VaistininkoUzrasai

Šį kartą pašnekėkime apie gydytojus. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra ir nuoširdžių, ir ieškančių sau naudos. Pasitaikė dirbti vaistinėse ir pačiose poliklinikose, ir šalia jų, todėl tikrai galėjau susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie vykstančius procesus. Nesvarbu, ar vaistinės savininkas yra fizinis asmuo, ar firma, visada vyksta susitarimai su artimiausiai dirbančiais daktarais. Tai vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų - mokestis piniginiais kuponais. Kitas - atsiskaitymas vaistais. Nešneku jau apie įvairias dovanėles įvairių švenčių proga. Tuo suinteresuoti gydytojai siunčia savo pacientus į jų nurodytą vaistinę. O vaistinės ruošia ataskaitas apie gydytojų padarytą pelną jų vaistinei ir jam atsiskaito. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Čia nenukenčia niekas: vaistinei gerai, gydytojui - taip pat. Pacientas taip pat nieko nepraranda, nes jis neprivalo eiti ten, kur jam pasakyta. Jo teisė yra rinktis ir jei jis bus protingas, pasikliaus savo nuomone.
 
Blogis slypi tame, kai gydytojo darbui įtaką daro vaistų firmų atstovai. Mainais į jų proteguojamų vaistų rašymą, žadamos kelionės, pamaloninama dovanomis, įvairiais kuponais. Jeigu artėja koks nors šeimos jubiliejus, parūpinama alkoholio ar net visas balius suorganizuojamas. Žinoma, ne už ačiū. Po to reikia atidirbti. Bet tai labai paprasta. Tai ne vagonus naktim iškraudinėt, kad galėtum papildomai užsidirbt. Reikia tik išrašyti daugiau tos firmos vaistų ir viskas bus įvykdyta. Mums, dirbantiems vaistinėje, labai lengva pasakyti, kuris gydytojas kuriai vaistų kompanijai atstovauja. Nieko tokio ypatingo galima būtų ir neįžvelgti, nes kažką išrašyti ligoniui vis tiek reikia.
 
Etiniai dalykai prasideda tada, kai ilgą laiką gydytam pacientui staiga pakeičiami vaistai. Būna trys atvejai. Pirmas, kai iš tikrųjų reikia kažką keisti dėl žmogaus sveikatos. Antra, kai tie vaistai iš tikrųjų lieka tie patys ( chemiškai), o pasikeičia tik firminis pavadinimas, ir, žinoma, gamintojas. Ir trečiu atveju, seniau vartoti vaistai pakeičiami visiškai kitais, kurie skiriasi iš savo cheminiu pavadinimu, ir gamintoju. Pirmu atveju viskas yra teisinga. Antru atveju tampa aišku, kad pas gydytoją apsilankė naujos vaistų firmos atstovas ir pateikė kažkokį ypatingą pasiūlymą. Tada gydytojas tik priklijuoja firminį lapelį su nauju vaisto pavadinimu ant recepto ir pasako, kad pirktų tik šitą, nes jis geresnis. Jei žmogus turi pažįstamų tarp gydytojų ar farmacininkų, jis pasielgs taip, kaip jie patars. Jei ne - jis besąlygiškai klausys gydytojo. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės labai linkę klausyti daktarų ir primygtinai prašo duoti, kas parašyta, nes jei kitą kartą gydytojas pamatys, kad jis pirko ne tą, kas buvo išrašyta, tai labai barsis ir gali iš viso nerašyti daugiau vaistų. Tai daugiau liečia vyresniąją kartą. Jaunimas tokioms provokacijoms nelabai pasiduoda. Žinoma, pacientas gal labai ir nenukenčia, nes vis tiek gydymas išlieka toks pats, tik skiriasi gamintojas ir vaisto kaina, bet tas nežymus pakeitimas daug pasako apie gydytojo moralę. Trečiu atveju jau yra šiek tiek kitaip: pakeičiama viskas iš esmės. Gerai, jei tai daroma tik dėl ligonio. Nes geram gydytojui kartais tenka ilgą kelią nueiti, kad pritaikyti ligoniui tinkamus vaistus. Ir kol jis jų neatranda, rašo vis naujus derinius. Tai yra labai sveikintina. Tik šiuo atveju paciento kiekvieną mėnesį yra klausiama įvairių dalykų apie savijautą, kad išsiaiškinti, ar padeda esami vaistai, ar vėl reikia kažką bandyti naujo. Vieniems kaip pašalinis poveikis atsiranda kosulys, kitus, pykina, kitiems prasideda alergija. Tokiu atveju ir yra keičiami vaistai. Bet man yra žinoma ne vienas atvejis, kai staiga pakeičiami 3-4 vaistai kitos vienos firmos vaistais, nors žmogus juos puikiai toleravo ir jie jam gerai veikė. Vienas toks žmogelis pats paklausė manęs, kai aš jam sudėjau nematytus vaistus. Sako, ką jūs man čia duodate, aš juk ne tuos vartoju vaistus, duokite ankstesnius. Bet čia jau aš niekuo negaliu jam padėti tik pasiūlyti pačiam pasiaiškinti su gydančiu gydytoju. O kartą paklausiau aš, kodėl pakeisti vaistai ( tokia jau mano profesija, kad turiu domėtis visais įdomiais ar keistais įvykiais).
 
Tai tas ligoniukas ir sako:
-Nesuprantu, taip buvo gerai, kad jau parinkti vaistai tiko, labai gerai veikė, kartu džiaugėmės su daktare, kad pavyko suvaldyti ligą ir ji man sako, kad parašys naujus.
 
O tie nauji yra visi vieno gamintojo. Iš tikrųjų nieko blogo, kad jie vieno gamintojo, gal net ir geriau. Bet keistas kitas dalykas: kad neseniai per vaistines pralėkė atstovė, "paprašė", kad daugiau užsakytume tam tikrų vaistų, nes ji jau apsilankė gydymo įstaigose ir dabar daktarai pradės rašyti šiuos vaistus. Ne kartą buvau liudininkas situacijų, kai pas mane į vaistinę gydytojas iš poliklinikos (nes vaistinė yra tam pačiam pastate) ateina kartu su ligoniu ir su receptais, kuriuose viskas privalo būti parašyta tik tarptautiniais pavadinimais, o ne firminiais ir nurodo man, kokius vaistus aš privalau duoti pacientui. Mat pagal dabar Lietuvoj galiojančius įstatymus dabar griežtai reikalaujama rašyti ne firminiais pavadinimais ir vaistinėj žmogus gali rinktis iš daugelio gamintojų, o kad jis taip nepadarytų, stovi šalia gydytojas, kuris įtikinamai sako, kad turi pirkti šitą, ir tik šitą. Kaip minėjau anksčiau, taip kartoju ir dar kartą, kad ne visi mes esame parsidavę kažkam, bet labai gaila, kad dar daug kur klesti korupcija, materializmas, kyšiai, o moralinės vertybės nyksta.
 
Dar labai gaila, kad ligonis jam rūpimus klausimus kelia ne gydytojo kabinete, o vaistinėje. Kai pasidomiu, kodėl jis viso to nepaklausė gydytojo, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: nenorėjau jo trukdyti, jis labai skubėjo, buvo labai daug žmonių, nenorėjau supykdyti (!). Bet jei tau pačiam nerūpės savo sveikata, tai ji ir niekam nerūpės labiau. Todėl visada aiškinkitės, klauskite savo gydančių gydytojų visko, kas jums rūpi ir kai išeinate iš jo kabineto su receptu ir ant jo priklijuotu firminiu konkrečiu vaisto pavadinimu arba iš viso tik tuo lapeliu, tai nepatingėkite pereiti per kelias vaistines ir sužinoti ne vieno specialisto nuomonės. Gal gausite pigesnį analogą, gal geresnį savo gydančiom savybėm, bent jau galėsite pasirinkti ne iš vieno preparato. O gal jums ir vėl nepasiseks, nes susidursite su nesąžiningu vaistininku:). Todėl ir sakau - išklausykite bent kelių nuomonių.
 
Šaltinis: http://vaistininkouzrasai.lt/

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Tie patikrinimai su slaptais pirkėjais vykdomi jau ne pirmi metai. Ir apie tokį patikrinimą sužinai tik po kelių mėnesių, o kartais ir vėliau. Ir jeigu rezultatai neatitinka vadovų lūkesčių, dar turi pasiaiškinti savo vadybininkui, kuris irgi nepaglostys, o pagrasins, kad jei nepadarysi išvadų, tai greitai gali užleisti savo darbo vietą lojaliems darbuotojams, nes besitaikančių į tavo vietą laukia eilė. Va taip, va mes ir dirbam:)

Smagu, kad jūs visa tai skaitote ir diskutuojate:)
Visada įdomu sužinoti skaitytojų nuomonę. Dažnai ji priverčia nusišypsoti, rečiau - sunerimti. Bet, vis tiek, smagu.
 
Noriu tik pabrėžti, nieko nedarau dėl pinigų! Aš jų turiu pakankamai, kad jausčiausi laimingu žmogumi:)
Visa tai rašau todėl, kad nors šiek tiek praverčiau "mūsų virtuvės" duris, atverčiau kažkam akis (gal net darbdaviams), ir,žinoma, nors kažkokia maža dalimi prisidėčiau prie jūsų geresnio ir sveikesnio gyvenimo:)

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Tie patikrinimai su slaptais pirkėjais vykdomi jau ne pirmi metai. Ir apie tokį patikrinimą sužinai tik po kelių mėnesių, o kartais ir vėliau. Ir jeigu rezultatai neatitinka vadovų lūkesčių, dar turi pasiaiškinti savo vadybininkui, kuris irgi nepaglostys, o pagrasins, kad jei nepadarysi išvadų, tai greitai gali užleisti savo darbo vietą lojaliems darbuotojams, nes besitaikančių į tavo vietą laukia eilė. Va taip, va mes ir dirbam:)

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai