Vidokkas

Na siuo atveju tau nemazai atims balu uz argumentavima, nes realiai cia is viso tik 2 argumentai, plius vienas socialinis, o kitas toks pusiau kulturinis lyg ir butu, galejai nors prezidento varda ir pavarde parasyt. Ir stiliaus klaideliu nemazai, gramatikos ir skyrybos tai nera ka vertinti, nes perrasydamas cia dar galejai padaryti ju. As keleta stiliaus klaidu pakomentuosiu, ne visas, bet mzdg kad pats susidarytum vaizda i ka vertintojai kreipia demesi:
"Sunkumai,Nauji dažnai atsirandantys išūkiai,naujos pažintys ir vietovės" - Kalbi apie viena ir staiga pereini prie pazinciu ir vietoviu - taip negalima.
gyvenimo tiesų įrodinėjimas - cia jau toks loginis. Kam irodineti tiesa?
įvairios kovos - per abstraktu, bet gal uz tai neduos stiliaus.
platus vandenynas-kuo daugiau su juo susipažinęs - su vandenyniu negalima susipazinti, su zmogum galima. Vandenyna galima pazinti.
eidamas savo pėdomis per gyvenimą - stilius, nenaudojami tokie issireiskimai ir logika biskiuka, o kieno dar pedomis jis gali eit? P.S. nekarta mum mokytoja akcentavo, kad meniski zmones kencia per egzamina reikia konkreciai ir aiskiai be perkeltiniu prasmiu rasyti, nes labai baudzia uz tai.
įveikia baimes ir atranda vietas, kur yra stipresnis, kitaip sakant labiau apsiginklavęs - velgi tas labiau apsiginklaves? Tai cia kuo ginklais? Perkeltine prasme...

"Gamta - tai vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas"
Johanas V. Getė
 
Žmogaus evoliucija - tai sudėtingas procesas, kurio metu buvo siekiama ne tik prisitaikyti prie aplinkos bei išgyventi, bet ir pažinti pasaulį. Nepaslaptis, jog nesuprasdami gamtos reiškinių, negalėdami paaiškinti elementariausių fizikos dėsnių, mes nesugebėsime tobulėti kaip rūšis ir perteikti žinių naujoms kartoms. Žmogus yra maža visuomenės dalelė, todėl savianalizė, asmeninis tobulėjimas turi būti svarbus kiekvienam.Individas, nesuprasdamas pasaulyje vykstančių procesų, negali tikėtis dvasinės harmonijos, o vidinės ramybės neradęs žmogus bus linkęs destruktyviai mąstyti bei nesugebės realizuotis visuomenėje kaip tvirtą nuomonę turinti asmenybė.
 
Žmogaus patiriami jausmai, sutinkami žmonės keičia mąstyseną bei verčia pergalvoti priimtus sprendimus. Tikrai yra asmenybių, kurios atrodytų tvirtai žino, ko nori gyvenime, tačiau besikeičianti aplinka, draugai lemia, jog toks žmogus pradeda abejoti savo pašaukimu. Nuolatinė vidinio pasaulio kova, nežinomybė vargina, todėl, manau, jog tik ryžtinga asmenybė, pasirinkusi vieną realizacijos sritį, gali pajusti gyvenimo prasmę. Taip teigdamas remiuosi Vinco Mykolaičio - Putino romanu "Altorių šešėly". Liudas Vasaris - pagrindinis kūrinio veikėjas, apdovanotas meniniu talentu bei išgyvenantis egzsistencinę tragediją. Jis nežino, ar būdamas kunigu galės save realizuoti poezijos srityje. Trys kūrinio moterys: Liucija, baronienė bei Auksė nulemia tai, jog Vasaris nusprendžia atsisakyti kunigystės luomo bei atlieka apostaziją. Akivaizdu, jog jaunuoliui (vėliau kūrinyje tapusiai brandžiai asmenybei) buvo neįmanoma gyventi dvilypėje būtyje. Stresas, nuolatinis vidinio pasaulio konfliktas lėmė kraštutinumus, kurie atvėrė naujas galimybes visiškai kitoje srityje. Taigi, bręstant asmenybei, formuojantis kitoms vertybėms, keičiasi ir žmogaus požiūris į gyvenimą - priimami nauji sprendimai, darantys įtaką žmogaus egzsistencinei prasmei.
 
Kita vertus, didelę įtaką savęs pažinimui daro gamta. Aplinkos grožis, augalai, gyvūnai teikia kūrybinių galių, verčia asmenybę svajoti, teikia dvasinės ramybės. Apie gamtos teikiama naudą žmogaus būčiai daug rašė romantikai. Maironis poezijos rinkinyje "Pavasario balsai", eilėraštyje "Uosis ir žmogus", minėjo, jog žmogus naikindamas gamtą naikina savo dvasią. Romantikas Antanas Baranauskas poemoje "Anykščių šilelis" miškus apibūdino kaip sakralinę erdvę: "Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?" Mano manymu, mus supanti gamta yra tikrosios harmonijos pavyzdys. Tad galima teigti, jog norėdami suprasti save mes pirmiausia turime atskleisti mus supančios augalijos bei gyvūnijos paslaptis, kurios yra lyg raktas į asmeninį pažinimą.
 
Vis dėlto svarbiausia žmogui pažinti savo galimybių ribas. Asmenybės varomoji jėga - tai tikslas, kurį norima pasiekti bet kokia kaina. Atkaklumas bei ryžtas siekiant norimo rezultato yra tikrosios žmogaus vertybės. Nesvarbu, kad gali tekti atlikti Sizifo darbus, tačiau dvasinės bei fizinės individo pastangos parodys tikrąją ribą tarp bejėgiškumo ir valios stiprybės. Humanistas Ernestas Hemingvėjus sureikšmino ne pasaulio problemas, bet žmogaus vidinį pasaulį, kuris buvo svarbiausias akcentas jo kūryboje. Autorius apysakoje (laimėjusioje Nobelio literatūros premiją) "Senis ir jūra" pateikia senio Santjago bei žuvies kovą, kuri galbūt labiau moralinė nei fizinė. Senis išsekęs, tačiau pergalė prieš kardžuvę, kuri simbolizuoja visos gamtos galybę, yra kulminacija, įrodanti, jog žmogaus ryžtas bei valia yra daug svarbesni už fizinę stiprybę. Laimėta kova žvejui lėmė dvasinę ramybę, jis įrodė sau, kad vis dar gali konkuruoti su jaunesniąja karta. Manau, jog šis pavyzdys aiškiai parodo, koks svarbus savo galimybių pažinimas. Taigi, nors žmogus nevisada ryžtąsi vaginantiems iššūkiams, tačiau tik stengdamasis juos atlikti jis gali pajusti išsilaisvinimą bei būties harmoniją.
 
Baigdamas, galiu teigti, jog žmogus norėdamas pažinti save privalo atlikti daugybę savianalizės bei asmeninio tobulėjimo užduočių. Nepaisant to, didelės įtakos turi ir individą supanti aplinka. Bendravimas su kitokių pažiūrų žmonėmis, gamtos pažinimas lemia asmenybės formacimąsi. Taigi, siekdami atrasti savyje dvasinės ramybes, pažinti save, mes privalome priimti visus mums pasaulio iškeltus sunkumus. Tik įveikę šiuos barjerus galėsime drąsiai ištarti - esu svarbi žmonijai asmenybė.
 
P.S. Kai kurios stiliaus klaidos ištaisytos perrašant, o dėl gramatikos ir skyrybos tai galėjo įsivelti klaidu nurašinėjant.
 
Prašau nuomonės ar pakankamai geras rašinys, ar gerai argumentuotas ir ar įdomus?