pvz. iš Kanados - sugedo metro "turniketas" (sukamoji kryžminė užtvara), žmonės laisvai galėjo praeiti, bet jie vis tiek palikdavo pinigus. Kažkaip neisivaizduoju tokios situacijos LT, kad žmogus galėdamas nemokėti mokėtų :) Taip ir su mokesčiais pas mus ...
Klausimas - iš kokio čia webo straipsnius kopini? Esu beveik įsitikinęs, kad iš kažkur straipsnį paimi, prastumi per google translate, ir vos vos paredaguoji. Nes galūnės labai googliškos. O tikslas koks tavo, tokius straipsnius dedant? O ir kabutės-kiek žinau, tokias rusai deda, ne lietuviai?
Šių metų, Spalio 22d., laikraštyje „Verslo Žinios“ buvo publikuotas advokatų kontoros „LAWIN“ straipsnis: „Įmonės skendi dokumentuose, registruose ir aprašuose“. Šiame straipsnyje publikuotas įmonės norminių dokumentų sąrašas, kuris yra puiki atmintinė kiekvienam įmonės vadovui.
Sąrašas pačiam pasirodė labai naudingas, todėl nutariau jį perrašyti, kad Uždarbis.lt bendraminčiai galėtų taip pat juo patogiai naudotis: „Įmonės norminių dokumentų sąrašas“
Šia tema parašyta šimtai knygų - bet labai jau jos įtartinos. Ir ar verta jas skaityti? Su šiuo klausimu galite nesikankinti. Nes Aš teisus. Tai šlamštas, kuris vietoi vieno puslapio ištemptas į visą šimtinę šikpopierio.
Užtenka 5 pagrindinių punktų. 1. Asmeninis gyvenimas 2. Biudžetas 3. Planavimas 4. Pagrindinė taisyklė 5. Radikaliausia taisyklė
Asmeninis gyvenimas
http://www.animationbuddy.com/Animation/Clothing/Jewerly/Ring.gif Neprisipažinkite meileje bet kam, taip pat nesimylėkite iš gailesčio.
Nustokite žiūrėti blogus porno filmus.
Pašalinkite «nereikalingus» iš «Fejsbuko». Jie jus erzina ir tempia atgal. Sutikite.
Biudžetas http://images.seroundtable.com/google-shopping-cart-animated-1381495272.gif Į parduotuves bėgti tik tam prireikus.
http://worleygig.files.wordpress.com/2009/03/dancing-pigs-animated-gif.gif Nelaikyti grynųjų ir užsiveisti taupyklę. Visiems puikiai žinomas faktas, kad virtualus pinigai išleidžiami lėčiau, o vien mintis apie pinigus taupyklėje, duos pasitikėjimo ateitimi.
http://www.cape.k12.mo.us/blanchard/hicks/Graphics/j0336974.gifPlanuokite biudžetą. Plano parengimui pradžiai tiks ir popieriaus gabalas.
Peržiūrėkite savo daiktus, nuo blogų atsikratykite, gerus sutvarkykite - gyvenimas taps lengvesnis, linksmesnis. Nereikalingi daiktai šiais laikais gali būti parduoti. Pasitaiko tokių, kuriems šis faktas vis dar nežinomas. Tad nuoširdus sveikinimai jums... pagaliau tai įvyko.
Planavimas
http://xes.lt/di-LV8L.jpg Planuoti reikia viską iš anksto. Tai išmokę jūs galėsite įsigyti liektuvo bilietus dukart pigiau.
http://xes.lt/di-JHC2.jpgVystikite laiko jausmą. Dažnas iš mūsų jau susidūrė su laiko bankrotu.
Supraskite kur dingsta taip brangus darbo laikas. Tarkim programa Rescue Time šioi vietoi pagelbėt tikrai turėtų. Ji renka visą informaciją apie jūsų lankomus puslapius ir fiksuoja kiek laiko juose praleidžiate. Egzistuoja dar viena alternatyva Manic Time. Galima ir pagazdinti savę naudojant Goddamn Work, kuris parodys kiek laiko liko iki darbo pabaigos.
Išsiaiškinom kad dydžiają dalį laiko atima socialiniai tinklai. Juos atjungti drebančia ranka padės Content Washer, ji dalina interneto puslapius į baltus ir juodus. Baltus lankom kaip įprasta, o juodus tik tam tikrą laiką, kuri beje nustatote jūs patys. Tad neįsijauskite į drebančios rankos vaidmenį... oskaro tikrai nieks neiteiks. Drasiai po raminamųjų dozės dėkite 5min. feijsbukams, twiteriams ir kitiems parazitams. http://warpedeco.com/wp-content/uploads/2009/12/mailbox11.jpg Pašto patikrinimui ir soc. tinklams skirkite maksimum 1val. Jei šia procedūrą perkelsite į ankstyvą rytą, išmoksite anksti keltis. Juk neatsikėlus 8val. ryto, spamo malonumą teks sumesti kitam rytmečiui. Mes juk sąžiningi...
http://chrisguillebeau.com/3x5/files/2008/05/iranian-runner-300x300.jpgĮsigykite naudingą įprotį. Jei norite pradėti reguliariai bėgioti, tiesiog darykite tai kiekvieną dieną trijų savaičių laikotarpi - tada pamatysite, kad tai bus taip įprasta ir lengva, kaip palįsti po dušu.
http://4.bp.blogspot.com/_93F5knW4jc4/TDXs_P5czyI/AAAAAAAAACE/01BFQrTdhvU/s320/KidWithBook.jpgĮsiveskite taisyklę skaityti. Sudorokite bent vieną gerą knygą į mėnesį. Naujas gyvenimas atsiras kaip mat.
IMKITE IR DARYKITE. NE NUO PIRMADIENIO.
Pagrindinė taisyklė
Neskaityti knygų «Kaip pradėti naują gyvenimą per 10 dienų».
Radikaliausia taisyklė
Išvažiuokite į kitą šalį ir pasikeiskite vardą. Toks radikalus poelgis, ko gero jus privers pasiilgti buvusio gyvenimo ir sukels norą grižti naujai gimus.
Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
Pradžia
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!
Darbas
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.
Darbo ypatumai
Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
Laisvalaikis
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
Naktinis gyvenimas
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
Buitis ir kaimynai
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
Oras, žmonės, šalis.
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
Lietuviškas maistas
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
Radiniai
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
Nuotykiai
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
Pabaiga
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
Oho, kad pasipylė. Pasirodo ši tema gali būti iš tiesų nerealiai perspektyvi. Jau ir pats radau keletą tinkamų žmonių smulkiom konsultacijom, kurių šiaip niekada nebūčiau atradęs. O reikėjo tik vieno gero pavyzdžio... :)
šiandien kilo idėja sukurti socialinį projektą: "www.gerasdarbas.lt", kuris paskatintų žmonės padėti vieni kitiems :) Projekto idėja dar nėra galutiniai išvystyta, tai tikiuosi gal kas patars ir pasiūlys idėjų.
Mano pirminė idėja yra tokia: jog jei kažkas padaro gerą darbą, tai tas žmogus irgi turi padaryti - maždaug kažkas padaro gerą darbą, tai ir aš įsipareigoju padaryti gerą darbą.
Galėtų būti kažkas panašaus, kad žmogus prisijungia į puslapį:
Ten būna tekstas: "aš pasižadu padaryti šį gerą darbą........................ Jei kitas žmogus ir padarys gerą darbą. ir to žmogaus kontaktai.
kai kažkas padaro gerą darbą, tai tas žmogus gauną priminimą, kad turi padaryti savo gerą darbą, kurį prisižadėjo padaryti :)
Tik dar nesugalvoju, kada skaitosi, kad žmogus padaro gerą darbą - galimas variantas, kad jis turi įkelti nuotrauką su tuo darbu ar dar kažkaip pažymėti.
Taip pat galėtų būti skaitliukas, kiek jau gerų darbų padaryta.
Idėja panaši į šią: http://www.sugarcubefactory.com/ tik, kad ne laiškai būtų, o geri darbai :)
Kaip jums?
p.s tai tik pirminis minčių kratinys, tai jei kas neaišku bus - klauskite :)
Noriu pristatyti ReikiaPuslapio.lt naujienlaiškį, kurį pradėjau šią savaitę ir jau išsiunčiau keturias serijas. Laiškuose yra surinktos įdomios ir naudingos nuorodos apie web-projektų kūrimą - tiek apie programavimą ir dizainą, tiek ir apie vystymą ir marketingą.
Štai kaip atrodo pavyzdinis laiškas:
http://reikiapuslapio.lt/naujienlaiskis.png
Prenumeruoti galite šiuo adresu.
Serijas planuoju siųsti arba kasdien, arba kas dvi dienas - žiūrint kaip greitai pririnksiu įdomių nuorodų, nes bet ko juk siųsti nesinori.
Mano nuomonę, nesvarbu kokiame universitete studijuoti. Svarbiausia turėti noro, motyvacijos, t. y. domėtis ekonomiką daugiau negu dėstoma per paskaitas. Vien teorija nepadarys iš jusų gero ekonomisto, vadybinko, finansininko. Dauguma studijuoja ekonomiką vien dėl prestižo, gražaus pavadinimo ir pan.
Depresiją gydo vaistai... Ne, tikrai - nemeluoju. Nuo to tau ir reikėtų pradėti. Labai daug studentų tai patiria, nes viskas pastoviai keičiasi ir t.t. Sunkiausia, jei neturi senų draugų - savo tvirto moralinio palaikymo.
Būti emigrantu yra visai kas kita, nei studijuoti užsienyje. Jei planuoji kada nors grįžti į Lietuvą, tai ar čia emigracija? Pabrėžk tai visiems, pamatysi ir požiūrio pasikeitimą (iš tų pačių britų). Ne-vi-sa-vertiškumas (blem, sunkus žodis) atsiranda nuo tavo paties požiūrio į save - panašu, kad tik tu pats save tokiu laikai, kitiems belieka pritarti tavo skleidžiamai nuomonei... Sakyk visiems, kad atvykai čia mokytis, pažinti kultūrą, išmokti savarankiško gyvenimo. Juk daug geriau skamba, nei argumentavimas, kad čia geresni atlyginimai, dosni socialinė sistema, lengvai dalinamos studentiškos paskolos (taip, šito irgi neminėk, britams tai skaudi tema :) )?
Jei išvažiavai studijuoti iškart po mokyklos, tai turbūt dar nežinai, kad Lietuvoje tavęs niekas nelaukia net labiau, nei užsienyje? Taip, tai tiesa. Būsi šokiruotas, jei dar neteko bendrauti su Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojais (visose įstaigose yra garsenybių).
Man irgi buvo noras tiesiog pereiti prie kokios specialybės, kur galėčiau užsidaręs nuo pasaulio netrukdomai dirbti... Ko gero dažnas studentas turi tokių minčių, bet dar nei vienam iš jų gyvenime nesutrukdė normalus diplomas. Man irgi netrukdo, nors norėjau savo studijas mesti joms įpusėjus. Daugiau bendrauk su žmonėm, susirask UK darbuką šalia studijų (bent vasarai)
Verslas yra verslas, kad ir koks jis bebūtų. Bendrauju su labai daug žmonių, dažniausiai su tais, kurie perkopę 30-metį ir kaip taisyklė kuo vyresnis žmogus, tuo labiau nusistatęs prieš greituosius kreditus. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų greitųjų kreditų kontoros nėra kažkoks tai visuomeninis blogis kaip dabar bandoma traktuoti. Tiesiog jaunų žmonių mentalitetas yra labai abstraktus ir tikisi kone papildyti savo kišenę pinigais, kurių grąžinti nereiks. Kiekvienas šiek tiek mąstantis žmogus suvokia kaip veikia greitųjų kreditų kontorų suteikiamos paslaugos.
Kaip žinia dauguma Lietuvos piliečių negali pasigirti stabilia finansine situacija. Būna, kad ima ir pritrūksta pinigėlių iki algos, o mokesčius ir visą kitą tenka sumokėti iki tam tikros datos ir jei sulaužysim savo įsipareigojimus privalėsime mokėti taip pat delspinigius, tuo pačiu ir sumažinsime savo "patikimumą". Tad tokiais atvejais gerai apsvarsčius greitasis kreditas yra tikrai labai nebloga išeitis.
Būna situacijų, kai gauname tarkime labai gerą pasiūlymą, kurio atsisakyti mūsų protas neleidžia, o iki algos likę vos keletas dienų, tuomet greitųjų kreditų kontora lieka kaip šeimos narys.
Verslas yra nekaltas jei juo pasinaudoja atsiprašant buki asmenys, juk banko paskolas, lizingus ima taip pat nemokūs asmenys, kurie neįvertina savo galimybių ir po to pasigaili, ir kaltina tuos, kurie jiems stengėsi padėti sunkią valandą.
Gyvenimas moko mus priimti svarbius, reikšmingus sprendimus nuo pat mažumės, tačiau mums augant ugdosi ir rizikos įvertinimas. Tad jei asmenys, kurie sulaukę jau 18 metų nesugeba įvertinti to yra kalti patys, o ne kas kitas. Mano pozicija būtų tokia. Jei uždrausti greituosius kreditus, tuomet paskui tokį sprendimą turėtų sekti bankų paskolų, lizingo likvidavimas, kurių "dėka" žmonės taip pat kenčia, traukiasi iš gyvenimo. Tuomet ir pažiūrėtume kiek ilgai kauptumėte pinigus, prieš kažką įsigydami.
Prisimenu kai man vienas asmuo uždavė klausimą, kuo skiriasi smegenys nuo proto? Aš jam tiesmukai atsakiau, kad smegenis turime kiekvienas, o proto ne. Būtent tokiu pasisakymu ir norėčiau užbaigti šį savo postringavimą ir pasikartoti, kad kvailį ir bažnyčioje muša.
P.S. Jei kam kils minčių, kad pats skęstu skolose - anaiptol taip nėra. Neturiu nei vieno įsiskolinimo ir niekad neteko sukti galvos apie skolas. Tiesiog stengiuosi įvertinti situaciją sveiku protu. Taika broliai ir seserys :)
Gero vardo grąžinimui ir reklamai galima prigalvoti aibę visokių variantų, pasukit galvą, štai keletas įdėjų:
- Padarykit šou, pvž. akropolio vidury, kad ir su tais pardavinėjamais automobiliais. Žinoma susisiekit su atstovybę ir gaukit visus kitus papildomus leidimus ir parodykit tikrai, kad prie to automobilio stiklo neprilips purvas. Tai patrauktų nemažą žmonių dėmesį, kas nežinojo - sužinos kas čia per dalykas ir įsitikins savomis akimis.
- Komplektuokit su kitais parduodamais gaminiais. Perki batus, tarkim, ir gauni šį impregnantą dovanų. Tikrai žmonės išbandys ir jei jis tikrai toks nuostabus, kaip ir jo aprašymas... kalbos tarp draugų/pažįstamų greitai sklinda..
- Sukurkit lietuvišką, nuotaikingą, įsimintiną parodomąją reklamą, kaip veikia Jūsų produktas, pasitelkit vaizduote, išokit į purvo duobę, apmėtykit mašiną kiaušiniais, off-road'inę mašina išpurškit impregnantų ir nufilmuokit kaip ji važinėja po miškus...
jo piesiu su plancete :) bet nesenai ja turiu :) o va cia mano dailes egzaminas praitu metu :)http://i.imgur.com/HuIvE.jpg va ji piesiau su pele 23 valandas :) uz si darba surinkau 100/100 :) na o darbas su plancete geresnis,smagesnis :) patogesnis nei su pele,buvo sunku priprast nes buvau priprates su pele :)
"Įsivaizduok, kad yra bankas, kuris kiekvieną rytą atidaro tavo vardu 86400 litų sąskaitą. Ten diena iš dienos nedaromi jokie balansai. Kiekvieną vakarą panaikinamas sąskaitos likutis, kurio tu nesugebėjai išnaudoti dienos metu. Ką tu darytum? Žinoma, nusiimtum visus pinigus iš karto! Kiekvienas iš mūsų turi tokį banką. Tai LAIKAS. Kiekvieną rytą jis tau duoda 86400 sekundžių. Kiekvieną vakarą jis nubraukia visa tai, ko tu nepanaudojai geriems tikslams. Čia nėra jokių balansų nei sąskaitos viršijimų. Kiekvieną dieną tau atidaroma nauja sąskaita. Kiekvieną vakarą sudeginami dienos likučiai. Jei tu nesugebi išnaudoti dienos depozito, čia jau tavo praradimas. Čia nėra kelio atgal, nėra grasinimo rytojui. Tu turi gyventi dabartimi – šios dienos depozitu. Investuok taip, kad būtum kuo laimingesnis. Laikrodis tiksi. Padaryk šiandien tiek, kiek gali daugiausia.Laikas. Brangink laiką Kad suvoktum vertę dešimties metų:paklausk ką tik išsiskyrusių sutuoktinių.Kad suvoktum vertę keturių metų:paklausk porelės studentų, dabar vienišų.Kad suvoktum vertę vienų metų:paklausk moksleivio, kuris susikirto per paskutinį egzaminą.Kad suvoktum vertę devynių mėnesių:paklausk motinos, kuri pagimdė kūdikį.Kad suvoktum vertę vienos savaitės:paklausk savaitraščio leidėjo.Kad suvoktum vertę vienos valandos:paklausk įsimylėjėlių, kurie laukia kada susitiks.Kad suvoktum vertę vienos minutės:paklausk žmogaus, kuris pavėlavo į traukinį, autobusą ar lėktuvą.Kad suvoktum vertę vienos sekundės:paklausk žmogaus, išlikusio gyvu po nelaimingo atsitikimo.Kad suvoktum vertę vienos milisekundės:paklausk sportininko, kuris laimėjo sidabro medalį olimpiadoje.Brangink kiekvieną momentą! Brangink jį, nes tu daliniesi akimirkomis su kažkuo tau labai brangiu, ypatingu ir mylimu, kuris vertas, kad tu su juo dalintumeis savo laiką. Ir atmink, laikas nieko nelaukia. Vakar diena – jau istorija, rytojus – dar paslaptis. Nėra nieko tikra – išskyrus šiandieną. Ši diena yra DOVANA. Dalinkis ja su draugais. Jie priverčia tave nusišypsoti, padrąsina, kad tau pasisektų. Jie išklauso, dalinasi savo pasauliu, atveria širdis. Linkiu, kad pavyktų sėkmingai išnaudoti visą dienos sąskaitą, ir kad būtų kuo mažiau praradimų."
Teoriskai imanoma. Praktiskai - TAU neimanoma. Zmogus kuris ir sugebetu tiek pasidaryti per trejeta menesiu is 5$ ,tai jis tokio klausimo neuzduotu. Nori valgyt ? eik dirbt ! 5$ galesi isleist ant dokumentu tvarkymo isidarbinant, ir iki rugsejo turetum sutaupyti 2k/lt
Jeigu tu klausi "ar verta", tai tada tikrai neverta. Aš manau verta užsiimti tik tuo, kas tave uždega. O jeigu tu tik klausinėįji ar verta tuo, ar verta tuo, tai nieko tu čia nepasieksi nei forexe nei kur kitur gyvenime. Būsi amžinas studentas.
Man netruksta nieko, ka turiu, ka pasiekiu tuom didziuojuos. Taip snekejom, tada kalbejai protingai, net buvau suinteresuotas buti tavo komandos nariu, bet kai tu pradejai apie tas armijas, revoliucijas ir t.t. tik viena mintis gali kilt. Nesiruosiu izeidinet :) Man proto netruksta, as nekalbu apie lietuvos gerove, geriau as sumokesiu mokescius ir zinosiu kad nors taip prisidejau prie kokio naujo kubiliaus namo plyteliu ar baseino :D
Cituoju tavo zodzius "kiekvienam nevykeliui konors pritruksta" Tau tikriausiai laiko nepritruksta atsakineti i visu klausimus? Aisku ne, nes turi sekretore :) Atleisk, as nebusiu tavo lygio ir nesivelsiu i tas nesamones, nes salia manes Leninas per ausi tranko, o kieme laukia Zana d` Ark eisiu smelio piliu statyt. Sekmes, iki
O tu jei siūlai skaityti wikipediją, tai pirma pats ją paskaityk, ir ten pat, kur man pasiūlei, rasi:
It is not widely understood that retail brokers and market makers typically trade against their clients and frequently take the other side of their trades. This can often create a potential conflict of interest and give rise to some of the unpleasant experiences some traders have had.
Tai jau tikrai dabar matau, kad it is not widely understood. Kaip matai ne tik aš bet ir wikipedija rašo mano nesąmones.
Nebandžiau ir niekada nebandysiu. Pasakiau taip todėl, kad visos šitie plepalai "kaip geriau virint" yra tušti plepalai be jokios naudos ir prasmės.
O taip tvirtai šneku, nes, manau, turėtų būti aišku, kad jei jau sugebėjai "užvirint" 200.000, tai esi super super virintojas ir netgi labai lengvai sugebėsi iš jų "privirint" dar 200.000. Sunkiausia gyvenime uždirbti pirmąjį milijoną, sekantį - dukart lengviau, o dar sekantis "ateina pats".
Įdomiausias čia pats pirmas sakinys Sakykime ivestuoju i Forex'a 5500$. Jei negaila prarasti tiek pinigų, galima bandyti laimėti "aukso puodą" naudojant Martingeilo metodą. Įdedu porą grafikų, kaip tas atrodo teoriškai. Viename - kaip iš 5.000 USD padarom 6.800.000 USD, kitame, kaip tą sumą padvigubiname. Abiem atvejais naudojamas martingeilas.
babypips.com o šiaip geriausia yra atsidaryti realią sąskaita ir įnešti 10lt kad nebūtų gaila prarasti. Tokių būdų po biški mokysies, aišku sudeginsi bet....bus tikrai daugiau naudos nei su DEMO sąskaita žaistis.
Beto, labai dideli vaidmenį forex'e vaidina psichologija. Jei nepalūši ir laikysiesi sau nustatytu normų (kiek gali pirkti, SL,TP ir t.t.) seksis žymiai geriau. Svarbiausia nepalūžti ir nepradėti pirkti kuo daugiau norint uždirbti daugiau:)
Pats šiek tiek užsiiminėjau - pradinis įnašas 50eur buvo - pralošiau :) dar pora kartų įnešiau po 50eur - išgaravo. Poto griežtai nusistačiau taisykles sau ir laikiausi jomis. Įnešiau 100eur - per metus dakėliau iki 2500eur ir nusiėmiau. Uždariau sąskaitą ir daugiau nebelendu į forex'ą:)
Jei nenori investuoti savų lėšų, yra labai daug kompanijų kurios organizuoja konkursus. Pabandyk sudalyvauti - laimėsi - gausi real eur/usd į sąskaitą.
Gerus metus laiko aš pats kūriau robotus, o mano kolega juos pardavinėdavo. Todėl kalbu kaip pardavėjas t.y. tiek iš teorinės tiek iš praktinės pusės. Esu optimizaves daugybę robotų, kad tik padaryti kuo patrauklesnę balanso kreivę. O tai padaryti yra daugybė būdų ir jie gana nesudėtingi. Jei atidžiau paanalizuotum visų robotų (kurie demonstruoja labai gražias ir tik kylančias balanso kreives, beveik be jokių didesnių kritimų) detalius statmentus pastebėtum, kad jie visi turi tuos pačius esminius bruožus su money management ir risk control. Beveik nė viename iš jų nebus naudojami SL, treidai atliekami tik labai siaurame laiko tarpe, dažnai vienas ar kitas treidas paliekamas atidarytas beprotiškai ilga laiko tarpą ir galiausia uždaromas ant breakeven arba su keliu pipsų pliusu. Visi šie punktai prasilenkia su pelningo treidinimo logika, todėl ir robotai naudojantys tokias sistemas visiškai nera patikimi, ir dažniausiai būna tik optimizuoti ant praėjusių kainų.
Jūsų nurodytas robotas kelis šiuos punktus ir atitinka: Jis treidina vos 3-4 valandas per diena ir per rollover periodą, azijos sesijos pradžią (tuo momentu likvidumas yra pats mažiausias).
Nors SL bei TP naudojami, tačiau iškart galima pastebėti, kad robotas veikia pagal labai keistą sistemą. T.y. average SL - 150 pipsu, average TP 55 pipsai, o vidutinis pelningas sandoris paima vos 5-7 pipsus pliuso. Vidutinis neigiamas sandoris -16 pipsų. Didžioji dalis sandorių uždaromi po paros su vos keliais punktais pelno arba vidury dienos su gana dideliu minusu.
Paanalizavus sandorių istorija galima susidaryt pakankamai gera įspudį, kokiu principu veikia pats robotas. Šis kaip ir dauguma kitų, turinčių tokias įspudingas balanso kreives yra tikrų tikriausia apgaulė.
Bet kaip bebūtų dauguma susigundančių tokiais robotais net nepasižiūri į sandorių istoriją ir net nebando pasidomėti kokiu principu atidaromi ir uždaromi sandoriai. Dažniausiai robotų atliekami treidai prasilenkia su bet kokia logika ir anksčiau ar veliau jie sudegina visą banką. Tik laiko klausimas kada tai gali įvykti. :)
pucas sureagavo į Arvydas Mokesčių inspektoriai išsiaiškino, kaip dingsta pinigai internete