Sveiki, radau toki zaidima www.mafiozi.lt (mafiozi) , tai siulau ir jums prisijunkti prie to zaidimo. Parasykite savo El-Pasta, as jums atsiusiu pakvietima, ir jus prisijunksite prie mano mafijos, tikrai idomus zaidimukas. Patiks betkam, aciu!
P.S. jei jau zaidziate si zaidima galite ir mane pakviesti i mafija mano pastas [email protected]
Pasirodo neblogas žmogus tas forumo narys CLICK, šiandieną ryte kreipėsi per skype norėdamas "sudėlioti taškus ant i" ir išspręsti buvusius nesutarimus.
Vakar truputį apsipykome - apie ką puikiai žinote ir Jūs, gerbiami forumo nariai, bet jau šiandieną nugalėjus abiejų mūsų protui prieš ambicijas, įvykdėme sandėrį, kuriuo abu likome patenkinti.
Esu tikras bendradarbiausime ir ateityje. Patikimas. Ačiū jam
P.S. na, ir aš ne skameris...
Gyvenkime taikiai VISI ir pasitikėkime vienas kitu (proto ribose, aišku)
Zydas ivaziuoja lietuviui i gala. Lietuvis islipa ir o Dieve , o Dieve mano masina . Zydas sako , - tu nesinervuok , dw po 50 g padarom . Nu lietuvis sako padarom , ikale. Sako zydui dabar tu. Tas. Neeee. - As dar policijos palauksiu .
Иду по лесу... дождь херачит, ветер, ночь... замерз весь... смотрю - машина стоит, подхожу, в окошко смотрю - там никого. дверцу попробовал - открыто, ну я залез и сижу... вдруг машина поехала... я в ахуе...
машина едет, я сзади сижу, за рулем никого.... тут рука волосатая появляется откуда-то, порулила и исчезла... у меня волосы на жопе зашевелились... тут деревня показалась, вот уже дома первые...
тут машина останавливается, в салон другой мужик заглядывает и говорит: - а ты че тут делаешь??? - да вот, еду... - Аху***ь просто!!! я толкаю а он бля** едет.
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.
Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns #####o smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.
O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.
Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.
Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal – pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.
Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.
Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.
Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.
Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.
Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.
Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.
Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.
Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.
Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.
Man liko tik du variantai.
Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.
Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.
Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo #####.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo #####ą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis #####o garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano #####us. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.
Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji #####ų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai #####ų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis #####o gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...
Dabar vaikai per sia piesimo pamoka nupaisysym counter-strike zaidima (visi vaikai pradeda paisyt, visi paiso paiso paiso) Petriuk o ko tu sedi nieko nedarai ? -tai kad mokytoja as jau nupiesiau.. -atnesk parodyk!, tai kad petriuk o kodel tuscias baltas lapas? -fb gavau
mamyte, o mums gresia krize? ne, vaikeli, tik turtingiesiems gresia krize.. mums bus PIZE
per kaledas ateina kaledu senelis, o per kucias - kucinskas
Čiukčia nueina pas šamaną paklaust kokia bus žiema. - klausyk šamanas ar šalta bus žiema? Šamanas pradėjo burt su kauliukais ir akmenukais, pabūrė, pabūrė sako: - nu žinai čiukčia bus šalta. Čiukčia nieko nelaukęs už kirvio ir į mišką malkų kirst. Šamanas galvoja "įdomu tiesą aš čia čiukčiai pasakiau, reikia eit pas sinoptikus paklaust" - ar šalta žiema bus šiemet? - klausia šamanas sinoptikų. - ai jo labai šalta. - o iš kur jūs žinot? - tai va čiukčia jau malkų į mišką išėjo kirst.
Susitinka du draugai vieno uošvenės laidotuvėse. - Tai nuo ko numirė? - Kažkokių nuodingų grybukų užvalgė. Po savaitės tie patys draugai susitinka kito uošvenės laidotuvėse. Uošvienė guli su fanaru paaky. - Tai nuo ko tavoji numirė? - Grybukų užvalgė. - O iš kur fanaras? - Grybukų nenorėjo valgyti.
Nutarė vilkas ir lapė varyt į Kiniją gyvent.Prie jų plakasi ir chamiakas.Nutarė vardus pasikeist,kad būtų paprasčiau kinams istart. Vilkas sako: -Aš būsiu Vuj. Lapė sako: -Tai aš būsiu Luj. Chamiakas sako: -Aš tai išvis tada niekur nevažiuosiu
Vienam dideliam priemime kuriame tarp visu sveciu dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus, prie jo prieina zmogelis.. Labai atsargiai sako: -Ponas Valdai, as esu Marius ir as turiu labai dideli prasyma, as i sita priemima atsivedziau viena dideli potencialu klienta, ir noriu padaryti jam ispudi, gal jus galetumet tiesiog eidamas pro sali, su manim pasisveikint, kad jis galvotu, kad as jus pazhystu asmeniskai? -Be abejo, - atsake prezidantas... Na Ir kaip prisizadejes, ziuri stovi tas zhmogelis su savo klientu, apie kazka bendrauja, jis praeidamas pro sali, tiesdamas ranka sako: -O, Mariau, sveikas! -######, netrukdyk Valdai, nematai, kad as su zmogum snekuosi?!
J.A.V. paskelbus kad Osama mires jis supyko ir nusiunte J.A.V. prezidentui G.Busui laiska kuriame parasyta "37OHSSV O773H". G.Busas nesuprato ir issiunte rasteli C.Z.V. tie nieko nerado. Tada siunte visiems geriausiams pasaulio sifruotojams. Tie irgi jokip atsakymo nerado. Galu gale sugalvojo nusiusti Zydams ir tiek is karto atsiunte atsakyma. " Apverskit rasteli aukstyn kojom!!!"
Jaunavedžių vokiečių pora nusprendė savo medaus mėnesį praleisti viename iš šiltųjų kraštų ir taip atsipalaiduoti nuo žiemos šalčių Miunchene. Taip jau susiklostė, kad verslininkų šeima negalėjo skristi tą pačią dieną. Jis išskrido ketvirtadienį, ji turėjo išskristi kitą dieną. Atvykęs į užsakytą viežbučio kambarį, vyras pasiemė savo nešiojamą kompiuterį ir parašė žmonai el. laišką. Deja, įvesdamas adresą, jis padarė klaidė ir išsiuntė laišką, klaidos nepastebėjęs. Tuo metu Hamburge viena, neseniai tapusi našlė, ką tik palaidojusi savo vyrą grįžta namo ir patikrina savo elektroninio pašto dėžutę, tikėdamasi perskaityti krūvas užuojautų iš draugų, pažystamų, bendradarbių... Pirmasis el. laiškas. Našlė be sąmonės krenta ant grindų. Čia pribėga našlęs sūnus išsiaiškinti, kas gi nutiko jo mamai ir kompiuterio monitoriuje perskaito:
Gavėjas: Mano mylimai žmonai. Siuntėjas: Nuo ką tik ją palikusio vyro. Tema: Ką tik atvykau! Tekstas: Aš ką tik atvykau, bet jau baigiu čia apsiprasti. Viskas kuo puikiausiai paruošta tavo kelionei rytoj. Jau dabar džiaugiuosi, galėsiantis tave greitai pamatyti ir apkabinti. Tikiuosi, tavo kelionė bus tokia pat šauni kaip ir mano. Prakeikimas, kaip čia apačioje karšta.
enLitas gavo reakciją nuo dzodzo Hotfile - Pinigai už upload!
enLitas gavo reakciją nuo Klicko Bendradarbiauti lengviau nei gaudyti
enLitas sureagavo į gyyvateeee Mafiozi.lt