Gyvenk ir kentėk – nieko nepakeisi...

Didžioji Evoliucijos teorija teigia, kad mes, žmonės, išsivystėme iš primatų. Tačiau kas iš to? Argi svarbu iš kur mes atsiradom? Nežinau, palikim šį klausima vėlesniam laikui. Esmė ta, kad dabar jau susikūrusi tokia civilizacija, kad žmogus nebegali būti vienas – kur bepasisuksi, ten civilizacija, ten kančia.

„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę“, - tikras paradoksas, būdami vieni, mes jaučiamės vieniši, norime draugijos, būt tarp kitų, o tik išėję į gatvę, atsidūrę tarp žmonių, iškart pasijuntam pavargę nuo to bendravimo, vienam nepatinka oras, kitam - valdžia, trečiam – batų raišteliai. „Išlieka tik stipriausi“, kaip yra sakoma, taip ir buvo – išliko žmonių civilizacija, ji aukščiau visko žemėje. Tačiau mums reik daugiau, mums negana to, kad mes esam tie, kurie valdo žemę. Prasideda konfliktai, žmonės riejasi vieni su kitais kenčia silpnesni, nors tie silpnesni irgi žmonės. To pasekoje pasaulis tapo perpildytas egoizmo, savanaudiškumo, visi ieško tik naudos sau – aš vienas, man liūdna – man reik kompanijos; aš kompanijoj, bet aš nuo jos pavargau – palikit mane viena. Kas atsitiko? Tie patys primatai ar žmonės, kai dar nebuvo civilizacijų, būrėsi į šeimas ir, nors ir sunkiai, bet gyveno, nes jie dirbo kartu ir apsisaugojo nuo priešiškos gamtos, plėšrūnų. Dabar mes kenčiam nuo vieni kitų – nejau nebus taikos ir vienybės tarp žmonių, kol nesutiksim stipresnio už save, pavyzdžiui priešiškai nusiteikusių ateivių? Puikiausias to pavyzdys būtų filmas „Nepriklausomybės diena“, kuriame žmonija susivienija po bendra „vėliava“, kad apsisaugotų nuo bendro priešo.

Juokdariai optimistai, kurie mano, kad visa tai, kas vyksta yra normalu ir gerai. Jiems reiktų nusiimti „rožinius akinius“ ir pažvelgti į situaciją realiau. Žmogus negali gyventi be karo, jei ne atominėm bombom, tai bent pagaliais negyvai uždaužyti vaiką, nes jo plaukų stilius nepatiko. Toks gyvenimas yra blogis, nes toks gyvenimas – karas. Karas kiekvieną diena, bet ne toks kaip priešistorėj – tam, kad Žmogus išgyventų, o kad Aš išgyvenčiau. Lyginant šiuos laikotarpius, o gal greičiau žmogaus evoliucijos tarpsnius, labai aiškiai matom, kad mes ne evoliucionuojam, o deevoliucionuojam tarpusavio santykių atžvilgiu. Ir kuo toliau, tuo labiau mes vienas kitus kankinam.

Pasiekus tam tikrą deevoliucijos tašką, mes pradedam kariaut, karais mes vieni kitus išengiam iki paskutinio kraujo lašo ir bandom viską pradėt iš pradžių: „eadem sed aliter“. Pradedam iš pradžių, tačiau kitaip, nes ir patys esame kitokie – „tobulesni“. Po kiekvieno tokio „persikrovimo“ mes degraduojam vis greičiau, tobuliau. Ir svarbiausia, daug kas tai suvokia savo protu ir sąmoningai, tačiau kas absurdiškiausia, beveik nieks neturi valios kažką pradėt keisti, o net jei ir turi, šioje civilizacijoje nieko nepakeis vienas ar du pavieniai individai. Mūsų žemėje per daug, mums nėra kur dėtis, mes konfliktuojame dėl tokių dalykų kaip drabužių stilius ar odos spalva. Visų istorijos karų neužteko praretinti žmonių skaičių tiek, kad mes išsitektumėm. Atvirkščiai – atrodytų, kad į kiekvienos karo aukos vietą atsiranda dar trys žmonės. Yra posakis „dauginasi , kaip triušiai“, bet ar nereiktų jo pakeist į „dauginasi, kaip žmonės“? Šis gausėjimas ir yra dalina priežastis, kad mes neturim sau vietos, kovojam dėl kiekvieno kvadratinio centimetro gatvėje, kad prasideda karai.

Mums, žmonėms, reiktų prisiminti Darvino Evoliucijos Teoriją ar bent grįžti į žmonijos priešistorę, kai dar ji buvo vieninga ir turėjo bendrus tikslus, o ne toliau daugintis, rūpintis tik savo gerove ir verkti džiaugsmo ašarom, kai kaimyno namas sudegė.

Išties stebini savo mintimis. Nežinau ar pats rašei ar sėmeisi iš kitur, bet anyway keep going!

Išties stebini savo mintimis. Nežinau ar pats rašei ar sėmeisi iš kitur, bet anyway keep going!

Dėkui tau. :)

Pasaulis grazus kai mes isproteja

Skausmas - laikinas.

Slove - amzina.

Uzjauciu tave jeigu tau tenka kariauti kiekviena diena :) Siaip tai dabar gyvenimas yra labai geras, dabar visi gyvena vos ne siltnamio salygom palyginus kaip gyveno zmones seniau.

Evoliucija yra kaita tiek santykiu tiek ir kitu dalyku nesvarbu i teigiama ar neigiama puse ir tu negali sulygint kaip buvo seniau ir teigti, kad va mes dabar va butent siuo momentu deevoliucionuojam cia yra nesamone.

Jei tau nesiseka gyvenime tai nueik, pas psichologą ar dar kur, o ne kitiems savas bėdas lipdyk.

A.Čekuolis: susiraukėliai ir išsišiepėliai, arba apie tipišką lietuvio savijautą

Užpečkio svajonės(Ištrauka)

 

Kartais galima užgirsti svajingą dūsavimą: „Norėčiau gyventi prieš 200 metų! Viskas buvo paprasčiau, ramiau ir dvasingiau. Be miesto grumtynių, triukšmo, benzino tvaiko...“ Tai važiuok į Užpečkio kaimą. Bet ar norėsi ten gyventi? Turbūt tik paatostogauti. Gyventi taip, kaip prieš 200 metų, niekas iš mūsų nepajėgtų. Pamėginkime įsivaizduoti.

Valstiečio troba. Žinoma, medinė. Į mažutį langą įstatytos stiklo šukės arba kiaulės pūslės gabalas. Asla plūkta, drėgna, kvapas specifinis, nes kaip ją plausi, o nakčiai į pirkią atvedami gyvuliai – taip saugomi nuo alkanų vilkų ir vagių.

Tarkim, tai pasiturintis žemdirbys, pasistatęs krosnį, sujungtą su virykla. Nes dauguma pirkių tada ir tūkstančius metų iki tol buvo dūminės – toks pusiau laužas trobos viduryje, dūmai išeina per skylę stoge, visi suodini ir nuolatos šluostosi ašaras. Šeima susispietusi prie viryklės, nes tik čia šilta ir mama ką nors verda. Niekas neskaito laikraščių, nes jų nėra. Be to, visi neraštingi. Tėvas buvo pradėjęs pasakoti senų laikų padavimus, bet užsikosėjo ir atsigulė ant suolo pailsėti. Keturias dienas per savaitę jis dirba ponui, tris – savo žemės rėžyje. Jis nežino, kad jam ­– pavojingas gerklės uždegimas. Gydosi žolelių nuovirais, bet mirs 53-ejų. Vidutiniškai žmonės Lietuvoje gyvendavo 45 metus.

Motinai jau savaitę skauda dantį. Kaimynės patarta ji sutraiškė rupūžę, pridėjo prie skruosto ir apsirišo. Jeigu nepadės, teks eiti pas kalvį – jis turi reples – ir ištraukti. Vienintelis gydymo būdas – dantį ištraukti arba išmušti. Jeigu uždelsi, uždegimas pereis į žandikaulį, paskui – į smegenis. Žmonės nežinojo, kad gali būti šepetukas ir pasta, kad dantis valyti būtina, ir ne horizontaliai – tarpuose vis tiek lieka nešvarumų, – o vertikaliai. Todėl retas, sulaukęs vyresnio amžiaus, dar turėjo dantis. Vytautas Didysis, toks galingas valdovas, gyvenimo pabaigoje teturėjo tris dantis, kitų metraštininkų liudijimu, tik vieną. Visai nenuostabu. Net daug vėliau gyvenę Amerikos prezidentai irgi buvo bedančiai. George’as Washingtonas kalbėdamas skepetaite dengė burną, nes teturėjo vieną kaplį.

Lopšyje nenustoja verkti naujagimis. Serga raupais ir netrukus mirs. Motina pastato ant stalo katiliuką su viralu. Ne kažin kas – putra iš rupių miltų ir vandens. Mėsa – labai reta šventė, daržovių ar vaisių šiuo metu jau nėra, bulvės į Lietuvą dar neatvežtos. Visi valgo mediniais šaukštais iš puodo. Kluone kaimynų sūnus vyresniajai dukteriai daro vaiką. Merginai galbūt teks eiti Veronikos keliu. O jeigu pasiseks, ją ves, vis tiek trauks labai pavojingos loterijos bilietą. Lietuvoje iš penkių gimdymų vienas baigdavosi gimdyvės mirtimi.

Bet puiku, tiesa? Neūžia automobiliai, nėra benzino tvaiko. Tačiau niekas šeimoje nėra buvęs teatre ar kine, negirdėjo fortepijono muzikos, nėra nuėjęs nuo namų toliau negu 20 kilometrų. Mokykloje vaikų niekas nevilioja narkotikais. Teisybė. Nes mokyklos nėra. Piene nėra nei dioksinų, nei radioaktyviųjų nuosėdų. Bet pieno mažai, šeimai neužtenka. Pirkioje tamsu, rudens ir žiemos naktys ilgos. Žvakės – tik didelėms šventėms. Brangios. Apie žibalą yra girdėję, pas poną matė lempas, bet jų neįpirksi. Balanos pašviečia, jų reikia priplėšyti ir kas porą minučių keisti. Balanų laikikliai, diedukais vadinami, į muziejų pateko ne kasinėjant istorinius klodus. Jie neseni, buvo surinkti valstiečių pirkiose. Lietuvių literatūroje žinoma sąvoka balanos gadynė. Tik užmirštame, kad ji tęsėsi tūkstančius metų.

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt

Uzjauciu tave jeigu tau tenka kariauti kiekviena diena :) Siaip tai dabar gyvenimas yra labai geras, dabar visi gyvena vos ne siltnamio salygom palyginus kaip gyveno zmones seniau.

 

Evoliucija yra kaita tiek santykiu tiek ir kitu dalyku nesvarbu i teigiama ar neigiama puse ir tu negali sulygint kaip buvo seniau ir teigti, kad va mes dabar va butent siuo momentu deevoliucionuojam cia yra nesamone.

Asmeniškai nekariauju su niekuo - niekada. Gyvenu taip pat gerai, kaip ir Tu. Tačiau jeigu tu gerai gyveni, aš gerai gyvenu ar mūsų aplinkiniai gerai gyvena, tai nėra visas pasaulis, tai tik mūsų mažytis pasaulis kuriame mes gyvename ir mes nežiūrime toliau - už mūsų sienų žmonės gyvena sunkiai ir mes to nenorime žinoti, nes mums yra gerai, kam rūpi kiti, štai tokia logika gyvena dauguma mūsų... Aišku, aš nesakau, kad mes privalome keistis ar turėtume pasistengti dėl kitų gerovės... Tiesiog išsakau ką aš manau apie dabartine situacija mūsų visoje sistemoje... Džiaugiuosi, kad tu pateikiai savo numone, aš ją vertinu, tačiau nelaikau savo nuomonės nesąmone... Kiek žmonių - tiek nuomonių...

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami.

Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

„Jaunimo linija“ - 8 800 28888

Darbo laikas: visą parą

Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vaikų linija“ - 116 111

Darbo laikas: 11.00-21.00 kasdien

Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vilties linija“ - 116 123

Darbo laikas: visą parą

Pagalbą teikia: savanoriai ir

psichikos sveikatos profesionalai

Gaila, kad visi y straipsnį žiūri labai jau blogomis akimis. :D

Gražios mintys, bet spėju ne pats rašei.