mr.eL

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Am. Čia matyt 21 amžiaus sindromas. Konspiracija! Kubilius kaltas! O jei rimtai - ką nori daryt gyvenime? Minėjai apie aukštus tikslus ir visa kita. Kokie tie tikslai? Užvaldyt pasaulį? Uždirbt visus pasaulio pinigus? Tapt geriausiu daktaru pasauly? Tapt geriausiu futbolininku? Kas per tikslai? Gali neatsakyt, man neįdomu, bet turėk omeny, kad jei neturi tikslo, tai koks tikslas tau prisiverst kažką daryt? Kam daryt kažką, jei nežinai kam tau tai reikalinga? O jei žinai ko nori, bet nedarai - reiškias per mažai nori. Kai rasi tą dalyką, kuris bus stipresnis už tavo tinginystę, kai juo užsiimsi mieliau nei tinginiausi, va tuomet, mielas drauge, galėsi sakyt, kad turi tikslą. :)

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Jaigu supranti anglu kalba geras video yra .
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
 
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje.
Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
 
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
 
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
 
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
 
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
 
 
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
 

Turbūt visi iki vieno esame buvę susidurę su situacija, kai visiškai nelieka motyvacijos mokytis, viskas yra neįdomu ir nuobodu. Būtent taip jaučiausi ir aš, tačiau galiausiai supranti, kad tai ilgai tęstis negali ir reikia susiimt, tačiau kaip ?
1. Planuok savo dieną ir studijuok tinkamu metu
Susiplanuok kiekvieną dieną iš anksto. Užsirašyk užrašų knygutėje kada mokysiesi, kada ilsėsis, kada pramogausi. Viską reikia pradėt dabar, ir neturi būti jokių "nuo rytojaus". Kai rengiate dienos planus, mokslus įrašykite kaip galima anksčiau, nes po TV žiūrįjimo, neto surfinimo ir t.t prie jei jų grįžti bus gerokai sunkiau. Mokytis turėtumėt tada kai tam yra mažiausiai trukdžių. Nesimokykit iškart po valgio, nes sočiai pavalgięs žmogus darosi mieguistas. Taip pat, nesimokykite vėlai vakare ar tada, kai esate labai pavargęs, nes naudos iš to bus mažai.
2. 5 minučių "triukas" (mano mėgstamiausias)
Visada sunkiausia yra pradėti darbus. Jei jis jau pradėtas, viskas gerai, tačiau kaip prisiversti atlikti vieną ar kitą užduotį ? Yra vienas "triukas", kuris vadinamas 5 minučių iššūkiu. Jei turit atlikti kokį nors darbą, pasakykit sau, kad jį atlikinėsit ne ilgiau kaip 5 minutes. Dažniausiai, po tų 5 minučių jūs jau būsite visiškai įsivažiavęs į darbą, ir jo nutraukti nebenorėsite. Nepamirškit, kad tas 5 minutes reikia mokytis visiškai susikaupus, be jokių pašalinių trikdžių.
3. Sustok ten kur įdomu

Jei norite užkąsti ar šiaip pailsėti, sustokite mokytis ties ta vieta, kur yra įdomu. Tokiu būdu, kai norėsite pratęsti mokymąsi, tai padaryti bus gerokai lengviau, nes jūs žinosite, kad jūsų laukia kažkas tai įdomaus jums.
 
4. Pašalink daiktus, kurie tavo manymų gali trukdyti.
 
Tokie daiktai, kaip televizorius, telefonas ar kompiuteris neturėtų būti šalia tuo metu, kai yra mokomasi. Šie daiktai visada trukdo tai daryti, ir jūs patys puikiai suvokiat, kad jei įsijungsit naršyklę būtinai užsuksit į uždarbis.lt ar kitas jūsų pamėgtas svetaines. Tai be jokio abejonės tik trukdo mokymosi procesui.
5. Nusistatykit tikslus
 
Turint tam tikrus tikslus, motyvacija gerokai išauga. Savo išsikeltus tikslus užrašykite užrašų knygutėje, ir ji lyg sąžines balsas jus vers atlikti užsibrėžtus tikslus, nes jūs juos matysit tol, kol prie jų nepadėsite pliuso ar dar kokio tai skiriamojo ženklo, kad darbas buvo atliktas. Pavyzdžiai: perskaityti 50psl Makiavellio, išmokti anglų žodžius ir panašiai.
6. Apdovanokite save
Kai nusistatot savo tikslus, sugalvokit sau kokią dovanėlę, kurią turėtumėt sau padovonti, jei viską atlikot gerai ir iš "dūšios". Pavyzdžiui: Jei iš koliokvumo gausiu 9 ar 10 leisiu sau prisikimšt junk foodo ir panašiai.
Surašiau tik keletą, man labiausiai patikusių, jei turit ką pridėti rašykit, paredaguosiu šį postą. Tikiuosi atsiras žmonių, kuriems bent kažkiek ši tema pagelbės. Man asmeniškai 5 minučių iššūkis ir savęs apdovanojimo metodas veikia stebuklingai :) Sėkmės!!!

Nieko tu nepadarei. Nėra net 1 MGL žalos :D o dėl pinigų, tai čia gali būt nauja scamo rūšis, kad dabar nori ir pinigus atgaut, ir projektą pasiliks :)

Nieko tu nepadarei. Nėra net 1 MGL žalos :D o dėl pinigų, tai čia gali būt nauja scamo rūšis, kad dabar nori ir pinigus atgaut, ir projektą pasiliks :)

Nieko tu nepadarei. Nėra net 1 MGL žalos :D o dėl pinigų, tai čia gali būt nauja scamo rūšis, kad dabar nori ir pinigus atgaut, ir projektą pasiliks :)

[2011.02.27 22:32:09] kestas sako: ka rodo??
[2011.02.27 22:32:53] kestas sako: e ka rodo??
[2011.02.27 22:33:03] Povilas sako: choru karus
[2011.02.27 22:33:16] kestas sako: uz ka eini??
[2011.02.27 22:34:13] kestas sako: e uz ka eini??
[2011.02.27 22:35:15] kestas sako: nu uz ka balsuoji??

Tavo teisė rinktis. Nebuvo jokios sutarties, tai gali ir negražinti pinigų. O tas tėvas tegul mažiau čia grasina ir auklėja savo vaiką.

Bet ar tas CPU viršijimas gali būti, jei hoste tėra 2 tinklalapiai su html eilute, jog domenai parduodami? :) man juokingas toks jų mėginimas pasipelnyti.

O nesiuntėt Šaduikiui, Jonaičiui ir Vytautui Udrai specialaus kvietimo? Jei jie būtų, tikrai dar daugiau žmonių susirinktų!

Pirmą mėnesį 2lt, po pusę metų 20lt.

Bendrovė „Google“ paskelbė apie naujo algoritmo diegimą, kurio siekiama paieškos rezultatuose sumažinti mažai naudingų ir nelegalaus turinio tinklalapių kiekį.
 
Naujas algoritmas paveiks 11,8% visų paieškos užklausų. „Google“ ketina mažinti žemos kokybės interneto svetainių – su nelegaliu ar kopijuotu turiniu, o taip pat tinklalapių be naudingos informacijos populiarumą paieškos rezultatuose.
 
Tuo pat metu kokybiškos interneto svetainės su unikaliu turiniu turės pranašumą. Šiuo metu naujas algoritmas testiniu režimu veiklia tik JAV. Algoritmas buvo kuriamas be atgalinio ryšio galimybės, kurį suteikia praėjusią savaitę pristatytas naršyklės „Chrome“ plėtinys „Personal Blocklist“.
 
„Personal Blocklist“ vartotojams leidžia blokuoti paieškos rezultatus, o informacija apie tai perduodama „Google“. Bendrovė pažymi, kad „Google“ paieškos sistema laiko praktiškai nenaudingais 84% visų domenų, kuriuos dažniausiai blokuoja patys vartotojai. Tikėtina, kad į juodą sąrašą pateks interneto svetainės, negeneruojančios savo turinio, o tik kopijuojančios jį iš kitų šaltinių.
 
Šaltinis: Technologijos.lt

Autoblogų pabaiga