A. Kamiu romanas "Svetimas"

Sveiki. Gal kas nors turite 12-os klasės skaityto kūrinio A.Kamiu "Svetimas" dėstymo pastraipą

"Kaip suvokiamas absurdas Kamiu romane "Svetimas?"

Kadangi skaitėme tik iš vadovėlio, t.y. ne visą knygą todėl reiktų pagalbos.

Ar šiaip, žmogaus, kuris yra perskaitęs ir galėtų padiskutuoti šia tema.

P.S. internete bandžiau ieškoti, nelabai pavyko.

Turiu porą užrašų, galbūt padėsiančių (tačiau manau turi savo galva suktis, knygoje yra gana konkrečiai viskas parašyta, ir pagrindinė kūrinio mintis aiškiai išdėstyta, aš konkrečiai visko tikrai nepamenu, bet jai kas domina gali mėgint klaust):

Tezės:

Žmogaus didybė - ne išvengti ar numatyti absurdo, bet sąmoningai jam priešintis.

Tikrasis humanizmas - ne gražus žodis, o sunki ir beviltiška kova su blogiu, tarnavimas ne tiems "kurie kuria istoriją, o tiems, kurie ją išgyvena".

Atsvara absurdui gali būti tik kovojančių su juo žmonių bendrija.

Gėrio idėja, skiepijama prievarta, netenka savo vertės, todėl svarbiausiai teisėjas - sąžinė.

Garbingas žmogus - tas, kuris nieko neužkrečia, tai žmogus, kuris mažiausiai blaškosi.