Neuto

Man sunku patikėti, kad homoseksualų tolerancija gali būti skatinama rengiant eisenas. Atvirkščiai - kuo daugiau tie "nenatūralūs" kiša savo smalsias nosis į viešumą, tuo labiau "heiteriai" suaktyvėja ir imasi įvairiausių priemonių skleisti neapykantą. Tuo tarpu homoseksualai viską vertina iš savo varpinės. Nė viena pusė nenusileidžia ir to pasekoj - amžinas konfliktas, neutraliems keliantis juoką.
 
Leisti homoseksualioms įsivaikinti? Aš niekada nebūsiu už. Racionaliau būtų iš esmės skatinti įprastines poras įsivaikinti, o ne būtent homoseksualus. Netikiu, kad net ir išsivysčiusiose Vakarų valstybėse vaikai, neturėję galimybės pasirinkti savo būsimuosius "tėvus", nepatiria jokių sunkumų dėl netradicinės "giminių" orientacijos. Kad viskas ten čiki-piki sklandu, - eiliniai teoriniai paistalai.
___________________________________
 
Bet, kaip anksčiau minėjau, genetinė inžinerija anksčiau ar vėliaus viską stabilizuos ir kivirčai baigsis :D.

Teks ir man įsikišti, kad ir kokia idiotiška ši tema atrodytų :D...
 
Paprasčiausiai papunkčiui išdėstysiu savo požiūrį į 2 esmines problemas:
 
1) viešoji homoseksualizmo propaganda. Kam tai, apskritai? Iškelti save aukščiau kitų? Gal tada metas pradėti organizuoti "normaliųjų" sąjūdžius, kad pavyktų susilyginti su "gėjų arogancija"?
 
2) įsivaikinimo teisė... atsiprašau, bet čia, trumpai tariant, virš visko. Kodėl? Žodžiu, neįmanoma nuspėti ateities, t.y. kaip sparčiai, įteisinus gėjų santuokas, teisę įsivaikinti ir pan., visuomenėje kis homoseksualų skaičius. Kas atsitiktų, jei išnyktų "balansas" ir mažuma taptų dauguma (>50% populiacijos)? Nėra garantijos, jog visi gyvens taikiai, toleruos bet kokį nukrypimą. Gali įvykti bet kas. Kad ir iki šiol mums žinotos normalios žmonijos absoliutus kolapsas. Taigi, teoriškai grėsmė yra.
 
Žinau, jog dėl homoseksualų netoleravimo visuomenėje savo gyvenimą užbaigė garsus mokslininkas A.Turing'as ir pan., bet situacija turi būti laikoma stabilizuota. Tolerancija - puikus dalykas, kol ir jos neatsiranda tiek, kad per kraštus veržiasi (kartais priverčia žmones imtis tokių poelgių, apie kuriuos jie įprastai nebūtų pagalvoję).
 
Nesu prieš gėjus ir niekada nebuvau, tačiau, vertinant sveiku protu, kažkokios eisenos - aiškus etinių normų pažeidimas, arogancijos protrūkis. Tokiomis priemonėmis visuomenės požiūrį kardinaliai pakeisti nepavyks. Labiau tikėtina, kad skustagalvių ir kitų "bandiūgų" "išpuoliai" tik dažnės.
 
Persiprašau, jei kai kur nusukau į lankas su išdėstyta info. Vis dėlto šia tema per daug nesidomiu ir šis post'as - tam, kad pateikti asmeninę poziciją. All.

Teks ir man įsikišti, kad ir kokia idiotiška ši tema atrodytų :D...
 
Paprasčiausiai papunkčiui išdėstysiu savo požiūrį į 2 esmines problemas:
 
1) viešoji homoseksualizmo propaganda. Kam tai, apskritai? Iškelti save aukščiau kitų? Gal tada metas pradėti organizuoti "normaliųjų" sąjūdžius, kad pavyktų susilyginti su "gėjų arogancija"?
 
2) įsivaikinimo teisė... atsiprašau, bet čia, trumpai tariant, virš visko. Kodėl? Žodžiu, neįmanoma nuspėti ateities, t.y. kaip sparčiai, įteisinus gėjų santuokas, teisę įsivaikinti ir pan., visuomenėje kis homoseksualų skaičius. Kas atsitiktų, jei išnyktų "balansas" ir mažuma taptų dauguma (>50% populiacijos)? Nėra garantijos, jog visi gyvens taikiai, toleruos bet kokį nukrypimą. Gali įvykti bet kas. Kad ir iki šiol mums žinotos normalios žmonijos absoliutus kolapsas. Taigi, teoriškai grėsmė yra.
 
Žinau, jog dėl homoseksualų netoleravimo visuomenėje savo gyvenimą užbaigė garsus mokslininkas A.Turing'as ir pan., bet situacija turi būti laikoma stabilizuota. Tolerancija - puikus dalykas, kol ir jos neatsiranda tiek, kad per kraštus veržiasi (kartais priverčia žmones imtis tokių poelgių, apie kuriuos jie įprastai nebūtų pagalvoję).
 
Nesu prieš gėjus ir niekada nebuvau, tačiau, vertinant sveiku protu, kažkokios eisenos - aiškus etinių normų pažeidimas, arogancijos protrūkis. Tokiomis priemonėmis visuomenės požiūrį kardinaliai pakeisti nepavyks. Labiau tikėtina, kad skustagalvių ir kitų "bandiūgų" "išpuoliai" tik dažnės.
 
Persiprašau, jei kai kur nusukau į lankas su išdėstyta info. Vis dėlto šia tema per daug nesidomiu ir šis post'as - tam, kad pateikti asmeninę poziciją. All.

Ne sėkmės aš linkiu visiem,
O pasitikėjimo savimi ir kokybiško miego tiem,
Kuriem išbandymai didieji prasideda vis vien.
 
 
Paeilėraščiavau... :D
 
Kiek teko žiūrėti vertinimo instrukcijas, labai jau daug ten neapibrėžtumų, neaiškių terminų. Tipiškas kalbininkų subjektyvumas vertinant, anyway...

^^ Zmones, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Svarbiausia - turinys.
 
V(b)logas tikrai patrauke mano aki - trumpai, aiskiai, be jokiu nereikalingu sentimentu. Trukme ideali ir visas "skriptas" parinktas neblogai. Keep it up.
 
PS: trukinejimu minusu nelaikau, manau, si detale paciam video suteikia toki greicio, dinamiskumo pojuti.

Visos pesimistiškos uždarbio "ekspertų" prognozės skamba kaip pasiteisinimas dėl nesugebėjimo imtis iniciatyvos ir kažką realiai nuveikti mąstant optimistiškai.
 
O šiaip - puikus projektas. Žiūrėjau visą pristatymą ir tikrai smagu, kad talentingi žmonės imasi tokių dalykų, dalinasi entuziazmu su visu pasauliu. Kuo daugiau tokių įkvepiančių asmenybių pavyzdžių.

Visos pesimistiškos uždarbio "ekspertų" prognozės skamba kaip pasiteisinimas dėl nesugebėjimo imtis iniciatyvos ir kažką realiai nuveikti mąstant optimistiškai.
 
O šiaip - puikus projektas. Žiūrėjau visą pristatymą ir tikrai smagu, kad talentingi žmonės imasi tokių dalykų, dalinasi entuziazmu su visu pasauliu. Kuo daugiau tokių įkvepiančių asmenybių pavyzdžių.

Jei domina daugiau mokslinis/sudėtingesnis JAVA "approach" anglų kalba [įspėju - ten terminologijos daug!], Thinking in JAVA 4th Edition labai geras pasirinkimas. Tiesa, kartais gali atrodyti, jog prieš akis dar viena teksto siena, bet pats kalbos funkcionalumas, OOP ir kt. svarbiausi higher-level programavime naudojami elementai idealiai išaiškinami.

Mūsų pasaulėlyje, suformuotame pagal bendrus šios Visatos susikūrimo principus, dėsnius, už pastangas visą laiką gauni atitinkamą rezultatą. Taip jau surišta tarpusavyje.
 
Kalbant apie žmonių pasaulį, šaunu, kad asmuo stengiasi (čia irgi analogiška teorija - įvairios pastangų rūšys - vieni verkia, skundžiasi padėtimi, kiti be perstojo pluša darbe ar tikslingai mokosi, pavyksta ir pūstis prie PC ekrano "perfecto istorijas" maigant klaviatūroj), anksčiau ar vėliau, jei pasirinkta naudinga niša, pastangos bus įvertintos (bent jau lokaliai, globalus pripažinimas yra gan retas atvejis, nelabai palankiai vertinu kartais kitų diskusijų narių per visus galus prievarta brukamas sėkmės istorijas ir tą šiek tiek naivoką įsitikinimą, jog tau TIKRŲ TIKRIAUSIAI PAVYKS! Svarbiausia tikėti. Ne, vilties nepakanka, reikia blaiviai matyti tamsiąją dalį - sunkų, pasiaukojantį darbą, tik po kurio laiko atnešanti išsvajotuosius vaisius).
 
Arogancija yra STABDIS! Pateiksiu šmaikščią, bet tikrai prie globalaus konteksto derančią frazę: "Amžino variklio kol kas dar neturime, o štai amžinų stabdžių - nesuskaičiuojamai daug". Tarkim, esi vadinamasis lietuvišku žargonu "verslinykas", plėtoji smulkią bendrovę, keletas darbuotojų, teiki paslaugas, ir pan. Ar tikrai požiūris į klientus iš "n-tojo aukšto" atneš sėkmę, siekiamą finansinę naudą? Manau, puikus žmogus yra būtent tas, kuris, semdamasis patirties iš gyvenimo sugebėjo nurungti savo silpnybes ir, jei ne jas paversti stiprybėmis, tai bent jau meistriškai užmaskuoti, nepaleisti į viešąją erdvę, kad ir kas benutiktų. Savikontrolė - itin svarbu versle, ekonomikoje, kur šaltas protas naudingesnis už spontaniškai įsižiebusią laimės kibirkštėlę ar netikėtai atėjusį įkvėpimą kažką nuveikti.
 
Visko nedėstau, nors jaučiu, kad galėčiau kone straipsnį neblogą parašyti... Matyt, JustasP šį skaitinėlį suverpė apimtas emforijos, taip ir neperskaitęs kelis kartus įdėmiau ir pažiūrėjęs, kas yra visiški niekai, o labai abejotinas vietas kiti Šerloko Holmsto stiliumi išnarstė.
 
Asmeniškai palaikau tuos, kurie žengia savo keliu, kad ir koks jis būtų. Daryti įtaką dideliu mastu reikia talento, būti savotišku "bepročiu", kurio aistra, nukreipta teisinga linkme, duoda sultingiausius vaisius. Įsivaizduokite, kaip dabar gyventumėme, jei ne mokslininkai, sirgę, pvz., lengvomis tam tikrus psichikos sutrikimus iššaukiančiomis ligų formomis. Tokie žmonės būna išradėjai, polymatai, turintys neišsenkamą valią gilintis į vieną ar keletą sričių visą gyvenimą, tyrinėti, mėgautis empiriniais dalykais.
 
Kas susidomėjote, štai įdomus, kiek kontraversiškas ir man realistiškai skambantis straipsnis - http://www.technologijos.lt/n/S-23029/straipsnis?name=S-23029&l=0&p=1

Prieš atsakydamas į šią temą padariau prielaidą, kad anglų k. tau nėra barjeras, todėl: http://en.wikipedia.org/wiki/Bernoulli%27s_equation
 
Su CTRL+F tekstine paieška tikrink, kuriose vietose tau rūpimi žodžiai ar jų dalys yra paminėti. Šiuo atveju "ener", "geom".
 
[OFFTOPIC]
Tiesą sakant, kvailai elgiasi žmonės, kai nori, jog už juos kažkas kitas tam tikrą dalyką atliktų, surastų info. Vietoj atsakymo laukimo tą brangų laiką išnaudoti nuosekliai paieškai advanced parametrais. Gaila, jog taip jau pripratinti Lietuvos moksleiviai, kad jiems viską ant lėkštutės pateik - patys retai ateis ir pasiims (kalbu apie daugumas, išimčių visur yra).
[/OFFTOPIC]

Internete krūvos išanalizavus naudingų laiko planavimo straipsnių, apklausų, įvertinančių konkretaus žmogaus situaciją, ir pateikiančių galimus problemos sprendimus... Tik paieškoti reikia. Keywords būtų "time management", "how to plan my time" ar "planning of time", bei kt.

Nenoriu dalintis kažkur viduje slypinčia negatyvumo dalele, tačiau mOObET teisus - jo teiginiai ir nurodytas straipsnis darsyk patvirtina graudžią, nieko gero nežadančią ateitį, kad vienas lauke nėra joks karys ir tuoj pat bus suraitytas, jei nesulauks palaikymo laiku. Būtent anas "teisingo vyriausybės susidorojimo/tvarkos įvykdymo" metodas figūruoja kaip dalis posovietinės valstybės branduolio. Kaip žinia, branduolio sudėčiai pakeisti būtini kardinalūs pokyčiai - visiška griūtis, tam tikrą laiką trunkantis chaosas ir po to atstatymas pagal tinkamiausią planą daugumos nuomone.
 
Teko bendrauti su įvairiais žmonėm iš Serbijos bei kitų vidurio Europos valstybių. Išvada paprasta - mechanizmo veikimo principai iš esmės itin panašūs, net nesistebiu, kad situacija tragiška. Norėk nenorėjęs įvesti kažkokių pokyčių, iškart būsi pasodintas į "savo vietą", dings optimizmas, vadovavimasis iki bausmės šventais laikytais idealais... Kas belieka? Ogi skuosti nuo problemų, pradėti naują gyvenimą, užmiršti praeitį, nebeatsisukti atgal į tą šalį, kurį galbūt ir atrodo nostalgiją keliantę, smagius prisiminimus, tačiau žmogus ten nevertinamas nei kaip gyvas organizmas, nei kaip materialus kūnas, kuriam bent jau reikėtų atsilyginti adekvačiai pagal įdėtas pastangas.
 
Ar anksčiau ar vėliau mūsų gimtinę šturmuos Kapitonas Lietuva? Kad ir kaip pesimistiškai skambėtų revoliucijos tikimybės apibrėžimas, labai tikėtina, jog ne. Problemos aiškios - trūksta vieningumo, be to, kaip viename interviu su apytiksliai 20 metų Lietuvoje praleidusiu švedu skaičiau, lietuviai vis dar mėgina imituoti "american dream" gyvenimo modelį, standartines pramogas pasibaigus darbo savaitei. Vėlgi, paprastas klausimas - kurlink šitai veda? Pats asmeniškai spręsčiau pagal savo sugedimo laipsnį, tad ir kitiems leidžiu :rolleyes:

Nenoriu dalintis kažkur viduje slypinčia negatyvumo dalele, tačiau mOObET teisus - jo teiginiai ir nurodytas straipsnis darsyk patvirtina graudžią, nieko gero nežadančią ateitį, kad vienas lauke nėra joks karys ir tuoj pat bus suraitytas, jei nesulauks palaikymo laiku. Būtent anas "teisingo vyriausybės susidorojimo/tvarkos įvykdymo" metodas figūruoja kaip dalis posovietinės valstybės branduolio. Kaip žinia, branduolio sudėčiai pakeisti būtini kardinalūs pokyčiai - visiška griūtis, tam tikrą laiką trunkantis chaosas ir po to atstatymas pagal tinkamiausią planą daugumos nuomone.
 
Teko bendrauti su įvairiais žmonėm iš Serbijos bei kitų vidurio Europos valstybių. Išvada paprasta - mechanizmo veikimo principai iš esmės itin panašūs, net nesistebiu, kad situacija tragiška. Norėk nenorėjęs įvesti kažkokių pokyčių, iškart būsi pasodintas į "savo vietą", dings optimizmas, vadovavimasis iki bausmės šventais laikytais idealais... Kas belieka? Ogi skuosti nuo problemų, pradėti naują gyvenimą, užmiršti praeitį, nebeatsisukti atgal į tą šalį, kurį galbūt ir atrodo nostalgiją keliantę, smagius prisiminimus, tačiau žmogus ten nevertinamas nei kaip gyvas organizmas, nei kaip materialus kūnas, kuriam bent jau reikėtų atsilyginti adekvačiai pagal įdėtas pastangas.
 
Ar anksčiau ar vėliau mūsų gimtinę šturmuos Kapitonas Lietuva? Kad ir kaip pesimistiškai skambėtų revoliucijos tikimybės apibrėžimas, labai tikėtina, jog ne. Problemos aiškios - trūksta vieningumo, be to, kaip viename interviu su apytiksliai 20 metų Lietuvoje praleidusiu švedu skaičiau, lietuviai vis dar mėgina imituoti "american dream" gyvenimo modelį, standartines pramogas pasibaigus darbo savaitei. Vėlgi, paprastas klausimas - kurlink šitai veda? Pats asmeniškai spręsčiau pagal savo sugedimo laipsnį, tad ir kitiems leidžiu :rolleyes:

Mano manymu, pedantiškumas gali būti tik įgijamas - iš esmės įgysi šią savybą ar ne priklauso nuo auklėjimo pačioje vaikystėje, bet svarbūs išlieka ir kiti gyvenimo etapai - paauglystė, branda. Sakyčiau, pedantiškumas - visuomenės/aplinkos įdiegtas bruožas. Žinoma, gali jis išgarsinti, jeigu nusprendi tapti dizaineriu ar dailininku ir sieki tobulybės - tarkim, elementariausias pavyzdys - Steve'as Jobs'as, greičiausiai dėl griežtumo, savito požiūrio laikymosi bet kuriuo atveju ir įtūžio, kai pamato kažką netobulo, tapęs etalonu talentingais save laikantiems žmonėms. Bendrai apibūdinimas tinka ir kitoms profesijoms, reikalaujančioms kruopštumo, aukščiausios kokybės, bet itin svarbu sugebėti nuolatinę įtampą palikti darbo vietoje - neišsinešti jos į namus.
 
Pedantiškumas eina kartu su perfekcionizmu ar idealizmu - asmuo labiau vertina kokybę nei kiekybę, t.y. geriau mažiau, tačiau idealiai, nei daugiau, bet kiek "skylėtai". Suprantama, pedantišką bosą turėti ne juokai - stenkis iš visų jėgų, dirbk viršvalandžius, tačiau jam kartais vis tiek neįtiksi paprasčiausiai dėl emocinio nestabilumo - kai užklups prasta nuotaika, net ir puikiausiai atliktas darbas pasirodys neužbaigtas, iš tiesų "prastas" vadovo akimis.
 
Bendrai čia galioja įprastas visko modelis - yra ir minusų, ir pliusų. Žmogus privalo daugiau laiko skirti sau ir įvaldyti atsipalaidavimo techniką, mokėti bent trumpam atsiriboti nuo aplinkos, kuri pastoviai pripildo makaulę "nebūtomis problemomis" (na, tokiomis, kurias paprastai neįsitempęs praleistų pro akis). Manau, gebėjimas nesureikšminti situacijos veda į dvasinį tobulėjimą, mokėjimą valdyti emocijas, instinktus :).

http://www.youtube.com/watch?v=40Xc-9YeWE4
Nėra ką pasakyti - dar vienas S.Kubrick'o šedevras, tad žiūrėkit ir mėgaukitės.