Giedrius

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tos šalys turi didelį augimo potencialą ir dėl savo konkurencingumo, pavyzdžiui, pakankamai kompetetinga darbo jėga, bet vis dar maži atlyginimai ir pan. Tačiau Baltijos šalių BVP augimo jau nebegalima nurašyti vien tik "bounce back" efektui, kadangi esamas BVP augimas jau stovi ant kito, metais ankstesnio augimo pagrindo, o nebe ant krizės dugno BVP rodiklių. Čia tam atvejui, jei mūsų augimo rodiklius būtų mėginama devalvuoti :) Aišku, BVP skaičiai yra viena, reikia, kad galiausiai imtų didėti reali gyventojų perkamoji galia, kuriai vis dar sunkiai sekasi, nes infliacija suvalgo atlyginimų didėjimą. Bet viskas savu laiku, einame geru keliu, tereikia laikytis taip ir toliau. Aš kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos vystymą visada išskiriu tris raktažodžius - aukšta pridėtinė vertė (1), eksportas (2), aukoštosios technologijos/inovacijos (3). Visų geriausia, jei tai būtų aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų eksportas :) Inovacijos svarbios pramonės konkurencingumui ir "know how" žinių bazės plėtrai, eksportas reikalingas atsverti amžinam mūsų užsienio prekybos deficitui, kas reiškia, kad pravalgome daugiau nei uždirbame (nors to išvengti sunku, kai neturime gamtos išteklių, reikalingų energetikai, o alternatyvios energetikos dar neįsisavinome), aukšta pridėtinė vertė yra tiesiog aukštesnio lygio pajamų sektorius, į kurį pelninga orientuotis.
 
O kas liečia Graikiją, tai nepavadinčiau jos aukštai kilusia. Ši šalis per visą savo narystę Euro zonoje ir netgi visą narystę ES nuo 1981 taip niekada ir neatitiko Mastrichto kriterijų (žinoma, narystės ES pradžioje jie dar nebuvo suformuluoti). Lietuva pagal HDI jau pralenkė Portugaliją, neabejoju, jog pralenks ir Graikiją. Manau, dar po 10-20 metų mes deramai atstovausime šiaurės Europai (su sąlyga, kad Bernanke su savo pinigų spausdinimo politika, Rusija, su kokia nors netikėta nauja savo krize ar kurios nors populistinės savo finansų valdyti negebančios Europos valstybės nepakiš kojos).
 
Dovanok, bet tokią nuomonę, kokią tu "išsakei" savo ironija, nėra taip reta sutikti iš tikrųjų. Tad ši ironija pasirodė nepakankamai akivaizdi, ypač nepažįstant žmogaus, kurio mintis skaitai. Džiugu žinoti, kad savo pasisakymą parašiau visai be reikalo :)

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Visų pirma, "šalį nuvarė" globali krizė. Globali reiškia tai, jog jos užuomazgos neturi nieko bendro su vietos politikų sprendimais. Antra, problema, kurią turėtume nagrinėti, yra ne tai ar ta krizė buvo ir kas dėl jos kaltas (nes kalti yra ne Lietuvoje), o tai, kaip tokiai krizei buvo pasiruošta ir kaip buvo elgiamasi jai jau tapus akivaizdžiai. Tokiame kontekste pensijų ir atlyginimų didinimas yra žalingas sprendimas. Duosiu pavyzdį, Estija savo ruožtu sukaupė finansinį rezervą, dėl tos priežasties krizės metu savo biudžeto deficitą jie lopė ne iš užsienio besiskolinamais pinigais, o būtent savo pačių juodai dienai atidėtomis lėšomis. Dėl šios priežasties Estija dabar yra euro zonoje, dėl šios priežasties Estijos BVP smuko mažiau ir greičiau pradėjo atsistatinėti. Tuo tarpu socdemai priiminėjo populiarius sprendimus, populizmu maitino liaudį ir tebemaitina. O pastaroji sėkmingai jauką ryja. Jeigu nepopuliarūs taupymo sprendimai nebūtų priimti ryžtingai ir laiku, Lietuva būtų bankrutavusi. Turėkime omenyje, kad krizės piko metu Lietuvos bankroto tikimybė buvo vertinama 20 procentų.
 
Kodėl kai kurie žmonės mano, jog politikai nedidina pensijų ar atlyginimų, nes to nenori? Patikėkite, kiekvienas politikas žino, jog toks sprendimas visuomenėje būtų sutiktas labai palankiai ir sukrautų jam daug dividendų prieš rinkimus. Tad kodėl jie tokių sprendimų nepriima kada panorėję? Gal jie nenori būti populiarūs, gal jie mazochistai? Jie tiesiog orientuojasi į ilgąją perspektyvą ir elgiasi atsakingai. Kas iš to, jei metus pagyvensi sočiu pilvu, o paskui kaip kad Graikija (jos laimė, kad priklauso euro zonai) pulsi iki dugno. Aišku, ne apie visus politikus taip pasakysi, kad ir tuos pačius socdemus, kurie valstybės finansų visiškai neparuošė galimai krizei ir net jai jau pasirodžius Lietuvoje ją vis dar neigė, kol pralaimėjo rinkimuose, užleido tokią prastą situaciją konservatoriams ir ko. ir vėliau tuo naudodamiesi visą laiką juos drabstė purvais dėl jų priiminėjamų nepopuliarių bet būtinų sprendimų manipuliuodami tautos polinkiu godžiai ryti visą demagogiją.
 
Atlyginimus ir pensijas reikia kelti, kai užsidirbi lėšas, iš kurių tai darysi. Kol mūsų biudžetas yra deficitinis, apie jokias papildomas išlaidas negali būti nei kalbos. Kalba gali eiti tik apie efektyvesnį turimų išlaidų panaudojimą, taupymą arba naujų pajamų pritraukimą.
 
Nesu didelis konservatorių gerbėjas (tą galėčiau pasakyt bet kurios partijos atžvilgiu), nors tai viena geresnių Lietuvos partijų (iš ne daugelio tų organizacijų, kurias aš apskritai laikau partijomis, o ne projektais). Tačiau kokie jie bebūtų, mums tikrai pasisekė, kad reikiamu momentu buvo priimti tie sprendimai, kurių populistai nebūtų priėmę. Galbūt tie sprendimai ne visada buvo optimalūs, bet atsižvelgiant kokioje įtemptoje situacijoje (tiek socialiai, tiek ekonomiškai) ir kaip skubiai juos reikėjo priimti, aš jais esu visiškai patenkintas ir galėčiau parašyti man visiškai priimtiną 8-etą.
 
Jei kas paklaustų manęs, aš kur kas mieliau gyvensiu Lietuvoje, kurioje vykdoma atsakinga politika ir jos išlaidos yra adekvačios pajamoms, šalyje, kur orientuojamasi į stabilų ir ant tvirto pagrindo pastatytą vystymąsi (angl. sustainable development) nei tokioje šalyje kaip Graikija, kuri pramito keleto ateities kartų sąskaitą ir dabar vemia ir triedžia ant visų Europos Sąjungos bei Euro zonos pakraščių (atleiskit už išsireiškimą).

Tikėjaus, kad bus idėja tinklalapio-rašybos taisytuvo, kadangi ne kiekvienas žino apie tuos, esančius naršyklėse... :) Nėra taip sunku surinkti iš žodynų puslapių žodžius :)