twea

Štai,kokiu komentaru sulaukiau,vos parašiusi pirmąją dalį,kadangi kaikuriems tai yra įdomi istorija,nusprendžiau ją tęsti.
Tai va,tada kai susitikom su savo buvusiuoju mūsų jausmai tarsi atgimė,bet jau nebebuvo viskas taip pat.Vėl išdraugavom 6 mėn.,o toliau viskas išblėso ir mes išsiskyrėme.Sėkmingai baigiau 12 klasę,prasidėjo stojimai į aukštąsias mokyklas,įstojau į Želdynai ir jų dizainas studijų programą.Mama vėl pradėjo rodyti savo,supyko,kad įstojau ne Šiauliuose,o Rietave(netoli Klaipėdos).Iš pradžių studijuoti atrodė lyg ir nieko,vėliau,man pradėjo nebepatikti,nuobodu pasidarė per paskaitas,kadangi dėstytojai daug dalykų dėsto iš konspektų,į kaikurias paskaitas visai neinu,nes kam eiti, jei gali tą patį perskaityti konspekte.Žodžiu, nieko gero.Rugsėjo mėn. planuoju stoti į kitą specialybę Klaipėdoje,stosiu kuo toliau nuo namų,nes nenoriu,kad mama ir vėl lįstų į mano asmeninius reikalus.Čia besimokydama,susiradau vaikiną,jau draugaujam 7 mėnesius,dar nė karto nesipykom,jo tėvai labai mieli,aš PAGALIAU radau su kuo galiu bendrauti,o ne vien pyktis,bartis ir t.t.Buvau grįžusi namo,Kalėdų atostogoms,jas praleidau namuose,padėjau tėvams,kadangi kaime visi žino- darbų begalybė.Kalėdas sutikau namuose,o štai Naujus metus su savo draugu.Prieš tai buvau pasakiusi mamai,kad Naujus metus švęsiu Rietave,negalėtumėt nė įsivaizduoti kaip ji įsiuto,pasakė:- Gali išvis čia negrįžti,niekas tavęs čia nelaukia,tu niekam nereikalinga.Na jau buvo visko per daug,buvau planavusi išvažiuoti po 2 dienų,tačiau persigalvojau,išvykau tą pačią dieną,nes nebenorėjau klausytis ką ji dar man bepasakys.Vėliau namo išvis nebevažiuodavau,išbuvau Rietave 2 mėnesius,kol mama paskambino,kad grįžčiau,gal prabudo motiniški jausmai pamaniau.Na nusprendžiau grįžti savaitgalį,tada ji turbut per tuos 2 mėnesius pagalvojo,kaip mane įskaudino,tai nieko nebesakė,viskas buvo lyg ir gerai.Tiesa,noriu pažymėti,kad jokio išlaikymo iš jos pusės nesulaukiau,po paskaitų susiradau darbą,einu pas tokią moteriškę,prižiūrėti jos vaiką,nes ji dirba naktinėmis pamainomis.Na va,mano istorija dar tebesitęsia, bet nebegyvenu nežinomybėje,kartais grįžtu namo ir mamai nebekliūvu taip į akis,gal to ir reikėjo,kad bendraučiau su savo šeima atstumu,kad suvoktų,jog nesu jau tokia bevertė?
Šiuo pasakojimu norėjau pasakyti,kad kiekvienas žmogaus yra reikšmingas ir visiškai nesvarbu koks jis kažkam atrodo,reikia papraščiausiai nekreipti dėmesio ir daryti tai kas tau patinka,juk jaunystė tam ir duota,kad pridarytum galybes klaidų,nes tik iš savų pasimokysi,o ne iš svetimų,kaip daug kas sako.Dar norėčiau pridurti,kad praėjusi ir šiltą ir šaltą,pagaliau galiu pasakyti: DABAR AŠ ESU LAIMINGA :rolleyes: kai praeis keletas metelių gal sukursiu ir III dalį.
Ir komentatoriai,kurie sako,kad aš siekiu naudos,tai truputį atsipeikėkit,man užtenka tiek,kiek aš turiu.Galbūt ir ne šitame tinklalapyje patalpinau šį straipsnį,bet kad pradėjau reikia ir pabaigti.

Sveiki,aš esu Ieva, norėčiau jums papasakoti savo gyvenimo istoriją,kuri nėra tokia linksma,kaip aš norėčiau.
Viskas prasidėjo nuo vaikystės.Augau vienkiemyje turėjau 2 brolius ir vieną seserį.Kol buvom mažyliai visi puikiai sutardavom,kartu žaisdavom.Visi buvo mylimi mamos,išskyrus mane,niekada nejausdavau jos švelnumo,niekada manęs neapkabindavo,net nebardavo jei ką nors padarydavau,išskyrus vienintelį kartą,kai buvau kokių 4 metukų ir prilaisčiau pieno į lovą,kadangi "tiūtę" turėjau iki 4 metų,tai tada mama supykusi paėmė buteliuką ir jį trenkė į sieną,taip suskaudo mano vaikišką širdelę,kad net dabar prisimenu.Paskui pradėjo eiti į mokyklą mano brolis ir sesuo,parėję niekada neruošdavo pamokų,nebent tada kai mama jiems liepdavo.Aš tuomet dar nėjau į mokyklą,nes buvau porą metų jaunesnė.Labai norėjau mokytis,kai brolis ar sesuo vartydavo savo knygas aš irgi lysdavau artyn žiūrėti,bet jie mane nustumdavo ar paskydavo mamai,kad aš jiems trukdau.Už nesimokymą brolį su sese bausdavo,statydavo į kampą,mušdavo,bet vistiek mylėjo,pasisodindavo ant kelių,kalbėdavo su jais.
Na,po poros metų ir į mano gyvenimą atėjo džiaugsmas,pradėjau eiti į pirmąją klasę.Nuo pat pradžių viskas labai gerai sekėsi,bet mama ir toliau nekreipdavo dėmesio,pareidavau iš mokyklos net nepaklausdavo kaip sekėsi,paklausdavo tik jų:brolio ir sesers,nes žinojo,kad jiems nieko gero su mokymuosi,aš likdavau nuošalyje,tik tėtis,kad ir alkoholio mėgėjas,manim kažkiek rūpinosi emociškai ir didžiavosi,visiem gyrėsi,kad turi gerai besimokančią dukrą.Mama manim rūpinosi TIK kanors nupirkdama,išleisdama į ekskursijas ir panašiai,nekaltinu jos už tokį elgesį,bet galėjo mylėti visus jei jau nusprendė auginti,o ne vien juos.Kadangi buvau lėto būdo,nieko jai nesakydavau.Dažnai namuose gaudavau iš brolio lupti,nubėgdavau verkdama pasiskųsti,ji tepratardavo:- O ką aš galiu padaryti.Na įlįsdavau kur į kamputį išsiverkdavau ir tiek,niekas į mane nekreipdavo dėmesio,buvau kaip šuniui 5 koja.
Atėjo laikas ,kai paaugau,pradėjau eiti į šokius,mama nenorėjo išleisti,nors man buvo 15 metų,tokio amžiaus paaugliai pas mus jau eina į kaimo šokius,bet vistiek iškniaukiau,tai išleido.Ten susipažinau su vaikinu,kuris mane mergino,kai man buvo 16 metų pradėjom su juo draugauti,jis buvo už mane keletą metų vyresnis,mama neleido su juom draugauti,bet mes slapčia susitikinėdavom vistiek,pradėjau maištauti prieš mamą...bet mokslų vidurkis vistiek stebuklingai laikėsi klasės pirmoje vietoje,nežinau kaip taip išėjo,nes jiems skirdavau mažiau laiko,kadangi turėjau vaikiną,su juo išdraugavome 8 mėnesius,nes mus išskyrė mano mama,pasakiusi jam,kad jeigu manęs nepaliks tada parašys jam pareiškimą,kad santykiauja su manim,nors nė pati nežinojo ar taip yra,nes ji išvis nežinojo,kiek laiko aš su juo bendravau...na va,netekau ir savo vienintelio saulės spindulėlio(na bent tada taip maniau).Jis nepasirodė nei vieną diena,nei kitą...verkdavau labai dažnai,juk tai buvo mano pirmoji meilė,maniau tas ilgesys mane pribaigs...po pusmečio šiek tiek užsimiršau,daug mokiausi,kai negalėdavau miegoti,ar pradėdavau galvoti apie jį,pasiimdavau knygą ir susikoncentruodavau į ją,kol miegas akis užmerkdavo,buvo labai skaudu...
Na,atėjo laikas baigiau 10 klasę,paskutinę savo mokykloje.Pradėjau mokytis mieste,bet labai pasiilgusi namų,visai ne ten gyvenančių žmonių,nusprendžiau,kad reikia pereiti mokytis arčiau namų į tokio miestelio mokyklą,kadangi nebuvo skirtumo,kur baigti vidurinį išsilavinimą.Vėl gyvenau namuose,iš pradžių mama duodavo važiuoti su mašina iki tos vietos,nuo kur mane veždavo mokyklinis autobusas,kadangi aš ėjau į tą mokyklą viena iš mano kaimo,tai reikėdavo atvykti iki gretimo kaimo 3km,kad mane nuvežtų.Vėliau mama pareiškė,kad jai per brangiai išeina leisti mane važinėtis automobiliu,todėl pasakė gausi važinėtis dviračiu,na truputį paburbuliavau,bet kitos išeities neturėjau.Keldavausi 5 valandą ryto,nes reikėdavo 6 jau išminti iš namų,kadangi autobusas būdavo 6.40,grįždavau namo 5 valandą vakaro,ir taip 2 metus.Kai aš baigiau 10 klasę mano sesuo išvyko į Vokietiją.Su ja mes visai neblogai sutardavome,eidavome kartu į šokius,bet ir dažnai pasipykdavome.Kai ėjau į 11 klasę,vieną dieną paskambino ir pranešė,kad ji žuvo,buvo beprotiškai skaudu,nelinkėčiau to niekam,2 savaites nėjau į mokyklą,nors ir mama pyko,negalėjau net normaliai valgyti vis apie ją galvojau,buvau,kaip aptuisusi,nieko nesuvokiau ir vis klausiau savęs kodėl ji,kodėl ne aš, jei jau man skirtas toks ######nas gyvenimas.Turbūt man buvo truputį pavažiavęs "stogelis".Viskas darėsi dar blogiau,paskambino mano buvęs "kavalierius",pakvietė susitikti,išvažiavau pas jį,"prabaliavojom" dvi dienas,kad mama neskambintų išjungiau telefoną,o išvažiavau jai nieko nesakiusi,nes galvojau šiaip ar taip ji manęs nesupranta ir dar pati mane su juo išskyrė.Visiškai pradėjau nebekreipti į ją dėmesio,net nežinau kodėl,gal užsinorėjau savarankiškumo.
Na manau šiam kartui užteks,pratęsiu kitoje dalyje.

About Me


Sveiki, kadangi visi rašo prisitatymus nutariau parašyti ir aš.
Tai va.. Mano vardas Agnius (Dėkoju savo mamai,kad išrinko man toki reta vardą), esu Vilnietis ir man 17metų!
Šiame forume šiaip slampinėju ieškau naudingos ir aktualios informacijos, kadangi šiais metais neteko apsilankyti mokykloje tai bandau apsišviesti internete..
Realiai šiuo metu internete užsiimu programavimu(Pawn,C++), taipogi laisvu laiku bandau perkasti HTML ir CSS( Nesiseka :( )
Šiame forume patinka man lankytis,kadangi yra daug protingu žmonių,bet tuo pačiu nebegaliu virškinti "kvailių" kurie visiškai nemasto galvą..
 
Gyvenime šiuo metu nieko neužsiimu, laukiu 3 chemoterapijos bloko ( Graudinančios istorijos nebus! ), šiaip esu labai laimingas, džiaugiuosi gyvenimu!
Ištikrūjų visai neseniai tik supratau,kad pasaulis nuostabus! Planuoju nusipirkti gitarą ( Ko seniau nebūčiau dares! ) ir mokintis ją groti, planuoju užsirašyti į sporto kluba ir palaikyti sveiko gyvenimo būdą.
 
Nerukau,negeriu šie dalykai manęs visiškai netraukia ir netgi nebegaliu virškinti žmonių kurie rašo "kaip gerai atšventėm penktadienį" anokios čia linsmybės nusilakti kaip šuniui ir ryte skūstis kaip man bloga..
Neesu turbūt tikras Lietuvis, kadangi nesidomiu krepšiniu ir nekenčiu jo žiūrėti :(
 
Na kas dar.. Patinka bendrauti su protingais žmonėmis, nors su manimi gali būti gana sunku kaikuriems,kadangi niekados nelendu niekam į šikną jeigu turiu savo nuomone jos ir laikysiuos!
Nemėgstu apgaviku bendau tokiu žmonių venkti nors nesijaučiu,kad mane kas būtų apgaves,nes su betkuom neatlieku gyvenime jokių sanderiu..
 
Rezumuojant: Esu žiauriai laimingas žmogus, dabar domiuosi viskuom, spaudžiu maximuma iš visko ko tik įmanoma.
 
Peace :P

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Kas serga,o kas baigia pasveikt!

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Ką nori tą rašo, nepatinka neskaitykit.
Jums matau įdomiau skaityt, kai koks noliferis pasakoja apie savo aukinimą, bėgimą iš pamokų, prie kompo sėdėjimą 24/7, kaip neišmoko bendrauti su žmonėmis tikrame pasaulyje, nieko per daug nepasiekė, sveria 2 kart mažiau nei paprastas žmogus ir pan.
Jeigu rašo reiškia yra reikalas, tad nesikišam kur nereikia :)

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Kerniau, gimei būti oratorium ;) Užuodžiu Tavo charizmą nepaisant kilometrų, skiriančių mus.
 
Sakoma - kad žmogui sektųsi, jis turi nenusižengti gamtos dėsniams, o kad nenusižengtų gamtos dėsniams - jis turi būti vienu metu savanaudiškas, ir padedantis kitiems. Giliau pagalvojus - labai paprasta, juk jeigu neturi siekio, kad būtų geriau tau - tikrai neįdėsi tiek pastangų ir meilės, kiek įdėtum, jeigu būtum tiesiogiai suinteresuotas. O pakeliui padėsi ir kitiems, nebent būtum tikrai tiek unikalus, kad tai kas svarbu tau - nebūtų svarbu niekam kitam...
 
Tęsiant temą apie idėjas - kaip ir visiems, man jos kyla ne tada, kai noriu kad kiltų. Daugiausia idėja žmogui kyla tuomet, kai jis yra labiausiai atsipalaidavęs, todėl jau šioje temoje matom tendenciją - nevienam geriausios mintys kyla tualete - tai nenaujiena, rimtų reklamos agentūrų work shop'uose uždavus šį klausimą populiariausi atsakymai būna tokie: "tualete", "prieš užmiegant"; "rūkant", "vonioje", "geriant kavą" ir pan. :)
 
Tik klausimas turėtų būti ne: "ką turėčiau daryti, kad būčiau kūrybingesnis?", o "koks aš būnu tuomet, kai esu kūrybingiausias, ir kaip tokiu tapti?". Jei suprantate, apie ką aš kalbu. O kalbu apie žmogaus sugebėjimą atsipalaiduoti, sugebėjimą atsikratyti nereikalingų minčių, sugebėjimą valdyti smegenų pusrutulius (nes turime loginį, ir kūrybinį pusrutulį neveltui), bei dar daugiau - sugebėjimą valdyti smegenų veikimo dažnį, ko realiai matyt nevaldome nei vienas - tik kartais instinktyviai tai nutinka, ir tada pasijuntame genijais... Taip, kaip galim per penkias minutes susapnuoti mėnesį - panašiai galėtumėm išmokti ir mąstyti, bet to nevaldom, todėl tik retsykiais nutinka kažkoks nušvitimas, kuris išverčia iš klumpių mus pačius :)
 
Žinot tą fenomeną, kuomet "užkrenta" kažkoks žodis, ar pavardė? Kuo labiau stengiesi jį atsiminti, tuo mažesnė tikimybė, kad prisiminsi. Paprastai prisimeni praėjus dienai ar net kelioms, kai apskritai būni pamiršęs kad apie tai galvojai - lyg niekur nieko atmintis "išspjauna" tą žodį :D Taip yra ir su kūrybingumu - prievarta jo neišgausi, kuo labiau save forsuosi, tuo labiau užsiblokuosi, todėl pirmiausia reikia išmokti atsipalaiduoti, giliai kvėpuoti, klausytis savęs, mažiau save spausti, atsiminti sapnus, užuosti arbatos aromatą ryte, jausti kaip vasario saulutė šildo skruostą, pastebėti zylutės pėdutes sniege...
 
Papildau: nuklydau filosofijon, bet... Tikiu kad egzistuoja informacinis laukas - ne viskas, ką sugalvojame, gimsta tik mūsų galvose - mus stipriai įtakoja aplinkinis pasaulis, ir tam, kad būtumėm maksimaliai kūrybingi - tiesiog turime būti pasaulio dalimi, negalim užsiciklinti ties savimi ir nereaguoti į aplinką - tai būtų kvaila. Kas tas vienas žmogus, prieš visą pasaulį? Ko reikia - išmokti rasti pusiausvyrą, Ying Yang tarp savo poreikių, troškimų, svajonių, ir aplinkos, pasaulio - o ją radus ir viską suderinus - sėkmė neaplenks.

Tamstyte, savavališkai n kartų registruotis forume negalima, štai vienintelis būdas sugrįžti:
Viso gero.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Tam yra slaptažodžio priminimo funkcija.

Kam tamstai naujas acc?

Tamstyte, savavališkai n kartų registruotis forume negalima, štai vienintelis būdas sugrįžti:
Viso gero.

Tamstyte, savavališkai n kartų registruotis forume negalima, štai vienintelis būdas sugrįžti:
Viso gero.

Tamstyte, savavališkai n kartų registruotis forume negalima, štai vienintelis būdas sugrįžti:
Viso gero.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.