Karolens

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Stambulas : jei yra galimybe, su masina nevaziuot :D

Kazin, ar cia beuzsuka ,,azuonai'' ? :)
 
1) Aš išvykstu iš: Torontas, Kanada
2) Vykstu į: Ryga, Kaunas arba Vilnius
3) Kada išvykstate: 2014-12 (07-15)
4) Kelionės trukmė: nesvarbu
5) Skrendu į vieną pusę: TAIP
6) Domina skrydžiai su persėdimais: TAIP.

Skaitineju, skaitineju, nesuprantu kodel cia uzsikabinau su tais kebabais:D As vat galiu pasakyt, kad pries keleta savaiciu turejau galimybe paragaut tikro tradiciniio kebabo Stambulo centre. Dabar paklausiau drauges turkikes kaip vadinas, parasysiu kai atrasys, galesi recepta susirast ar ka :D Tai va, o tas kebabas jau i lavasa nevyniojamas, dedamas i lekste, nes kitaip nepavalgysi. Lekstej yra - eriuko mesa kepta ant iesmu ligu, bet tokia nerealiai minksta, sultinga, astri, uzmarinuota gal idomiai. Ir papjaustyta pita, duona ta ju, po ta eriuko mesa, o salia - jogurtas astrus(nezinau kaip, bet ten buvo joguttas), o ant mesos ir pitos uzsslakstytas dar astrus padazas. Darzoves patieke kitoj lekstej. Nu ir vat toks tas keistas kebabas buvo, ale tradicinis :) VIsiskai nepanasu ka mes cia valgom :) Beje, ir dar pitos padave daugiau prie kebabo. Kai atrasys, parasysiu kaip vadinos tas mano kebabas :)

IEC programa taip, duoda leidima gyventi ir dirbti metus Kanadoj. Kur per ZIP travel numeciau, tai ten dar ir padeda biski. Bet jei jau imi per zip travel, jau tikekis atitinkamai ir kist pinigu :) Jie pakonsultuotu ir del busto ir darbo. Aplamai visi pakonsultuos kas ten buve ir gyvene. Nesuras uz tave, bet pades viskuo.
 
 
Viska susirasi cia: http://kanadairmes.webs.com/

Balsavau už Grybauskaitę, dabar balsuosiu už bet ką tik ne ją, arba sugadinsiu biuletenį. Priedo aukščiau išvardytų priežasčių, dar prisiminiau:
1.Dalai Lamos priėmimas, ko pasekoje nutraukti ryšiai su Kinijos verslu.
2.Tas visas šūkavimas ir kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus. Vokiečiai gali patylėt, o čia mat jinai jau negali :)
3.Skrydis į Ukrainą palaikyt Tymošenko už rankos. (O jinai kai pagalvoji bene dar blogesnė nei Janukovyčius).
4.Šūkavimas butkevičiui susitvarkyt su pienu į Rusiją, nors realiai tai ir jos sritis šiek tiek.
5. Velniškas tas praeities dangstymas.
6.KT teisėjo apdovanojimas aukščiausiu Lietuvos ordinu. Dar prieš tai grybauskaitė reiškėsi, kad vat čia kaip darot niekingai algas valdininkam atstatydami pirma. O dabar apdovanojo ordinu tą teisėją, kuris ir atstatė. Tokiu žingsniu aiškiai parodė kam ji atstovauja :)
 
Eilinė politikierė, kur šilta ten ir aš.O aš už ją taip pat balsavau. Ir bijau, kad vėl gali būt išrinkta :(

Balsavau už Grybauskaitę, dabar balsuosiu už bet ką tik ne ją, arba sugadinsiu biuletenį. Priedo aukščiau išvardytų priežasčių, dar prisiminiau:
1.Dalai Lamos priėmimas, ko pasekoje nutraukti ryšiai su Kinijos verslu.
2.Tas visas šūkavimas ir kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus. Vokiečiai gali patylėt, o čia mat jinai jau negali :)
3.Skrydis į Ukrainą palaikyt Tymošenko už rankos. (O jinai kai pagalvoji bene dar blogesnė nei Janukovyčius).
4.Šūkavimas butkevičiui susitvarkyt su pienu į Rusiją, nors realiai tai ir jos sritis šiek tiek.
5. Velniškas tas praeities dangstymas.
6.KT teisėjo apdovanojimas aukščiausiu Lietuvos ordinu. Dar prieš tai grybauskaitė reiškėsi, kad vat čia kaip darot niekingai algas valdininkam atstatydami pirma. O dabar apdovanojo ordinu tą teisėją, kuris ir atstatė. Tokiu žingsniu aiškiai parodė kam ji atstovauja :)
 
Eilinė politikierė, kur šilta ten ir aš.O aš už ją taip pat balsavau. Ir bijau, kad vėl gali būt išrinkta :(

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

o man Grigaitis yra ELITAS is Didziosios raides
gerai,kad turim savo zmogu aukstuosiuose sluoksniuose.Papasakoja apie graziu ponu gyvenima.O mes,burai,kurie mokam skaityti,braukiam snargli vatinuko rankove ir dziaugiames,kad nors vienas is musu salies tapo pasaulio elitu.Aciu tau ZILVA........

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.