Dietos besilaikančios moters vyro dienoraštis

Aš, aišku, viską suprantu. Suprantu moterų siekį tapti dar gražesnėmis. Bet... Na, žodžiu, prasidėjo viskas kaip įprasta – po naujamečio šventimo. Mano mieliausioji nusprendė naujais metais pradėti naują gyvenimą. Taigi...

 

Pirma diena

 

Mano mieliausioji užsimovė džinsus, kuriuos nešiojo dvyliktoje klasėje. Šiaip ne taip užsisegė ir papūtė lūpas. Už savo nedrąsią pastabą, kad per pastaruosius penkis metus ji tilpdavo šituose džinsuose tik gulinčioje padėtyje, gavau antausį. O už ką? Nieko nesuprantu.

 

Antra diena

 

Man rodos, Ilona pradeda kraustytis iš proto. Na gerai, tegu sau liesėja, bet kam iš kitų namiškių tyčiotis? Mano mieliausioji sušėrė viską, ką rado skanaus šaldytuve, katinui. Tas vos neišprotėjo iš džiaugsmo. O šeima vakarienei valgė kažką, kas truputį priminė nesūdytus ryžius. Sakau „priminė“, nes be mikroskopo lėkščių turinio nelabai teįžiūrėtum. Bjaurybė uošvė aktyviai palaiko savo Iloną.

 

Trečia diena

 

Į darbą bėgte bėgau. Laukiau pietų pertraukos kaip dangiškos manos. Kolegos žvelgė gailiai, užjaučiamai, klausinėjo ar manęs žmona namuose nemaitina... Juokdariai sumauti. Vakare uošvis pamėgino išsireikalauti iš moterų normalios vakarienės. Aha. Ilona pastatė priešas savo tėvelį lėkštutę su ragu iš morkų. Na ir dukrelę išaugino senis. Iš tikro tėvo šitaip tyčiotis...

 

Ketvirta diena

 

Katinas prašosi į laisvę. Įtariu, kas ne pas kates. Vargšelis seniai užmiršo šeimininkės dosnumą ir dabar kaip pilnateisis šeimos narys irgi maitinasi dietiniais produktais. Prašosi į kiemą. Ten yra tikros mėsos, o ne surogato iš sojų.

 

Penkta diena

 

O uošvė vis dėlto – žmogus. Kažkaip įsigudrino įnešti į namus maišelį saldainių. Reikia įsiminti, kad ji tokius mėgsta, kada nors nupirksiu, kai Ilonos kova su centimetrais pasibaigs (Dieve, mano... Aš? Uošvei? Saldainius? Iki ko prisigyvenom...) „Ilona, saulele, na kam tu su jais kariauji“ – kuždu aš jai vakare į ausytę. – „Centimetrai juk tokie mažyčiai, o tu tokia didelė...“ Taip ir nespėjau užbaigti. Tiek to. Laikysim tą smūgį per ausį lengvu masažu.

 

Šešta diena

 

Viskas. Užkniso. Bandžiau paaiškinti jai, kad vyras turi maitintis sočiai, kitaip jam niekam neužteks jėgų. Nepadėjo. Bet buvo ir linksmų dalykų. Stebėjau, kaip uošvis, oi, atsiprašau – tėtis, solidžios kompleksijos vyriškis, po sunkios darbo dienos suvalgė lėkštutę kažkokių salotų ir taip natūraliai pasakė: „Aš sotus“. Koks aktorius jame slypi, pasirodo...

 

Septinta diena

 

Penktadienis. Po darbo – alus, alus, alus, su bulvytėmis, su dešrelėmis ir jokių virtų daržovių. Aha, įsisvajojau... „Mielasis, sugrįžk namo anksčiau, šiandien juk skalbimo mašiną atveš...“ Ne, nu bet kokia ster... atsiprašant. Jos techninio išsilavinimo bet kas gali pavydėti, o ji apsimeta, kad nesusitvarkys su skalbimo mašina... Vakare uošvė prisėlino prie manęs, kai ėjau iš vonios ir slapčia įdavė sumuštinį su lašiniais. Vos neapsiašarojau iš dėkingumo: „Ačiū, mama“... Štai kur herojiška moteris. Ir kur ji tuos lašinius slepia?

 

Aštunta diena

 

Pravalas. Katinas rado balkone uošvės lašinius. Naktį girdėjau, kaip puotavo, bjaurybė. Bijojau artintis, nekalbant jau apie atėmimą – visai sužvėrėjo padaras. Gulėjau, kankinamas nemigos ir pavydėjau. Ryte mama blizgančiomis iš bado akimis pradingo pas kažkokią kaimynę, o uošvis pakvietė mane į pirtį. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirties nepasiekėme, užstrigome pakeliui pasitaikiusioje kavinėje. Namo visi susirinko sotūs ir gerai nusiteikę, o čia radome alkaną ir piktą Iloną, karštai besiginčijančią su savo kankinimo įrankiu. Grindinės svarstyklės atkakliai atsisakinėjo pakreipti savo rodyklę bent keliomis padalomis į kairę.

 

Devinta diena

 

Krizė. Į svečius užsuko Ilonos draugė. Su tortuku ir buteliu martinio. Ir labai nustebo, kai jai pasiūlė kažkokius blynelius. Pasakojo Ilonai apie organizmui daromą žalą. Aš, pasirodo, neįvertindavau šios mielos, nuostabios pletkininkės ir skandalistės Jolantos. Ot velnias. Per anksti apsidžiaugiau. Ji padarė tiesiog siaubingą klaidą, pasakė: „Brangioji, tu sulieknėjai“. Tai tiesiog košmaras kažkoks. Aš seniai pastebėjau, kad moterys sako tai viena kitai šiaip sau, kad padarytų malonumą. O mums – toliau kankintis. Ačiū, Jolanta, įkvėpei...

 

Dešimta diena

 

Atrodo, kaupiasi audra. Ilona išsitraukė iš spintos tuos pačius prakeiktus džinsus. Ir džinsai užsisegė labai lengvai. Keista. Galiu prisiekti, kad manoji nesulieknėjo nė per centimetrą (tai bent paradoksas – visi namie kaip skeletai pasidarė, o jai – nieko). Mama su tėčiu gudriai susižvalgė. Ir čia aš viską supratau – tegyvuoja siuvimo mašina ir nagingos uošvės rankos. O laiminga Ilona įsitaisė man ant kelių su lėkštute torto ir, tikiuosi, ilgam pamiršo tą durną idėją. Juk aš myliu ją, o ne tuos prakeiktus centimetrus.

 

O „etaloninius“ džinsus visgi paslėpiau. Kur – matė tik Micius. Bet jis manęs neišduos.

Besikuisdamas po cha.lt radau seną, tačiau vėl iki ašarų privariusią istoriją

http://www.cha.lt/2007/06/27/dietos_besila...ienorastis.html

nerealus :)