Valuediz

Neseniai grįžau iš ilgiausio (ir aukščiausio) pasivaikščiojimo gyvenime.
 
200 km vienas pėščiomis per Himalajus.

Paklausk tu senoliu ar TIKRAI jie jautesi laisvi zmones? Galedavo keliauti kur nori? Kurti verslus? Tureti zodzio laisve? Ne. Tie senoliai ir yra tinginiai kurie ir dabar noretu kad viskas jiems ant lekstutes butu paduota! Darbas surastas, gyvenimo vieta surasta ir t.t. Dabar reikia viska paciam ieskoti, bet tuo paciu tu esi laisvas pasirinkimams. Ir isvis, pasiklausk isilavinusiu senesniu zmoniu ka apie tai galvoja? Visi dvasios ubagai sako kad anksciau budavo geriau..
Kaip man nusibodavo tie visi jaunu zmogiuku pasakymai, kad anksciau buvo geriau.. Prisiklause is nupezusiu seniu nesamoniu ir kartoja ta pati kaip papugos. Aisku jiems buvo geriau, juk tada galedavai pyzdint viska, ir gert vodka iki samones netekimo vos ne uz dyka..
 
 
IR ISVIS, visi kas verkia kaip dabar blogai kaip anksciau budavo geriau, tai b*** gi tinginiai yra. Gali ir dabar pasiekti ko tu nori, tik stengtis labiau reikia. Ir isvis, lietuva yra ideali salis verslui kurti, cia visus papirkti gali..

Nenoriu pasirodyt kaip senas pirdžius, bet tas mergelių kabinimas gatvėse kažkoks priverstinis. Save verti daryti tai kas tiesiog gali būti ir nebūtina. Suprantu, kad visi nori seksu pasmaguriauti, bet tas mačo stilius, pakabinsiu kuo daugiau panų ir būsiu krūtas, kažkaip nelabai limpa. Gal kas ir jaučia pasilenkimą taip darydamas. Jei kam nepatiko mano nuomonė, tai nemeluosiu, man su merginom nesiseka. Tai net nebandau nieko daryt. F**k it. Manau asmeninis tobulėjimas neapsiriboja ties santykiais.

Taigi, dienraštyje The New York Times pasirodė straipsnis apie Lietuvių kalbą, čia pateikiu jau išverstą į Lietuvių kalbą, kviečiu skaityti ir didžiuotis.
 
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išssivystyti iš bendro šaltinio - lietuvių kalbos.
Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas - 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.
 
Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji - nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.
 
Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.
 
Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamasios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.
 
Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: "Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose..."
Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva abūtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje - savo senovinę gražią kalbą.
 
Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamsios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosopų - ImanuelioKanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:
 
"Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe".
 
Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyenamose vietose. Jis komentuoja taip:"Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje".
 
Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomi etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: "Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje".
 
Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritentingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: "Ištikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai".
 
The New York Times
Belieka didžiuotis...

Man labai patiko delfi komentaras kury šiandien perskaičiau.. :) aišku kekvienam žmogui atskirai, gal kai kam pasirodys, kad čia ne viskas teisybė kitur melas ir tt, bet pripažinkim kelis punktus iš šio sarašėlio būtų galima išrinkt ir priskirt Lietuviam kurie viskuo nepatenkinti... P.S priimkit tai kaip juoko forma ir neisižeiskit

Apie tikėjimą
 
* Buduliai visada laukia kol jiems ką nors duos (valdžia arba Teleloto).
* Buduliai netiki Dievu, valdžia, kariuomene, litu, kaimynais,draugais,šalies nepriklausomybe
* Buduliai tiki pasaulio pabaiga, geru prezidentu, laikraščiais ir televizoriais,geru gyvenimu“prie ruso“
* Viską sugadino Lanzbergis.
 
 


Apie valdžią
 
* Visą budulių gyvenimą tvarko valdžia ir jei budulis gyvena blogai, vadinasi bloga yra valdžia.
* Blogą valdžią išrenka kiti.
* Nuo tikro budulio visiškai nepriklauso ką išrinks į valdžią, todėl jis neina balsuoti.
* Buduliai tiki, kad valdžia tik plešia pinigus ir nieko kito nedaro.
* Visa valdžia - banditai.
 
Apie Tėvynę
 
*Buduliui Tėvynė tai šlapia dešra,pigios dujos , benzinas,maksima ir seimas.(kurio jie nebeis ginti)
*Geriausiai Tėvynėje gyventi,kai ji yra okupuota(pageidautina rusų)
*Visus pinigus skirtus budulių maistui ir pašalpoms išleidžia kariuomenė.
*Geriausia dergti Tėvynę ir girti rusiją sėdint anglijoje.
 
Apie pomėgius
 
*Buduliai mėgsta dergti save ir kitus komentaruose.
*Budulių credo“gyvenimas blogas ir kasdien darosi vis blogesnis...“
*Buduliai jaučia sadomazochistinį pasitenkinimą kai blogiausi jų lūkesčiai išsipildo(ar aš nesakiau?)
*neigiami įvykiai ir jų išsipildymas tai vietintelė aplinkybė kuriai pritaria buduliai ir nuo to įgauna pasitikėjimo toliau skleisti savo neigiamus lūkesčius.
 

Labai priklausys nuo to, kokius kambariokus ir kokį aukštą gausi ;-)
 
- jei visas aukštas tūsinsis, o jūsų kambariukas nesitūsins - jūsų kambariukas tūsinsis.
- jei visi kabariokai tūsinsis, o tu nesitūsinsi - tu tūsinsies

10 minučių sau
 
Stresas, įtampa, triukšmas, didžiulis tempas, rutina ir t.t. ir t.t. Visai tai yra neišvengiama kiekvieno iš mūsų kasdienybė, kuri išsunkia didžiąją dalį mūsų gerų emocijų ir energijos. Manai, kad tavęs tai neliečia? Manai, kad tu gali neeikvoti savo energijos veltui? Jei taip, prisimink šią savo dieną. Pasvarstyk ar visą laiką šypsojaisi, ar visi ir visur šypsojosi tau. Prisimink kiek kartų susiraukei pakliuvęs į automobilių kamštį arba patekęs į pilnutėlį viešąjį transportą. Nepamiršk ir to, kaip jauteisi kažkur vėluodamas bei klausydamas viršininko, dėstytojo ar mokytojo pakelto tono. Vis dar manai, kad turi imunitetą tave veikiančiam blogiui? Jeigu vis dar gali ištarti „taip“, spaudžiu tau dešinę ir sveikinu – tu vienas iš milijono. Visiems kitiems pabandysiu patarti kaip nors šiek tiek atsigauti ir pasikrauti gyvybingumo doze.
 
Bene kiekvienoje motyvuojančioje psichologinėje knygoje yra vienas ir tas pats, tik skirtingai suformuluotas patarimas: Pabūkite patys su savimi, pamedituokite ir dar daug panašių sinonimų. Atrodytų paprasta ir praktiška. Tačiau kas seka vėliau? Ne kas kita, kaip begalė pompastikos. Vienos knygos siūlo kiekvieną vakarą pabėgti iš miesto ir valandą praleisti miške; kitos – stebėti ežerą ir jame įžvelgti savo svajones. Kaip pavyzdį paimkime pasaulinį Robino Sharmos bestselerį „Vienuolis, kuris pardavė Ferarį“. Šios knygos patarimas kaip atsiriboti nuo pasaulio yra – kiekvieną dieną stebėti kati pražydusią rožę. Skamba tikrai labai įspūdingai, vaizdžiai ir gražiai. Tačiau ar tai vis dar praktiška? Keli iš mūsų galės sau leisti kiekvieną dieną nusipirkti rožę, kuri bus katik pražydusi? Galbūt reikėtų patiems pradėti auginti rožių krūmus? O gal paprasčiau būtų tiesiog atsisakyti pompastikos?
 
Juk sakoma, kad „tobulumas slypi paprastume“. Šiuos žodžiu puikiai galime pritaikyti ir mūsų atveju. Tam kad kelioms minutėms pabėgtume nuo viso pasaulio, mums nereikia jokių ypatingų sąlygų. Mums net gi nereikia išeiti toli nuo namų. Pakanka kiekvieną vakarą po visų darbų, streso, įtampos, skubėjimo ir panašiai, su savo namiškiais skaniai pavakarieniauti ir paskirti sau vos 10 minučių. Numanau, kad ne vienas ištars, kad negali sau leisti tų dešimties minučių dėl įtemptos dienotvarkės. Visiems tokiems galiu atsakyti – nustokite ieškoti priežasčių, kuriomis galite pateisinti savo abejingumą ir pasyvumą. Para turi 1440 minučių, iš kurių 10 tikrai gali būti paskirtos tik pačiam sau. Dabar, kai supratote, kad tą laiką surasti tikrai nėra taip sunku, apsvarstykime, kaip jį tinkamai ir produktyviai išnaudoti.
 
Variantų yra daug. Paminėsiu kelis, kuriuos, jei norės, galės pritaikyti didžioji dalis skaitančiųjų. Pradžiai pastebėsiu, kad niekas taip neatpalaiduoja žmogaus, kaip ryšys su gamta. Bet neskubėkite nusivilti, kad gyvenate mieste. Tai nereiškia, kad aplink jus nėra gamtos. Jeigu jums gamta asocijuojasi ti su žaluma, išeikite pasivaikščioti į artimiausią parką, pažiūrėkite į žvaigždes, pakvėpuokite grynu oru, pajauskite vakaro gaivą. Tiems, kurie supras, kad gamta yra ne tik tai, kas žalia, bet ir oras, vėjas, dangus, lietus ir t.t., pilnai užteks išeiti į balkoną su puodeliu kavo ar cigarete ir 10 minučių pasėdėti ten stebint vieną kitą pravažiuojantį automobilį. Nustebsite kaip jie užhipnotizuoja! Gyvūnų mylėtojams, neabejotinai, labiausi patrauklus variantas bus 10 minučių pavedžioti šunį ar tiek laiko glostyti katę.
 
Nesvarbu, kurį būdą pasirinksite, ar kokį susigalvosite patys. Svarbiausia, kad per tas 10 minučių butumėte tik patys su savimi. Niekas neturi teisės blaškyti jūsų dėmesio, niekas neturi teisės jus kalbinti, niekas neturi teisės jums skambinti. Šis laikas priklauso tik jums! Atsipalaiduokite, girdėkite tik savo mintis, matykite tik savo mintis. Apgalvokite ką šiandien padarėte geriausio ir ko verčiau nebekartotumėte rytoj. Pagavokite ar kiti nusipelnė to, kad jūs per juos prarastumėte nuotaiką. Ar kiti nusipelnė tiek energijos, kiek jos sunaudojote jų sukeltose stresinėse situacijose. Atsakykite sau į klausimą: „Ar aš noriu ir rytoj tiek savo jėgų iššvaistyti veltui?“. Permąstykite visus savo rytdienos, šios savaitės ir šių metų tikslus. Tvirtai sau pasakykite, kad ne kas kitas, o būtent jūs privalote juos pasiekti. Prisiminkite koks nuostabus žmogus jūs esate ir kiek daug sugebate. Prisiminkite, kad jūs neturite būti valdomi rutinos ir pilkos masės. Išdrįskite būti savimi ir pasibaigus toms dešimčiai minučių drąsiai sau ištarti: „Aš esu AŠ ir rytoj aš tai parodysiu pasauliui. Aš esu laimingas!“
 
Rezultatus pastebėsite jau sekantį rytą. Atsibusite žvalesnis, šalčiau reaguosite į stresines situacijas ir daug daugiau šypsositės. Na, o tai išsiugdę kaip įprotį ir kiekvieną dieną 10 minučių paskirdami sau, pagerinsite savo gyvenimo kokybę. Pats metas suprasti, kad gyvenimas nėra toks blogas, kokiu jį laiko kiti. Kiekvienas iš mūsų turi teisę būti laimingas. Tokie ir būkime!

Mokykloje labai didžiulei savo laimei mūsų klasei teko auklėtoja, kuri būti visos mokyklos "žvaigždė", "švyturys". Be jos praktiškai nevykdavo jokie renginiai (na, neskaitant minėjimų visokių ir kt. nuobodybių). Vos pas ją patekom, buvom tipinė klasė (kaip ir kitos Lietuvos mokyklų 5 klasės). Tačiau nuo pat pirmųjų metų mus iš pradžių vertė dalyvauti renginiuose visokiuose, vaikščiot į parodas, knygų muges, daryt pristatymus, skaityt knygas, eiti į susitikimus su poetais, autoriais, aktoriais, vaikščiot į spektaklius. Iš pradžių tai labai nervino, nes nei įdomu būdavo tie visi susitikimai ar spektakliai, nei ką. Tačiau po kelerių metų tokių "kankinimų" visi apsiprato, pradėjo patys domėtis visais šiais dalykais. Aišku, buvo ir tokių, kurie nieko nenorėjo girdėt ir norėjo išlikti vidutinybėmis. Ačiū Dievui po kurio laiko jie išėjo į kitas mokyklas. Na, o finale mūsų klasė buvo pati aktyviausia mokyklos renginiuose, buvom aplankę krūvą susitikimų, krūvą spektaklių. Buvom susiorganizavę krūvą susitikimų su aktoriais, rašytojais, su L. Donskiu. Visą tai savo mokykloje. Patys. Beveik visus mokyklos renginius organizuodavom patys, aišku, su truputi koordinavimo iš auklėtojos. Ir, kas svarbiausia, mums tai patiko. Galiu drąsiai sakyt, kad nei vienas iš mūsų klasės užaugęs nebus vidutinybė (aišku, jeigu kažkas neatsitiks ir nepasikeis kardinaliai). Per tuos 7 metus išlaisvėjom, atsikratėm visokių baimių (pvz. lipti ant scenos, kažką pasakyt prieš auditoriją ar atrodyti kvailai). Labai dėl to esam laimingi. Beje, nepaminėjau, kad mes ir mokėmės. Tai, kaip bebūtų, yra svarbu ir visi turėtų mokytis. Gal ne sėdėt naktimis ir kalti, tačiau bent sąžiningai lankyti visas pamokas ir užsirašinėt. Jau vien to pakaks, kad kažką įsisavintumėt :)
 
Tai tiek. Apibendrinant galiu pasakyt, kad aplinka mokykloje labai labai labai stipriai įtakoja asmenybės vystymąsį. Ir manau galėčiau netgi drąsiai pasiūlyti tiems, kurie galvoja, kad jų klasė ar mokykla nieko gero jiems nepasiūlys - pasvarstyti apie mokyklos (ar klasės) keitimą. Tačiau keitimą ne šiaip, o prieš tai rimtai pasidomėjus, pasinagrinėjus, kur per likusį mokslo laiką jūs sugebėsit išsilaisvinti, tapti originaliais, mokančiais būti.
 
P.S. Kas gi ta vidutinybė? Mano manymu, vidutinybės buvo greta mūsų ėjusi kita klasė, kurią sudarė pagrinde vien "forsai", blondinės nuogais pilvais ant kulnų. Tai buvo, mano manymu, vidutinybės. Gal aš klystu, gal mažai su jais teko bendraut. Tikiuosi, kad pastarasis variantas vis gi teisingas bus, nes tik ne vidutinybės mano manymu gali pasiekti tikrų aukštumų (tiek fizine, tiek materialine, tiek dvasine prasme).

mOObET, uždaroma ne Visagino AE, o Ignalinos. Visagino AE dar nepastatyta.
 
O kalbant apie ateitį, tai aš ją matau šviesią. Pažiūrėkim, juk seime dabar praktiškai vien senukai sėdi, kurių veidus matome kasdien per tv. Jaunimo nėra. Kažkada juk ateis laikas, kad tie senukai jau nebegalės į seimą eiti. O jų vietą, manau, užims jaunesni, perspektyvesni žmonės.
 
Galų gale, kodėl renkame vien tuos pačius žmones į seimą? Kodėl negali iniciatyvūs žmonės spjaut į tas dabartines partijas, susiburti, sukurti naują, galingą partiją su daug narių ir eiti į rinkimus? Esmė būtų paimti kuo daugiau vietų seime, todėl nereikės klausyti senų dėdžių su nurodymais ką daryt ir kur kokias lėšas skirti. O juk patekus į seimą jau galima tiek pridaryt, kad gyvenimas šalyje (bent emociškai) iškarto pagerėtų.
 
Taigi, aš tikiuosi, kad vieną dieną atsiras tokių žmonių, kurie suburs naują partiją, pateks į seimą (užims jame daugumą) ir sutvarkys viską. Kada tai bus? Nežinau. Gal jau kitais metais, o gal dar po 5 ar kiek ten metų...
 
Man dabar baisiausia tai, kad per ateinančius rinkimus greičiausiai išsirinksime tuos pačius, kurie mūsų šalį valdė krizei prasidedant ir porino, kad Lietuvoje krizės nebus (kalbu apie Kirkilą). O tada trūkt už vadžių - vėl iš pradžių.
 
P.S. Prodzect, sakyk ką nori, bet faktas neginčijamas, kad Lietuvos situacija gerėja. Taip, galbūt paprasti žmonės ar smulkūs verslininkai to dar nejaučia, tačiau ūkis auga. O mes tą atsigavimą pajausimą ko gero tik tada, kai valstybė išbris iš minusinio biudžeto ir pagaliau pradės vėl eiti į pliusą. Tada galima bus galvot ir apie mokesčių mažinimą ir t.t. Klaidų gal ir buvo padaryta, bet manau, kad dabartinė valdžia susitvarkė (ir vis dar tvarkosi) ne blogiau, negu kad darytų opozicija (kuri krizės pradžioje teigė, kad jinai iki Lietuvos neateis ir visi gali būti ramūs).

DAUGUMA KARŲ, DĖL RELIGIJŲ. TAI NACIORT JI REIKALINGA?
 
Pjaunam ką pasėjom. Sukūrė geras sąlygas bukapročiams, tai ir auga jie gerai..
 
http://4.bp.blogspot.com/-xk9N52yiJ5I/TgKl5GRtjBI/AAAAAAAAAWo/yha0etkyqMk/s1600/islam-peace-poster.jpg

Nu jomajo, is kokios ruros tu truaki visa informacija? Mociute pasake? Filme matei?
Ateina ir sapalioja kaip ten baisu ir sunku,o is kur informacija traukta tai nei pats nezino... Jei jau tu "primeti" kad viskas yra taip kaip tu sakai,tai nereiskia,kad viskas butent ir atitinka tavo fantazija.

Būtent. Mokosi visi vienodai, vienodų dalykų, vienodais būdais. Jokio kūrybingumo skatinimo... Pavieniai mokytojai, tiesa, supranta ir vertina individualumą, pritaria vaikų kūrybingumui, bet visi kiti pedagogai tuoj pat tokius vaikus užgniaužia.
 
Lietuvių liaudies patarlę: "devyni darbai - dešimtas badas" galima būtų palyginti su mokykla. Man visiškai nelogiška ta sistema, kai per dieną vyksta septynių skirtingų dalykų pamokos, o rytdienai reikia pasiruošti dar šešiems. Aš revoliucijos čia nepadarysiu, bet teko girdėti kaip užsienyje koledžuose (po mokyklos) studentai mokosi etapais - tarkime dizaineriai mokosi firmos stiliaus pagrindų, pradžioj tiesiog klausosi paskaitų, vėliau skaito, dar vėliau - rengia projektus su savo firmos stiliumi, konsultuodamiesi su dėstytojais, kol galiausiai atsiskaito. Tada pradedamas naujas dalykas. Va tokiu būdu - tikiu, kad galima maksimaliai įsigilinti į kiekvieną dalyką, ir rasti kam esi gabus, kas traukia... O zubrindamas iškart dešimt dalykų greičiausiai mažiausiai pusę užduočių atlieki atmestinai, taip ne tik nevystydamas savo proto kiek reikėtų, bet galbūt ir praleisdamas tai, kas būtų buvę labai įdomu. Nežinau kaip jūs, bet aš deja turiu pripažinti, kad pusė to, ką mokiausi mokykloj man iš galvos jau išdulkėjo, nors turėjau gerus pažymius... O gaila, dabar ko gero teks iš naujo skaityti istoriją, geografiją, anatomiją - švaistyti laiką antrą kartą tam, ką jau turėjau gerai mokėti. :) Mokykitės ne mokytojui ar pažymiui, o sau. ;) Žinau, kad sistemoje trūksta motyvacijos, motyvuokit save patys.

Taigi pažiūrėkit į mūsų mokyklos sistemą. Mokiniai turi atkartoti tai, ką mokytojai jiems kala į galvą, kaip papūgėlės. Geriausi mokiniai (geriausios papūgėlės) turi gerus pažymius, o kiti, kuriems nepatinka atkartoti mokytojų turi blogus pažymius.
 
Pasižiūrėkit į interpretacijų rašymus. Mokiniai priversti studijuoti kažkokių lituanistų susidariusią nuomonę apie mūsų rašytojų, poetų kūrinius. Smagu, kad bent kažkas Lietuvoje „gali“ pasakyti, ką rašytojas įkalęs vyniuko savo parašytame kūrinyje turėjo omeny.
 
Ir išvis, šiais laikais individualumas gan varžomas..

Nesutinku, kad jei žmogus vidutiniškai mokosi, ar gauna vidutinį atlyginimą - jį jau galima vadinti vidutinybe. Mačiau pirmūnų, su kuriais nėra apie ką pasikalbėti, o mačiau ir padaužų, nesugebančių nelikti antriems metams, kurie yra fantastiškai įdomūs, charizmatiški, ir protingi. Gal nevisiems tinka švietimo sistema, gal nekiekvienam hiperaktyviam paaugliui skiriama pakankamai reikalingo dėmesio. Žinoma mokytis reikia, kitaip nesakiau ir nesakysiu, bet mokytis reikia toli gražu ne tik to, ko moko vadovėliai ir mokytojai - to norint išaugti įdomia asmenybe, patikėkit, neužteks ;) Mokykla kaip tik ir augina vidutinybes.
 
Manau reikia žvelgti gerokai plačiau - pasitaiko, kad beveik visai pajamų neturintis žmogus yra toks, iš kurio labai daug būtų galima pasimokyti - jis tiesiog orientuojasi į dvasinį gyvenimą (dvasingumas nėra tapatu religingumui). Mano mėgstamas pavyzdys - budistų vienuoliai. :) Jie neturi praktiškai nieko, o vis dėlto - jie ne tik, kad ne vidutinybės, bet tiesiog šviesuliai. Na taip, gal ne visi, bet vis dėlto - tai pavyzdys, kaip materialus pasaulis nieko nelemia. Tie žmonės tiek dirba su savimi, savo protu, savo kūnu, savo jausmais, kad galiausiai mes šalia jų atrodome kaip neandartaliečiai - visiškai nekontroliuojantys nei to ką kalbam, nei savo judesių, nei kūno poreikių... O jie gali medituoti savaitėmis, gerdami tik vandenį ir nuodus (!) ir likdami sveikutėliai. Arba stovėti ant vienos kojos kelias valandas. :D Na nežinau, sakykit ką norit, bet aš mielai tokiam vienuoliui rytą/vakarą kojas prausčiau, kad tik jis papasakotų man kvailai, bent kelias savo paslaptis - kaip jis toks romus, ir toks stiprus.
 
O mes kuo toliau, tuo labiau virstame materialistais, ir nors viena vertus, galima teigti kad tai normalu - kita vertus - negalima pamiršti apie harmoniją. Ir kai žmonės visiškai pamiršta savo kūną, savo sielą ir tik "kala" litus - jie išduoda save. Ir, tiesą pasakius, šiais laikais aš vidutinybe būtent ir pavadinčiau tokį pamišusi darboholiką, litų kaliką, kuriam galvoj tik karjera, turtai, kuris neturi laiko šeimai, draugams, pomėgiams, jau nekalbant apie stabtelėjimą pasižiūrėt kaip žvirbliai pešasi dėl trupinio :) Nes tokių žmonių yra masės. Ir čia matyt nemažai tokių, galit mestelt akmenį kitą, nebijau, nes manau kad gyvenimas turi kur kas daugiau sudedamųjų dalių nei materialiniai turtai, o ar reinkarnacija bus - neįrodyta. :)
O tas, kuris turi ir kitų siekių, galvoja ne tik apie milijonus, bet ir apie savo savijautą, jausmus, siurprizą mylimam žmogui, laisvalaikį, asmeninį tobulėjimą (nekalbu apie karjerą, kalbu apie savirealizaciją, kūrybą, saviraišką - paiešką to, kas tikrai yra tavo ir tau), lyrinį nukrypimą, ekspromtą vidury dienos - gal ir nėra toks turtingas finansiškai, bet gyvena turtingesnį gyvenimą, ir dažniausiai yra laimingesnis. :)
 
O dar - konformistas, ar nekomformistas? Jei esi tas, kuris matydamas neteisybę drąsiai pasakys: "jūs kaip norit, bet čia nesąmonė, aš noriu kad būtų kitaip" - ir dar ne tik sukritikuos, bet ir imsis ieškoti sprendimo - tada tikrai nesi vidutinybė, visiškai nesvarbu pažymiai, atlyginimas, batų firma ar šukuosena. Esi stipri asmenybė, ir bet kada gali tapti revoliucionieriumi - žinoma geriau be šautuvų. :) Greičiausiai jau mokykloj spėjai užlipt ant stalo, ir karštai paprieštaraut mokytojui, o jei dar ne - nepamiršk, kad savyje nešiojiesi ugnį, kuri gali uždegti daug ką, ir kurios nereikia slopinti - ją reikia išnaudoti protingai. Nekonformistų visada reikia - būtent jie pradeda griauti pasenusias sistemas, kartais ta pradžia būna tik karšta kalba, kartais - kumštis į stalą, bet esmė yra tame, kad be šių žmonių greičiausiai neįvyktų nieko - visi kiti tiesiog nedrįstų, nutylėtų, pabijotų. :)
 
Tad mano galva - dešimt pirmūnų gali būti vidutinybės, lyginant su vienu vidutiniškai besimokančiu nekonformistiškai nusiteikusiu, nedisciplinuotu, panirusiu kūrybon gitaristu (ar programeriu/dizaineriu/skaitytoju etc.)
Lygiai taip pat - dešimt verslininkų gali būti "neverti" vieno pamišusio dėl savo projekto / studijų / hobio susivėlusio žmogaus X. Nes viską lemia visai ne kostiumas ar išsilavinimas, ką šiais laikais gali turėt bet kas. Ir ne mašina (nors ir Maserati). Tai nieko nereiškia, mirsim visi vienodai neturtingi, tik vargu, ar tas, kuris praarė visą gyvenimą, bent turės ką atsimint.
 
Reziume: apskritai nepriimu sąvokos "vidutinybė". Kiekvienas yra unikalus - mažų mažiausiai - anatomiškai (žinoma graudu, kai išskirtinumas tik toks). Ir kuo žmogus turi daugiau hobių (hobiu laikau bet kokią veiklą, kur galima tobulėti: muzikavimas, menai, sportas, verslas, kolekcionavimas - viskas išskyrus beprasmius laiko žudymus, kurie neduoda realios naudos) - tuo jis yra unikalesnis ir įdomesnis. Natūralu - juk kuo daugiau žmogus domisi, užsidega, mokosi - tuo jis yra dvasiškai turtingesnis ir intelektualesnis.

As prisidedu prie tos nuomones, kad nieko neparasyta sitoj temoj.
Jei nenori atskleisti idejos, bandyk eit per aplinkui (elektronine prekyba
nieko nesako):
 
Galetum pamineti tos prekybos srity, ne kiek laiko projektas vystomas,
bet kiek patirties toj srity tu turi?, pamineti
rinka, kas tisklinis varotojas: amzius, lytis, issilavinimas ar
pan? Ar tai globaliai rinkai ar tik lietuvos?
 
Kaip apibudintum savo projekto vartotoja?
 
Tadas
 
P.S.
Tavo visa tema telpa i viena sakiny: Uzsiimam e prekyba, turime verslo plana,
kuri vystome jau 4 menesius ir ieskome kolegu.

Ar žinojote? Programuotojų profesinė šventė minima kiekvienų metų 256-ąją dieną, kuri yra pasirinkta neatsitiktinai. Skaičius 256 gaunamas 2 pakėlus 8-uoju laipsniu ir būtent tokį kiekį reikšmių galima pateikti viename baite. Baitas yra dvejetainis skaičius, sudarytas iš 8 bitų – mažiausių informacijos kiekio vienetų kompiuteryje.
 
 
 
C:

#include <stdio.h> int main() { printf("Su Programuotoju Diena!!!\n"); return 0; }
 
C++:

#include <iostream> using namespace std; int main () { cout<<"Su Programuotoju Diena!!!"<<endl; return 0; }
 
JAVA:

public class ProgramuotojuDiena { public static void main(String[] args) { System.out.println("Su Programuotoju Diena!!!\n"); } }
 
Perl:

#!/usr/bin/perl print "Su Programuotoju Diena!!!\n";
 
Python:

#!/usr/bin/python print "Su Programuotoju Diena!!!"
 
TCL:

#!/bin/tclsh puts "Su Programuotoju Diena!!!\n"
 
PHP:

<?php print "Su Programuotoju Diena!!!\n"; ?>
 
 
http://www.youtube.com/watch?v=uOEv3MrIZ7A
 
 
 

Sveiki uždarbiečiai,
 
Seniai man brendo mintis šitą postą susukt. Dažnai susiduriu su problema - "o tai kodėl man nesiseka", "man taip nepavyktų", "aš negaliu".
 
Pyst per kepalą už tokius žodžius!
 
Forumiečiai, mano pradėtą sąrašiuką pildom ir siunčiam visiems sakantiems "negaliu, nemoku"!
 
1. Ieškok galimybių, kur atrodo jų nebėra. Nesąmonės yra labai gerai. Prieš du šimtus metų žmonės, sakę, kad žmogus išsilaipins mėnulyje, buvo vadinami debilais. Bet va, išsilaipino. Durnos idėjos yra labai gerai.
 
2. Koncentruokis į sprendimą, o ne problemą. "Aš neturiu ką apsirengti" - EIK IR NUSIPIRK NEVERKĘS/US.
 
3. Niekas ant padėklo neatneš ir į rankas nepaduos. Sėkmę kurk pats, o nelauk, kol ji "netikėtai" ateis.
 
4. Turi baimių? Gerai, vadinasi esi protiškai sveikas. Bijai kažką daryti? O kas blogiausia gali nutikti, jei nepasiseks? Neatrodo taip baisiai? TAI KO DAR SĖDI?
 
5. Nesiskųsk. Niekam neįdomios tavo problemos, be to, negatyvūs žmonės turi savybę atstumti jiems reikalingus žmones.
 
6. Prisiimk atsakomybę ir NIEKADA NESITEISINK. Pamatysi, viskas pradeda tvarkytis, kai nustoji teisintis. Pavėlavai, nes tingėjai keltis? Taip ir sakyk, o ne "akumuliatorius nusėdo", nes kad ir kas bebūtų, vistiek pasirodai blogai, tai geriau jau bent sąžiningam būt.
 
7. Geriausias laikas pasodinti medį buvo dvidešimt metų atgal. Antras geriausias laikas - dabar. Imk ir padaryk darbus, kuriuos reikia padaryti DABAR. Nieko neatidėliok, nebent būtina atidėti, tam kad pavyktų.
 
10. Gyvenk gyvenimą dabar. Sakai po dvidešimt metų turėsi gerovę? O kas jeigu ne? Gyvenk šiandien, neužmiršk rytojaus, bet ateitį palik ateičiai.
 
11. Visada mokykis. Net virtuvėj, kol daraisi arbatą/kavą, sukinėk peilį rankose, mokinkis jį valdyti. Užimsi laiką, išmoksi, nes niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti ir ko reikės.
 
12. Žinok ko nori ir turėk planą. "Noriu daug pinigų" Ką su jais veiksi? "Nežinau" Tai gal tau jų ir nereikia?; Planavimas pašalina netikėtumus ir mažina baimes, nes kai esi pasiruošęs viskam, niekas nebaisu. "O kas jeigu?" yra geriausias klausimas planuojant.
 
13. Visada apskaičiuok riziką. Kai perki naują daiktą, juk nesunku skirti dešimt minučių jo aprašymams ir nuomonėms paskaityti internete, negu po to gailėtis metus/du/dešimt/visą gyvenimą.
 
14. Eik naujais keliais - seni keliai veda ten pat, kur viskas aišku ir sėkmę pasiėmė kiti, tie, kurie tais keliais ėjo pirmi.
 
15. Daryk viską kaip sau ir dar pridėk. Pamatysi, "maladėc" reputacija ateis neprašant. š*do malimas garbės neprideda.
 
16. Venk idiotų. Jie siurbia energiją ir mintis, skundžiasi, verkia ir šiaip užknisa. Nieko gero. Next.
 
17. Visi mes gyvename už tą "o kaip tu čia padarei, koks tu maladėc", mums reikia to paplekšnojimo per petį, brendi per šūdą, nes poto sako "o, tau pavyko, tu stiprus, koks tu kietas, geras ir malonus". STOP. Atsisakyk šito. Gyveni sau, ne kitiems, atprask nuo pagyrų. Tikslas geras gyvenimas, o ne kitų pagyros. Čia jau aukštas pilotažas, šitą įvaldžius tampi po.chuistu (pagal kitus), bet perlipi per save ir darai tą ką reikia ir atsisakai to ko nereikia. Nerišlios mano mintys čia, bet tikiuos supratot. Nedirbk už pagyras, dirbk už atlygį.
 
18. IŠEIK IŠ KOMFORTO ZONOS. Ten nieko nevyksta. Nuotykiai už durų, pasaulyje. Be iššūkių netobulėsi. Netobulėsi - gyvenimas negerės. Patiko frazė - "People die when they get boring to God. Don't get boring". Kitaip tariant gyvenk aktyviai, priimk iššūkius, niekas neuždirbo milijono gulėdamas prie TV.
 
 
Tai tiek norėjau parašyt, galit su manim sutikt arba ne, bet jeigu jaučiat, kad kažko trūksta, BŪTINAI PRIRAŠYKIT.
 
Sėkmės darbuose ir gyvenime!

Žinoma nelygu kaip suprasime abstinencija, ar kai žmogus per visą gyvenimą nėra nė prisilietęs prie alkoholio, ar kai žmogus yra prisilietęs, galbūt gėręs, bet visiškai nedaug, galbūt tik ragavęs.
 
Asmeniškai save laikau abstitentu, kadangi per visą gyvenimą gėriau, jei galima tai pavadinti gėrimu, tik vieną kartą, ir tas kartas buvo per vieno žmogaus (giminės) jubiliejų, tuomet tai tiesiog buvo būtina, visgi jubiliejus, daug žmonių, visi giminės, labai artimi žmonės, o ir jubiliejus garbingas, nenorėjau atsisakinėti ir sugadinti visiems šventės savo įsitikinimais. Na bet esmė tame, kad niekada nesu prisigėręs, nusigėręs, išvis stengiuosi niekada neimti alkoholio į rankas, niekada neimu kai siūlo, nesvarbu koks alkoholio stiprumas.
Greičiausiai tai mano asmeniniai įsitikinimai, jie atsirado gana senai, daugiau nei prieš 10 metų yra ir dar viena priežastis kodėl jie atsirado, bet jos neviešinsiu.
 
Ankščiau labai nemėgau geriančių, išgeriančių žmonių, tiesiog pykau ant jų, bet laikui bėgant su tuo susitaikiau.
 
Taigi, ar yra ir daugiau čia tokių kaip aš? ką manote apie alkoholį? jo vartojimą? jo daromą žalą? galbūt esate nukentėję nuo alkoholio? galbūt gydotės šią "ligą"?
 
p.s mano gyvenimas normalus, netgi labai, atsipalaiduoti moku, kompanijoje neliūdna, t.y norėjau pasakyti, kad negyvenu užsidaręs rusyje tarp keturių sienų.
 
Ačiū netingintiems parašyti savo nuomonę ir tiems kurie netingi perskaityti kitų nuomonę :)

Alkoholis, mano nuomone, sugadino šių laikų jaunimą. Galima sakyti, jog dabar nei vienas mokyklinio, studentiško amžiaus jaunuolių susibūrimas, gimtadienis ar šiaip koks vakarėlis neapsieina be gausybės degtinės, alaus, brendžio ar kitų alkoholinių gėrimų butelių, „pritrupintų“ kampų, rytais užtinusių akių ir skaudančios galvos bei tos neužmirštamos, bet, deja, nelabai aiškiai prisimenamos pašėlusios nakties. Tai tikrai nėra gerai dar jaunam organizmui, o juolab, kad kuo toliau, tuo jaunesnių veidų galima pamatyti tokiose išgertuvėse. Kas iš tokio jaunimo, kuris švenčia kone kiekvieną savaitgalį, išaugs?
 
Pagal tokį jaunimo kontekstą, manau, jog save drąsiai galiu laikyti abstinentu, kadangi alkoholio per savo aštuoniolika gyvenimo metų išgėriau labai minimaliai - labiau tik „dėl vaizdo“, o ir jokio potraukio aš jam neturiu. Daug kas man užmetinėja, jog dažnai pasitaiko atveju, kuomet tie visiški abstinentai ilgainiui pratrūksta ir prasigeria, tačiau dėl savęs aš esu visiškai ramus ir galiu garantuoti, kad su manimi tokių problemų niekada nebus, nes turiu ne vieną skaudų pavyzdį, ką padarė piktnaudžiavimas alkoholiu ir savo asmeniniame gyvenime.

Pradėkim nuo to, kad dėl mūsų visuomenėje susiformavusių stereiotipų naujos kartos žmonės jaučiasi "nenormalūs" :blink: Kaip pvz. temos autorius, jis nori pasitikslinti ar nėra keistas, "nenormalus", nes negeria t.y. nedaro to, ką visi kiti daro ir darė. Gėrimas juk yra žalingas įprotis, kenkiantis sveikatai (ypač jauniems žmonėms iki 21 metų, jis tiesiogiai kenkia smegenims), todėl kiekvienas protaujantis jaunuolis susimąstys, kam jam to reikia?
 
Vakarų šalyse požiūris jau pasiketęs, vertinamas sakingumas ar visiškas kvaišalų atsisakymas. O pas mus? Kas rimčiausias vyras? Tas kuris daugiausiai išgeria! Jei žmogus negeriantis jis nejaukiai jausis tarp gerenčių, o ypač kai atsiranda įkyrių siūlytojų... Esu pastebėjęs, jei randa tokį, kuris nesutinka iš viso gerti, tui siūlytojas pasidaro dar atkaklesnis ir įkyresnis. Tada toks žmogelis tikrai pasijus "nenormalus". O, manau, turėtų būti priešingai... Man patiko vieno politiko, kuris prisidėjo prie draudimo viešose vietose rūkyti pasakymas "Nepatogiai turėtų jaustis rūkantieji, o ne aplinkinai...".
 
Tačiau yra kaip yra, gyvenam čia ir dabar. Taigi ką praranda žmogus visiškai negerdamas? Mūsų visuomenėje, negėrimas, tai dalis socialinio gyvenimo praradimo. Nes įvairios šventės be alkoholio vadinasi "švesk kitaip" ir pns. Reiškiasi šventi nenormaliai, ne taip kaip visi. Taigi negali pilnavertiškai linksmintis su dauguma.
 
O dabar mano pačio požiūris į gėrimą, manau, kad saikingai gerti tikrai galima. Reikia džiaugtis gyvenimu ir mėgautis jo teikiamais malonumais. Ir jei paragauti alaus/vyno/konjeko, tai tik dėl savęs, o ne dėl to, kad paisrodyti prieš kitus ;)

Aš išgeriu gal ~2-5 kartus/metus ir tai tik simboliškai. Nejaučiu malonumo papraščiausiai, nors alus skanus, cigaretės irgi netraukia - nėra noro. O aplink mane irgi yra žmonių, kurie negeria (arba labai retai), taip gaunasi tarsi palaikymas, kad vo aš ne vienas negeriantis :)

Na gal parašysiu savo nuomone apie save ties šia sritim.
 
Aš esu vienas iš tų, kuriems tiesiog neina priprast. Taip labai keistas pasakymas, tačiau turėtumėt jį suprasti grynai tiesiogiai. Negaliu prirpast, nei prie alkoholio, nei prie rukalų. Cigaretės, nežinau pusę metų, bandžiau, parukyt, kol galiausiai apsivėmiau, surūkęs netgi DVI cigaretes vieną po kitos, jautėsi lyg kokį imunitetą turiu ir viskas, po to laiko, nesugebėjau nei vienos sutraukt kol galiausiai nustojau bandęs ir išvis nenoriu jų matyt.
 
Alkoholis, kiek kitokia situacija. Skirstau čia jau į pogrupius: Alus, sidras ir visa kita. Trys pogrupiai, taigi apie kiekvieną jų turiu nuomone (žinoma visus bandžiau). Alus - šlykštus reikalas, geriu kai esu verčiamas ir kiek įmanoma mažiau. Sidras - limonadas, puikus įvaizdžio sudarymas geri "alkoholį", niekas nekiša savo š*do į rankas, visi laimingi. Visa kita - nesamonė, su nesamoningom pasėkmėm. Visi prisigeria, kol ateina rytas, tuomet išsiaiškint ar verta taip elgtis užtenka dviejų klausimų: Kaip jautiesi ? Ats "Eina nafik, chujovai". Bet tai vistiek linksma buvo ar ne ? Ats: "Bbz nieko neatsimenu.." Na esu nusigėręs porą, kartų ir viskas, užteko, kvailesnio dalyko net nesugalvočiau. Pliurpiu sau sidrą, kad kitiem rami galva būtų, o jei išeina ir to neimu, tiesiog nejaučiu nei malonumo, gerdamas kažką su laipsniais, nei randu ten tų pliusų kaip "lengva rast pažinčių". Jei moki surast normalių pažinčių, tai nereikės ir alkoholio, o jei be jo negali, tai dažniausiai tokios ten ir pažintys.
 
Any way, apibendrint nieko negaliu. Supratau, jog man gyvenime neišeis, nei prasirukyt, nei prasigert, tiesiog visi manęs ne tai kad netrauktų, tiesiog atstumia, ir negaliu komentuot apie kitus, nes matau, jog vieniem ir skanu ir malonu. So gyvenkim pagal mano CREDO "Gyvenk, taip jog kiekviena diena, tau suteiktų kuo didesnį malonumą, nesvarbu kokiu būdu, tai tavo gyvenimas, tavo taisyklės, tavo asmeninis reikalas"
 
P.S.Čiuju suvėliau dauk shit'o, bet esmę turėtumėt suprast.

Kam reikalingi kariniai mokymai? Pažiūrėkit dauguma į save (aišku, ne visus tai liečia) ir suprasit... Dauguma tik klaviatūros kaubojai esat ir intelektas žemesnis už tuos, kur kaimuose rytais prie parduotuvių stovi... Negi jūs, gerbiamieji, manot, jog kariuomenėje tik kariaut, žudyt mokina ir vaiko visus? Taip? Tuomet dar karteli jūsų intelektas smuko... Bent jau keliems mėnesiams visus reiktų "praleisti" pro bazinį kursą, nes dabar tik kancaras dantyse ir "kto ta ja". Kariuomenėj bent išmoktumėte dirbti tiek grupėse, tiek individualiai, tiek staigiai orientuotis ir nepasimesti netikėtoje situacijoje, tiek istorijos mažai minimų arba visai neminimų įvykių ir faktų sužinotumėt ir t.t., ir t.t. Galų gale bent išmoktumėte orientuotis vietovėse (kad po to tų pačių kareivių nereiktų siųsti ieškot kokio klaviatūros kaubojaus miškuose pasiklydusio po tūso). Galų gale biški nuo tų kebabų pailsėtumėt ir gautumėt subalansuotą maistą, ko pasekoje ant kaulų ir lašinukų užsiaugintumėt :D
Ne vienas draugas yra anksčiau buvęs šauktiniu ir grįžę tuomet supranta, kad tikrai gerai gyvena ir išmoksta džiaugtis gyvenimu dar labiau (nesvarbu, kad tėvai pijokai, pinigų nėra ir pan.). Taip pat ne vienas draugas ir misijoj pabuvojo ir grįžę pradeda visai kitaip žiūrėt į gyvenimą (kuomet pamatai, kad kažkur Afganistane žmonės gyvena kaip prieš kelis šimtus metų, tokiomis sąlygomis).
Na galų gale bent ginklus gausit pačiupint ir pašaudyt, kad mokėtumėt elgtis su jais, ką žinai kada gali prireikt. Gal koks manjakas ateis kur tuo metu ir jūs būsit, praadės šaudyt, nušaus tą, kuris turi ginklą ir niekas daugiau nebus turėję ginklo rankose. O jūs, mokėdami juo naudotis, galėtumėt išgeblėt bent jau savo gyvybę. Juk, kaip kuris čia sakėt, gyvas naudingesnis negu miręs. Čia tik tarp kitko kaip pavyzdinį nutikimą pasakiau, taip tikriausiai niekad juk nebus ;)
O dabar apie kariuomenę, kad joje su cigaretėm visi vaikšto, su buteliais ir tralialia... Jeigu kažkas kažkur pamatė kamufliažinį žmogeliuką (nesvarbu, kad iš turgaus ten striukę ir kelnes nusipirkęs žvejot varė) iškart visuomenėje paskleidžia neigiamą nuomonę. Na, kad geriau jums butų įsivaizduoti kaip tai vyksta, pateiksiu aiškesnį pavyzdį su gaisrininkais: gaisrininkai per dieną atlieka po keliasdešimt ar net kelis šimtus gelbėjimo darbų ir netyčia atsitinka taip, kad vienas ugniagesys per metus su uniforma buvo neblaivus kažkur. Kaip manot, kurie įvykiai įgaus didesnį atgarsį? Ar tie, kur per metus ugniagesiai padarė tūkstančius gelbėjimo darbų, išgelbėjo velniai žino kiek klaviatūros kaubojų, kurie besitūsindami avarijas padarė ar namus padegė, ar tas vienas atvejis, kur buvo pastebėtas neblaivus ugniagesys? Atsakymas turbūt ir taip visiems aiškus...
Pabaigai - taip, aš atsakau už savo šiuos žodžius ir jie yra ne iš lempos išgalvoti. Taip, aš tarnauju Lietuvos kariuomenėje jau penkerius metus, tad žinau kas ir kaip ten yra ir kas tikrai nepakenktų kiekvienam jaunuoliui. Ir man visiškai dzin, kas ten Seime sėdi ar kur kitur ir ant ko visa tauta stumia. Jei reiktų, tai aš ne juos ginčiau, aš ginčiau savo kraštą, kad galėčiau nevaržomai ir laisvai nuvykti į savo gimtinę, į savo kaimą.... Kad vasarą galėčiau nuvykti į pajūrį, pasigrožėti gražiomis lietuvaitėmis... Kad galėčiau laisvai ir nevaržomai reikšti savo mintis ir nuomonę, kaip kad padariau dabar. Valdžia čia ne prie ko, čia patys ją tokią išsirinkom, labai pasistengus ją galima greitai pakeisti kita, ko negaliu pasakyti apie Baltijos jūros pakrante ar dar kokias kitas Lietuvos vietas, kur patys mėgstate nevaržomai būti laisvalaikiais su draugais...

Donnie Darko (2001) IMDB Top 250 #143

 
Rimtas filmas, rimto kino mėgėjams. Kas nemėgsta gilintis pilnai į filmą NET NESISIŲSKIT.

O cia viskas priklauso nuo pasirinkto universiteto. Kadangi lygint galiu tik VU ir KTU (pirmam pats mokiaus, antram dauguma klasioku, bei dabartiniu bendradarbiu) - tai skiriasi kaip diena ir naktis VU nenaudai. Vienas is esminiu KTU pliusu - laborai ir ju kiekis.. VU visa semestra galedavai praktiskai nieko neveikt, jei studijuojamas zinias jau turi. Kai didesne puse kurso apie programavima zinojo tiek, kiek as 7oj klasej - tai turbut suprantu, kodel taip nieko naujo ir nesuzinojau..
Tai cia viena medalio puse. Kita - daugiau socialine. Univere gauni proga susipazint su zmonem, su kuriais siaip jau gal net ir nesusieitum niekad. Manau pas ne viena paklausus, gautum atsakyma, kad studiju metai - vieni smagiausiu ju gyvenime (ir cia tikrai ne mokslo atzvilgiu :) ). Tai tikrai verta isgyvent bent karta ;)