eziukasruke

Gerbiamas teisininke,
 
Visu pirma - nepaverskime temos teisininkų kova. Antra - asmuo yra nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Trečia - diskusija vyksta viešoje erdvėje ir viešai "kelti įtarimus" nėra labai taktiška, ar ne?
 
Manęs nedomina jokie asmens duomenys :) Duodu paprastą pavyzdį: sakykime, Jūs turite pažįstamą, kuris turi sergančią žmoną, du nepilnamečius vaikus ir vieną darbą. Darbą, kurio generuojamų pajamų jam neužtenka. Pamatęs tokią mano temą, parašote man, mes pabendraujame (telefonu, paskui - asmeniškai), paaiškinate problemos esmę ir bandome ieškoti sprendimo. Aš turiu itin platų pažinčių ratą. Mano pažinčių rato žmonės irgi nėra tokie jau blogi ir taip pat turi pažinčių. Ir gal (tiesiog - GAL) mes kartu galėtume padėti tam žmogui. Kodėl? Nes jam tos pagalbos reikia.
 
Jeigu norite perkelti diskusiją apie neatlygintiną pagalbą kitiems žmonėms, apie asmens duomenų apsaugą ir ekspertų patarimus ar vertinimus - mielai kviečiu tai padaryti mano AŽ. Esu atviras bet kokiam pokalbiui. Išskyrus intymumą. Visgi, aš šeštadienį vedžiau. :)

Sveiki, tikiuosi, kad šis susirašinėjimas nevirs fleimu apie Ugnių :)
 
 
O dėl IdėjosVerslui pasiūlymo, turiu vieną mintį, kurią pats norėjau realizuoti, kol dar buvo galimybės, deja nespėjau.
 
Idėja būtų įkurti nemokamą žmonių švietimo studiją nukreiptą į ŠIUOLAIKINĮ ir siauros specializacijos kompiuterinės grafikos dizainą arba į programavimą.
Pvz. dirbdamas IT sferoje tikrai susidūriau su dideliu 2D-3D dailininkų ir Front-end specialistų trūkumu.
Turbūt labai nesuklysiu pasakęs, kad geras "pieštukas" dabar yra retenybė.
 
Aišku yra kolegijos, univerai, bet ten dėstomi dalykai yra dėl išsilavinimo, o ne dėl pajamų generavimo, o ir dėstoma medžiaga lengvai tariant "pasibaigusio galiojimo".
Ir visa tai tik jauniems žmonėms, kurie dar nelabai suvokia kokią naudą duoda išsilavinimas.
 
Dabartinė bėda ta, kad šiuolaikinės IT įmonės turi uždirbti greitai (čia ir dabar) ir dažniausiai neturi lėšų sponsoriauti gabaus žmogaus išsilavinimo, kol jis subręs ir pradės "dėti auksinius kiaušinius".
 
Taigi, jei yra noro ir galimybių padaryti gerą darbą, siūlyčiau surinkti kelių aktyvių žmonių komandą, kurie organizuotų tokią veiklą.
Gal pavyktų išplėtotų šį projektą iki verto Europinės paramos, o gal ir patys "abiturientai" sutiktų dalį būsimų pajamų paskirti tolimesniam tokio projekto vystymui.
 
Smulkiai į detales nesileisiu, bet manau idėja aiški.

Cia linkas kas nori gauti dovanu http://www.oreilly.com/pub/get/prognews?imm_mid=0c924a
 
P.S. Vaikai nesugadinkit Lietuvos reputacijos ir jeigu net nezadate perskaityti knygos, tai jos ir nesisakykite.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Kai paskaitau straipsnius "Kaip daryti verslą", visur akcentuojama tas pats per tą patį. Ar gera idėja, ar žinai kaip idėja uždirbs pinigus, kokia niša, ar daug konkurentų ir tt.
Niekas, absoliučiai niekas nepastebi rožinio dramblio vaistinėje - tai, kas iš tikro svarbu.
Bet kokią idėją galima išsukti, daugiau ar mažiau.
Klausimas tik - ar tu tas žmogus, kuris sugebės tai padaryti?
Pradžiai reiktų savęs paklausti - kokia patirtis? Koks kapitalas? Kokios pažintys?
Ir dar svarbiau:
Kas tėvai? Kas giminės? Kokioj aplinkoj augai ir sukiesi? Kas tavo draugai, bendradarbiai, partneriai?
Kokias kalbas moki? Koks išsilavinimas? Kokioj šalį gyveni, kokiam mieste?
Viską lemia žmogus, tavo versle tu - svarbiausias.
Neturi reikiamų savybių - jokia idėja nepadės.
Aišku, kartais pasiseka ir pradėjus nuo nulio, be pažinčių. Taip atsitinka, kai stipriai pasikeičia situacija, na po TSRS žlugimo tokia situacija buvo.
Ten reikejo laiku atsirasti tinkamoje vietoje. Sėkmė + drąsa + veikla.
Dabar rinka nusistovėjusi, įeiti labai, labai sunku.
Ypač jei esi naujokas, be patirties, kapitalo, rėmėjų, ryšių.

Pats 7 metus visur kur pradirbau galiu truputi papasakot, tikiu kad ir man padesit jei ko paklausiu :) . Lietuviskos normalios agenturos: Qbis, Headex, Baltic Work Force, Active Bemanning, Opus balticum. Kadangi pats i UK niekada nevazeves tai nieko apie agenturas vezancias i UK pasakyti negaliu. Ce isvardinau veza i skandinavija. Visos yra patkimos.
 
Qbis
Sita buvo bene geriausia kurioje esu dirbes. Patiko man Qbi'je viskas, pradedant interviu procesu, baigiant atlyginimu. Qbis turi sudares sutartis su keliomis Olandijos (ir kiek pamenu Vokietijos) agenturomis. Kurioms jis siuncia zmones ir tada jau su (mano atveju) Olandijos agentura pasirasoma sutartis. Tikrai nera taip kaip daukur teko skaityti apie UK agenturas, kad nuveza ir ismeta. Pirma diena (jei atvykstama savaitgali arba pasibaigus ju Olandisku agenturu darbo laikui) apgyvendinimas motelije su pusriciais. Sekancia diena atvaziuoja kordinatorius ir nuveza i Olandiska agentura kurioje yra viskas paaiskinama ir pasirasomos sutartys. I kokia Olandu agentura jus atiduos yra psakoma dar bunant LT. Tiems kas buvo interviu procese ir gavo informacijos apie ju Olandu agenturas ir bande ieskoti apie jas tokiuose puslapiuose kaip skundai.lt iskarto pasakysiu jog neverta klausyti zmoniu nuomones kurie ten raso, bent jau 90% viskas buna slamstas. Matot, yra tokiu zmoniu kurie atvaziuoja nedirbt, o alaus pagert. Ir kai per savo kibirus kuriuos jie vadina galvomis praranda darbo vieta, tada visi aplinkui lieka kalti, bet tik ne jie. Na bet ce jau nukrypom nuo temos :) Qbis daugiau bent jau is tuometiniu skelbimu kai pas juos dirbau susidariau nuomone kad specializuojasi ~70% logistikos centrai. Pats irgi tokiame dirbau. Apie pati darba: nesunkus, kolektyvas draugiskas, valdzia sukalbama jei nepasirodai urvinis :) Gyvenimo salygos erdviame bute salia vieno didziausiu Olandijos miestu taipat patiko. Dave automobili taipat ir kuras iki darbo ir atgal buvo apmokamas. O daugiau jau viskas priklausys nuo jusu, nesakau jog turit dirbt, valgyt, miegot ir taip kasdien, tiesiog bukit protingi su visokiom zolem ar alkoholiu. Pries isvaziuojant i LT nepamirskit informuoti savo kordinatoriaus kuo anksciau kai tik nuspresit vaziuoti (is darbo neisspirs, o gal dar ir rekomendacija gausit).
 
Headex
Visai nebloga ir sita jei sutinkant buti idarbinamas komandiruociu pagrindu. Mano vaziavimo per juos atveju darbas pasitaike nepasakyciau kad labai jau lengvas, na bet niekada nebijojau darbo tai nesiskundziau. Darbas taipat buvo Olandijoje. I darba vaziuodavau savo automobiliu, apgyvendinimas buvo tokioje vietoje kur vasara vokieciai pailseti atvaziuodavo :) Nebuvo musu namukas ten labai jau toks kazkoks na bet viska ka norejom viska turejom. Nebuvo interneto, ivede. Suluzo lova, atveze. Sugedo skalbimo masina, sutvarke. Taipat ir TV nauja atveze. Is darbo gryzdavom tikrai nepaailseje na, bet tai kompensuodavo gyvenimo vieta uz kuria beje taipat moketi nereikdavo. Turejom salia teniso kortus, kriketo aikstele, pruda sioki toki :D Gyvenom visai prie pat Vokietijos sienos tai retkarciais nuvaziuodavom maisto pigiau nusipirkti nes Vokietijoi siek tiek pigiau. Asmeniskai as uz kokybe, o ne uz kaina tai man neka pigiau ten gaudavos, na bet ce apie mane. Algas gaudavom laiku, niekada problemu nebudavo, darbas nelengvas, valdzia bezdziones. Kas liecia visokius baliukus tai visas tas kas auksciau buvo rasyta atitinka ir ce. Nors ir susipikau as su jais pries pat isvaziuojant, bet agentura kas liecia patikimuma tikrai patikima.
PS. Girdejau nemazai zmoniu per juos i buteliu fabrika vokietijoi nuvaziave skundziasi ziauriom darbo salygom, tai butent i sia darbo vieta vaziuoti taipat nepatariu :)
 
Baltic Workforce
Jei patinka Danija bei zemes ukis galit pabandyti vaziuoti per juos. Danijoi pats pradirbau ~4 metus, ir ko tik as ten nedariau :) Nuo saku risimo miske ziema iki ersketroziu ravejimo tokiuose laukuose kur nei i ilgi nei i ploti galo nesimato vasara. Faktiskai teko dirbt viska kas susije su zemes ukiu iskyrus givulius, su givuliais man dirbt neleidzia principai :D Atlyginimas buvo mokamas visada laiku, darbo buvo, gyvenimas dideliame name atskirame kambaryje. Tik nevaziuokit i pirma pasitaikiusi darba kuri jie jums pasiulis, nes yra teke isgirsti tokius pasiulimus kaip gyvenimas vagonelije salia darzo pas ukininka (galimai ir be interneto kas man reikstu pasaulio pabaiga :) ). Sita imone sius jum pasiulimus i e.pasta tikriausiai iki tol kol numirsit (as per juos paskutini kart pries 3 ar 4 metus vaziavau tai dar ir dabar aina pasiulimai). Palaukit jums tinkamo ir tada jau tarkites.
P.S. Jei susigundisit vaziuot i morku fabrika per juos paraskit pm duosiu keleta patarimu :)
 
Active Bemanning
Per juos niekada nebuvau isvaziaves (darbina Norvegijoje), bet visi atsiliepimai internete apie juos geri. Buvau interviu tik nedelto jog darbo reikejo bet siaip, nebuvo ka veikt :) Uzpildziau anketa ir tiek is ju tegirdejau, tiksliai nepasakysiu as dabar, bet tikrai atsimenu ta, kad ju pasiulimas buvo labai geras. Norvegiskas atlyginimas ir t.t. Dirbo mano drauges drauge per juos, darbu nesiskunde, o daugiau as neklausinejau. Taip kad spreskit patys.
 
Opus Balticum
Su sita agentura situacija tokia pati kaip ir su "Active Bemanning" tiesa kiek zinau pas juos atlyginimai mazesni. Buvau interviu gal 5 kartus, niekada neskambindavo (gal delto jog as vietoi nesededavau ir kita darba vis rasdavau, o tos salies kur isvaziuodavau tel nr jie neturedavo).
 
Nevaziuokit tik per saraskinu kontora "Euro Kryptis" i rukytos lasisos perdirbimo imone Rotterdame. Sumokesit agenturai nuo zmogaus po 1300, nuvaziuosit i vieta ir gali but kad darbo nebus arba ismes uz savaites ir naujus priims uz nieka. As asmeniskai per juos vaziavau tai man pasiseke, bet zmonems kurie gyveno su manim nelabai... Visi buvo zmones kaip zmones bet kai fabrike pagal face control'a zmones atrinkineja tai toks ten ir fabrikas.. Kas susigundysit tai geriau tiesiai i sita agentura http://www.wijco.nl/ skambinkit ir prasykit darbo tiesiai per juos. Nes Euro Kryptis sius jus i sita agentura priestai nuplese kruva pinigu. O jei su Olandais susitarsit tai tikrai darba turesit tik nebijokit skambint.
Na va ir visa info is manes. Dabar kas liecia tas agenturas (bent jau pirmas 3) tai jus nebukit garantuoti jog gausit tokias darbo vietas kokias gavau as. Viskas priklausys nuo to kokio darbo jie tures tuo metu kai kreipsites bei 50% nuo jusu kokie jus esat, jusu charakterio bruozai, anglu kalbos zinios (as angliskai sneku kaip lietuviskai) ir dar tokie faktoriai kaip patirtis bei saves pateikimas. Pabreziu jog patirties neturejimas nereiskia jog gausit prasta darbo vieta, si klausima labiau lemia anglu kalbos zinios. Tai tiek is manes, vaziuokit, dirbkit ir uzsidirbkit.

„Negaliu sau to leisti“
 
Kiek kartų sau tai sakėte? Draugams? Artimiesiems? Pardavėjams? Taip, tikrai egzistuoja dalykai, kurių mes tikrai negalime sau leisti. Pavyzdžiui – negaliu sau leisti daugiau kaip 500,000 LTL kainuojančio Bentley Continental GT. Arba nuosavo namo už porą milijonų litų. Tačiau man tokių dalykų ir nereikia. Gal… Na, Bentley tai tikrai nereikia. Bet noriu.
 
Tačiau yra du dalykai, į kuriuos galiu ir privalau investuoti – tai į save ir savo verslą.
Prieš eilę metų, kai išėjau iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėjau savo pirmąjį verslą, aš supratau, kad jeigu aš noriu, jog man pavyktų – aš turiu veikti globaliai, o ne apsiriboti tik vietine rinka. Teisybės dėlei, turiu paminėti, kad man nepasisekė. Kaip ir sekančius kelis kartus. Tačiau, per tas klaidas aš išmokau labai svarbias pamokas apie nuosavą verslą (kuriomis ir dalinuosi savo portale). Ir viena iš pagrindinių tokių pamokų – būtina investuoti į save ir savo verslą. Reikia pačiam tobulėti arba samdyti tam tikros srities profesionalus, kad atliktų užduotis taip, kaip kad jos privalo būti atliktos. Svarbiausia šioje vietoje – mokėti paminti savo kvailą principą „niekas už mane to nepadarys geriau„. Padarys, galiu Jus tuo užtikrinti. Ir po tiek metų, mano vartojamoje kalboje atsirado dar vienas išsireiškimas: „jeigu nebūtų geresnių už mane – būčiau pats geriausias„.
 
Ar galėjau sau leisti investicijas į save ar savo verslą? Absoliučiai ne! Čia kaip tame anekdote: „Orai šnabžda: reikia naujo palto… Atlyginimas atsako: ai, ir taip šilta„.
 
Reikėjo skolintis, naudotis sutaupytais pinigais, prašyti pinigų pas artimuosius ir daryti viską, kad mano versle būtų priimti teisingi sprendimai. Tačiau aš to nedariau. Neinvestavau, nemaldavau, neturėjau santaupų. Ir vaidinau „pasaulio bambą“ – kad viską moku pats, padarysiu pats ir už mane geresnių nėra. O buvo. Ir tai tapo pirmojo mano bankroto priežastimi.
 
Investicija į save ir savo verslą yra būtina. Ir ji tikrai bus protinga, jeigu tik suprasite, ko Jums reikia ir ką norite už tuos pinigus (ir laiką) įsigyti. Jeigu jaučiate, kad nieko nesuprantate SEO srityje, tačiau Jūsų verslas priklauso nuo lankytojų skaičiaus Jūsų interneto svetainėje – investuokite pinigus į SEO specialistus. Jeigu Jūsų verslas priklauso nuo pardavimų – investuokite į gerą pardavimų vadybininką, konferencijas (kurių metu gausite taip reikalingas pažintis), naujas pardavimų technologijas ir panašiai.
 
Ar po to, kai tai supratau ir pradėjau investuoti pinigus į save ir savo verslą, aš atsidūriau ten, kur noriu būti? Ne. Tikrai ne. Tačiau… Esu daug arčiau to, ko noriu (ir kuo noriu būti), nei kad buvau prieš kelis metus. Ir visa tai yra dėka to, kad padariau reikiamas investicijas, kurių negalėjau sau leisti.
 
Kokios tos investicijos? Pabandysiu paaiškinti.
 
Kokia yra samdomo darbuotojo vertė?
 
Visu pirma – pažiūrėkite į tai, kur Jūs esate šiandien. Ar dirbate? Ar darote tai, kas Jums patinka? Ar sukuriate pridėtinę vertę savo (ar kažkieno kito) verslui? Kiek uždirba Jūsų konkurentai? Kiek uždirba žmonės, dirbantys toje pačioje srityje, turintys tokias pačias žinias ir patirtį? Teko matyti kažkokią interneto svetainę, kuri sukurta neva tam, kad pateikti informaciją, kiek uždirba žmonės vienoje ar kitoje pozicijoje, tačiau ji dar tinkamai neveikė. Gal mano skaitytojai komentaruose parašys tos svetainės adresą (jeigu ji veikia) ir galėsite pasinaudoti joje pateikiamais duomenimis.
 
Duosiu Jums vieną pavyzdį: ar bent įsivaizduojate, kiek yra verta „namuose sėdinti mama„? Dauguma tokių moterų galvoja (arba – šalia jų esantys vyrai taip sako), kad jos „nieko nedaro“. Pabandykime paanalizuoti:
 
Pastoviai namuose būnanti moteris, auginanti vaikus, atlieka keletą funkcijų ir užduočių, kurias atlieka ir tam tikrų sričių specialistai, kuriuos galime pasamdyti:
 


 
Darželio auklėtoja
Vadovė
Psichologė
Virėja
Namų tvarkytoja (valymas, skalbimas ir pan.)
Vadybininkė
Sodininkė
Vairuotoja
Auklė

ir taip toliau…
 
Net jeigu moterys atlieka aukščiau išvardintus darbus „tik po kelias valandas per savaitę“ – turite paklausti savęs, kiek kainuotų samdyti tos srities specialistus net ir toms kelioms valandoms, kad atlikti tam tikrus darbus? Asmeniškai man – baisu net ir pagalvoti. Manau, kad mano antroji pusė, jeigu ji neturėtų savo verslo, būtų verta mažiausiai 6-8 tūkstančių litų per mėnesį (bijau gauti per sprandą už tai, kad parašiau taip mažai). O ji man sako, kad „sėdėdama namuose, ji nieko nedaro“.
 
Turite suprasti, kokia yra Jūsų vertė. Turite tinkamai įvertinti savo laiką, žinias, pastangas, patirtį ir panašiai. Turite žinoti, kas vyksta aplink Jus ir ar Jums verta kažką keisti. Galbūt – Jums reikia investuoti į save kelis šimtus litų, tačiau Jūsų, kaip samdomo darbuotojo, vertė pakils tais pačiais keliais šimtais per mėnesį. Investicija bus vienkartinė, o grąža – ilgalaikė.
 
Kokia yra verslo savininko vertė?
 
Jeigu patys esate versle – įprastai viską skaičiuojate (tikiuosi) pagal senai įprastą (ir pasiteisinusią) formulę: viskas dauginama iš trijų:
 
Pirma dalis – Jūsų uždarbis. Nustatykite, kiek norite gauti pinigų „į rankas“, kad Jūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu esate moteris – prie šio skaičiaus dar pridėkite papildomus 20% ar net 30%, nes moterys, paprastai, yra linkusios save nuvertinti.
Antra dalis – verslo išlaikymo kaštai. Tai – Jūsų biuras, darbuotojai, mokesčiai ir panašiai.
Trečia dalis – investicinė dalis. Tai yra pinigai, kuriuos reikia investuoti į save ar savo verslą: reklama, renginia, mokymai, marketingas, viešieji ryšiai ir panašiai.
 
Investicija ir jos grąža
 
Kaip jau minėjau anksčiau – jeigu esate samdomas darbuotojas, Jums tereikia paanalizuoti rinką ir sužinoti, kokia yra Jūsų pareigybių vertė toje rinkoje. Ar gaunate tai, ką vidutiniškai gauna tokias pačias pareigas užimantys ir tokius pačius darbus atliekantys žmonės? Ar Jums reikia investuoti į save? Ar investicija į save yra to verta? Paskaičiuokite: jeigu kažkokie kursai/mokymai/seminarai kainuoja X sumą – kiek reikia uždirbti, kad investicija atsipirktų? Ar tie kursai/mokymai/seminarai padės Jums gauti didesnį atlyginimą? O gal jie pakels Jūsų produktyvumą ir taip pasididinsite savo priedus ar komisinius? Per kokį laiko tarpą tai galima pasiekti? Terminus skaičiuoti yra privaloma ir būtina!
 
Kaip verslo savininkas, Jūs žiūrite į tai panašiai: kokio dydžio investiciją reikia padaryti? Kiek reikia gauti papildomų klientų ar kiek atlikti papildomų pardavimų, kad investicija atsipirktų? Per kiek laiko tai realu pasiekti? Ar realu tai pasiekti? Ar investicijos atneštas rezultatas bus ilgalaikis? Žiūrėkite į tai realistiškai.
 
Kaip žmogui – ką Jums reikia atlikti ar išmokti, kad pasijaustumėte stipresni, pasitikintys savimi, turintys didesnę savivertę savo ir kitų akyse? Nepaisant to, kas esate gyvenime – jeigu Jūs savęs neįvertinsite pakankamai – niekas kitas to tikrai nepadarys. Galiu drąsiai pasakyti, kad asmeniškai aš – labai jaučiu, kai žmogus pasitiki savimi, kai žino savo vertę, turi tikslus. Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti, malonu turėti su jais reikalų ir daryti verslą.
 
Niekada negausite daugiau, jeigu nemanote, kad to nusipelnėte. Negalite derėtis dėl didesnio atlyginimo, jeigu nepasitikite savo sugebėjimais ir savimi. Niekada negausite ir geresnio darbo. Žmonės ir toliau Jus stumdys ir duos Jums daryti tai, ką iš tikro turi, tačiau nenori, padaryti patys.
 
Todėl, prieš sakydami sau „aš negaliu sau to leisti„, pažiūrėkite į tai, ką galite dėl savęs padaryti. Ir ką leidžiate sau, nors nereikėtų to daryti? Ar Jums tikrai reikia to medžioklinio peilio, neveikiančio Xbox’o ir naujos odinės striukės, kurią gavote dovanų, tačiau ji Jums per maža? Gal geriau visa tai parduoti ir gautus pinigus investuoti į save ar savo verslą?
 
Jūs esate to verti. Ir Jūs privalote (taip, privalote!) ne tik sau, bet ir likusiam pasauliui pateikti pačią geriausią, naujausią ir moderniausią savo versiją, kokia tik galima tapti. Nes vienintelis dalykas, kuris gali Jus sulaikyti – esate tik Jūs patys.

Zigmas Stankus - "Kaip tampama albinosais" Knyga su pinigais neturinti nieko bendro, bet už tad privertusi visai kitaip pažvelgti į vyrus, atitarnavisius sovietų armijoj, perskaitęs knygą supratau, kad jie verti pagarbos vien už tvirtybę, sugebėjimą nepalužti toje sistemoje. Supratau, kad nereikia smerkti prasigėrusių afganistano karo veteranų, juos reikia gerbti, kad jie grįžo iš to pragaro, kuriame buvo ne savo noru.

Prieš pusmetį Simple Express paskelbė prie savo maršrutų sąrašo pridedanti dar vieną Europos sostinę – Prahą. Negalėjau praleisti progos neaplankyti šio miesto vos už 6 eurus, mat ir šiam maršrutui kompanija taiko akciją: pirmos penkios vietos autobuse vos po 3 eurus į vieną pusę. Pasikvietęs draugą vykti kartu, užsisakėme bilietus. Deja, kadangi maršrutas paklausus, juos teko pirkti pusę metų į priekį.
 
Iš Vilniaus autobusų stoties pajudėjome ketvirtadienio popietę. Ilgai laukta savaitgalio prasidėjo.
 
Simple Express autobusai
 
Galiu sutikti, jog Simple Express autobusai yra gana komfortabilūs ir modernūs. Priešais kiekvieną sėdynę įmontuotas planšetinis kompiuteris bei elektros lizdas daugeliui yra tikras išsigelbėjimas kelionėje. Skirtingai nei praeitos kelionės metu į Berlyną, interneto ryšys visąlaik buvo puikus. Filmų mėgėjai ir melomanai plašetėje ras iš anksto paruoštą muzikos ir filmų sąrašą, kuris, mano manymu, galėtų būti platesnis, mat beveik visi įrašyti filmai buvo matyti, o iš savo mėgiamos muzikos radau vos porą dainų. Skirtingai nei tarpmiestiniuose autobusuose Lietuvoje – šiuose veikia ir galima naudotis tualetu. Sustojimo vietose nenutolkite nuo autobuso ilgesniam laikui nei nurodė vairuotojas. Jei nors minutę pavėluosite grįžti iki nurodyto išvykimo laiko – jūs pasiliksite tarpinėje stotelėje.
 
Kelionė autobusu
 
Jei esate nelinkę autobuse praleisti apie 17 valandų sėdomis – tuomet tokio pobūdžio kelionės ne jums. Tačiau kai pamąstai, jog ~2400 km nuvyksti už 20 litų bei aplankai svetimą šalį, išsisklaido bet kokios abejonės nevažiuoti. Visa kelionė praėjo sklandžiai, išskyrus kuomet turėjome apie 30min laukti, kol bus atidarytas kelias po skaudžios avarijos automagistralėje. Pravažiuodami suskaičiavome 7 susidūrusius automobilius iš kurių 2 buvo nulėkę nuo kelio, o lauke tvirojo degėsių kvapas. Dėl šio įvyko galutinę stotelę taip pat pasekėme pusvalandžiu vėliau.
 
Praha
 
Į Prahą atvykome penktadienį 10 valandą vietos laiku. Couchsurfing.org svetainės pagalba susipažinome su Prahoje studijuojančiu Vojta. Su juo buvome susitarę susitikti gerokai po piet, tad turėjome šiek tiek laiko apžiūrėti miestą. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis miestas turi labai gražų senamiestį: didinga Prahos pilis, nuo kurios atveria puiki miesto panorama, žydų kvartalas, Karolio tiltas, senamiesčio aikštė ir t.t. Keletas nuotraukų:
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9571.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9562.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9525.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9478.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9473.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9466.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9434.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9352.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9350.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9334.jpg
 
Vakarop susitikome su mus priimti sutikusiu Vojta ir jo mergina Katka. Vojta, geografijos magistrą studijuojantis čekas, gyvena trijų kambarių bute kartu su dar dviejais grupiokais ir vieno iš jų mergina, kurių, deja, nei vieno tą savaitgalį nebuvo. Vienas jo kambariokų – Petr – išmaišė pusę pasaulio tranzuodamas ir kitaip pigiai keliaudamas. Katka – taip pat geografijos studentė, tačiau atvykusi iš Slovakijos dėl aukštesnio lygio čekiškų universitetų. Palikę daiktus išėjome vakarą praleisti mieste, kur susitikome dar su vienu Vojtos draugu Jyri, kuris studijuoja ekonomiką, o laisvu nuo studiju laiku užsidirba mokydamas vaikus anglų kalbos bei kaip žaisti tenisą. Mums pasisekė – būtent tą vakarą vyko šviesos šou renginys, kurio metu visame mieste buvo vykdomos įvairios šviesos projekcijos. Pasigrožėję šou (kuris truko iki pat vidurnakčio), nuėjome į pub’ą šalia upės kranto ir paragavome čekiško alaus, kuris, galiu pasakyti, šiek tiek kartesnis nei lietuviškas. Maisto prekių parduotuvėje alus vidutiniškai kainuoja iki 2 litų. Keista tai, jog jie alaus stiprumą baruose matuoja ne laipsniais, o paprastais skaičiais, pavyzdžiui: 12 = 5 laipsniai, 10 = 4 laipsniai.
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9542.jpg
 
Kadangi gerokai po vidurnakčio parduotuvės jau nebedirbo, užkandome greito maisto ir atsisveikinę su Vojtos mergina Katka, parvykome į mūsų nakvynės vietą. Smagu, jog skirtingai nei Vilniuje, viešasis transportas Prahoje veikia visą parą. Išlenkę dar po vieną alaus, pasišnekučiavę, nuėjome miegoti.
 
Kitą rytą, atsikėlę, padėkojome Vojtai už šauniai praleistą vakarą bei už galimybę apsistoti jo bute, atsisveikinome ir išvykome. Nusipirkę suvenyrų ir čekiško alaus lauktuvių išskubėjome į autobusų stotį. Po šešiolikos su puse valandos kelionės autobusu mes ir vėl Lietuvoje.
 
Viešasis transportas
 
Jei mieste planuojate būti neilgai, tuomet vertėtų įsigyti paros arba trijų parų viešojo transporto bilietą, kuris galioja visoms transporto rūšims: metro, tramvajams ir autobusams.
 
Kainos:
 


 
24 valandų bilietas: 110 Čekijos kronų
72 valandų bilietas: 310 kronų
30 minučių vienkartinis bilietas: 24 kronos
90 minučių vienkartinis bilietas: 32 kronos

Vaikams nuo 6 iki 15 metų taikoma 50% nuolaida. Vaikams iki 6 metų bilieto nereikia.
 
Kelionės išlaidos:
 


 
20 Lt už autobuso bilietus,
14 Lt už 24h viešojo transporto bilietą,
~30 Lt maistas.

Atsiprašau, jei pataikiau ne į ta temą, bet tikslinę auditoriją manau pasieksiu.
 
Kreipiuosi į Šiaulių laisvai samdomus specialistus. Turime įkūrę HUB'ą ir kviečiame pas mus darbuotis. Ši idėja įgyvendinta su savivaldybės pagalba ir skirta jaunimo verslumui skatinti, todėl darbo vieta nekainuoja. Turime sutvarkytas patalpas, įrengtas darbo vietas, galimybę naudotis virtuvėle, konferencijų sale ir t.t. Kadangi aš pats esu narys, sąžiningai galiu pasakyti, startupas geriau neras. Vienas minusas, Šiauliuose labai sunku suformuoti bendruomenę, be kurios HUB'as netenka dalies savo žavesio. Visa info FB grupėje, kurios nuorodą daviau.

(Ne)Piramidė
 
Daugumai tinklinio marketingo veikimo principu paremtų kompanijų, jų parduodamas produktas yra skirtas tik dėmesio nukreipimui nuo tikrojo pelno siekimo (ir darymo) modelio. Tiems, kas yra (ar buvo) susiję su TM kompanijomis, praeitas straipsnis (kuriame teigiama, kad TM kompanijų verslo modelis yra vedantis į žlugimą, kadangi su tam tikrais produktais yra pasiekiama rinkos riba ir tampa nebeįmanoma to produkto parduoti) atrodė “ne į temą”. Ypač didelę diskusiją šiame forume sukėlė Amway, FM Group ir kitų FMCG (fast moving consumer goods - greito vartojimo prekės) produktų, kuriuos rinkoje platina įvairios TM kompanijos, šalininkų pasipiktinimą. Blogiausia yra tai, kad jie nesuprato pirmojo straipsnio moralo. Produktas (ar teikiama paslauga) tikrai gali būti geras (-a). Ir FMCG produktai rinkoje neužsilieka, nes jie yra vartojami. Neva – tokiu būdu (dėl to, jog produktai yra FMCG) rinkoje riba nėra pasiekiama, nes produktai “neužsibūna”. Šioje vietoje, diskusiją galima tęsti “iki negaliu“. Ir nebus joje teisių pusių. Todėl, kad TM veikloje besisukantys žmonės (kaip voverės ratelyje) nesupranta esmės – produktas niekada nebuvo tas faktorius, dėl kurio jie įsitraukė į tinklinį marketingą. Kitaip – tuo produktu jau būtų seniai susidomėta, jis būtų visiems žinomas ir populiarus, ir t. t. Produktas TM sistemoje yra tik pasiteisinimas, siekiant “įteisinti” tikrąjį “pinigų darymo mechanizmą”.
 
Iš esmės – mes visi žinome, kas vyksta su tinklinio marketingo kompanijomis. Tik, neduok Dieve, nevartokite žodžio “piramidė” prie žmonių, kurie yra į tai pasinėrę! Tinklinio marketingo kompanijose “verslas” daromas ne parduodant produktą, o stengiantis prikalbinti kuo daugiau žmonių užsiimti tuo pačiu. Ir, žinoma, pirkti, pirkti, pirkti. Juk pas mus, Lietuvoje, negalioja jokie įstatymai ir/ar reikalavimai, kokius TM kompanijoms yra nustatęs JAV teismas 1979 metais… Pasirodo, pas mus galima pardavinėti svajones.
 
Matematika. Arba – logika
 
Tinklinio marketingo kompanijos dirba pagal geometrinę plėtrą, kai Jūs randate dešimt žmonių, kurie randa dar dešimt žmonių, kurie randa dar dešimt žmonių ir t. t. Paprastai – tai pavaizduota kaip besiplečianti matrica (tik ne piramidė!) su įvairiais lygiais.
 
Tik čia mes susiduriame su logikos problema. Tam, kad TM modelis būtų veiksmingas, jau trečiame lygyje (10 x 10 x 10) turi dalyvauti 1,000 žmonių. Na va… Jau turite visą savo rajoną versle. Visi yra verslininkai, blemba! Fantastika! Bet tai čia nieko tokio, nes šeštame lygyje – Jūsų tinklą jau sudarys 1,000,000 durniukų… oi, atsiprašau – žmonių, kurie tikės (ir tikėsis), kad gali uždirbti pinigus. Trečdalis Lietuvos, . Va čia tai verslumą skatinanti šalis! Ir šioje vietoje, TM fantazijos (ir veikla) tikrai nesustoja. Toliau rengiami susitikimai, toliau kabinami makaronai žmonėms ant ausų ir toliau pardavinėjamos svajonės. Tik pagalvokite apie tai, kiek pinigų tai kainuoja žmonėms, kurie tas svajones perka. Arba – kiek pinigų tie žmonės atneša tiems, kas tas svajones parduoda.
 
Mes žlugsime? Mes negalime žlugti!
 
Niekas taip neerzina užkietėjusių TM fanatikų, kaip teiginys, jog jie žlugs. Jeigu parodysite jiems tą absurdą jų pačių konfenrencijose, kur pasakojama apie jų augimo tempus ir, remiantis jų pateikiamais skaičiavimais, gaunasi, jog per kokius metus laiko jie turėtų generuoti maždaug visos Lietuvos BVP. Ir kai tai pateiki tiems fanatikams į akis, jie tada ištaria auksinę frazę: “na, ne visiems pasiseks iš to padaryti verslą ir todėl rinka niekada nepersipildys“.
 
Palaukite sekundėlę… Tai kur yra tiesa? Ar tai, kad “kiekvienas tai gali ir jam pasiseks, tik reikia įsigyti distributoriaus paketą“, ar tai, kad visgi yra planuojama (ir tikimąsi) pasipelnyti iš tų, kuriems “nepasiseks” ir kurie perka svajones?
 
Seminaro metu – “visi gali tai pasiekti“. “Tai – vienintelė ir unikali galimybė“. “Jeigu Tu neprisijungsi prie mūsų dabar (skaityti: nepirksi to, ką tau dabar parduosiu) – tau nereikia verslo ir gali valinti dirbti į McDonald’s“.
 
Bet paminėkite seminaro metu apie tai, kaip rinka bus perpildyta ir kad tų skaičių pasiekti neįmanoma, kai staiga atsiranda tokios frazės kaip: “žinoma, ne visiems tai pavyks padaryti“. Arba “taip, dauguma to nepadarys ir palūš“. Bet… “tik ne tu. Tu gali tai padaryti. Aš matau tai tavyje, matau tavo užsidegimą. Va tu – tai tikras laimėtojas ir tau pavyks“.
 
Teisybės dėlei – jeigu Jūsų akys seminaro metu dega – Jums pasakys taip (ar panašiai), kaip parašyta aukščiau. Jeigu esate skeptikas – iki šios pokalbio dalies net nedaeisite. Tie TM dalyviai, kurie tame jau kelerius metus (gabesni – ir kelerius mėnesius) – greitai ras, kaip numesti kokį bajerį, papasakoti kokią istoriją, pateikti kokią išgalvotą “statistiką” ar šiaip ką nors suburti vietoje. Na, kad būtų ramiau ir nukreipti temą.
 
Naujas verslas: Idiotiškas TM
 
Kai kurios iš dabartinių TM kompanijų “persikūnyjimai” (net nežinau, ar teisingai parašiau tą žodį) bando “spręsti” nekontroliuojamo augimo problemą, ribodamos žmonių skaičių, kurį Jūs, kaip distributorius, galite “sponsoriauti” iki keturių. Tačiau ta pati, aukščiau minėta, taisyklė egzistuoja ir toliau, tik pailgėja laikas, kai tie neįmanomi skaičiai (ne)bus pasiekti. Ir prie viso to – pridedama dar viena problema: besiplečianti matrica (ne, ne piramidė!) tik dar labiau išsiplėčia.
 
Pasitikėjimas ir piramidės šėšėlis
 
Iš esmės – kiekvienos aferos (sukčiavimo) mechanizmas yra lygiai toks pats: siekiama apgaulės būdu išvilioti Jūsų pinigus. Kad Jūs tuos pinigus atiduotumėte aferos sumanytojui ar vykdytojui – jis/ji turi įgauti Jūsų pasitikėjimą. Bent jau tam momentui. Auka, tinklinio marketingo atveju, sudorojama labai panašiai, kaip ir sukčiavimo – įgyjant aukos pasitikėjimą. Auka patiki netikrais pažadais ir, mainais, TM atstovas gauna jos pinigus.
 
Prie viso to – kai kurios TM kompanijos turi dar vieną sritį, kurioje daromi pinigėliai (t. y. – toliau imami pinigai iš aukų): motyvaciniai seminarai, įrašai, video klipai ir panašiai. Jie yra “labai rekomenduotini kiekvienam distributoriui” ir žmogus, tikintis TM siūlomais “privalumais” ir “nuosavo verslo galimybe”, perka tas nesąmones, tikėdamasis rasti ten kažkokį magišką receptą, kaip nieko neveikti ir gauti pinigus gulint namuose ant sofos. Ir pati baisiausia šios “šėšėlinės piramidės” dalis: tie, kurie yra “apačioje” ir kuriems nesiseka “dirbti”, kreipiasi į tuos, kurie yra “aukščiau” (tipo: jie - sėkmingesni), o pastarieji sako: “pirk tą ir aną priemonę, nes man ji padėjo ir tau padės“.
 
Darbas, siūlomas TM kompanijos: Tu esi tas kvailys!
 
Kaip esu minėjęs viename iš savo ankstesnių straipsnių: “kiekviename sandoryje ieškokite, kas liks kvailio vietoje. Jeigu tokio sandorio dalyvio nematote – kvailys esate Jūs”. Ar racionaliai mąstantis žmogus, nepaisant aukščiau pateiktų faktų, eitų pardavinėti kažkokį produktą ar paslaugą, kurią, visu pirma, turi įsigyti pats ir konkuruoti su toje pačioje veikloje “bedirbančiais” kitais “verslininkais” (juokingai skamba) toje pačioje teritorijoje? Atsiminkite, kad tų “verslininkų” skaičius yra neribotas, nes TM kompanijos “suteikia galimybę turėti verslą visiems be išlygų“.
 
Ką manote? Ar tai – “puiki galimybė turėti savo verslą”, ar, visgi, verslo planas, kuriam jau nuo pradžių yra lemta žlugti?
 
Kaip tie, esantys viršuje, tapo tokiais turtingais? Dėka tų, kuriems nieko nesigauna apačioje. Ir produktas gali (o šiais laikais – jau ir yra) bet koks. Kaip ir kiekvienoje piramidėje. Oi… aš tai pasakiau…
 
Laukite tęsinio kitą savaitę.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Sveiki,
 
pažeidžiamumų metas - vėl naujas pažeidžiamumas apie kurį galite pasiskaityti čia (taip pat ir pasitikrinti ar pažeidžiama jūsų svetainė):
 
http://poodlebleed.com/?utm_source=Email&utm_medium=email&utm_campaign=Namecheap+SSL+V+3.0+POODLE+Vulnerability
 
PS. uzdarbis.lt taip pat turi galimybe šiam pažeidžiamumui
 
kaip susitvarkyti savo serverį ar naršyklę ar kokį kitą klienta/serverį kuris naudoja ssl aprašyta čia:
 
http://askubuntu.com/questions/537196/how-do-i-patch-workaround-sslv3-poodle-vulnerability-cve-2014-3566

Socialiniai tinklai gali būti puikus įrankis siekiantiems išlaikyti ryšį su kitais žmonėmis, susidraugauti su kažkuo nauju ir efektyviam bendravimui. Deja, tačiau ne kiekvienas naudojasi jais pagal paskirtį. Daugumai Facebook’o vartotojų – naujienų srauto tikrinimas yra vos ne kaip darbas. Jie rašo tam, kad “susirinktų LIKE’us” (lietuviškai – PATINKA, nors man tas pavadinimas visiškai nePATINKA); jie stebi, ką veikia kiti žmonės ir tampa net apsėsti žinojimu, kas vyksta, kaip, kur ir kodėl. Dar nepamirškime ir tų, kurie Facebook’e žaidžia visus įmanomus žaidimus. Tikrai žinote tokius žmones. Na, bent jau tokius, kurie žaidžia ten bent vieną žaidimą. Jeigu tas žmogus – Jūs, tuomet reikia labai stipriai susimąstyti apie tai, kas bus, jeigu nustosite tikrinti Facebook’ą:
 
Turėsite daugiau intelekto
 
Na, sąlyginai. Jeigu Jūsų dėmesys nebus nukreiptas tik į Facebook naujienų srautą – galėsite pamatyti tai, kas vyksta aplink Jus. Galbūt reikia pamaitinti Jūsų naminius gyvūnus (šioje vietoje, manau, kai kurie skaitytojai tikrai apie tai susimąstys)? O gal reikia juos išvesti pasivaikščioti? Žinoma, kad padarysite tai. Tik po to, kai baigsite sekti tai, kas yra parašyta Facebook’e. O kur dar šiandieninės technologijos?! Dabar galima eiti kur tik nori ir neštis Facebook su savimi! Pagal potyrius – net nesijaus, kad išėjote iš namų, teisingai? Kai padedate telefoną į šalį (ar išjungiate kompiuterį) – pradedate suprasti, kad egzistuoja ir kitas – realus pasaulis. Su realiais reikalais, realiais žmonėmis. Ir jie mato Jus tokius, kokie esate iš tikrųjų – realūs. Ir Jūsų naminiams gyvūnams, draugams, artimiesiems ar antrąjai pusei – tai yra gera žinia. Jie gali su Jumis pabendrauti.
 
Padarysite daugiau
 
Kadangi rašau nemažai (o skaitau – dar daugiau) – naršau internete nemažai (skaityti: visą laiką). Mano didžiausia bėda – socialiniai tinklai. Labai nesunku išjungti rašomą straipsnį ir žiūrėti naujus pranešimus Facebook’e. Kas pakomentavo kokį mano įrašą? Kas mane paminėjo? Ir tos kelios minutės (kurias, tipo, tam skirsiu) tampa keliolika ar net keliasdešimt. Paskui – labai sunku grįžti prie straipsnio rašymo (jau šioje straisnio vietoje, tikrinau Facebook’ą du kartus). Kai išjungi viską – tada reikia kažką daryti, kad nebūtų nuobodu. O! Darbas!! Geras!!! Jeigu išjungsite Facebook’ą – galite drąsiai tikėtis, kad Jūsų produktyvumas išaugs.
 
Galėsite susikoncentruoti ties kitais dalykais
 
Buvimas Facebook’e užima daug laiko. Jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko praleidžiate Facebook’e. Ypač – kai žiūrite savo naujienų srautą. Dabar jis yra pagal nutylėjimą sudėliotas kaip “Karščiausios Naujienos” (turbūt taip lietuviškoje versijoje atrodo? Nes aš naudojuosi FB tik anglų kalba) ir įrašai/įvykiai sraute nebėra chronologiški. Geriau – susijunkite su draugais kitokiame, realiame lygyje. Nueikite kur nors. Ne, nereikia ten daryti “Check-In”! Nueikite, galų gale, į sporto salę, pasinaudokite bėgimo takeliu. Nors… Ir ant jo bėgant – žmonės naršo Facebook’e. Teko tai matyti…
 
Darykite tai, ką norite. Išskyrus naudojimąsi internetu.
 
Išsiaiškinsite, kas yra tikrieji Jūsų draugai
 
Turėti šaunią draugystę internetu nėra sunku. Keli paspaudimai “LIKE” ant nuotraukų, įrašų, keli malonūs komentarai ir… jau draugaujate. Tai nėra sunku, tai neužima itin daug laiko. Kažkam užėmė 30-40 sekundžių, kad paspausti LIKE ant Jūsų nuotraukos, parašyti kokį komentarą ir panašiai, o Jums atrodo, kad tam žmogui iš tikrųjų rūpi.
 
Tačiau, išjungus Facebook’ą – dauguma šitų dalykų dingsta. Dingsta tas netikras jausmas. Nesijunkite prie Facebook kurį laiką. Pažiūrėkite, kiek žmonių parašys Jums, paklaus, ar viskas geras, pastebės, kad Jūsų nėra? Tai padarys žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpite ir kurių, greičiausiai, net neturite Facebook drauguose.
 
Suprasite, kad žodis “patinka” nereiškia nieko
 
To mygtuko paspaudimas Facebook tinkle jau nebereiškia, kad Jums patinka įrašas. Tai tampa kaip privalomas “atsižymėjimas”, kad pamatėte įrašą, kad jį perskaitėte. Pasižiūrėkite į tai, kur spaudžiate “Patinka” iš šalies. Ar tai tikrai Jums patinka? Ar sakote žmogui, pranešusiam Jums asmeniškai, kad Afrikoje badauja vaikai – “man tai patinka”? Iš tikrųjų, mums, kaip žmonėms, patinka tik tai, kas yra mums artima, kas atspindi mus.
 
Jausitės pasiekę daugiau
 
Pabandykite išjungti Facebook’ą ir padaryti kažką, ko senokai nedarėte. Gal pagaliau parašysite tą knygą, kurią taip norėjote parašyti? Gal susitvarkysite savo daržą? Gal apsitvarkysite namus? Nuvažiuosite į parduotuvę ir nupirksite varžtus, kurie padės pakabinti tą ant grindų jau pusę metų stovintį veidrodį?
 
Beveik viską realiame pasaulyje reikia “užbaigti” ir padaryti. Neatimkite iš savęs to “užbaigtumo” jausmo. Atlikite kažkokį darbą ir pajuskite, ką reiškia jį pagaliau padaryti.
 
Atsikratysite sekėjų
 
Praktiškai visi Facebook’e turite žmogų, kuris jus “seka”. Ypač – jeigu esate moteris. Žmonės gali matyti viską, ką įkėlėte neatsargiai peržiūrėję privatumo nustatymus (ir Jūsų profilio nuotraukas) ir nepatikėsite, bet yra žmonės, kurie tai ir daro… Vaikinai žiūri merginų, kurios jiems patinka, nuotraukas. Ir nesakykite, kad taip nedarote. Merginos elgiasi taip pat, tik gal kiek dažniau. :) Žmonės, kurie nėra Jūsų draugai (ir su kuriais tikrai nesiruošiate draugauti) vis tiek gali matyti tam tikrą informaciją apie Jus. Net jeigu nesate tiesiogiai susiję – tai galima daryti per Jūsų draugų sąraše esančius žmones. Galbūt, savo privatumą ne taip jau ir saugantis (-i) draugas (-ė) pažymėjo Jus, kad einate kartu į kiną. Dabar, Jūsų sekėjas žino, kur Jūs būsite. Nenustebkite, jeigu išėję iš kino seanso, pamatysite ką nors kampe, kas alkanomis akimis spoksos į Jus. Taip tikrai gali būti. Taip, greičiausiai, net ir buvo. Tik Jūs to dar nepastebėjote.
 
Tikrai pasijausite geriau
 
Facebook’as daugumą žmonių veikia neigiamai. Labai mažai žmonių pasitiki savimi, turi mėgstamą darbą, mylimą antrą pusę, pakankamai pinigų ir yra laimingi. O štai Facebook’e pamatysite nuotraukas ir įrašus tų, kurie kaip tik tokiais Jums atrodo. Ir tokie įrašai gali turėti dvejopą poveikį – privers pasitempti arba… gniuždys Jus. Kad ir kaip būtų gaila – tačiau dažniausiai poveikis būna būtent gniuždantis.
 
Kodėl? Kažkas parašo įrašą, kurį pamatote Jūs ir dar koks 100,000 žmonių. Bent jau tiek buvo LIKE’ų prie to įrašo, kai jį pamatėte Jūs. Jūs parašote įrašą ir jis surenka… 2 “Patinka”? Vieną – iš pusbrolio, kitą – iš geriausios draugės ar draugo… Tai gali priversti Jus pasijusti niekam tikusiais. Jeigu Jūsų nuotrauka nėra pakomentuojama žodžiais, kad atrodote gerai – jausitės nepakankamai gerai atrodantys. Ir t. t. Pastoviai matote žmones, kurie atrodo Jums sėkmingesni, laimingesni, protingesni, turtingesni, geriau arodantys ir panašiai.
 
Kodėl Jūs galite norėti tokio poveikio sau?
 
Pagaliau suprasite, kad viskas, kas Jūs buvote Facebook’ui – tai dar vienas skaičius reklamos peržiūrų statistikoje
 
Tikrai neabejoju, kad tarp savo Facebook’o draugų turite žmonių, kuriems Jūs iš tikrųjų rūpite. Tačiau, lygiai taip pat neabejoju, kad ne mažiau rūpite ir pačiam Facebook’ui. Bent jau jo darbuotojams – Jūs esate tik duomenys, kurie patalpinti didžiulėje duomenų bazėje ir jais visaip naudojąmasi. Jūsų darbas Facebook’e – žiūrėti reklamas, leisti pinigus Facebook’o žaidimuose ir tokiais būdais krauti Facebook’o savininkui ir akcininkams dar didesnius turtus. Viskas, kas atsitiks su Jumis už Facebook’o ribų – jiems neįdomu. Realiame gyvenime – nelabai palankiai žiūrėtumėte į tokį žmogų, kuris taip su Jumis elgtųsi, ar ne?
 
Šis straipsnis skamba kaip pykčio išliejimas ant Facebook’o. Tikrai ne. Tai nėra taip. Tiesiog, norėjau išsakyti nuomonę apie tai, kaip mes, socialinių tinklų vartotojai, pamiršome, kodėl esame tuose socialiniuose tinkluose, kokia yra jų paskirtis. Tai pamiršau aš, Jūs ir net patys socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai nebėra skirti sujungti žmones ir jų interesus. Jų paskirtis šiais laikais – kad kuo daugiau iš mūsų spaustų tą nelemtą “LIKE”. Tai – priklausomybė, tai liga ir darbas. Darbas, beje, už kurį Jums niekas nieko nemoka (ir nemokės). Nesakau, kad reikia išjungti Facebook’o visiems laikams. To nebus, sutikite su manimi. Tačiau rekomenduoju mažinti laiką, kurį praleidžiate Facebook’e. Ten tikrai Jūsų nepasiilgs 30 kartų per dieną.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Tinklinis marketingas… Piramidinės schemos… Individualaus verslo galimybė… Dirbk sau… Dirbk iš namų kada nori…
 
Kiek iš mūsų esame girdėję tokias frazes? Kiek esame matę reklamų? Kiek buvome kažkieno iš pažįstamų, giminių ar draugų nutempti į kokį “seminarą”? Turbūt, beveik visi esame ten buvę. Taigi, kas tas “tinklinis marketingas”? Parašysiu kelių dalių straipsnių ciklą (panašu, kad jis bus iš 4 dalių), nes MLM (angl. Multi Level Marketing) bus narstomas po kaulelį, ir paskelbsiu jį dalimis per kelias savaites.
 
Pradžiamokslis
 
Pradžiamokslis apie verslą esamiems verslininkams tikrai nėra reikalingas. Tačiau žmonėms, norintiems dalyvauti tinkliniame marketinge (toliau – TM), jis yra būtinas. Diskutuojant apie tinklinį marketingą su jame jau dalyvaujančiais žmonėmis – pastebiu, kad paminama elementari verslumo logika, nesuprantamas pridėtinės vertės kūrimas, rinkos paklausa ir pasiūla, bei dar daugelis dalykų. Ir baisiausia dalis TM dalyvių supratime – kad tai “lengvi pinigai” ir “nieko nereikia daryti”. Na, bet apie tai – vėliau.
 
Ar tai nauja?
 
Tinklinio marketingo tikrai negalima pavadinti nauju reiškiniu. Tinklinio marketingo schemos veikia rinkoje jau daugiau kaip 25 metus (ech, tie auksiniai Herbalife laikai). Naujais negalima pavadinti ir įvairiausius produktų pardavimo būdus, naudojamus TM’e. Jie visi seniai išbandyti. Beje, didžioji dauguma tokių bandymų tikrai buvo itin nesėkmingais, nepaisant to, kad siūlė tikrai neblogą produktą.
 
Marketingo inovacijos šiame pasaulyje nėra naujiena. Ir, kad ir kaip sėkmingai veiktų tokie prekybos gigantai kaip “Senukai” ar “Maxima”, prekybos tinklai “Akropolis” ir kitos prekybinės įmonės – po 25 metų nesėkmingo verslo modelio, tinklinis marketingas vis bando žengti į rinką, vis bando pademonstruoti save kaip patikimą verslą. Laikas paaiškinti, kodėl taip nėra.
 
Nejaugi žmonės, dirbantys TM, neuždirba pinigų?
 
Visu pirma – turime suprasti, kaip veikia tinklinis marketingas:
 
Kodėl tinklinio marketingo struktūra yra tokia, kurios dėka visuomet stengiamasi perpildyti rinką niekam į tai neatkreipiant dėmesio;
Kodėl tinklinio marketingo kompanijos negali įtilpti į paprastus pelningumo rėmus, kaip kad tai daro įprastas verslas;
Kodėl tinklinio marketingo kompanijose ateina toks momentas, kai pinigai uždirbami ne iš parduodamo produkto (prekės ar paslaugos), o iš žemiausiai esančių žmonių (t.y. – distributorių) nuostolių.
Didžioji dalis TM būdu veikiančių kompanijos tampa “vergvaldėmis”, dėl ko dauguma jų savininkų (ypač – JAV) buvo sustabdyti teisėtvarkos organų ir pasodinti ilgiems metams už grotų (sukčiavimas JAV yra labai rimtas nusikaltimas) dėl to, kad “parduoda neįmanomos sėkmės galimybes“. Įsiskaitykite į tą frazę dar kartą. Taip tinklinis marketingas yra vadinamas JAV teismuose – neįmanomos sėkmės galimybių pardavimas. Ir tai – nusikaltimas. O kadangi veikla vyksta ne vienoje valstijoje – tai tampa federaliniu (t. y. – labai rimtu) nusikaltimu.
 
Jūs pasakysite “tačiau dalis tinklinio marketingo kompanijų sėkmingai dirba ir toliau”. Na taip, jos dirba toliau. Tačiau ne taip sėkmingai, kaip joms pačioms norėtųsi. Ir jos “dirba toliau” ne todėl, kad jų veikla yra pateisinama, o todėl, kad JAV teisinė sistema yra labai lanksti ir samdant geriausius advokatus šalyje (ištisomis komandomis, o ne po vieną), galima išsisukti iš kaltinimų korporacijoms. Dėka kompensacijų, viešų paneigimų ir kitų dalykų. Deja…
 
Turiu labai gerą posakį, kurį esu rašęs anksčiau Verslo Guru Facebook sienoje: “Visada, kiekviename sandoryje, ieškokite, kas liks kvailio vietoje. Jeigu tokio nerandate – kvailys, greičiausiai, būsite Jūs“. Kad ir kaip pažiūrėsime į TM veiklą – tas vargšas “platintojas”, kuris pagaliau supranta, kad visų motyvacinių seminarų ir kieto gyvenimo stiliaus video klipų/nuotraukų dalyje kvailiu liko tik jis pats. Tik tada geri žmonės pajunta viso šio reikalo blogą skonį…
 
Atsakymas į šios pastraipos pavadinime pateiktą klausimą yra taip – tinkliniame marketinge galima uždirbti pinigus. Tik klausimas tame, ar uždirbami pinigai yra iš “gero verslo praktikos”. Greičiausiai, jeigu esate velkami į kokį nors “nerealios verslo galimybės” seminarą – tai nėra geros praktikos verslas. Tai – tinklinis marketingas, kuris, remiantis jau 25 metų praktika, vis tiek “užlinks”.
 
Tačiau kaip tai atsitinka?
 
Tinklinis marketingas neveikia dėl savo struktūros
 
Viskas yra labai paprasta: kompanija, kuri nesinaudoja tinklinio marketingo struktūra, niekada nepadarys sekančių žingsnių:
 
Nepriims nereikalingo kiekio darbuotojų;
Nepateiks rinkai tiek produkto, kiek jo nereikia;
Pardavinės produktą tik “iš rankų į rankas”;
Mokės atlyginimą tik komisinių pagrindu.
Tinklinio marketingo kompanijos daro viską kaip tik taip.
 
Realus verslo pasaulis
 
Pradedant bet kokį verslą, reikia išnagrinėti du elementarius dalykus – paklausą ir pasiūlą. Nuo to prasideda bet koks verslas.
 
Kaip pavyzdį, paimkime mano išgalvotą akinių nuo saulės gamybos įmonę “Spindulys Tik Pyst!”. Taigi, “Spindulys Tik Pyst!” galvoja, kad kitais metais bus ilga vasara ir prekyba turėtų būti tikrai nebloga, todėl nusprendžia pasigaminti 2 milijonus porų akinių nuo saulės. Tai reiškia, kad reikia tam pasamdyti tinkamus žmones (dizaineriai, inžinieriai, technologai, gamybininkai ir pan.), užtikrinti sklandžią gamybą, pravesti derybas dėl distribucijos (platinimo) vietų ir teisingo prekės paskirstymo rinkoje (pvz. prekė bus geriau parduodama pajūryje, nei Jonavos mieste).
 
Jeigu pasirodys, kad “Spindulys Tik Pyst!” produktai yra tikrai geri, vartotojams produktas patinka ir viskas bus išparduota jau birželio viduryje - ”Spindulys Tik Pyst!” atsakingi asmenys “apsiskaičiavo” paklausoje ir praras nemažą dalį potencialaus pelno. Tačiau egzistuoja ir kita viso šio reikalo pusė: jeigu ”Spindulys Tik Pyst!” pasigamina tuos 2 mln. porų akinių, o parduoda tik 10,000 – tai gali labai rimtia pakvipti ”Spindulys Tik Pyst!” bankrotu.
 
Rinkos pasiūla ir paklausa, realus situacijos rinkoje įvertinimas, produkto gamyba, tiekimas ir kiti klausimai yra mirtinai svarbūs bet kokiam verslui, bet kokiai prekei ar paslaugai. Neteisingas šių faktorių supratimas užgoš gerą produkto pateikimą rinkai, puikų dizainą, teisingą darbuotojų parinkimą, produkto kokybę ir visa kita gėrį. Trumpai ir aiškiai kalbant – nemokėjimas tinkamai pamatuoti pasiūlos ir paklausos, kai rinka perpildyta, – reikš bankrotą.
 
Rinkos dinamiškumas
 
Įdomus faktas – netinkamas “pasiūlos ir paklausos” įvertinimo faktorius sunaikino Sovietų Sąjungą. Centralizuota valdžia stengėsi vykdyti rinkos “makro-kontrolę”, kai biurokratai sprendė, kiek reikia rinkai tualetinio popieriaus, kiek reikia kopūstų, bulvių, agurkų ir panašiai. Tačiau, kad ir kaip buvo stengiamasi dirbtinai manipuliuoti pasiūlos ir paklausos faktoriais – tai nebuvo daroma gerai. Galbūt/turbūt tai buvo daroma tikrai su gerais siekiais, tačiau tai darantys žmonės tebuvo žmonėmis ir darė klaidas, todėl tokia “kontrolė” sukūrė milžiniškus trūkumus vienų produktų ir milžinišką perteklių kitų. Kas, savaime aišku, privedė prie ekonominio kracho.
 
Kaip sakoma – mokytis turime iš istorijos. Sovietų Sąjungos ekonominis žlugimas turėtų paaiškinti tinklinio marketingo veikimo mechanizmą. Kiekviename versle, įmonės pelnas yra tiesiogiai susijęs su žmogumi (-ėmis), kurie priima sprendimą “pasiūlos ir paklausos analizės skyriuje”. Sovietų Sąjungoje, tie žmonės negalėjo pakankamai greitai reaguoti į rinkos pokyčius, nebuvo klausoma rinkos šauksmo (gal net klyksmo?) ir rinka padarė savo.
 
Tinkliniame marketinge… viskas yra žymiai blogiau. Sovietų Sąjungoje tikrai kažkas galvojo apie tai, kiek vieno ar kito produkto yra “gana”. Tinklinio marketingo kompanijose niekas nesprendžia, kiek yra gana. Nėra net tokio skyriaus, nėra tokių žmonių. Jiems jų ir nereikia (jų nuomone).
 
Nereikia, nes…
 
“Visi norės tai pirkti!”
 
Deja, ne visi. Visi produktai turi tik rinkos dalį. Nėra nei vieno produkto pasaulyje, kurį turėtų visi. Nei vieno. Ne visi nori pirkti auksą. Ne visi nori gerti filtruotą vandenį; ne visi nori draudimo; ne visiems reikia tos nuolaidų kortelės. Ir tai supranta absoliučiai visi!
 
Deja, ne visi. To nesupranta žmonės, dirbantys su tinkliniu marketingu ir pasakojantys apie tai, kaip “pardavimams nėra ribų”.
 
Ribos yra. Ir užtenka įsivaizduoti, kad tam tikroje tinklinio marketingo kompanijoje ta riba pasiekta. Pakalbėsiu šioje vietoje apie kokią nors siurblių pardavimo kompaniją (tikrai išgalvotą) “BIRBY”. Įsivaizduokime, kad visi BIRBY siurbliai, už tokią kainą, už kokią jie parduodami, jau nupirkti. Rinkoje liko arba žmonės, kurie turi konkurento siurblius, arba žmonės, kurie finansiškai negali sau leisti įpirkti BIRBY.
 
Ir Jūs esate tas potencialus BIRBY distributorius, sėdintis “nerealių verslo galimybių seminare”, klausantis apie tai, kaip nieko neveikdamas uždirbsite tūkstančius. Dabar reikia pagalvoti apie tai, ar tą seminarą vedantis žmogus jau žino, kad BIRBY jau pasiekė savo ribą rinkoje? Ar kam nors (be Jūsų) tai įdomu? Ar ta informacija yra specialiai slepiama nuo Jūsų ir kitų dalyvių? Kadangi mes preziumuojame, jog rinkoje BIRBY riba yra pasiekta – tai bet kam, kas dabar sėdi tame seminare, yra “parduodamos neįmanomos sėkmės galimybės”. Tačiau seminaro vedėjas taip nepasakys. Jis sakys: “dabar yra pats tinkamiausias laikas Jums prisijungti”. Bet tai – melas. Net jei tai sakantysis to nežino. Rinkos riba BIRBY produktui jau pasiekta, tačiau niekas to nepastebėjo. Kodėl? Todėl, kad šioje kompanijoje (kaip ir visose TM kompanijose) nėra žmonių, stebinčių rinką.
 
“Galime pasamdyti visus”
 
Kadangi tinklinio marketingo kompanijose nėra kontrolės mechanizmo – jos nekontroliuoja dar vieno faktoriaus: dirbančių žmonių kiekio. Normaliame versle – vadovai visuomet žino tą ribą, kai nebereikia naujų darbuotojų. Tačiau tinklinio marketingo versle to nėra. Tiesiog nėra kam kontroliuoti tuos (tokius reikalingus) procesus.
 
Toks nekontroliuojamas TM “baubas” verda savo sultyse, įtraukdamas visus, ką tik gali įtraukti, prarydamas įtrauktų žmonių laiką, pinigus, reputaciją ir versliškumą (!). Nors visi šie žmonės nežinojo ir nesuprato to, kur lenda ir tiesiog norėjo užsidirbti pinigų.
 
Ir tenka pripažinti, kad po tinklinio marketingo baubo mėsmalės – labai daug žmonių nebenori vystyti verslo ir nebeturi tam jokių norų, jėgų ir resursų.
 
Pirmosios dalies pabaiga. Antroji dalis – kitą savaitę.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Kas penki metai visiems sveikatos specialistams reikia prasitęsti licenciją. Norint ją pratęsti, reikia surinkti tam tikrą valandų kiekį. Tos valandos renkamos labai paprastai – arba susimoki ir išklausai visą kursą specialios medžiagos, arba per penkis metus kas mėnesį po kelis kartus eini į nemokamas paskaitas, kurias rengia įvairios farmacinės kompanijos.
Žinoma, daugelis iš mūsų renkasi antrą tobulinimosi būdą. Nes tai nieko nekainuoja, o po paskaitų dar vyksta nedidelės vaišės. Šiose paskaitose dažniausiai pristatomos kelios ligos, jų požymiai ir, žinoma, gydymas tam tikrais vaistais. Gaila, kad pristatomi tik tos firmos, kuri organizuoja seminarą, platinami vaistai. Tai gali būti ir jau seniai esantys rinkoje, ir ką tik atsiradusios naujienos. Mes į paskaitas renkamės ne tik dėl reikalingų valandų, bet ir kad sužinotume kuo daugiau informacijos. Bet nelabai patinka tas žinių perteikimo būdas. Niekaip nesuprantu, kodėl pristatant vaistus, visada yra išbrokuojami visų kitų gamintojų vaistai? Tai gal tada iš viso reikia išimti iš rinkos tuos niekam tikusius nuodus? Pateikiama lentelė, kurioje lyderio poziciją VISADA užima paskaitos organizatorės preparatas. O dar įdomiau, kad paskaitą skaito gydytojai, kurie kasdieną susiduria su šiom ligom sergančiaisiais. Jie įdomiai paskaito apie ligą, jos požymius, kaip ją atskirti nuo kitų ligų, kokios komplikacijos ir pagaliau, koks gydymas. Ir tada taip norėtųsi sulaukti to objektyvaus sprendimo, kokiais vaistais gydyti.
 
Deja, jau ir pats žinai, kokie vaistai bus paminėti. O kur visi kiti, nuo kurių vaistinėse lentynos lūžta? Tai kokie čia tobulinimosi kursai, kurie praktiškai tavo darbe neduoda jokios naudos. Taip išeina, kad gydytojas specialistas, pvz., endokrinologas ateina į paskaitą pareklamuoti tam tikrą vaistą, kurį vaistinėje reikia pasiūlyti pirmumo teise. Po jo paskaitą skaitys kitas specialistas, gal urologas, ir jis taip pat paminės vaistą, skirtą jau urologinėms ligoms gydyti, bet ir vėl tik vieno gamintojo, kuris finansuoja šias paskaitas. Dažnai būna pakviestas ir trečias specialistas, dar kokios nors dažnos ligos. Ir vėl – gydymas lieka nuspėjamas.
 
Žinoma, galima suprasti mūsų gydytojus – jie siekia užsidirbti papildomai. Mes juk kiekvienas siekiame geresnio gyvenimo. Bet tai reikia daryti ne kitų sąskaita, o jie sutinka atstovauti tam tikrą kompaniją ir per mus, farmacininkus, skleisti žinią paprastiems žmonėms, kokius vaistus reikėtų naudoti jų ligai gydyti.
 
O žymiai įdomiau ir naudingiau būtų, jei tokias paskaitas organizuotų, pavyzdžiui dvi trys farmacinės kompanijos vienu metu ir aiškiai išdėstytų visus vaisto privalumus bei trūkumus. Gal tada ir “blogų” vaistų būtų mažiau, ir mūsų žinios būtų tikslesnės, ir ligoniai laimėtų daugiau, ir konkurencija būtų sveikesnė ir naudingesnė visuomenei:)
 
Šaltinis: Vaistininko užrašai

Šis straipsnis – ne mano. Tačiau jis puikiai iliustruoja problemas skaitmeninėje erdvėje, su kuria susiduria verslas (net tokio dydžio, kaip turinčio 12 milijardų USD per metus apyvartą). Pateikiu Jums verstą straipsnio versiją. Originalas (ir darbą atlikę žmonės) yra čia.
 
Kaip pakeistas mygtukas $300,000,000 USD padidino metines svetainės pajamas
 
Labai sunku įsivaizduoti formą elektroninėje parduotuvėje, kuri galėtų būti dar paprastesnė: du laukeliai, du mygtukai ir viena nuoroda. Pasirodo, kad būtent ši forma atbaidydavo klientus nuo apsipirkimo vienoje iš didžiausių elektroninės prekybos kompanijų svetainėje. Atbaidė kaip reikiant – $300,000,000 USD per metus. O dar blogiau – elektroninės parduotuvės dizaineriai neturėjo menkiausio supratimo, kad yra tokia problema.
 
Forma buvo paprasta. Laukeliai buvo Elektroninis paštas ir Slaptažodis. Mygtukai – Prisijungti ir Registruotis. Nuoroda buvo Pamiršau slaptažodį. Tai buvo prisijungimo prie elektroninės parduotuvės forma. Su tokiomis formomis lankytojai susiduria visą laiką. Kaip galima tokioje formoje įžvelgti problemą?
 
Problema buvo ne formos išdėstyme ar struktūroje, bet tame, kurioje elektroninės parduotuvės vietoje tą formą pamatydavo klientai. Forma atsirasdavo tada, kai klientai susikraudavo norimas prekes į krepšelį ir paspausdavo mygtuką “Pirkti”. Ji atsirasdavo prieš tai, kaip klientas galėdavo užpildyti mokėjimo duomenis, kad atsiskaityti už perkamą produktą.
 
Svetainę kūrusi komanda šią formą sukūrė ir patalpino ten, kur ji buvo, turėdami specifinę užduotį palengvinti pirkimą pakartotiniems klientams. Juk pirmą kartą perkantys klientai nesupyks ir skirs šiek tiek laiko registracijai… Galų gale – jie gi dar sugrįš ir teigiamai įvertins tai, kad antrą kartą perkant, viskas bus daug greičiau. Visi taip laimi, teisingai?
 
“Aš čia ne tam, kad kurčiau santykius”
 
Mes atlikome praktiškumo testus su žmonėmis, kurie norėjo įsigyti tam tikrus produktus iš aukščiau minėtos elektroninės parduotuvės. Paprašėme jų, kad jie pasiruoštų norimų prekių sąrašus ir davėme pinigus, kad jie galėtų tuos pirkinius įsigyti. Viskas, ką jiems reikėjo padaryti – tai atlikti visą pirkimo procesą.
 
Mes klydome dėl žmonių, perkančių pirmą kartą. Klientai tikrai pyko dėl registracijos. Jie atsisakinėjo pirkimo, nes reikėjo registruotis. Kaip vienas iš tyrime dalyvavusių žmonių mums pasakė: “Aš čia ne tam, kad kurčiau santykius. Aš tik noriu kai ką įsigyti”.
 
Kai kurie pirkėjai negalėjo atsiminti, ar jų apsilankymas pateiktoje elektroninėje parduotuvėje buvo pirmasis ir kuo ilgiau jie negalėjo prie svetainės prisijungti, naudodami įvairias elektroninio pašto adresų ir slaptažodžių kombinacijas, tuo labiau jie nervinosi. Mes vis labiau stebėjomės, kaip žmonės nenori registruotis iš naujo.
 
Net nežinodami, kokia informacija bus reikalinga paspaudus mygtuką “Registruotis”, lankytojai tą mygtuką spausdavo kaip paskutinę galimybę ir vedami būtinumo. Dauguma garsiai išsakė mums nuomonę, kad elektroninės parduotuvės valdytojams reikalinga tik lankytojų asmeninė informacija, kad vėliau būtų galima juos “užversti reklaminiu šlamštu”, kurio niekas nenori. Kai kurie iš tyrime dalyvavusių žmonių prigalvojo ir kitokių priežasčių, kurios visos buvo susiję su privatumo pažeidimais. Nors realiai – elektroninės parduotuvės lankytojo registracijos forma reikalauja tik su pirkimu susijusių duomenų – vardo/pavardės, pristatymo adreso ir apmokėjimo duomenų.
 
Grįžtantys klientai taip pat nėra patenkinti
 
Pakartotinai apsilankantys klientai taip pat neišreiškė didelio pasitenkinimo. Išskyrus kelis, kurie atsiminė savo prisijungimo duomenis – dauguma vėl “pasimovė” su registracijos/prisijungimo forma. Jie negalėjo atsiminti elektroninio pašto adreso arba slaptažodžio, kuriuos naudojo registracijos metu. Didžiausia problema buvo besistengiantiems atsiminti elektroninio pašto adresą – per kelis pastaruosius metus tie adresai keitėsi ne vieną kartą.
 
Kai pirkėjas negalėdavo atsiminti elektroninio pašto adreso ar slaptažodžio – prasidėdavo “spėlionių maratonas”. Ir labai retai jis baigdavosi sėkmingai. Kai kurie vartotojai prašydavo, jog el. parduotuvės sistema atsiųstų jiems slaptažodį, tačiau tai vėl tapdavo problema, nes jie negalėjo atsiminti elektroninio pašto adreso, kurį suvedė registracijos metu.
 
Vėliau, mes atlikome specialų pardavėjo duomenų bazės analizę, kurios metu pamatėme, kad net 45% pirkėjų turėjo po kelias paskyras sistemoje. O kai kurie – netgi 10 paskyrų. Taip pat analizavome, kiek žmonių siuntė automatizuotus prašymus priminti slaptažodį. Užklausų skaičius sudarė vidutiniškai 160,000 per dieną. 75% iš lankytojų, prašiusių priminti jiems slaptažodį, taip ir nebegrįžo į parduotuvę, kad atlikti pirkimą.
 
Forma, kurios paskirtis buvo palengvinti pirkimo procesą, pasirodė naudinga tik labai mažam klientų ratui. Greičiau – ta forma kaip tik sukėlė priešingą efektą – mažino pirkimus. Daug pirkimų.
 
$300,000,000 USD vertės pataisymas
 
Dizaineriai labai paprastai pataisė klaidą. Jie panaikino mygtuką “Registruotis”. Vietoje jo, jie įkėlė kitą mygtuką – “Tęsti” ir pridėjo prie jo prierašą: “Jums nereikia sukurti paskyros tam, kad apsipirkti mūsų parduotuvėje. Tiesiog paspauskite mygtuką TĘSTI. Jeigu visgi norėsite, jog Jūsų apsipirkimas ateityje būtų greitesnis – po apmokėjimo turėsite galimybę susikurti paskyrą“.
 
Rezultatai: perkančiųjų lankytojų skaičius išaugo 45-iais procentais. Papildomi pirkimai sudarė $15,000,000 USD per pirmąjį mėnesį. Po pirmųjų metų, pardavimai išaugo $300,000,000 USD suma.
 
Savo autoatsakove radau pranešimą, kurį, praėjus savaitei nuo pakeitimų, paliko šios, 25 milijardų dolerių apyvartą darančios įmonės, vadovas: “Spool (problemą radusios dizainerių kompanijos savininko pavardė – aut. past.)! Tu – nerealus!” Ilgesnės žinutės aš ir nesitikėjau. Juk viskas, ką mes padarėme, tai tik pakeitėme mygtuką.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.