Rubezius

alsket.lt ir ketbilietai.lt . Geriau nerasi.

Sveiki,
 
kas gyvenat UK ir vakarais turit laisvo laiko galit pildyt apklausas http://populuslive.com
Surinkus £50 atsiuncia ceki.
 
Uzsireginus atsiuncia email kas diena, kartais kas antra.
Gauni nuo £1 iki £5 uz apklausa.
 
Per pora menesiu galima surinkt £50, jeigu neskubant. Nes as tai nevisada laiko randu, tai praleidziu daznai.
 
Gero naudojimosi
 
Prisegu cheki (Mano sese gavo)
 

Firmos paslaugos už dokumentų sutvarkymą – 150 Lt
 
Para šaldytuve – 100 Lt
 
Įnešimas į šaldytuvą – 80 Lt
 
Išnešimas iš šaldytuvo – 60 Lt
 
Kūno paruošimas ir aprengimas – 250–300 Lt
 
Šarvojimo salė parai – nuo 300 iki 1 tūkst. Lt
 
Koplytėlės nuoma valandai – 80 Lt
 
Nešikų paslaugos laidotuvėms – 150–300 Lt
 
Katafalkas – nuo 220 Lt
 
Karstas – nuo 200 iki kelių tūkstančių litų
 
Kapo duobė – 500 Lt
 
Nestandartinė kapo duobė – 600 Lt
 
Duobės papuošimas – 30 Lt
 
Gėlės – nuo 150 iki kelių šimtų Lt
 
Karsto įnešimas į salę – 60–70 Lt
 
Suknelė 160–190 Lt
 
Kostiumas – nuo 130 iki 350 Lt
 
Batai – apie 44 Lt
 
Apatiniai – 5–15 Lt
 
Rožinis – 10–15 Lt
 
Šventojo paveiksliukas – 1 Lt
 
Žvakės – po 1 Lt
 
Giedotojai – 300 Lt
 
Gedulingų pietų porcija asmeniui – nuo 12 Lt
 
Kremavimas Lietuvoje – 2300 Lt (pats kremavimas – 1650 Lt)
 
Kremavimas Lenkijoje – pats kremavimas 500 Lt plius nuvežimas – iš viso 2250 Lt
 
Laikinas paminklas – nuo 40 iki 150 Lt
 
Paminklas – nuo 4 tūkst. Lt
 
 

Komentaras tai topinis. :lol:

Galėjo su nick'ais čia surašyt

Puikūs patarimai, mano manymu geras variantas būtu pardavinėti Mini MP3 grotuvus, kurių kainą e-bay sviruoja kažkur tai nuo 2$ iki 5$ per vienetą, pavyzdžiui paimkime šį variantą: Ebay URL. Tarkim 500 tokių MP3 kaina būtu: 995$, apytiksliai 2487.50LT imant 2,5 kursu. Taigi, mano manymu vieną MP3 grotuvą tikrai būtu įmanoma parduoti už: 21,50LT pardavus 115 MP3 grotuvų atsipirktu visi į produkciją investuoti pinigai: 2487,50LT. Už tavo turima sumą taip pat išeitų ir puikus puslapio domenas, pvz: www.minimp3.lt. Galėtum daryti konkursus, akcijas ir taip pat pritraukti vis didesni žmonių srautą į savo puslapi. Kodėl gi siūlau būtent šį variantą? Ogi todėl kad šių pigių grotuvų paklausa yra milžiniška, pažiūrėkite į šiuos skaičius masiniu apsipirkimu portaluose: Nupirkta 703 kuponai, Jau nupirkta 174 kuponai, Akcija baigėsi, nupirkta 85 kuponai. O tu jeigu sutrauktum visus pirkėjus į vieną vieta, kuriems ši prekė būtu aktuali, mano manymu sulauktum didelio pasisekimo. Facebooko fanu puslapis turėtu tam įdealiai tikti, nusiperki reklamą kokiam tai Trolių puslapyje ir štai jau pradeda atsirasti parduotuvės lankomumas bei žinomumas ir žinoma pirmieji klientai.
 
Tikiuosi mano idėją bus tau prie širdies.

Puikūs patarimai, mano manymu geras variantas būtu pardavinėti Mini MP3 grotuvus, kurių kainą e-bay sviruoja kažkur tai nuo 2$ iki 5$ per vienetą, pavyzdžiui paimkime šį variantą: Ebay URL. Tarkim 500 tokių MP3 kaina būtu: 995$, apytiksliai 2487.50LT imant 2,5 kursu. Taigi, mano manymu vieną MP3 grotuvą tikrai būtu įmanoma parduoti už: 21,50LT pardavus 115 MP3 grotuvų atsipirktu visi į produkciją investuoti pinigai: 2487,50LT. Už tavo turima sumą taip pat išeitų ir puikus puslapio domenas, pvz: www.minimp3.lt. Galėtum daryti konkursus, akcijas ir taip pat pritraukti vis didesni žmonių srautą į savo puslapi. Kodėl gi siūlau būtent šį variantą? Ogi todėl kad šių pigių grotuvų paklausa yra milžiniška, pažiūrėkite į šiuos skaičius masiniu apsipirkimu portaluose: Nupirkta 703 kuponai, Jau nupirkta 174 kuponai, Akcija baigėsi, nupirkta 85 kuponai. O tu jeigu sutrauktum visus pirkėjus į vieną vieta, kuriems ši prekė būtu aktuali, mano manymu sulauktum didelio pasisekimo. Facebooko fanu puslapis turėtu tam įdealiai tikti, nusiperki reklamą kokiam tai Trolių puslapyje ir štai jau pradeda atsirasti parduotuvės lankomumas bei žinomumas ir žinoma pirmieji klientai.
 
Tikiuosi mano idėją bus tau prie širdies.

Sveiki,
visą šį šventinį laikotarpį nemokamai dalinu skype premium 1 metų kodus.
 
http://i.imgur.com/YasqmGH.png
 
 
 
Reikalavimai:
 
1. Būti uždarbyje užsiregistravus anksčiau negu prieš savaitę
2. Parašyti temoje, kad norite skype premium :)
 
Taip pat jeigu norite galite nusipirkti kompiuterinių žaidimų pigiomis kainomis čia: http://uzdarbis.lt/t304070/parduodami-steamorigin-zaidimai/page__p__2534894__fromsearch__1#entry2534894 :)
 
Kodai visiems bus išsiųsti privačia žinute :) and don't forget, sharing is caring! B-)

Siulau Echkart Tolle knyga "The Power of Now" jei teisingai autoriaus varda parasiau perskaityt. Yra ir audio formate. Naudinga knyga norintiems ismeginti meditacija :)

Sveiki, rasau trumpai ir aiskiai, ir su klaidomis(kurias visi nuolat pamini). Gal yra zmoniu kurie noretu emigruoti, bet svarsto vien del nepasitikejimo ivairiomis agenturomis ar del per mazu finansiniu galimybiu, galeciau manau ne vienam padeti. Pinigai man nera tas stimulas del kurio bandau padeti. Tiesiog pats zinau kaip kartais buna sunku ir niekas nepadeda...
 
Taigi, as esu Anglijoje ir viska zinau apie isidarbinima ir visa pradzia. Visa informacija galiu pateikti i az.
Kalbos mokejimas nera privalumas, taciau atvykus gali uztrukti kol gausite darba(tai dazniausiai iki savaites laiko), ir alga gaunama dar tik sekancia savaite nuo pradirbtos.
 
Pats padesiu susitvarkyti national insuranse numeri, sekmingai pradziai.
Rasau tiesog vien del to , kad norejau kad ir man taip kazkas, kazkada parasytu. Taciau to nebuvo ir turejau pats bandyti ieskoti laimes. Ir dabar suprantu kiek dar daug zmoniu tokiu kaip as yra.
Jeigu turite ka nors paklausti, papasakosiu placiau AZ.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Nesamoninga gal ideja bet pagalvojau idomu butu suzinot ar imanoma tokia igyvendint :D
 
Taigi manau visiems buna sunku nesti siuksles is namu sedi prie kompo mama ieina sako isnesk siuksles ir labai paima nervas, tai krc naujas darbas istaiga ar dar kas nzn kas kurie surinkinetu siuksles nuo buto duru tam tikra valanda pvz paprastom dienom 18:30 savaitgaliai 19:00 tiesiog zmogus padeda siuskles prie duru buto ir ta valanda eina keli buriai ir renka siuksles ir nesa jas i konteinerius. I savaite nuo buto imi po 5lt galetu aisku derint kaina :D IR gera suma susidaro jei vienam name 150butu tai 150*5=750 (I SAVAITE) i menesi butu 4*750 3000LT i menesi, aisku butu ka veikt bet pvz pradziai pasiimt koki viena rajona po to plestis :D Dviese dirbi su kokiu draugeliu po to planuoji kaip palengvint ta dalyka Manau butu zmoniu kas naudotusi tokia paslauga kadangi daug pensininku buna kurie nepajegia isnest ir t.t :D Sakykit ar imanoma ka nors panasaus sukurt butu? :D

Gal mano patarimas pasirodys kiek ir per drastishkas, bet jei jau keliausit, tai maukit lauk is Europos. Toliau ka papasakosiu pries 18 men padariau pats, pries 4 men pakartojau su tevais kartu. Kryptis - Filipinai. Taip, suprantu, egzotika, toli, brangu... Taciau tai pakeicia poziuri i gyvenima. Pamatai visai kita kultura, kitus zmones. Jie nesisuka kaip peles rate kas manesi mokedami paskolas, nuomas, imokas, komunalinius ir pan. Ten kitas pasaulis. Ten seimps galva kasdien sprendzia ar jam gulet po palme ir nieko neveikti, ar pagauti/nupirkti zuvi seimai ir ja patiekti jiems. ten nera storu, pliku, ten visi sypsosi, visi paklausia 20 kartu per diena kaip sekasi. Ten nera musu rutinos... ten tiesiog kitoks gyvevinimas.
Kiek tai kainuoja? Is pirmo zvilgsnio daug - skrydis 1500-2500 lt zmogui. Kuo anksciau pirksi bilietus, tuo pigiau (is LT neskrenda, vertetu ziureti is milano ir pan). Toliau gyvenimas, maitinimasis. Mes buvom 5 savaites. Biudzetas grubiai 1500lt skrydis + 3500lt (1000 euru) zmogui viskam kitam. Cia jau paskaiciuotas vidutinis variantas netaupant, bet ir netashkant pinigu. kas i tai ieina? Na pvz nakvyne ten brangi, vidutiniskai 50lt uz dvivieti kambari parai. Taciau visa kita pigu, tarkim 60 min masazas papludimy saulelydzio metu su kokteiliu rankoj ant balto smelio (kaip filmuose matot) 6-8 Lt, didzliu kreveciu kg 15lt, jas pagaminti su ryziais ir alum 10lt. T.y uz 30lt gaunat karalishkus 1kg kreveciu pietus su ryziais ir alumi. Visa kita yra persikelimu tarp salu laivukais kaina. Grubiai tarkim tai kainuoja 150lt uz laiva, ir nesvarbu ar jame bus 2 zmones, ar 4 ar 15, kaina ta pati.
Finale: 5 savaiciu atostogos 5000-6000 lt zmogui, pabunat kitoj civilizacijoj, kitam pasaulyje, balto smelio ir zydros juros kraste. Atsiminimu 5 metams, nerealios fotkes, nusilupusi oda, gilus pamastymai apie tai kaip mes gyvenam ir svajones kitais metais vel ten grizti...

Keisti dalykai vyksta. Kai buvome maži, mokykloje su kitais berniukais galėjome lengvai kovoti prieš mergaites, bet žinoma nenaudojant brutalia jėgą, o taip vaikiškai, pavyzdžiui, užmėtyti sniego gniūžtėmis ar dar kažkaip parodyti savo fizinį pranašumą. Apskritai, drąsos būvo pakankamas kiekis. Bet kai tu tampi suaugusių vyrų, moterų atžvilgiu visa šita drąsa kažkur dingsta. Žinoma, ne visi vyrai patiria baimę prieš moterį, bet, nesuklysiu, jei pasakysiu, kad tokių labai daug. Šį reiškinį reikia kažkaip spresti. Taigi, penkios vyrų baimės prieš moterį ir kaip jas įveikti.
Iš anksto atsiprašau už gramatines klaidas
 
 
1. Baimė gauti neigiamą atsakymą
http://jpeg.lt/paveiksleliai/1396283545_01.gif
Mes nemėgstam pralaimėjimų, mums visada patinka laimėti. Kartais, kad nepajusti pralaimėjimo skonio, mes tiesiog atsisakom kovoti. Nėra kovos – nėra pralaimėtojo (beje laimėtojo taip pat nėra).
 
Ką su tuo daryti: nieko. Žmogau, jei tu gausi neigiamą atsakymą, nieko katastrofiško neatsitiks. Žvaigždės vis dar švies, mūsų Žemė suksis, piramidės stovės, o tavo viršininkas, kaip ir iki šiol, apkraus tave papildomų darbų. Gavęs neigiamą atsakymą iš merginos, tu tik padidini savo galimybes išbandyti savo laimę su kita. Net jei 10 merginų atsisakė, 11-toji tikrai bus tavo.
 
 
2. Ji ne mano nosiai
http://jpeg.lt/paveiksleliai/1396283570_02.gif
Gan įdomus faktas, mes bijome gražių, protingų, sėkmingų, nepriklausomų moterų, nes galvojame, kad jos kelia per daug didelius reikalavimus. Bet būtent tokios merginos yra dažniausiai vienišos. Ir ne todėl, kad jos yra pernelyg išrankios, tiesiog jas visi vengia.
 
Sprendimas: naudokis proga. Labai gražios merginos yra ne visada protingiausios, jei tu toli nuo vyriško grožio idealo, padaryk jai įspūdį savo protu, erudicija ir humoro jausmu.
 
 
3. Aš ją nuvilsiu
http://jpeg.lt/paveiksleliai/1396283594_03.gif
Mums nepatinka būti nusivylusiems, bet labiausiai mums nepatinka nuvilti. Kviečiant ją į pasimatymą, skaičiuoji žingsnius į ateitį ir pradėdi pergyventi, kas jei tu nepatiksi jai lovoje? Vis dar nežinant, ar apskritai jūs turėsite su ja lytinių santykių, tu jau išsigandai pasekmių.
 
Sprendimas: susitaikyk. Matai, būk tu net visiškai tobulas, bet viestiek anksčiau ar vėliau tu ją kažkuo nuvilsi, kaip ir ji tave. Būk pasirengęs tam. Jei tai atsitiks iškarto, tada dar geriau, tada nereikės klausytis, kad ji geriausius savo gyvenimo metus paaukojo tau ir paleido juos vėjais.
 
 
4. Ji kada nors bus neištikima
http://jpeg.lt/paveiksleliai/1396283621_04.gif
Išdavystė yra labai nemalonus jausmas. Tai gali labai įžeisti tavo jausmus, užkabinti tavo savimeilę, ir apskritai gali drastiškai pakeisti tavo gyvenimą. Dėl išdavysčių ir karai vyko. Tad tu bijai net pagalvoti apie tai, kad tavo draugė viena diena tave išduos ir bus tau neištikima.
 
Sprendimas: mėgautis šia diena. Taip, o dar ji gali bet kada sustambėti, pražilti, pasenti. Visada kažkas būtinai atsitiks. Gal išduos, bet gal ir ne. Argi gali tiksliai žinoti, kas atsitiks rytoj, tad kodėl reikia galvoti apie tolimą ateitį?
 
 
5. Baimė prarasti laisvę
http://jpeg.lt/paveiksleliai/1396283653_05.gif
Vaikystėje tu nebuvai laisvas, nes priklausei nuo tėvų, bet dabar, kai tu pagaliau tapai nepriklausomas, gali nuspręsti už save, kaip organizuoti savo gyvenimą, ką valgyti, su kuo susidraugauti, ir t.t. Tu bijai, kad jei pas tave atsiras moteris, ji atims tavo laisvę.
 
Sprendimas: atsiduoti į nelaisvę. Pirmiausia, laisvė yra pervertinta. Tu ir taip nesi laisvas. Tu vis tiek esi priklausomas: nuo darbo, nuo draugų, nuo giminių, ir net nuo mados. Tu vargu ar gali turėti laisva pasirinkima, ką bedarytum šiame gyvenime (vienaip ar kitaip). Mes visi laisvi tik kai kuriuose mažuose dalykuose, ne daugiau. Iš dalies, moterys pasisavina mūsų laisvę, tai faktas. Bet jei jau būti nelaisvėje, tai tegul jau pas moterį. Atsiduok jos įkalinimui be kovos ir gausi gerą maistą, priežiūrą ir reguliarų seksą.
 

Pas mus valdzioje vagys.. valstybe nuskurdinta, nebeturim valstybines pramones, telekomo, naftos kompanijos, elektrines, esame visiskai priklausomi. Alyginimai vargani, mokesciai debiliski. Greitai reikes moket uz ora kuriuo kvepuoji. Tau kyla dar klausimu kur geriau gyventi? :D

Jei pinigai laimes neatnesa, tai reikia lyginti milijonieriu su ubagu. Dauguma cia susirinkusiu studentu postringauja, kaip baigs univera susiras darba ir vazines su senu trantu is nuomojamo buto i darba... Tik dar reiktu paskaiciuot, kad vidutinis lietuvis uzdirbdamas 1500LT niekada gyvenime netures nuosavo buto ir naujesnes masinos :) arba jei ir tures, tai tas gyvenimas jam 30-40 metu bus gyvenimas del budos, kuria reikia ispirkt is banko.
Jei pinigai taip neatnesa laimes, tai kodel visi ima kreditus budai isigyti, perka lizingines masinas, savaitgaliais varo i barus/klubus ir "svencia" savaitgali? Vedasi panas i restoranus, vaziuoja su taxi, o ne autobusu ar pieskom... Aisku yra ir tokiu, kur nevaro i klubus, bet draugu rate pucia, niuxina ir leidziasi.. ir visa tai greiciausiai daro be pinigu?:D
 
Studentai ir moksleiviai greiciau supraskit tiesa: nesvarbu koks tavo statusas mokykloj/univere ir kaip gerai gyvena tavo teveliai - viskas priklauso nuo taves, tavo poziurio ir kaip stipriai sieksi savo tikslu. PVZ. Dauguma mano mokyklos ereliu, verchu ir net turtingu tevu vaikeliu dabar yra gyvenimo L O X A I. Dirba visokius s.udinus darbus, vazineja su senais lauzais arba sedi lageriuose... O mokyklos L O X U tarpe yra tokiu, kurie bent jau vizualiai gyvena geriau :) Geras pvz, galetu buti vaikis su Ferari Kaune, sulei buvo "loxas", o dabar vazineja su ferariu... ir greiciausiai ji del to grauzia sazine :D Pinigai yra svarbiausias faktorius siekiant asmenines laisves ir laimes, kaip ju gauti yra simtai budu tiek svariu tiek nesvariu, bet teikti, kad pinigai neatnesa laimes, gali tik vidutines klases naivuolis, kuris slopina savo poreikius ir apsimeta laimingu... Zinoma, tau nereikia pinigu jei tu neturi svajoniu, gyveni kaime(tevu palikime) ir augini sau maista.
 
Nėra nieko ko negalima nupirkti už pinigus tik nereikia įsivaizduoti pažodžiui. Meilė, sveikata, gyvybė... wtf?
Jei as turiu pakankamai pinigu, kad galiu nedirbti, tai galiu skirti ta laika rodyti demesi ir meile betkokiai moteriai, kuri man patinka... jei turiu pakankamai pinigu, galiu skirti daug laiko sveikai gyvensenai=sveikatai (valgyti laiku ir gera maista reikia ir laiko ir pinigu), givybe tam tikra prasme irgi perkama, gali tureti saugesne masina ir neuzsimust papuoles i avarija, gali naktim nevaiksciot rajone ir nebut uzverstas girtu d.ebilu uz cigareciu pakeli, kurio neturi...
Nera vienos teisybes, bet visada yra nesamone, kad pinigai laimes neatnesa

http://www.mstoic.com/remove-your-middle-last-name-from-facebook/

Taip. http://www.nezinau.lt/laisku-rasymas-apie-cc-ir-bcc-etiketa

BCC laukelis tam yra. CC matomi, BCC ne.

Galiu ir aš savo šiokia tokia "istorija" pasidalint.
 
Pradėjau sau pinigus uždirbinėt, jei neklystu, būdamas 12 ar 13 metų. Pirmas uždarbis - 400lt, kuriuos su daug nervu uždirbau "stumdydamas" kinietiškus mp4 plėjerius lietuviam su ~80proc. antkainiu :D Už pirmą uždarbį įsigijau taip trokštą iPod Touch. Vėliau sekė telefonų pardavinėjimai iš tų pačių kiniečių, čia jau šiek tiek daugiau užsidirbau (šįkart su beveik 100proc. antkainiu juos pardavinėdamas), jei neklystu, apie 2000lt. Tuo metu turėjau apie 14 metų. Neiššigandau tų pinigų, kažkaip nuo mažens mokėjau su jais tvarkytis. Neišmėčiau jų. Dar nesulaukęs 15 metų, koks pusmetis iki gimtadienio, baisiai užsimaniau motociklo. Bet tikro motociklo, bėginio, ne taip vadinamos "pyrdos". Domėjaus ir sužinojau, jog yra toks dalykas kaip A1 kategorija, kurią galima laikytis turint 16 (motocikliukai iki 125ccm kubatūros). O aš juk 14-metis buvau... Ech, koks buvo sunkus laukimas, kol galėsiu laikytis teises. Neturėjau nei plano kaip uždirbsiu pinigus ant motociklo, teisių, tik žinojau, kad baisiai noriu. Užsispyriau ir siekiau. Taigi pradėjau taupyt kaip galima tuos pinigus, rinkt.
 
Paskui, draugas man netyčia, net netiesiogiai, pakišo vieną mintį, pats to net nežinodamas(ir iki dabar nežino :D). Sugalvojau kaip užsidirbti pinigų. Nenoriu perdaug iššiplėsti, nes kažkodėl labai nemėgstu atskleisti visų subtilybių to, ką darau, bet maždaug: bendrauju su vienu dyleriu iš Kinijos ir internetiniuose aukcijonuose pardavineju jo produkciją(drabužiai) brangiau nei jis man ją duoda. Jis taip pat ir išsiunčia viską pirkėjams, tad prekės manės nė nepasiekia. Aš esu ta tarpinė grandis, kuri duoda adresą pardavejui ir pas kurią nusėda pinigai atmetus tai, ka pasiima pats dyleris. Nu lyg ir dropshippingu pardavinėju. Visą tai dariau per PayPal sėsės vardu, nes, kaip minėjau, buvau nepilnametis (pradejau tai maždaug po 15 gimtadienio). Artėjo 16 gimtadienis, o pinigai plaukė tikrai neblogi dar nepamirštant to, jog dirbau gal tik ~3h per savaitę(labai neatsakingai žiurėjau į visa tai, kvailys...). Taip atsirado pinigų ir teisėms, tad nesulaukęs gimtadienio, dar 15metis, pradėjau lankyti kursus ir netgi nesulaukęs gimtadienio, dar likus ~2 mėnesiams iki jo, pilnai už savus pinigus nusipirkau savo išsvajotąjį motociklą - Yamaha YZF r125 už 6700LT(ant tokio daikto užsidirbti nė nesitikėjau, masčiau apie kažką paprastesnio, iki kokių 5000lt, bet praėjus keliems itin pelningiems mėnesiams galėjau sau leisti ir šį :) ). Reiktų nepamiršti ir to, jog gyvenime nebuvau važiavęs su bėginiu motociklu, kai važiavau pirkinio apžiūrėti, tai prašiau, kad savininkas pravežtų mane, kad įsitikinčiau, kad tvarkoj viskas :D. Iš tėvų neėmiau nei cento. Taip pat užtekdavo savų pinigų ir laisvalaikiui, drabužiams, merginai. Mėgdavau šiek tiek pamėtyt pinigus eBay, kartais įsigydamas tai, ko man ne visai ir reikėjo... Na, kaip sako, easy come - easy go.
 
Dabar man be nepilno mėnesio 18 metų. Motociklą pardaviau spalį, su mintimi jog jau pirksiu mašiną. Nuo to laiko vis dar daugiau mažiau save išlaikau, įsigijau savom jėgom kompiuterį padoresnį nešiojamą, taip pat susimokėjau ir už vairavimo kursus, kuriuos jau esu baigęs(B kategorijos šįkart). Savo "verslą" buvau šiek tiek sustabdęs, nebesisekė taip gerai kaip ankščiau, tačiau partaruosius pora mėnesių vėl atsistojau ant kojų. Dabar šiek tiek daugiau "košės" galvoj, atsakingiau elgiuos su pinigais, veduos šiokią tokią buhalteriją, daugiau skiriu laiko tam vadinamam "verslui". Galiu va pasidalinti džiaugsmu, jog balandžio mėnesį uždirbau maždaug tris minimalius lietuviškus atlyginimus(dabartinius). Dabar planai, kaip jau sakiau, pirmasis automobilis. Planuoju pirkti BMW 320d e46. Tą darysiu jau ne už ilgo, poros savaičiu bėgyje, o 18-iolikos sulaukiu birželio gale.
 
Nuo šio mano verslo pradžios iki dabar praėjo maždaug 24 mėnesiai. Apytiksliai apskaičiavus, jei visus per tą laiką uždirbtus pinigus padalinus per visus mėnesius po lygiai, gautusi, kad kiekvieną mėnesį gavau šiek tiek mažiau nei seną lietuvišką minimalų atlyginimą (turint omeny tai, kad kai dirbdavau, tai dirbdavau minimalų laiką ir buvo nemažai mėnesiu kai apskritai nedirbau, bent kokie penki). Ir toliau uždirbinėju. Daug ką įsigijau už pinigus gautus, daug tėvų pinigų sutaupiau. Taip pat įgavau neįkainojamos patirties tokiuose dalykuose bei supratau, ką reiškia išlaikyti save. Be to, nuo bendravimo su klientais anglų kalbą dar labiau pagerinau, nors su anglų visad sekės labai neblogai.
 
Konkrečių ateities planų dar, kad ir kaip gaila, neturiu. O laikas jau spaudžia (baigiu 3-ią gimnazinę klasę, meteliai beliko) Galbūt norėčiau turėti savą verslą, na normalų, tikrą verlą, kuriantį darbo vietas ir darantį kažką reikšmingo. Galbūt kažką sieti su medicina. Viskas sekas kaip ir neblogai, tačiau konkrečiai nusprendęs, ką veiksiu, dar nesu. Bet nepražūsiu :)
 
Tokia ta mano "istorija".

Kartais save juokais pavadinimu verslininku, nors namiskiai ir draugai jau senai mane taip vadina.
O viduje save laikau tiesiog gerai gyvenanciu bedarbiu.
 
 
Aplamai kada yra riba kai galima save vadinti verslininku?
Kai issiemi patenta? atsidarai IV?
Man kazkaip verslas asocijuojasi su firmomis, zmoniu idarbinimu, pastoviu reikalu turejimu ir dar begale ivairiu dalyku.
Uztai saves verslininku ir atvirai nevadinu.
 
 
Istorija paprasta, kai man buvo 15metu pardaviau populiariaus zaidimo daiktus uz tikra valiuta, tai buvo uzdirbti 300 ar 400lt. Buvo kosmosas, juk vaikis kuriam tevai po pora litu duodavo i mokykla katik vos ne puse stukes uzdirbo.
Tada dar kelis kartus pardaviau zaidimo daiktus, tik jau siektiek smulkiau po 100-200lt.
Pajutau begalini nora parduoti, nesvarbu ka, kaip ir uz kiek. (sia liga sergu iki dabar)
 
Veliau seke nezinomybe, parduoti noriu, o nezinau ka.
Emiau viska ir is visur. Kvepalai, navigacijos, auto magnetolos, telefonai, kompiuteriu prekes, kosmetika, kiniskos smulkmenos.
 
Dydziausi pasisiekimai buvo su laikrodziu kopijomis i menesi uzdirbau po kelis tukstancius gryno pelno.
Maisto papildai - prekiauju keliu rusiu sportininkams ir ne sportininkams. Tai bendrai paemus i menesi buna pora tukstanciu pelno. O pavasari ir iki keturiu tukstanciu.
 
Viso to metu visada akylai stebiu forumu skelbimus kas telefona, kas kompiuteri, kas sautuviuka koki parduoda. Matau gera kaina ir iskart perku, perparduodu ir taip velgi uzsidirbu.
 
 
Gyvenu pas tevus ne todel, kad negaliu gyvent kitur, bet kolkas nera poreikio. Drauge mokosi kitame mieste, vienam gyventi nera tikslo.
Nuo 16 metu save issilaikau drabuziai, barai, keliones, automobiliai, telefonai ir t.t.
Nemaza dali pinigu padedu durniem pirkiniam, turiu kazkokia manija pirkti to ko man nereikia, bet viduje kaip ir noris...
 
 
Trumpai tariant pasikartosiu nesu as verslininkas, esu laimingas bedarbis, o gyvenime tykiuosi galbut patapti verslininku ar bentjau kazkuo i ta puse.

Pasiekimas - supratau, kad būsių laimingas tik tada, kai darysiu ką noriu gyvenime. Pinigai tos laimės neatneš. Keliausiu aplink europa tranzu apie 2 - 2 su puse mėn. Man čia didelis pasiekimas!

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

Nieko čia tokio jeigu jai jos darbuotojai... Vėžliukai Nindzės. :D
 
Bajeriukas ta proga:
 
Vakar tėvui pasakiau, kad tėvų susirinkimas penktadieni, tai šiandien tas sako mamai:
A-girdi penktadieni nueik į vėžliukų nindzių susirinkimą.
Ta nesupratus sako: Kokių dar vėžliukų nindzių?
Tėvas jai: Na sūnaus klasės susirinkimą...
Motina: O tai kodėl jie vėžliukai nindzės ?
Tevas: Nes jų mokytoja, žiurkė.

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje