luknei

Visai fainai gali prigalvot su tais coveriais :)

Tu kieciausias.

O apskritai pas chebra žiūriu labai laki fantazija. Aš, pavyzdžiui, turiu draugų, kurie jau labai ilgai lanko kovos menus ir yra tapę Lietuvos čempionais savo amžiaus ir svorio grupėje ir Europos vice čempionais, iš šono pažiūrėjus to tikrai nepasakytum. Iš esmes mes panašaus kūno sudėjimo, tačiau jie mane ir išgėrę su viena ranka turbūt sulankstytų kaip sulankstoma kėdutę. Žodžiu ką aš norėjau pasakyti, kad jei jau nesi fiziškai pasirengęs, tai geriau vertint situacija sveiku protu, nebandyt įrodyt tuo kas nesi, o tokiai situacijai atsiradus ir jai tai žeidžia tavo vyrišką ego, padaryti išvadas ir galbūt pradėti rimtai sportuoti..

Aišku kiekvienas čia žiūri iš savo varpinės, tačiau visų pirma čia daug kas priklauso nuo merginos požiūrio į savo vaikiną, jei jos požiūris yra toks, kad ją turėtų apginti jos vaikinas bet kokioje situacijoje, tada taip - vaikinas, to nepadaręs, turėtų jaustis ne kaip, o pagal grayser pasisakymus vaikinas net ir turėtų palikti savo merginą. Tačiau jei merginai taip pat rūpi vaikinas(ne tik vaikinui megina:) ), jo sveikata, ir apskritai pagalvoja apie galimas pasekmes, tai manau tokioje situacijoje, kaip ši kai jėgų pusiausvyra nelygi, manau tai reikėtų spręsti ne kumščiais, o tiesiog duoti durniui kelią ir kitais būdais tiesiog siekti išvengti konflikto, žinoma iki tam tikro taško, o tą tašką, kiekvienas pasirenka skirtingą. O tas taškas iš esmes priklauso ir nuo merginos požiūrio, ir nuo vaikino, ir nuo fizinio pasirengimo, auklėjimo, vertybių ir t.t. Pavyzdžiui, paėmus kraštutinumus, koki kaimo marozą, kuris, tarkim, lanko boksą, ką jis tokioje situacijoje darytų yra ganėtinai aišku, o paimkime, būsimą kunigą, kuris mokosi seminarijoje, manau ir daugiau mažiau aišku.. (Lietuvoje, žinoma, ji negalėtų turėti meginos, tačiau kur vyrauja krikščionys - protestantai ten ne ). Kaip iš daugelio kitų forumo dalyviu supratau, pas juos tas taškas jau būtų pasiektas.

O apskritai pas chebra žiūriu labai laki fantazija. Aš, pavyzdžiui, turiu draugų, kurie jau labai ilgai lanko kovos menus ir yra tapę Lietuvos čempionais savo amžiaus ir svorio grupėje ir Europos vice čempionais, iš šono pažiūrėjus to tikrai nepasakytum. Iš esmes mes panašaus kūno sudėjimo, tačiau jie mane ir išgėrę su viena ranka turbūt sulankstytų kaip sulankstoma kėdutę. Žodžiu ką aš norėjau pasakyti, kad jei jau nesi fiziškai pasirengęs, tai geriau vertint situacija sveiku protu, nebandyt įrodyt tuo kas nesi, o tokiai situacijai atsiradus ir jai tai žeidžia tavo vyrišką ego, padaryti išvadas ir galbūt pradėti rimtai sportuoti..

Įsivaizduokim dar ir tokią situciją: smogi pirmam, smogi antram ir jie tave sumuša, o tavo merginą pasiema. Garantuoju, kad 90% procentų tokioje situacijoje nieko nedarytų, nieko nesakytų...

Daug įdomių minčių perskaičiau ir prisiminiau įvykį vaikystėje..
 
Man buvo apie 17 metų, mano draugei - 16 m.
Žodžiu, sėdėjome parke, ji su fotoaparatu fotografavo vaizdus.. Staiga iš kampo išsuko stambus, įkaušęs dėdė su dviračiu, kuris bandė užlėkti nuo gatvės tiesiai ant šaligatvio peršokant ten gulinčius bortiūrus.. Ryškiai dėdė blogai apskaičiavo savo blaivumą ar koordinaciją, nes iškart tėškėsi veidu į žemę..
 
Mano mergina tuo metu laikė fotoaparatą į jo pusę ir šį dėdė nufotkino..
 
Dėdė tai pastebėjo, iš pradžių nusijuokė, paskui šypsena pakeitė įniršis.. Visas išraudęs, stambus, aukštas ir įpykęs artinosi prie mūsų. Atėjęs bandė čiupt už fotoaprato, kurį laikė mergina, bet ji staigiai pašoko ir atsistojo už manęs.. Tada tas įniršęs diedas stvėrė man už kaklo rėkdamas, kad atiduotume juostelę..
 
Giliai viduje jau kasiau karo kirvį, bet proto dėka neleidau sau išsiduoti.. Pasakiau, kad nėra jokių juostelių, fotoaparatas skaitmeninis, fotografiją ištrinsime.. Jam tai buvo nė motais, pradėjo bliaut, kad sudaužys kamerą ir vėl bandė griebt man už kaklo..
 
Atstūmiau dėdę tolyn, numušiau jo ranką nuo savęs.. Kad būtų efektyviau, vaizdžiai nusirengiau megztinį, rodydamas jam, kad nepasitrauksiu iš čia.. Dėdė nebijojo, juk aš dar tik vaikas prieš jį.. Tiesė savo stambias rankas ir bandė mane pagriebt.. Kojos smūgiu į krūtinę atstūmiau jį nuo savęs, po kito spyrio dėdė įgriuvo į erškėtrožių krūmą, nes prieš tai užkliuvo už šakos..
 
Nesu matęs tokio įsiutusio žmogaus krūmuose.. Iš krūmo iššoko visas raudonas, susidraskęs rankas ir puolė link manęs..
Įvertinęs jo stambų sudėjimą ir metus, pakeičiau taktiką:
 
Kaip tik jis pribėga, aš šoku į šalį, ir kol jis apsisuka, vėl apibėgu jį iš kitos pusės sugebėdamas įspirt jam kur nors į šoną.
 
Susirinko nemažai žiūrovų, niekam nė motais, atrodo atvyko į spektaklį..
Tas senis šokinėjo mane gaudydamas, o aš jį kas kart apspardydavau atsitraukdamas.. į artimą kovą nesileidau, nes būtų jis mane tikrai pribaigęs..
 
Viskas tęsėsi apie 5 minutes, kol kažkokios moterys nepradėjo rėkt ant manęs ir neiškvietė policijos.. O jos rėkė maždaug taip: "gyvulį, nustok girtą vyrą spardyt.." Viskas pasibaigė, senis pavargo gaudyt, moterų balsai vis garsėjo, todėl senis patraukė namo.
 
Aš su drauge irgi išėjau namo. Kelnės liko purvinos, bet draugė, fotoapratas ir sąžinė - švari.
Kadangi draugei buvo 16 metų, ji buvo be galo sužavėta, kad ją taip užstojau, prieš daug stambesnį priešininką..
Šiai dienai, jos mąstymas visai kitoks, pasisako griežtai prieš bet kokį smurtą ar fizinės jėgos panaudojimą.
 
Mano manymu, konflikto reikia išvengti gudrumu, prisitaikyti pagal situaciją ir jokiu būdų neparodyti baimės.
Ką aš daryčiau, jei dabar mano panelei kas nors pagriebtų už užpakalio? Iki paskutinės sekundės stengčiausi išvengti fizinės jėgos panaudojimo. Nors ir visas mano laisvalaikis yra kovinis sportas. Labai gerai žinau, kad jėgos domonstravimas prišaukia tik dar daugiau nelaimių.. Kuo daugiau jėgos, tuo daugiau problemų.

Tokioje situacijoje atsidure kiekvienas manau nueitumete nieko nedare. Visi rasot, kad duociau i snuki ir t.t., tai pastoveciau ir pazvengciau :D bachureliai po 120kg ambalai ir visus tris iskirst? nebejuokaukit kai jus atbalados tai poto invalidas liksite. Jeigu pana normali nekreips demesio ir nueis nekreipe demesio, jei ne, nu tai ir lankys poto ligonineje. O cia rase su panelem, tai visai kita sutacija, pats bachuras atstumt gali ir pasiusti toli, toli.
P.S. su nupurskimais irgi nesamone, nu kam darytis tu bedu be reikalo? suprasciau jeigu pradetu prie jos lysti arba musti tada galim kazka, o pamatys, kad kazka bandai kai viena liuobs ir baiges Donkichotizmas ... Juk tai nera tokia tragedija del kurios reikia kelti tragedijas.

Keli klausimai buvo i mano puse...
Ar as buciau padejas, jai tas bachuriukas butu kapotis pradejas - ne as nebuciau padejas, turiu skaudzios patirties su tom pagalbom, jaunysteje tikrai ne karta buvo teke isivelti i ten kur nereikejo, eini su draugu pamatai kai nelygiom jegom musasi ir davai i pagalba. Taciau kita diena jau eini vienas ir tada tenka sutikti ta pacia grupele, ar tau kas padeda? Zinoma NE.
Vadinu save tikru lietuviu ir ziuriu tik savo darzo.
 
Kaip baigesi situacija toliau? Jei atvirai mes nuejom i parduotuve, vaikinas su mergina toliau, kazanovos pasuko i dar kita puse. Ar kas buvo toliau tikrai nezinau, bet to labai abejoju.
 
Visoje sitoje situacijoje labiausiai mane sukrete toks vaizdas, kad viskas vyko vidury dienos.
Ir pirma mintys, o ka daryciau as?
 
Pats uz ta vaikina ir stambesnis esu, aukstesnis, siektiek sportuoju.
Bet eiti pries tuos 3 kuriuos tada maciau, nu drasos butu pritruke. Buciau nusikeikes ju linkme, o toliau jau tebunie kaip butu buve. Gintis, psichologiskai kartais lengviau nei pulti i nelygia kova.
 
Su apsauga idomiai snekat. Ju labai daug? Jie isibarste per visa prekybos centra, o kaip jau ir buvo mineta tokie dalykai vyksta zaibiskai.
 
Turiu pazystama tipo labai "karsta" kur tik gali leidzia kumscius.
Ok kai tai vyksta pries lygiaverti, pasirodo tikrai gerai, irodo savo jega ir t.t.
O kai priesininkas didesnis? Gauna malku ir daznai jo vakaras taip pasibaigia.
 
Mergina bent man atsake, kad fiziskai i tokia situacija tikrai nenoretu, kad velciau. Net galbut ir geriau viska ignoruoti.
Su ja jau esam senokai, anksciau buvau gerokai karstesnio budo, begdavau visada bedu ieskoti pirmas ir kur tik budavo proga, per tuos metus ji yra tiek isigandusi tu visu bereikalingu nesamoniu, kad apie tai net byjo pagalvoti.
 
Jei dar kam kyla neaisku, si situacija yra tikrai ne mano, tiesiog aktuali daugumai ir idomu kas kaip elgtusi.

As tai tokioj situacijoj issitraukciau savo ismanuji telefona,ir isijungciau uzdarbis.lt programele,man tikrai idomu ka dabar apie sia situacija pagalvotu forumo draugai :D

Gal tiesiog pasiūlyk taikiai visiems pasimylėt? Žinai, panašiai kaip taikos pypkę surūkyt :D

:) na pagal Lietuvos istatymus situacija teisme gali gautis, taip kad blogas lieknas vaikinas ejo su mergina ir uzpuole tris niekuo detus kulturingus ambalus ;)

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Taigi pradėjau dirbti būdamas 15 metų, pirmas darbas buvo skrajučių platinimas, mėčiau spamą į pašto dėžutes, darbas buvo nesunkus, užsimesdavau pilną kuprinę reklamų ant pečių ir eidavau po namus, labiausiai užknisdavo tik prašyti pas žmones, kad įsileistų į laiptinę, kadangi niekas nemėgsta reklamų :) dirbdavau vakarais po mokyklos arba savaitgaliai, uždirbdavau apie 150Lt per savaitę, man penkiolikmečiui tada būdavo per akis.
Po skrajučių platinimo, 16 metų, ėjau į statybas ;) dirbau nelegaliai, dirbau pas tokius žmones, kurie pasisamdydavo vaikus kaip mes ir mes darydavom įvairius ######nus darbus, nuo pamatų kasimo kastuvais iki plytų nešiojimo iš vienos vietos į kitą. Mokėdavo po 50lt į dieną, ten dirbt galėjau kada norėdavau, pasiskambindavau prieš dieną ir kitą dieną galėjau eit dirbt, jie pastoviai ieškodavo darbo jėgos. Nepatiko man ten visai, bet užsidirbt norėjau ;) pvz kadangi aš nerūkiau (ir dar dabar nerūkau), tai kai visi eidavo padaryt "pirikūrą" aš negalėjau, nes nerūkiau, viršininkui tiesiog nepatikdavo, kad stoviu be darbo, turėjau arba rūkyt, arba kast :)..
17 metų, po 11 klasės baigimo, vasarą su draugu išvažiavau į angliją padirbėt, iš anksto nesusiradom jokių darbų, kur gyvent, nieko, turėjom ten tik dvi drauges, kurios buvo į angliją išvažiavusios dviems savaitėmis anksčiau negu mes, tai pora naktų teko pas jas pernakvoti. Užsiregistravom įdarbinimo agentūroj, susitvarkėm gana greitai viską patys (toj agentūroj sutikom kelis lietuvius, jie sumokėjo kažkokiems žmonės po 2000Lt, kad juos tiesiog užregistruotų toj įdarbinimo agentūroj, nors tas visas užsiregistravimas yra nemokamas). Agentūroj darbų užteko gaudavom darbo įvairaus kiekvieną dieną: iš sunkvežimių kraudavom anglis, padangas, dirbom fasavimo fabrike, išvežiodavom maistą ar dalindavom flajerius. Mokėdavo berots po 6 svarus už valandą, bet agentūrą savo dalį irgi atsiskaičiuodavo ;) Anglijoj pradirbau pusantro mėnesio ir ne todėl, kad man ten nepavyko užsidirbt, o todėl, kad pasiilgau šeimos, namų, draugų. Man buvo tuomet tik 17 metų, pasidaviau labai greitai ir grįžau namo. Likusią vasarios dalį, dirbau lietuvoj, santechniko padėjėju, irgi nelegaliai, darbas buvo super lengvas ;]] praktiškai reikėdavo iš mašinos tik įrankių dėžę atnešt į objektą, o visą darbą darydavo jau pats santechnikas ;) gaudavau už dieną 50Lt, tik užknisdavo tai, kad tekdavo dirb kartais iki vėlumos.
Po mokyklos baigimo įstojau į universitetą ir įsidarbinau apsaugoj, budėdavau nuo 17h iki 7 ryto SODROS pastate, o ryte važiuodavau į paskaitas. Manau buvau prastas apsauginis, nes darbe naktimis miegodavau ;]] susistumdavau fotelius ir kažkaip susiraitydavau ;)) bet apsauginiams reikia kas valandą pranešinėt į centrą, kad viskas gerai, todėl toks ten ir miegas būdavo, ant fotelių ir kas valandą atsibudinėt reikia, bei kas tris ar keturias valandas reikėdavo apeit visą pastatą suspaudinėt tokius pavojaus mygtukus, kad viskas gerai. Per mėnesį gaudavau apie 1200Lt, dar tekdavo kartais padirbėt ir per renginius siemens arenoje. Atlaikiau ten apie metus, išėjau nes toks tempas kai naktį dirbi, o ryte eini į paskaitas nelabai man patiko, aišku dirbau tik kas trečią naktį, bet tiesiog gyvenimo ritmas išsibalansavo ir paskaitoms tai nepadėdavo, miegodavau auditorijose padėjęs galvą ant stalo.
Prasidėjo vasara ir knygynas Pegasas paleido projektą, išparduoti sandelyje užsigulėjusioms knygoms. Surinko komandą iš 6 žmonių, ir mes ta vadinama komanda, apvažinėjom daugybė Lietuvos miestelių su knygom. Pastatydavom palapinę miesto centre ir pardavinėdavom knygas. Į vieną kelionę važiuodavo 2 vaikinai ir 2 merginos. Vienam miestely praleisdavom 2-3 dienas, jeigu jis būdavom toli nuo Vilniaus tai knygynas išnuomodavo mums kokį kaimo turizmo namelį ar patį paprasčiausią viešbutuką, jeigu arti vilniaus grįždavom namo. Projektas truko apie 2 mėnesius, uždirbdavom į mėnesį po maždaug 1,200 Lt, bet viską išleisdavom per tą patį darbo mėnesį, kadangi mums tai buvo kaip ekskursija. Važinėdavom po įvairius miestus, šėliodavom kaimo turizme, buvo superinė vasara.
Po knygyno projekto, gavau kitą pasiūlymą, dalyvauti filmo filmavime ;) gal kas atsimena, filmas buvo įvardintas kaip pirmoji Lietuviška ilgametražė komedija "Penkių dienų avantiūra", pats filmas man nebuvo labai juokingas, bet filmavimo metu tikrai buvo daug juoko ;)) visa filmavimo grupė jauni, talentigi ir smagūs žmonės. Dirbau daugiausiai su dailininkais, padėdavau paruošti sceną filmavimui. Filmavimas truko apie pusantro mėnesio ir tas laikas prabėgo labai greit, nes buvo tikrai įdomu. Bet dirbdavom daug, kartais tekdavo dirbt po 18 valandų per parą, jeigu pasisekdavo miegodavom kur papuola, ant palangių, mašinoj ar kokioj sulankstomoj kėdėj ;)
Univere atsimokiau vieną kursą, nepatiko specialybė, perstojau kitur, kol mokiausi, tris metus dirbau baseine gelbėtoju ;) per tuos tris metus nebuvo nei vieno skenduolio, reikėdavo tik prižiūrėt vaikus kad neišdykautų, sėdėdamas prie baseino skaitydavau knygas, susipažinau su daug žmonių, buvo malonu ten dirbt. Kolektyvas visas jaunas, turėdavom daug išvykų ir įvairiausių švenčių kartu. Sporto kompleksas buvo didelis, todėl turėjau ir aš galimybę sportuoti, pats mėgstu plaukioti, baseine susipažinau su puikiais plaukikais (buvo paėmę ir mane į šveicariją, tokį mini plaukimo maratoną ;) žodžiu sportuoti ir skaityti knygas turėjau idealias sąlygas. Buvo gaila palikti tą darbo vietą. Bet norėjau keliaut, visada kai tik gaudavau progą, keliaudavau.
Taip pat tarp visų šitų darbų buvo pavieniai darbai, tokie kaip tvoros dažymas, renginių organizavimas ar vaidinimas kokiam prekybos centre čiungačkuką ;]]]
Reikalai taip pasisuko, kad dabar sėdžiu Majamyje ir žaidžiu pokerį ;] savęs nelaikau geru žaidėju, gal tik silpnas vidutiniokas ;] bet dar viskam tik pradžia! :)

Pradėjau dirbti, jei galima taip pavadinti, gal nuo 14m. Visokie pagalbiniai darbai tokie kaip: malkų kapojimas, pagalbinis prie tinkavimo, betonavimo, visaus ir išorės apdailos. Teko ir akmenus nuo laukų rinkti porą savaičių. Ir miške pjovėjo pagalbiniu. Tiesiog kokį pasiūlydavo darbą tokį ir dirbdavau, niekada nebuvo taip, kad atsisakyčiau kažko. Tiesiog norėdavau kažkokio daikto, tai ir tekdavo pačiam užsidirbti. Kadangi mėgstu motociklus, nupirkdavau pigiai, sutvarkydavau ir parduodavau brangiau. Taip pavyko per vieną mėnesį uždirbti ~1500lt, Kaip 16m. būdamas atrodė visai neblogai. Nuo 13metų domiuosi programavimu, o tiksliau mobiliems telefonams svetainių kūrimu. Tai irgi iš to šį bei tą uždirbdavau.
 
18m. išvažiavau į Airiją. Nors važiavau nedirbti, o tik atostogauti, pažiūrėti kaip viskas yra užsienyje. Netikėtai einant gatve pasiūlė darbą. Dirbau pagalbiniu skardininkui, o poto teko ir pačiam būti skardininku. Ploviau stogus, keičiau lietvamzdžius ir panašiai. Mokėdavo 100eurų už 4-5h. Dvi savaites dirbau ir per jas pakeičiau du darbdavius.
 
Dabar jau tris metus(tris sezonus po 6-8mėn) dirbu legaliai pagal kontraktą Huljen Forest AB, Švedijoje, vienoje iš didžiausių Švedijos firmų, kuri užsiema miško sodinimų, retinimu. 6,500-8000lt/mėn atskaičius mokesčius, mokamas už padarytą darbą. Atlyginimas gali kisti, priklausomai kiek dirbi. Po truputi kylu karjeros laiptais. Darbas labai sunkus, reikalaujantis kantrybės, ištvermės, fizinės jėgos. Iš 10 žmonių 6-7 žmones neištveria krūvio ir važiuoja namo.
 
Pliusai: reikia mokėti tik už maistą, daugiau visą kitą duoda (įrankius, gyvenamąją vietą, mašiną), bent jau man asmeniškai lengvas darbas, dirbi kada nori ir kiek nori, grynas oras ir gamta.
 
Minusai: pasiilgsti namų, trūksta laisvalaikio,pramogų, nes grįžus po darbo nieko kartais nesinori. Darbas monotoniškas ir neįdomus. Na, bet dirbu tik dėl pinigų.
 
Dar neturėjau tokio darbo, kuris būtų man per sunkus. Tik va niekaip neišeina prisiversti programuoti.
 
 

Teko man kurį laiką padirbėti vienoje pieno perdirbimo įmonėje, fasavimo/pakavimo ceche. Dirbdavom po dvylika valandų, už viršvalandžius mokėdavo kaip priklauso, alga niekada nevėlavo. Labai įdomus darbas - sužinojau viską apie sūrių gamybą, pakavimą, logistiką, teko net kelis konvejerius remontuoti ( pasirodo ten viskas ant dos'o paprasčiausio pastatyta, tai biški config, biški darbo su atsuktuvu ir padaryta). Tikrai įdomi patirtis. Pakavime - daug fizinio darbo, daug veiksmo, nors darbas ne iš lengvūjų. Fasavimo - gana lengva, tik tiek, kad gana monotoniška, todėl visur lydėjo darbinis humoras - kas kepurę iš dėžės pasidaręs, kas dar kokią nesąmonę. Kitaip neišgyventum. O šiaip dirbti galima, nors alga ir nedidžiausia (minimumas plius viršvalandžiai plius už kvalifikaciją). O jau darbuotojų kontingentas - darbe sužinodavau dienos naujienas, sporto aktualijas, buvo kas ir investavimu domėjosi. Dirbau tris mėnesius, po pirmo išmokau gyvent ( pertraukėles parūkyt išnaudodavom išeit į lauką, pasiorint, pavalgyt, etc), supratau kaip kas kur, o ir pamainos vadovai mane pamėgo, tai turėjau šiokią tokią protekciją, darbus lengvesnius gavau, kol galiausiai pasiūlė į logistikos skyrių. O ten... Amžinas šurmulys, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, vienžo, nepastebi kaip diena praeina (kas yra gerai). Taip padirbėjau dar kelis mėnesius, sutaupiau pinigų ir pradėjau verslą :)

Praeita vasara kaimynui nudaziau tvora. Dirbau 2 dienas, gavau 80Lt. Darbo salygos nezmoniskos, buvo karsta ir net nedave vandens atsigert.

Aš manau, kad investuoti į save visada verta, bet kai keturių dienų kursai kainuoja tris tūkstančius litų tai verta susimastyti tikrai ... Netikiu, kad jie kažką per 4 dienas ten tave spės išmokyti deramai, ar kažką pasakys ko knygose negalima rasti. Siūlyčiau tau pataupyti pinigėlius.

Tam paskaitos ir skirtos, kad parodytų kuria linkme tau tekėti, o kai nerandi problemos sprendimo eini per google, forumus ir ieškai atsakymų. Manai, kad tie kursai už ~3k LT trunkantys 4 dienas parodys ką tu blogai darai? NE tiesiog tau išdėstys teoriją ir parodys keletą ar kelioliką pavizdžių, nes programavimo per 4 dienas neišmoksi...

Tie kas sako, kad studijuoti neverta, greičiausiai teisina save, nes patys tingi mokytis ir pavydi kitiems, laiko juos durneliais, nes patys niekada taip ir nepaieškojo geros studijų programos ir lengviausia pateisinti save kritikuojant kitus.
 
Aš vienareikšmiškai sakau, kad verta būti studentu. Buvau nusivylęs KTU - du kartus mečiau - tikrai apgailėtinas universitetas.
 
Šiemet įstojau į VDU, dėstytojai aukščiausio lygio, studijų programa labai gera, administracija taip pat superinė. Nesitikėjau, kad Lietuvoje gali būti toks geras universitetas, bet pasirodo yra ir reikia tik paieškoti kas iš tikrųjų domina.

Nesu linkęs sutikt, kad būtent fizinis darbas 'bukina' žmogų. Žmogų bukina monotoniškas darbas, fizinis darbas tvirtina kūną ir leidžia smegenims pailsėt.
Bet koks daug valandų reikalaujantis darbas, kuriam turi skirti savo turimą laiką, o ne proto vystimui - "bukina", tiksliau neleidžia tobuėt.

Manau, kad tiems, kurie nori tikrai pasiekti gyvenime kažko, net nekyla klausimas ar verta būti studentu, stoti į aukštąją ir studijuot.
 
Sakysit štai kiek žmonių nebaigė studijų ir dabar milijardieriai yra (Bill Gates, Steve Jobs, tas pats Zuckebergas nebaigė studijų).. Ir ką? Kiek tokių žmonių pasaulyje suskaičiuosit? 100? O kur kiti milijardai? Tad prieš galvojat rožinėmis spalvomis apie tai, kad va, nestosiu, nebaigsiu mokslų, pradėsiu verslą, tapsiu sėkmingu, uždirbsiu milijonus ir viskas bus čiki. Gal ir bus. O gal ir nebus. Tad kas geriau - pasimokyt dar papildomus 4-6 metus, įgyt magistro laipsnį, įgauti nemažai žinių ir tada jau daryt ką nori ar iškart tik su mokyklos diplomu eit dirbt? Man, tiesą sakant, niekada nekilo mintis kam reikalingos studijos. Esu pirmame kurse, tačiau jau 11 klasėje tvirtai žinojau, kad noriu baigti mažų mažiausiai magistro studijas. To ir siekiu, bei sieksiu. Ir nesuprantu tų, kurie nestudijuoja išvis.
 
Na, o kalbant apie studijų kokybę, tai ji tikrai nėra tokia bloga :) Pažiūrėkit, tie, kurie studijuoja aukštais balais, išvažiuoja į kitas šalis pagal mainus ir ten pirmūnai būna. Tas pats ir su mokiniais. Kurie išvažiuoja su tėvais gyventi į JAV ar UK kone visi (aišku, jeigu gerai mokėsi Lietuvoje) tampa pirmūnais savo klasėje. Tad manau, kad studijų kokybe skundžiasi tik tie, kurie nesimoko (ir anksčiau nesimokė). Tada jiems viskas blogai: ir studentai nemotyvuoti (o patys?), ir dėstytojai pasenę perdylos, ir studijų kokybė prasta ir galų gale net Lietuvos orai įtakoja jų gebėjimą mokytis)....
 
Taip, nesakau, kad Lietuvoje studijų kokybė superinė, viskas tvarkoje, nieko keisti nereikia. Tačiau, kai palygini su kitomis šalimis, tai esame tikrai aukštai. Pažiūrėkit į mūsų didžiuosius universitetus, kokia patirtis, kokia stipri bendruomenė, galų gale kokias vietas užima pasaulio universitetų reitinguose.
 
Tad tiek.
 
P.S. Autokilled labai gerai pabaigoje pastebėjo. Jeigu norit studijuot, tačiau nesat garantuoti - neskubėkit. Visada galima bus baigti studijas. Pakeliaukit, pažinkit pasaulį. Galbūt taip netgi suprasit, kad net ne tą sritį norėjot studijuot. Ir tai labai gerai. Tarpą padaryt tikrai naudinga (jeigu neesi garantuotas dėl studijų).

Mano manimu Lietuvoje apsimoka mokytis tik tokiu atveju jeigu negali mokytis gerame auksto lygio uzsienio universitete, nes kam mokytis vidutinio lygio universitete uzsienyje jeigu tai gali padaryti cia tevyneje.

Katik pažiūrėjęs Tado Vidmanto filmuką: "
". Nusprendžia parašyti. 
Mano asmenine nuomonę, kad verta. Dabar jau pradedu tai suprasti, bet bandysiu paaiškinti.
 
Studijos
 
Studijos ir jų kokybė tikrai nėra stebuklinga mūsų koledžuose ir universitetuose. Tačiau ji ir nėra tokia bloga. Pagalvokime iš kitos pusės. Pasaulyje yra milijonai žmonių kurie norėtu turėti, tai ką mes turime. Jie norėtų galimybė mokytis, įgauti žinių, praktikos ir t.t. Tiesiog mes to nesuprantam. Mes mokam keiktis, keikti, koneveikti ir dar visą kitą daryti, o ne susikoncentruoti ties tuo, kas Mus gyvenime yra svarbu. Juk iš universiteto ar kolegijų galime pasiimti kur kas daugiau negu profesija arba diplomą.
 
Užkulisiai
 
Vienas pagrindinis aukštųjų mokyklų dalykas yra bendravimas ir asmeninis tobulėjimas. Būdamas mokykloje to nesuprasdavau. Ar Jūs įsivaizduojat ką gali duoti Studentų Atstovybės ir/ar visokios akademijos. Pamenu kai mokiausi mokykloje ir vienas pažįstamas sakė man, kad jis priklauso studentų atstovybėj, pagalvojau: "Na ir nenormalus jis, švaistyti laiką veltui..". Man tai atrodė kaip kokia kančia. Kažką galvoti, kažką spręsti. Juk galima grįžti namo ankščiau iškart po paskaitų. Bet tuomet ką veiksim namuose? Sėsim prie kompiuterio, įsijungsim kokį nors kompiuterinį žaidimą, ar koki nors serialą ir iššvaistysim tuos savo 3 ar 4 metus greičiau negu galime suvokti. Studentų atstovybės, padeda žmogui tobulėti. Nes tu bendrauji su daugybę gudrių žmonių, kurie tikrai turi ką pasakyti ir jie nebijo išreikšti savo nuomonės (bent jau didžioji dalis). Dar didelį dalyką prideda visokios akademijos. Jų irgi būna, jeigu priklausau studentų atstovybėj. Pavyzdžiui, komandos formavimo, seniūnų(jeigu esi grupės seniūnas) ir t.t.
 
Gali leisti laiką vertingai
 
Mūsų mažoje Lietuvoje, apie 60%-70% žmonių gyvena ne didmiesčiuose. Mažuose miesteliuose, kaimeliuose, miestuose kuriuose yra >20 000 gyventojų ir t.t. Tad jeigu tu įstoji į universitetą ar kolegija dideliame mieste, gali pasiimti daug gyvenimiškų dalykų ir miesto teikiamųjų. Kaip antai Vilniuje neseniai praūžusi TedxVilnius paroda. Taip pat, nemažai kitokių renginių vyksta ir Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose. Tad atvykęs iš mažo miestelio, tikrai neprivalai sėdėti namuose prie kompiuterio, gali semtis visokiariopos naudos ir visokiausių žinių iš aplinkos.
 
Žinoma, galime visą tai padaryti ir dirbant tame mieste. Ir bus kur kas patogiau, nes turėsi lėšų beveik viskam. Tačiau ar tikrai norėsite ir eisite į visokias parodas po 8 fizinio darbo valandų, kai nebegalvosite apie nieką kitą tik kaip palysti po dušu, užsisakyti picą į namus ar prigriebti kebabą grįžtant iš darbo ir kristi į lovą?
 
Pabaigai
 
Viską reziumuojant. Jeigu esate neapsisprende ar stoti mokytis į aukštąja mokyklą ar nestoti. Tai geriau nestokite... Šiai metais. Bet nepamirškite, fizinis darbas visada "bukina" žmogų. Jeigu norite pamatyti pasaulį, pakeliauti. Tai susiplanuokite savo laiką. Šiais metais nestokite, padirbkite kokius 2-3 mėnesius, išvykite tranzu pakeliauti po Europą, grįžę vėl eikite padirbti, pasiruoškite mokslams(galbūt norėsite perlaikyti egzaminus ar dar ką?), vėl pakeliaukite ir stokite mokytis. Nes į Tado Vidmanto klausimą "Ar verta tapti studentu Lietuvoje?" galiu atsakyti vienareikšmiškai. VERTA.
 
Sėkmės, Nerijus.org

Klysti - iš kolegijos studentai į buhalterius yra graibstyte graibstomi. O jei universitete baigsi buhalteriją bus tikrai sunkiau buhalteriu įsidarbinti.
 
Jeigu kalbant na kaip pavyzdys dirbti ekonomistu investiciniame fonde ar aukštesniame banko skyriuje, kur reikalinga labai aukšta kvalifikacija, ne tik žinios iš praktinės pusės ar patirties, bet ir gero mokslininko, teoretiko įžvalgos, ten jau reikalaujami universitetiniai išsilavinimai.