia 1,000 Šalčiūtės fanų Facebook’e), į kuriuos galiu kreiptis pagalbos ar patarimo toje srityje. O kodėl negaliu? Kas mane stabdo? Kas nutiks, jeigu man atsisakys padėti? Asmeniškai man – visiškai nieko blogo. Apie tai, manau, kaip tik labiau turėtų susimąstyti tas, kas atsisako padėti.
 
Nereikia eiti į „verslo pusryčius“ tam, kad ten padalinti ir pasirankioti vizitinių kortelių. Reikia kaip tik megzti kontaktus, aiškintis žmonių problemas ir ieškoti tų problemų sprendimų. Dažniausiai – žmonės pavargsta ieškoti problemų sprendimų kitiems, o patys nesupranta, kad tai ir yra varomasis verslo variklis – kai Jūsų verslas sprendžia kažkieno problemas. Labai efektyvus marketingo įrankis. Kuo daugiau užmegzite kontaktų ir padėsite žmonėms – tuo labiau būsite žinomas, kaip savo srities ekspertas ir „tas, kuris veikia, o ne kalba“. Automatiškai – žinomu tapsite ne tik Jūs, tačiau ir Jūsų verslas, prekės, paslaugos ir taip toliau. Pakils paklausa, o Jūs galėsite padidinti pasiūlą. Juk tai ir yra efektyvus marketingas!
 
Joks (ir jokios) reklamos kiekis negali nugalėti, atstoti ar pasiekti tai, ką gali tvirtas ir tinkamas marketingas. Todėl, kai atsisėsite (patys, su savo marketingo komanda ar samdytais specialistais) marketingo strategijos sudarymui – nepamirškite, jog labai svarbus ne tik pats planas ir pasakojimas, tačiau ir tai, kas tą pasakojimą pasakoja.
 
Gero Jums verslo!
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Visi, turbūt, atsimenate tą darbo pokalbio momentą, kai Jūsų pasiteiraujama: „ar turite kokių nors klausimų?„. Ir Jūsų atsakymas, dažniausiai, būna „ne, viskas kaip ir aišku„. Ar tikrai?
 
Esu beveik tikras, kad Jus nustebins klausimai, kuriuos turėtumėte (greičiau – net privalėtumėte) užduoti savo potencialiam darbdaviui. Juos reikia užduoti ne tik tam, kad nustebinti Jus kalbinantį žmogų (o tą efektą pasieksite tikrai nesunkiai), tačiau ir tam, kad geriau suprastumėte apie darbo vietą, į kurią pretenduojate eiti dirbti.
 
1. Įsivaizduokime, kad praėjo bandomasis laikotarpis (įprastai – trys mėnesiai) nuo tos dienos, kai pasamdėte naują žmogų į šias pareigas ir tas žmogus jau yra išsprendęs tam tikras Jūsų įmonės problemas. Kokios tai problemos, kurias naujasis Jūsų darbuotojas turi būti išsprendęs, kad būtumėte tikri, jog pasamdėte tinkamą žmogų?
Siūlau pradėti nuo šio klausimo. Atsakymo į jį dėka sužinosite, kokios yra įmonės problemos, kas pas juos yra „skubių darbų sąraše“ ir kam jiems reikalingas naujas darbuotojas. Bus aišku, nuo ko reikėtų pradėti darbus ir tuo pačiu – galite įvertinti savo žinias/patirtį srityje, kurioje įmonė turi sunkumų.
 
2. Ar galėtumėte pasidalinti šios darbo vietos priešistore? Ar tai naujai kuriama pozicija Jūsų įmonėje, ar tiesiog samdomas naujas žmogus į jau esamas pareigas? Jeigu kažkas jau dirbo šioje pozicijoje – kur šis žmogus yra dabar?
 
Šio klausimo darbdaviai nesitiki. Čia panašus klausimas, kaip kad sulaukia kandidatai apie tai, kodėl jie išėjo iš buvusios darbovietės, tik pateiktas atvirkščiai. Jeigu šioje pozicijoje dirbantis žmogus išėjo kitur – tuomet kodėl jis tai padarė? Nepamirškite esminio dalyko – darbo pokalbis yra testas ne tik Jums, ar Jūs esate tinkamas kandidatas, tačiau ir darbdaviui – ar jis yra tinkamas Jums.
 
3. Kokiu būdu vyksta komunikacija įmonėje – elektroniniu paštu, akis į akį, telefonu ar kitais būdais?
 
Tai nėra esminis klausimas, tačiau atsakymas į jį parodys, kiek dėmesio yra skiriama darbuotojams, kokia yra įmonės „hierarchinė struktūra“ ir panašiai.
 
4. Kokiais būdais planuojate vertinti šioje darbo vietoje dirbančio žmogaus darbo rezultatus?
 
Šis klausimas yra labai svarbus. Atsakymas į jį turi parodyti, kaip įmonėje vertinamas darbas ir kokie keliami tikslai darbuotojui, kurių įgyvendinimas parodys jos tinkamumą darbui. Žinoma, pagal atsakymą taip pat galite įvertinti ir savo galimybes – ar realu pasiekti keliamus tikslus.
 
5. Gal galite pasakyti, ar vyks apmokymai, kad „įeiti į situaciją“? Jeigu taip – kaip (kokiu būdu) jie vyksta, kas mane mokytų ir kiek laiko?
 
Po atsakymo į šį klausimą, Jums taps aišku, ar būsite „įmestas į bendrą katilą“ ir jau darykite ką norite, ar, visgi, būsite supažindinti su darbu, jo subtilybėmis ir panašiai. Nenoriu plėstis apie įmones, kurios jokių įvadų neatlieka, tačiau tikiuosi, kad supratote mane.
 
6. Greičiausiai, Jums reikia pateikti aukščiausias pareigas užimantiems žmonėms savo nuomonę ir argumentus apie kandidatą, kuris Jums atrodo tinkamas užimti siūlomas pareigas. Kokie būtų Jūsų pagrindiniai argumentai?
 
Čia galite pajuokauti, kad Jūsų pašnekovas (-ė) gali pasijausti kaip darbo pokalbyje. Na, galų gale – juk tai ir yra darbo pokalbis, ar ne? Iš atsakymo į šį klausimą sužinosite, kokioms kandidato vertybėms įmonėje yra suteikiamas prioritetas.
 
7. Įsivaizduokime, kad Jūsų pasamdytas kandidatas yra tikrai tinkamas, demonstruoja puikius rezultatus ir esate labai juo patenkinti. Kokios yra kandidato karjeros galimybės?
 
Klausimo esmės, manau, aiškinti nereikia.
 
8. Ką norėtumėte pasakyti kandidatui apie savo įmonę? Ką aš, Jūsų manymu, turėčiau žinoti?
 
Sunku prognozuoti atsakymą į šį klausimą, tačiau jeigu Jums pradedama pasakoti apie įmonės pasiekimus – siūlau tyliai ir ramiai ieškoti kito darbo, nes čia svarbiausią vietą užima tikrai ne darbuotojai ir jų gebėjimai spręsti problemas.
 
O kokiais klausimais galite pasidalinti Jūs?

Neseniai rašiau straipsnį apie tai, kaip lyderiauti ryklio stiliumi ir sulaukiau nemažai atsiliepimų, kad straipsnis tikrai geras, ir man reikėtų parašyti tokių daugiau. Šiandien, pateikiu Jums palyginimą su vienu iš mano labai gerbiamų žmonių: pasaulinio garso šefu ir verslininku – Gordonu Ramziu (Gordon Ramsaynofollow).
 
Dauguma žmonių yra girdėję apie „Pragaro virtuvę“ (Hell’s Kitchen), Gordono Ramzio virtuvės košmarus (Kitchen Nightmares) ar kitas realybės TV laidas, kuriose dalyvauja G. Ramzis. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį būtent į „Virtuvės košmarų“ laidas, kurių metu p. Ramzis atvyksta pas savo viešojo maitinimo verslą turinčius žmones ir padeda jiems atgaivinti mirštantį verslą.
Kaip jam tai pavyksta? Juk tai – milžiniškas iššūkis. Žemiau, pasistengsiu apibendrinti, ką daro Gordonas ir kaip tai gali padėti Jūsų verslui, net jeigu jis nėra susijęs su viešuoju maitinimu.
 
Suraskite problemą
 
Vienas iš mane labiausiai žavinčių Gordono gebėjimų yra pastabumas. Tikrai yra ko pasimokyti. Atvykęs į sunkumų turintį restoraną, jis iš karto pradeda analizuoti verslą ir identifikuoti problemas. Ko Gordonas ieško?
 
Kadangi darau tą patį su savo klientais – pasakysiu (greičiau – pasikartosiu) Jums: reikia mokėti pažiūrėti į savo verslą ne savininko akimis. Kaip verslo savininkas, Jūs, greičiausiai, savo verslą mylite ir negalite matyti jo kritiškai ar net realiai. Kaip identifikuoti problemas:
 


 
Restorane Gordonas žiūri, ar restorano interjeras yra pasenęs/neatitinka veiklos pobūdžio. Jeigu Jūsų verslas yra ne viešojo maitinimo sektoriuje – Jums reikia žiūrėti į savo įvaizdį kitaip: ar Jūsų interneto svetainė yra tvarkinga? Ar joje pateikiama teisinga informacija (ir be klaidų)? Ar Jūsų biurai yra tvarkingi? Kaip atrodo Jūsų verslo prekės ženklas – ar jis tvarkingas? Ar yra vizitinės kortelės, ar jos atspindi Jūsų veiklą?
Meniu pateikiama per daug patiekalų? Arba: ar Jūs siūlote savo klientams per daug produktų/paslaugų?
Kokias problemas mato darbuotojai? Arba: kaip Jūsų darbuotojai mato verslą? Ar jie mato problemas? Ar darbuotojų pastabas kas nors išklauso?
Ką sako buvę darbuotojai? Arba: kokie atsiliepimai apie Jūsų verslą? Buvusių darbuotojų? Buvusių klientų? Internete, anoniminių komentatorių? Konkurentų? Ar girdite kritiką? Ar esate pasirengę ją išklausyti? Ar esate pasirengę keistis?
Koks maisto skonis? Arba: ar Jūsų prekės/paslaugos tikrai reikalingos klientams? Ar jos yra aukštos kokybės? Ar jos kuria kažkokią vertę, sprendžia klientų problemas, padeda jų išvengti (problemų, o ne klientų)?
Kokias problemas mato restorano savininkas? Arba: ar Jūs esate atviri patys sau? Ar žinote, koks Jūsų indėlis į verslo sėkmę ar nesėkmes? Ar esate pasirengę prisiimti atsakomybę, o ne suversti ją kitiems?
Ką apie restoraną sako svečiai? Arba: ar siekiate klientų atsiliepimų apie Jūsų verslą? Ar atsiliepimai nuoširdūs? Ne, mamos ir draugų atsiliepimai nesiskaito. Ar atsižvelgiate į klientų atsiliepimus, pastabas, pasiūlymus?

Tai – pagrindiniai klausimai, kuriuos reikia sau užduoti, norint atlikti verslo analizę. Žinoma, klausimų yra daug daugiau, tačiau norėjau pateikti Jums pagrindą, tą vadinamą „skeletą“.
 
Raskite efektyvų problemos sprendimą
 
Dažniausiai, pagrindinė problema versle yra nesusijusi su „nepakankama kvalifikacija“. Virėjai moka gaminti maistą, tik jie to… nedaro. Darbuotojai žino, kaip reikėtų elgtis restorane, tik jie neturi palaikymo, teisės išsakyti nuomonę, prisidėti prie verslo procesų gerinimo, neturi tam reikiamų įrankių, įgaliojimų ir panašiai. Kartais – tiesiog esate blogoje vietoje. Jeigu Jūsų verslas yra kokios nors miegamojo rajono gatvės pabaigoje, o verslui reikalingas žmonių srautas – privalote suprasti, kad parinkote blogą vietą.
 
Blogiausiai yra tai, kad verslo savininkai nesugeba pripažinti, jog:
 


 
verslas susidūrė su didelėmis problemomis;
problemos (dažniausiai) atsirado ne dėl „išorinių sąlygų“ (ne dėl rinkos pokyčių, konkurentų veiklos ir panašiai);
visiškai nesuderinti svarbiausi faktoriai: kainodara, produktas/paslauga, reklama ir pozicionavimas/vieta;
versle dirba netinkami žmonės arba jie atlieka ne tai, ką tikrai moka/gali;
darbuotojai neturi pakankamai įgaliojimų, kad atlikti būtinus pokyčius;
pokyčiai yra būtini ir tai turi suprasti (bei sutikti su tuo) visi – nuo paprasto darbuotojo iki verslo savininko.

Gordonas puikiai pritaiko vieną iš žinomų veiksmų, reikalingų paskatinti pokyčius – psichologinį šoką, dar vadinamą „konfrontacija su realybe“ (angl. – reality check). Jis sukviečia pilną restoraną svečių, apkrauna darbuotojus darbu, sukelia įtemptą darbo atmosferą virtuvėje ir… viskas griūna savininkų akyse. Restorano savininkai mato, kaip blogai vyksta darbas (o tiksliau – jis nevyksta), girdi klientų atsiliepimus ir tai sukelia „psichologinį skausmą“. Jūs turite suprasti (ir išklausyti) kritiką apie Jūsų verslą, nes tik joje išgirsite tai, ką reikia (netgi – būtina) keisti.
 
Nors akivaizdūs verslo rezultatai parodo, kad versle yra problemos – savininkai retai kada sugeba tai pripažinti ir yra linkę kaltinti viską (ir visus) aplinkui save. Atleiskite, tačiau problema slypi tik Jumyse. Tik Jūs valdote savo verslą, tik Jūs priimate sprendimus, tik Jūs samdote (netinkamus) žmones ir tik Jūs esate už viską atsakingi. Kai suprasite tai – tada galima pradėti keistis ir spręsti problemas.
 
Nustatykite procesų tvarką, kad išlaikyti naujus standartus
 
Sakykime, kad supratote problemą ir norite ją spręsti. Tai – pusė darbo. Dabar, Jums reikia išmokti valdyti savo verslą teisingai. Turite išmokti valdyti savo verslą taip, kad tie pokyčiai išliktų ir toliau. Kitaip – grįšite ten, kur buvote prieš suprantant problemą ir antro šanso, greičiausiai, nebeturėsite.
 
Už ką labai gerbiu Gordoną Ramzį, tai už tai, jog jis puikiai moka parodyti, kokios yra problemos, pasiūlyti sprendimą joms ir nustatyti naują standartą restorane, kurio visi privalo laikytis. Tiesa, pats Gordonas nedaro jokio darbo už tuos, kuriems padeda. Jis nustato standartą ir viskas. Tai neginčyjama ir taškas. Viską, kas veda link to standarto, privalo padaryti restorano savininkai ir jo darbuotojai. Tik taip jie supras, kur buvo padarytos klaidos. Manau, kad prieš maždaug 10 metų žiūrėtos laidos man tikrai padėjo daug ką suprasti verslo procesuose ir todėl, manau, dalinuosi savo pastebėjimais su Jumis.
 
Standartai
 
Gordonas puikiai randa darbuotojų stipriąsias (ir silpnąsias) vietas ir nurodo jiems daryti tai, ką tie žmonės daro geriausiai. Jeigu žmogus, kuris puikiai gamina, dirba restorano metrdoteliu – ar gali restorano maistas būti geras? Jeigu restorano savininkas visą laiką praleidžia virtuvėje – ar jis gali matyti (ir žinoti), kas vyksta pačiame restorane, kaip apie restoraną atsliepia klientai dar prieš tai, kaip jie parašys apie tai internete? Kartais reikia sukurti ir naują produktą; kartais – reikia visiškai pakeisti interjerą (kas, beje, daroma už Gordono pinigus); kartais – pakeisti darbuotojus; kartais – visiškai pakeisti restorano kryptį. Tačiau visi šie sprendimai yra vedantys prie naujo standarto, kurio vėliau reikia laikytis. Verslo savininkams ir darbuotojams parodoma (ir įrodoma), jog naujasis standartas veikia, ir vėliau, gavę visišką autonomiją, jie turi visa tai išlaikyti vardan to, kad verslas būtų pelningas.
 
Procesai
 
Kai visi supranta, ką reiškia „aukščiausia kokybė“ – tos kokybės siekimas tampa savotišku „procesu“, kurio reikia laikytis besąlygiškai. Kokybės gerinimo procesai niekada nesibaigia ir pastovūs pokyčiai yra būtini, kad Jūsų verslas išliktų aukštumoje. Tačiau tam reikia imtis tų pokyčių, žengti tą žingsnį ir pajusti, ką reiškia gauti teigiamus atsiliepimus apie Jūsų verslą, prekes ar paslaugas bei aptarnavimo kokybę. Ir čia – Gordonas niekada nevadovauja restoranui, o leidžia jo savininkams nustatyti procesus, kurie vestų prie naujojo standarto palaikymo.
 
Ar Jūsų verslas yra toks sėkmingas, kokio Jūs norite? Galbūt pats laikas samdyti Jūsų srities „Gordoną“, kad padėtų ir Jums. Kaip jau minėjau aukščiau: problemų pripažinimas ir noras jas spręsti – tik pusė darbo.

Internetas pilnas įvairiausių straipsnių, patarimų, įžvalgų, mitų ir teisybės, konsultacijų ir konsultantų (ar norinčių jais būti). Visi kažkuo dalinasi, nors didžioji dauguma – pateikia bendrą informaciją, o už gilesnes įžvalgas (nors, tiesą sakant, tai bus lygiai ta pati bendra informacija) prašo susimokėti. Bet dar niekur neteko pamatyti straipsnio apie pačią didžiausią (šiais laikais) verslo klaidą. Kadangi verslas galimas tik tada, kai yra paklausa ir pasiūla – pateikiu Jūsų teismui straipsnį apie tai, apie ką dar niekas nerašė.
 
Didžiausia klaida versle
 
Turėčiau pradėti nuo to, kad dauguma verslininkų to nesupranta ir nenutuokia, kokia galia slypi internete. Įdomiausia, kad patarimo ieškoma tik tuomet, kai tai nutinka. O kai pasakai jaunam verslui, kad turėtų atkreipti į tai dėmesį – tada sulauki atsakymo, kad „ai, man tai negręsia“. Gręsia, mielieji. Tikrai gręsia.
Tai kas gi tai per klaida? Norėčiau, kad labai rimtai perskaitytumėte tai, ką aš rašau ir įsigilintumėte bei pasiruoštumėte tokiam galimam scenarijui. Mano manymu – didžiausia verslo klaida yra ta, kad nėra dedama pakankamai (o dažniausiai – iš viso) noro ir/ar pastangų tam, kad auginti, saugoti ir tinkamai tvarkyti savo verslo skaitmeninę reputaciją.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/01/atsiliepimai.jpg
 
Kaip bebūtų keista – verslininkai investuoja laiką, pinigus ir pastangas, kad augintų savo verslą, užkariautų įvairias rinkas ir net nugalėtų, atrodo, neįmanomas kliūtis pakeliui į sėkmę. Jie aukoja savo santaupas, užstato savo asmeninį turtą, atsisako laisvo laiko, kurį galėtų praleisti su šeima ar draugais tam, kad galėtų sukurti savo ateitį. Ir nei vienas iš pradedančių verslą nedirba „tik“ 8-ias valandas per dieną. Kai kurie net neranda laiko pavalgyti, ką jau kalbėti apie taip reikalingą poilsį! Ir viena vienintelė klaida gali kainuoti viską – laiką, pastangas, santaupas, pinigus, reputaciją ir verslą.
 
Kodėl reikėtų saugotis
 
Taip, tai kainuoja pinigus, tačiau tai turėtų būti natūralu ir laikoma kaip savaime suprantamos išlaidos verslui. Juk mokate už reklamą? Mokate mokesčius? Mokate nuomą ir komunalines išlaidas? Mokate savo darbuotojams? Apmokate telefonų ir interneto paslaugų sąskaitas? Mokate už įrangą, įrankius ar darbo priemones? Mokate už darbuotojų mokymus? Kodėl visa tai darote?
 
Todėl, kad norite, jog Jūsų verslas augtų. Juk teisingai sakau, ar ne? Tai – savaime suprantamos išlaidos. Lietuvoje, tiesa, dar retas verslas apsidraudžia savo veiklą, darbuotojų atsakomybę ir kitus dalykus, kuriems draudimas kitose šalyse yra privalomas, tačiau dabar – ne apie tai.
 
Tiek daug investuojate į savo verslą, o nenumatote to, kad jį gali sugadinti tik vienas iš penkių individų tipų:
 
Piktas konkurentas
 
Tai toks žmogus, kuris norį Jūsų verslo rinkos dalies, nors rinkoje esate tik Jūs dviese.
 
Išprotėjęs klientas
 
Tai toks žmogus, kurio norų tiesiog neįmanoma patenkinti ir jo keliami reikalavimai nei iš tolo neatitinka mokamų pinigų sumos.
 
Nepatenkintas darbuotojas
 
Tai toks žmogus, kuris nusivylęs darbu, Jūsų vadovavimu, atlyginimu ar net savimi, tylintis savyje, tačiau turintis labai daug sukaupto pykčio ir/ar nepasitenkinimo.
 
Nežinau, ar reikia dar smulkiau aiškinti kitus du, potencialiai keliančius milžinišką pavojų Jūsų verslui, tipažus:
 


 
Buvęs/buvusi (vaikinas/mergina, meilužis/meilužė, sugyventinis/sugyventinė, vyras/žmona ir panašiai)
Pavydus (kaimynas, vaikų krepšinio treneris, mokytojas ir visiškai nesvarbu, kas)
 

Blogiausia yra tai, kad žmonės pasižymi tokiomis šlykščiomis savybėmis kaip šmeižtas (kas, beje, yra tikrai sunkiai įrodoma teisme), pavydas, asmeninių duomenų paskelbimas viešoje erdvėje ir panašiai. Įvairiuose puslapiuose rašomi komentarai apie tai, koks Jūsų verslas yra neetiškas, kaip nemokate atlyginimų darbuotojams, koks esate vagis, sukčius ir apgavikas, kaip mokate vokeliuose… Čia būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau baisiausia – ne tai. Baisiausia yra tai, kad verslo savininkas, pamatęs tokius komentarus apie savo verslą (ar save), tuojau pat pagalvoja „suknisti konkurentai!“ ir puola rašyti panašius komentarus apie juos. Nors dažniausiai – internete esanti situacija realiai atspindi Jūsų verslo etiką ir tikrąją situaciją įmonėje.
 
Labai bauginanti statistika
 
Kaip ir daugelyje atvejų – pateiksiu ne visai lietuviškus duomenis (mūsų šalyje tik atliekami tyrimai, kodėl maisto produktai Vokietijoje kainuoja mažiau, nei Lietuvoje ir ar patenkinti pensininkai dabartiniu gyvenimu, ar prie „ruso buvo geriau“), tačiau esu beveik tikras, kad jie pilnai atsipindi ir mūsų šalyje vyraujančias tendencijas. Galų gale – visi mes esame žmonės:
 


 
65% interneto vartotojų laiko interneto paieškos rezultatus patikimiausiu informacijos šaltiniu, kai ieškoma informacijos apie verslą ar žmones (Edelman Trust Barometer tyrimas);
85% vartotojų, prieš atlikdami pirkimą, ieško informacijos apie produktą internete (Yelp tyrimas);
78% įmonių ar personalo atrankos vadovų ieško informacijos apie kandidatus internete ir 35% atmetė kandidatūras, remiantis surasta informacija paieškos variklių pagalba;
90% vartotojų pasitiki kitų asmenų atsiliepimais (Forrester tyrimas), tačiau 78% perskaito mažiau kaip 5 atsiliepimus apie produktą ar verslą;
Iš 75% JAV gyventojų, kurie ieškojo duomenų apie save Google paieškos variklio pagalba, daugiau kaip pusė rado neigiamos informacijos apie save.

Kitais žodžiais tariant – vienas blogas atsiliepimas (nebūtinai net teisingas) ir Jūsų verslas gali pasibaigti. Deja, tačiau statistika nemeluoja. Stebėkite informaciją apie save ir savo verslą, saugokite savo privačius duomenis ir kovokite dėl savo ir Jūsų verslo reputacijos.

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui