akagintaras

Man gėda. Nenoriu skaitytojų varginti ilgais išvedžiojimais, todėl tik keli faktai. Tikriems lietuviams tai tikriausiai sukels šoką tačiau... Manau, kad todėl mes ir esame mužikai, kad žiūrime į pasaulį iš mužiko varpinės.
 
Kai pradėjau rašyti straipsnį Ką veikti su pinigais?, viena iš intencijų buvo paminėti 10%, kuriuos dera paaukoti labdarai. Tačiau tik po kelių dienų susigriebiau, kad pamiršau tai įtraukti į straipsnį. Akivaizdu, kad ne tik mano sąmonė, bet net ir pasaąmonė tam priešinasi. Dėl to jaučiuosi labai nesmagiai. Esu paaukojęs pinigų arba nupirkęs reikalingų dalykų tiems, kam jų reikia (pradedant vaikais ir baigiant alkoholikais ir žulikais), bet tai nė iš tolo nėra tai, ką būtų galima įvertinti kaip 10%.
 
Truputis istorijos. Nežinau tiksliai, kada visa tai prasidėjo, bet 10% dalis (rusiškai "desiatina") yra minima Senajame Testamente bei žydų torose. Seniau tai buvo savanoriškas 10% mokestis bažnyčiai.
 
Robert Kiyosaki savo knygoje "Du tėčiai: turtingas ir vargšas" rašo, kad kiekvienas, pradedantis savo verslą žmogus, turi įsigyti tris taupykles ir išvardina jas tokia tvarka:
 

labdarai
sau
investicijoms

Daugelis save gerbiančių žmonių (įskaitant netgi gerai išauklėtus vaikus) atiduoda 10% nuo pelno. Kai Shakira pamatė basus vaikus, žaidžiančius futbolą, ir paklausė, kodėl jie žaidžia basi bei sužinojo, jog dėl to, kad paprasčiausiai neturi kuo apsiauti, kartu su Gabriel Garcia Marquez įsteigė Basų kojų fondą - Barefoot Foundation.
 
Broliai (faktiškai vaikai) The Jonas Brothers įkūrė Change for the Children Foundation, kur perveda 10% nuo savo pelno.
 
Anthony Robbins įsteigė Anthony Robbins Foundation.
 
Alma Adamkienė įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ji neprašo 10%, bet bent jau tų dviejų, kuriuos valstybė leidžia atiduoti savo sąskaita. Kuklūs mūsų lietuviški moralės standartai.
 
Dabar pora citatų apie žydus (daugelis turbūt žino George Soros ir jo Open Society Institute and Soros Foundations Network). Buvo laikas, kai jie turėjo atiduoti netgi dvi dešimtines.
 
 
Šis kriterijus yra vienas iš mano būdų pasirinkti mokytojus. Yra žmonės, kurie žada lengvą ir greitą uždarbį ir yra žmonės, kurie atiduoda 10%. Kuriuos rinktis, spręsti jums. Aš pasirinkau antruosius. Išleisdamas 10% jų produktams žinau, kad bent kažkiek prisidedu. Tokiu būdu bent 1% nuo mano pelno patenka ten, kur reikia. Bet tai aišku ne pasiteisinimas :)
 
Nieko neskatinu aukoti tik noriu parodyti, kiek supuvusi yra mūsų moralė. Aš pats nuo to išsigydysiu - bent kažkokį judėjimą jau pradėjau, bet spėju, kad dauguma - ne.
 
Štai jums ir pamokslautojas Gintaras! Piemenys jau gali pradėti kelti triukšmą. Lazdos ir akmenys gali man sulaužyti kaulus, bet dar negimė tas, kuris sugebėtų mane sužeisti žodžiais.
 
O dabar pagalvokite, ką galėtų reikšti frazė iš Šv. Rašto "turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs".
 
Paspaudaliokite nuorodas ir pasidairykite į Žmones. Gal tada pasidarys aiškiau, kodėl didžioji dauguma niekada nieko neturės (aš čia nieko nepardavinėju, todėl galite būti ramūs - affiliate nuorodų čia nėra ir į mano kišenę nepateks nė vienas jūsų sumautas centas). ;)

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Ta-Da!
 
Užvakar vienas studentas uždirbo dolerį! Niekad nemaniau, kad gali būti taip smagu, kai uždirba kažkas kitas, bet tai ir normalu - gi ne kažkieno, o mano reputacija pastatyta ant kortos :)
 
Šiaip tai į pirmus puslapius prasibrovė daug kas, bet su uždarbiu vis dėlto nėra taip paprasta. To dar reikia mokytis ir mokytis...
 
Bet vis tiek smagu, kad atsirado bent vienas, kuris įsitikino, kad sistema veikia. Ne per vieną dieną buvo Maskva pastatyta :)

Ištikrųjų labai gaila, kad 'tavo' visuomenėje, tavo aplinkoje, reikia pirkti žmoną, bei pirkti darbus, už ką tave gerbtu aplinkiniai :) apsidairyk plačiau, siūlau pabėgti iš savo kiauto, kuris dabar tave supa, kol nevėlu
 
Jeigu puoselėsi atitinkamas vertybes, kaip ir pats minėjai paskutinėje pastraipoje - pinigai ateis savaime, taip pat, meilės ir žmonos, bei tavo padėtis visuomenėje taipogi
 
o nenukrypus nuo temos tai kaip jau tikriausiai kažkas minėjo, jeigu ir ne pats autorius - tai reiktu žmogui kažkokio vedlio, lyderio ar idealo - tai kas labiausiai galėtų įtakoti žmogų, tai - kito sėkmė, ir bandymas tai pakartoti savo gyvenime. Nes žmones kopijuoja - tokia mūsų prigimtis, bet tai nėra blogai jug - "It’s not where you take things from – it’s where you take them to."

Na, pradėsiu nuo pinigų. Šiaip realiai, pinigai gyvenime užima labai didelę reiškmę, tik ne visi supranta, ant kiek ji šiais laikais didelė. Pirmas dalykas, tai kas tu būsi be pinigų? Dabartinėje visuomenėje - niekas. Realiai dabar be pinigų net žmonos nesusirastum, o jei ir susirastum, tai turbūt būtų kokia nors "kekšė", kuri dulkintųsi ir su tavim, ir dar su 5, kurie turi pinigų. Sveikata? Sakot sveikatos nenusipirksit? Nusipirksit, nes dabar vaistai kainuoja tiek, kad jų nenusipirksit namų nepardavę ( kaip pavyzdį imu vaistus nuo vėžio). Taigi, tokioje visuomenėje, yra labai sunku.
 
Grįžtant prie temos, tai dėl to, kad pinigai yra tokie svarbūs gyvenime, dėl to taip ir yra su tuo vadinamu ūbago mentalitetu. Aplamai ši sąvoka yra labai labai plati. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo visuomenės. Čia ir vertėtų pamąstyti, ar kituose šalyse taip nėra? Manau, kad yra šalių kuriuose to nėra, nes jos yra pakankamai išsivystę.
 
O dėl pinigų ir darbo, tai yra toks dalykas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti savo mėgiamą darbą. Savo mėgiamame darbe, jis turi būti vienas iš geriausių. Ir tada - pinigai ateis savaime. Tuo tarpu jeigu dirbsi dėl pinigų, labai dažnai būna kad jie nuo tavęs pabėgs, ir tu jų negausi.

"Na, perskaičiau čia diskusiją ir galiu pasakyti, kad išreikšta mintis, jog dažnai apsiimama per daug darbo sau pačiam yra visiška tiesa. O kodėl taip nutinka?"
 
Mano nuomone, taip nutinka visų todėl, kad tokie žmonės kaip tik ir yra tie "ubago mentaliteto". Jiems gaila kiekvieno cento. Vietoje to, kad pasidalintų ir kitam kažką duotų, jie geriau dirbs patys, nors ir padarys mažiau, uždirbs mažiau - bet mažiau ir išleis.
Gi beveik niekas nekuria verslo tik dėl to, kad daugiau litų užsidirbtų, ir daugiau bulkų nusipirktų, ir storiau dešros ant tos bulkos užsidėtų...
Gal kažkam didelis atlygis yra stebėti, kaip tavo idėjos virsta kūnu, kaip auga ir plečiasi paties sukurta organizacija, kaip tavo darbas duoda vaisų ne tik tau, bet ir tiems ,kurie dirba tavo komandoje. O pelnas yra ne tik bulkų ir dešrų skaičiaus ekvivalentas, bet tinka ir kaip pažymys įvertinimui (nors ir labai daug ko neatspindi).
 
Ir iš viso - Lietuvoje nėra taip blogai kaip yra piešiama. Gi nebūtina būti sumaniausiam, didžiausiam, labiausiai blizgančiam, turėti prabangiausią mašiną, kurioje vežiotumeisi kokią žinomiausią blondinę. Ir bijoti, kad tuoj tuoj kažkas kažkurioj vietoj aplenks - nusipirks prabangesnę mašiną ar brangesnę blondinę.
Gyvenimas nėra statiškas, nėra ribos, nuo kurios jau gali tiesiog gyventi ir džiaugtis viską pasiekęs. Mano kuklia nuomone - gyvenimas yra procesas. Todėl daug lengviau gyventi, kai malonumą teikia ne tik pats pasiekimas, ir bet siekimas to, pats realizavimo procesas. Aš dabar darau mažą versliuką, jokių reikšmingų pasiekmų kol kas nėra, neplanuoju būti rinkos lyderis, turėti brangiausią mašiną ar blondinę savo aplinkoje. Man labai patinka tiesiog turėti savo užsiėmimą, mėgstamą darbą, pakankamai laivą grafiką, iš esmės tik nuo manęs priklausantį užmokestį. Man labai patinka, kad viską darau sąžiningai ir nieko nebandau apgauti (nors ir ne visada gerai gaunasi). Tiesiog OK yra turėti savo vietą gyvenime - juk pinigai toli gražu dar ne viskas.
 
O jeigu vargsti vienas pats kaldamas centus, dirbdamas nuo tamsos iki tamsos, nerasdamas laiko nei sustoti, nei apsidairyti, įvertinti ir pasigėrėti tuom ką padarei. Ir nėra kam vertinti, jeigu visa tai darai tik pats ir vien tik pačiam sau. Gal ir sustoja tokie parūkyti/pamąstyti tik tuomet, kai jau saulelė visai vakarop, kai guli kokios bjaurios ligos patale, ir laiko ne kažkiek belikę. Jeigu spėja sustoj.
Skėliau filosofijų :) Sėkmės procese!

Man gėda. Nenoriu skaitytojų varginti ilgais išvedžiojimais, todėl tik keli faktai. Tikriems lietuviams tai tikriausiai sukels šoką tačiau... Manau, kad todėl mes ir esame mužikai, kad žiūrime į pasaulį iš mužiko varpinės.
 
Kai pradėjau rašyti straipsnį Ką veikti su pinigais?, viena iš intencijų buvo paminėti 10%, kuriuos dera paaukoti labdarai. Tačiau tik po kelių dienų susigriebiau, kad pamiršau tai įtraukti į straipsnį. Akivaizdu, kad ne tik mano sąmonė, bet net ir pasaąmonė tam priešinasi. Dėl to jaučiuosi labai nesmagiai. Esu paaukojęs pinigų arba nupirkęs reikalingų dalykų tiems, kam jų reikia (pradedant vaikais ir baigiant alkoholikais ir žulikais), bet tai nė iš tolo nėra tai, ką būtų galima įvertinti kaip 10%.
 
Truputis istorijos. Nežinau tiksliai, kada visa tai prasidėjo, bet 10% dalis (rusiškai "desiatina") yra minima Senajame Testamente bei žydų torose. Seniau tai buvo savanoriškas 10% mokestis bažnyčiai.
 
Robert Kiyosaki savo knygoje "Du tėčiai: turtingas ir vargšas" rašo, kad kiekvienas, pradedantis savo verslą žmogus, turi įsigyti tris taupykles ir išvardina jas tokia tvarka:
 

labdarai
sau
investicijoms

Daugelis save gerbiančių žmonių (įskaitant netgi gerai išauklėtus vaikus) atiduoda 10% nuo pelno. Kai Shakira pamatė basus vaikus, žaidžiančius futbolą, ir paklausė, kodėl jie žaidžia basi bei sužinojo, jog dėl to, kad paprasčiausiai neturi kuo apsiauti, kartu su Gabriel Garcia Marquez įsteigė Basų kojų fondą - Barefoot Foundation.
 
Broliai (faktiškai vaikai) The Jonas Brothers įkūrė Change for the Children Foundation, kur perveda 10% nuo savo pelno.
 
Anthony Robbins įsteigė Anthony Robbins Foundation.
 
Alma Adamkienė įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ji neprašo 10%, bet bent jau tų dviejų, kuriuos valstybė leidžia atiduoti savo sąskaita. Kuklūs mūsų lietuviški moralės standartai.
 
Dabar pora citatų apie žydus (daugelis turbūt žino George Soros ir jo Open Society Institute and Soros Foundations Network). Buvo laikas, kai jie turėjo atiduoti netgi dvi dešimtines.
 
 
Šis kriterijus yra vienas iš mano būdų pasirinkti mokytojus. Yra žmonės, kurie žada lengvą ir greitą uždarbį ir yra žmonės, kurie atiduoda 10%. Kuriuos rinktis, spręsti jums. Aš pasirinkau antruosius. Išleisdamas 10% jų produktams žinau, kad bent kažkiek prisidedu. Tokiu būdu bent 1% nuo mano pelno patenka ten, kur reikia. Bet tai aišku ne pasiteisinimas :)
 
Nieko neskatinu aukoti tik noriu parodyti, kiek supuvusi yra mūsų moralė. Aš pats nuo to išsigydysiu - bent kažkokį judėjimą jau pradėjau, bet spėju, kad dauguma - ne.
 
Štai jums ir pamokslautojas Gintaras! Piemenys jau gali pradėti kelti triukšmą. Lazdos ir akmenys gali man sulaužyti kaulus, bet dar negimė tas, kuris sugebėtų mane sužeisti žodžiais.
 
O dabar pagalvokite, ką galėtų reikšti frazė iš Šv. Rašto "turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs".
 
Paspaudaliokite nuorodas ir pasidairykite į Žmones. Gal tada pasidarys aiškiau, kodėl didžioji dauguma niekada nieko neturės (aš čia nieko nepardavinėju, todėl galite būti ramūs - affiliate nuorodų čia nėra ir į mano kišenę nepateks nė vienas jūsų sumautas centas). ;)

Gauta pirma išmoka.
 
http://www.anglukalbospamokosinternete.lt/wp-content/uploads/2011/02/lingq_ismoka.png
 
Ryškiau čia.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Na, perskaičiau čia diskusiją ir galiu pasakyti, kad išreikšta mintis, jog dažnai apsiimama per daug darbo sau pačiam yra visiška tiesa. O kodėl taip nutinka? Bent jau aš manau, kad daugumai taip būna tada, kai bijoma, jog gaunamos pajamos per mažos, kad jų procentą būtų galima skirti kažkam samdyti vietoj savęs. Dar yra darboholikai, kurie renkasi tai dėl savo malonumo ar problemos, kaip bepavadinsi. Ir yra tie, kurie renkasi darbą todėl, kad žino, jog geriausiai gali jį atlikti, nes kuo gali geriausiai pasitikėti, tai tik savimi. Tačiau įdomiausias pirmasis atvejis - kada būtent suprasti, kad jau galima skirti tam tikrą dalį ir kaip rasti tą ribą? Kaip apskaičiuoti, ar laisvas laikas atsipirks ir jau apsimoka į jį investuoti? Į tokius klausimus daugeliui "vis dar dirbančių už save ir visus" turbūt sunku atsakyti todėl, kad didžioi dalis jų - savamoksliai verslininkai, kurie pinigą kala pagal kaupimo instinktą, o ne pagal verslo principus.
 
Beje, Gintarai, tikriausiai tiek priešiškų atsiliepimų dėl savo rašinių sulauki todėl, kad labai "mandrai" reiški mintis. Su visais pagražinimais tai tampa užknisusia iki gyvo kaulo vieno iš milijonų "guru" rašliava, kurios dažniausiai skirtos bukiems asmenims. Geriau gerbk skaitytojus ir rašyk tiesiai šviesiai, be visokių skambių frazių. Ne sovietų laikai, kai eilėraščius apie kolūkį kurti, užteks ir paprasto klausimo ir pasvarstymų be skambių antraščių. Nes jų jau ir taip pilna, todėl tos išskirtinės antraštės tampa vienu iš daugelio išskirtinių, t.y. tiesiog įprastomis. Na, manau supratai ką čia prirašiau :D

Gerą temą palietė Gintaras. Turiu puikų realų pavyzdį, šeima pradėjo verslą, atidarė vieną parduotuvę, po kitą, kavinę ir t.t. Visus darbus kiek tik įmanoma stengiasi padaryti patys, keliasi kokia 5-6 valandą, kad atvežtų prekių parduotuvėm, namo grįžta vėlyvą vakarą. Pinigų turi pakankamai, bet asmeninio gyvenimo praktiškai nėra, net su vaikais nepabūna. Niekaip nesuprasiu tokio pasirinkimo. Bent jau vairuotoją prekėms vežioti ar daugiau pardavėjų tikrai galėtų pasamdyti. Laisvo laiko būtų dvigubai daugiau, uždirbtų ne ką mažiau, o gal ir dar ne vieną verslą sukurtu turėdami laiko, bet kažkodėl taip nedaro. Taip jau dirba kokius 10 metų ir nemanau, kad ateityje pasikeistų.
Lyg ir verslininkai, bet mąstymas kaip juodadarbių, ieško ne kaip sumaniau viską organizuoti, o kaip kuo daugiau nudirbt savo rankom. O gal čia koks nepakeičiamumo kompleksas, kad tik aš ir niekas kitas to padaryti nesugebės.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Manau, čia yra kažkokia vertimo klaida. Labiau pritarčiau šiam teiginiui:
 
Taip suprantu, žmogus, "turtingas" vidumi tampa turtingas, o "dvasios ubagas" tampa ubagu. Taip būtų logiška.
 
O su tuo tavo pavyzdžiu, tai čia irgi labai labai įdomų jau pateikei.
Matai, turtingi žmonės, viską gyvenime matuoja kitaip, nei vidutiniai ar žemesni žmonės. Vidutiniai ar žemesni žmonės, viską matuoja pinigais, tai tarkim su kelione į Kijevą, tai jei paprasčiausiai taupys tai kelionei. O turtingi žmonės - jie matuoja viską laiku. Jie pradeda jį vertinti kitaip. Turtingas geriau nuskris į Kijevą, ir sutaupys lauko.
 
Tokia mano nuomonė.
 
Beje,
 
Ką tu žinai, gal ir pavys. Gyvenimas vietoje nestovi, ir visko gali atsitikti. Viena diena turtuolis, kita diena vargšas.

Padarykime mažą temos analizę. Yra toks rusiškas posakis:
 
Lietuviškai būtų "žmonės mato tai, ką nori matyti".
 
Tema pavirto diskusija apie ubagus, kai tuo tarpu pagrindiniame straipsnyje žodis "ubagas" nebuvo paminėtas nė karto. Vieną vienintelį kartą yra parašyta "ubago mentalitetas". Tai - skirtingi dalykasi. Straipsnis netaisytas. Viskas autentiška - taip, kaip buvo.
 
Tas faktas, kaip mėgstamas šis komentaras, rodo, kad tokių, kurie pamatė tik tai, ką jie patys norėjo pamatyti, yra pakankamai daug. Tai yra labai įdomi praktika, kuri rodo, kad galima užsidirbti daug pliusų netgi rašant tai, kas neturi nieko bendro su tema, bet pataikant į skaitytojų "žemėlapį".
 
Pabaigoj juodom raidėm parašiau:
 
"Ką mes čia galime padaryti"
 
Į tai neatsakė NIEKAS. Pasiūlymų apie tai - lygiai nulis. Į mano pasiūlymą išssivaduoti iš ubago mentaliteto nesureagavo NIEKAS. Todėl diskusija ir pavirto tuo, kaip ir parašė patys komentuotojai.
 
Pirmas žingsnis, norint išspręsti bet kokią problemą, yra suvokti tą problemą. Jeigu dauguma žmonių neturi pinigų, tai pats laikas suprasti, kodėl jie jų neturi ir kodėl jie jų niekada neturės. O tada galima atsisakyti visų savo svajonių apie ateitį, atsipalaiduoti ir ramiai sau rūkyti bambuką ir laukti pasutiniosios.
 
Bet gal aš čia be reikalo pakėliau bangas? Gal ši problema tik man vienam aktuali, o kitiems neegzistuoja?
 
Tai nėra nei blogai, nei gerai. Viskas priklauso ne nuo meterialinių dalykų turėjimo (turto), bet nuo požiūrio į juos. Tačiau čia yra uždarbio forumas, taigi, by default pagrindinė tema turėtų būti uždarbis, todėl ir rašau tai, ką apie tai galvoju. Ir atsakymus, kaip matome, daugiausia gaunu ne į temą. Matau tik najiezdus (bandymus pereiti prie asmeniškumų). Man tai yra gerai - padeda grūdintis ir stiprina imunitetą, bet komentuotojams iš to jokios naudos - jie tik nervuojasi ir susigadina savo dieną.
 
Aš prašau man parodyti sėkmės istorijas, bet visi apsimeta, kad to nemato. Prisikabina prie vieno kokio nors žodžio ir kreipia kalbą į šalį. Forumas gyvuoja jau 5 metus. Kur yra tie, kurie prasimušė? Ar neatrodo, kad kažkas čia ne taip?
 
Bandau parodyti realias galimybes tiems, kas įsivaizduoja, kad galima prasimušti lengvai, pigiai (arba nemokamai) ir neskausmingai. Kažko galbūt galima pasiekti ir nemokamai, bet tie, kas moka - juda visai kitais tempais ir pyragą galiausiai pasidalins jie. Nemokiems liks tik trupiniai, jeigu apskritai kažkas liks.
 
Kaip sako ivg "All of the easy stuff is already taken".
 
Pasakojama tokia istorija. Esą gyvenęs kažkada labai dievobaimingas žmogelis, kuris neturėjo jokių nuodėmių, kasdieną meldėsi ir prašė Dievo, kad padėtų jam laimėti loterijoje. Metai bėgo, bet žmogelis kaip nieko nelaimėjo, taip nelaimėjo. Po mirties jis žinoma nuėjo į Dangų. Priėjęs prie Dievo jis pradėjo priekaištauti. Sako "aš vykdžiau tavo valią, niekada nenusidėjau ir prašiau tik vieno, bet tu man nepadėjai". Dievas atsakė: "Aš norėjau tau padėti, bet tu turėjai nusipirkti bent vieną loterijos bilietą".

Ar stiklinė yra pusiau tuščia ar pusiau pilna?
 
Mano interpretacija:
 
1. Jeigu iš jos geri - tai ji yra jau pusiau tuščia.
2. Jeigu ją pildai - tai ji jau pusiau pilna.
 
Viskas priklauso nuo krypties. Problema ta, kad daug žmonių, "pildydami savo stiklines", mano, kad ji dar pusiau tuščia. Tai priklauso nuo to, kaip sufokusuotas dėmesys.
 
Tiems, kurių stiklinės jau tuštėja, irgi naudinga pakeisti fokusą, o dar geriau - vėl pradėti jas pildyti.

Jau rašiau vakar, kad manau, jog pats turiu apie 50% ubago mentaliteto, o gal ir daugiau. Pavyzdžiui per daug darbų darau pats. Daugelį jau seniai laikas perduoti kitiems ir duoti jiems už tai babkių. Bet ubago mentalitetas trukdo.
 
Čia kalba eina apie mentalitetą. Techninės detalės tobulėja. Bet esmė yra ne detalėse, o mindset'e. Jeigu žmogus, norintis pasiekti Kijevą ir nuėjęs 5 žingsnius nusprendžia, kad Kijevas yra per toli - jam ne tik kad tobula technika, bet ir pats ponas Dievas nepadės.
 
Tas tiesa. Info pakanka. Bet kodėlgi niekas nesugeba ta info pasinaudoti? Čia ir yra įdomiausias klausimas. Iki šiol, kaip matau, niekas taip ir neparodė nė vienos sėkmės istorijos.
 
Jeigu jau įdomu, galiu atsakyti. Gėdos temoje pacitavau Šventą Raštą. Man tai patinka ir esu girdęjęs, kad ta prasme (nuo Šv. Rašto laikų) nėra pasakyta nieko naujo, kuom, galima sakyti, iš esmės tikiu. Nauja - tai tik gerai užmiršta sena. Tą citatą interpretavau savaip. Tai nėra ta mintis, kurią buvo siekiama perteikti Raštuose, bet vėliau man ji pasirodė susijusi su antrąja, kurią pacitavau - angliška. Tai ne mano išmislas ir nuorodą į Vikipediją daviau, taigi galima sakyti, kad pacitavau savo "mokytojus".
 
O jau paskui iš antrosios citatos išėjo idėja, kad pagrindinis dalykas, trukdantis pasiekti rezultatų, yra ubago mentalitetas. Taigi minties eiga buvo tokia:
 
Nekalta tema forume -> citata ir Šv. Rašto -> angliška citata (Vikipedija) -> išvada apie ubago mentalitetą -> Ši tema
 
Lietuvoj įprasta vynioti žodžius į vatą, bet man patinka vadinti dalykus tokiais vardais, kurie man atrodo tiksliausi. Kita mano antraščių priežastis yra patraukti dėmesį ir, jeigu jau tu tai perskaitei, tada galima sakyti, kad man tai kažkiek pavyko. Juk ne visus forumo straipsnius skaitai ;)
 
Būkim biedni, bet teisingi. Čia kalba eina ne apie žmones, o apie mentalitetą.
 
Dabar noriu truputį papamokslauti karčiausiems komentuotojams. Kai kam tai gal pasirodys nauja, bet iš tiesų tai - tik gerai užmiršta sena.
 
Į ką reikia atkreipti dėmesį prieš komentuojant
 
Seniau Lietuvos turguose, norėdami rasti vagį, žmonės šaukdavo: "Vagie, kepurė dega". Vagis nesąmoningai griebdavosi už galvos ir taip dori piliečiai jį atpažindavo.
 
Kai forume išsirutulioja karštos diskusijos, dažnai forumiečiai savęs nekontroliuoja. Spėkit iš trijų kartų, kas rėkia garsiausiai.
 
Teisingai. Tie, kam tema užmynė ant nuospaudos. Kam tai neaktualu, komentuoja neutraliai arba paprasčiausiai praeina pro šalį.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Su vaikais ten visa kita situacija. Ten nebuvo nei mašinų, nei vandens. Čia kaip atrodo jų mokykla. Jie rašo ne parkeriais, o paprastais pieštukais, kas turi, o turi toli gražu ne visi lygiai taip pat kaip ir sąsiuvinių.
 
http://thumb7.webshots.net/t/60/660/7/30/37/2683730370072061047kkvVCW_th.jpg
 
Dėl Alaloito tu greičiausiai teisus. Indulgencijos aš tikriausiai nenusipirksiu, bet paskutiniam teisme tai manau turėtų būti lengvinanti aplinkybė ir geriau daryti taip, negu nedaryti niekaip. Tai yra problema ir norėčiau nuo jos išsigydyti. Taip pat kaip ir nuo ubago mentaliteto, nes pastebėjau, kad kai tik ateina sunkesni laikai tas mentalitetas man bent iš dalies grįžta ir sakyčiau šiuo momentu užima apie 50% mano galvoj.
 
iPaul, man patinka duoti. Tai nėra iš pareigos, tik man vis atrodo, kad dar ne dabar, padarysiu tai mėnesio gale. Jau du mėnesiai praėjo.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Man gėda. Nenoriu skaitytojų varginti ilgais išvedžiojimais, todėl tik keli faktai. Tikriems lietuviams tai tikriausiai sukels šoką tačiau... Manau, kad todėl mes ir esame mužikai, kad žiūrime į pasaulį iš mužiko varpinės.
 
Kai pradėjau rašyti straipsnį Ką veikti su pinigais?, viena iš intencijų buvo paminėti 10%, kuriuos dera paaukoti labdarai. Tačiau tik po kelių dienų susigriebiau, kad pamiršau tai įtraukti į straipsnį. Akivaizdu, kad ne tik mano sąmonė, bet net ir pasaąmonė tam priešinasi. Dėl to jaučiuosi labai nesmagiai. Esu paaukojęs pinigų arba nupirkęs reikalingų dalykų tiems, kam jų reikia (pradedant vaikais ir baigiant alkoholikais ir žulikais), bet tai nė iš tolo nėra tai, ką būtų galima įvertinti kaip 10%.
 
Truputis istorijos. Nežinau tiksliai, kada visa tai prasidėjo, bet 10% dalis (rusiškai "desiatina") yra minima Senajame Testamente bei žydų torose. Seniau tai buvo savanoriškas 10% mokestis bažnyčiai.
 
Robert Kiyosaki savo knygoje "Du tėčiai: turtingas ir vargšas" rašo, kad kiekvienas, pradedantis savo verslą žmogus, turi įsigyti tris taupykles ir išvardina jas tokia tvarka:
 

labdarai
sau
investicijoms

Daugelis save gerbiančių žmonių (įskaitant netgi gerai išauklėtus vaikus) atiduoda 10% nuo pelno. Kai Shakira pamatė basus vaikus, žaidžiančius futbolą, ir paklausė, kodėl jie žaidžia basi bei sužinojo, jog dėl to, kad paprasčiausiai neturi kuo apsiauti, kartu su Gabriel Garcia Marquez įsteigė Basų kojų fondą - Barefoot Foundation.
 
Broliai (faktiškai vaikai) The Jonas Brothers įkūrė Change for the Children Foundation, kur perveda 10% nuo savo pelno.
 
Anthony Robbins įsteigė Anthony Robbins Foundation.
 
Alma Adamkienė įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ji neprašo 10%, bet bent jau tų dviejų, kuriuos valstybė leidžia atiduoti savo sąskaita. Kuklūs mūsų lietuviški moralės standartai.
 
Dabar pora citatų apie žydus (daugelis turbūt žino George Soros ir jo Open Society Institute and Soros Foundations Network). Buvo laikas, kai jie turėjo atiduoti netgi dvi dešimtines.
 
 
Šis kriterijus yra vienas iš mano būdų pasirinkti mokytojus. Yra žmonės, kurie žada lengvą ir greitą uždarbį ir yra žmonės, kurie atiduoda 10%. Kuriuos rinktis, spręsti jums. Aš pasirinkau antruosius. Išleisdamas 10% jų produktams žinau, kad bent kažkiek prisidedu. Tokiu būdu bent 1% nuo mano pelno patenka ten, kur reikia. Bet tai aišku ne pasiteisinimas :)
 
Nieko neskatinu aukoti tik noriu parodyti, kiek supuvusi yra mūsų moralė. Aš pats nuo to išsigydysiu - bent kažkokį judėjimą jau pradėjau, bet spėju, kad dauguma - ne.
 
Štai jums ir pamokslautojas Gintaras! Piemenys jau gali pradėti kelti triukšmą. Lazdos ir akmenys gali man sulaužyti kaulus, bet dar negimė tas, kuris sugebėtų mane sužeisti žodžiais.
 
O dabar pagalvokite, ką galėtų reikšti frazė iš Šv. Rašto "turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs".
 
Paspaudaliokite nuorodas ir pasidairykite į Žmones. Gal tada pasidarys aiškiau, kodėl didžioji dauguma niekada nieko neturės (aš čia nieko nepardavinėju, todėl galite būti ramūs - affiliate nuorodų čia nėra ir į mano kišenę nepateks nė vienas jūsų sumautas centas). ;)

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Man gėda. Nenoriu skaitytojų varginti ilgais išvedžiojimais, todėl tik keli faktai. Tikriems lietuviams tai tikriausiai sukels šoką tačiau... Manau, kad todėl mes ir esame mužikai, kad žiūrime į pasaulį iš mužiko varpinės.
 
Kai pradėjau rašyti straipsnį Ką veikti su pinigais?, viena iš intencijų buvo paminėti 10%, kuriuos dera paaukoti labdarai. Tačiau tik po kelių dienų susigriebiau, kad pamiršau tai įtraukti į straipsnį. Akivaizdu, kad ne tik mano sąmonė, bet net ir pasaąmonė tam priešinasi. Dėl to jaučiuosi labai nesmagiai. Esu paaukojęs pinigų arba nupirkęs reikalingų dalykų tiems, kam jų reikia (pradedant vaikais ir baigiant alkoholikais ir žulikais), bet tai nė iš tolo nėra tai, ką būtų galima įvertinti kaip 10%.
 
Truputis istorijos. Nežinau tiksliai, kada visa tai prasidėjo, bet 10% dalis (rusiškai "desiatina") yra minima Senajame Testamente bei žydų torose. Seniau tai buvo savanoriškas 10% mokestis bažnyčiai.
 
Robert Kiyosaki savo knygoje "Du tėčiai: turtingas ir vargšas" rašo, kad kiekvienas, pradedantis savo verslą žmogus, turi įsigyti tris taupykles ir išvardina jas tokia tvarka:
 

labdarai
sau
investicijoms

Daugelis save gerbiančių žmonių (įskaitant netgi gerai išauklėtus vaikus) atiduoda 10% nuo pelno. Kai Shakira pamatė basus vaikus, žaidžiančius futbolą, ir paklausė, kodėl jie žaidžia basi bei sužinojo, jog dėl to, kad paprasčiausiai neturi kuo apsiauti, kartu su Gabriel Garcia Marquez įsteigė Basų kojų fondą - Barefoot Foundation.
 
Broliai (faktiškai vaikai) The Jonas Brothers įkūrė Change for the Children Foundation, kur perveda 10% nuo savo pelno.
 
Anthony Robbins įsteigė Anthony Robbins Foundation.
 
Alma Adamkienė įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ji neprašo 10%, bet bent jau tų dviejų, kuriuos valstybė leidžia atiduoti savo sąskaita. Kuklūs mūsų lietuviški moralės standartai.
 
Dabar pora citatų apie žydus (daugelis turbūt žino George Soros ir jo Open Society Institute and Soros Foundations Network). Buvo laikas, kai jie turėjo atiduoti netgi dvi dešimtines.
 
 
Šis kriterijus yra vienas iš mano būdų pasirinkti mokytojus. Yra žmonės, kurie žada lengvą ir greitą uždarbį ir yra žmonės, kurie atiduoda 10%. Kuriuos rinktis, spręsti jums. Aš pasirinkau antruosius. Išleisdamas 10% jų produktams žinau, kad bent kažkiek prisidedu. Tokiu būdu bent 1% nuo mano pelno patenka ten, kur reikia. Bet tai aišku ne pasiteisinimas :)
 
Nieko neskatinu aukoti tik noriu parodyti, kiek supuvusi yra mūsų moralė. Aš pats nuo to išsigydysiu - bent kažkokį judėjimą jau pradėjau, bet spėju, kad dauguma - ne.
 
Štai jums ir pamokslautojas Gintaras! Piemenys jau gali pradėti kelti triukšmą. Lazdos ir akmenys gali man sulaužyti kaulus, bet dar negimė tas, kuris sugebėtų mane sužeisti žodžiais.
 
O dabar pagalvokite, ką galėtų reikšti frazė iš Šv. Rašto "turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs".
 
Paspaudaliokite nuorodas ir pasidairykite į Žmones. Gal tada pasidarys aiškiau, kodėl didžioji dauguma niekada nieko neturės (aš čia nieko nepardavinėju, todėl galite būti ramūs - affiliate nuorodų čia nėra ir į mano kišenę nepateks nė vienas jūsų sumautas centas). ;)

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.

Šv. Rašte pasakyta
 
Netikintys, kaip ir turbūt daugelis tikinčiųjų, bus girdėję frazę The rich get richer and the poor get poorer. Apie tai yra visas straipsnis surašytas Vikipedijoje. Ką tai galėtų reikšti?
 
Mano variantas
 
Tarkim du žmonės - turtingas ir ne - nori nuvažiuoti į Kijevą. Kaip jie tai daro? Ogi taip, kaip jų mentalitetas jiems diktuoja.
 
Turtingas gali pavyzdžiui nusipirkti Ferrari ir per kelias valandas pasiekti tikslą. Tą laiką, kurį jis sutaupė, jis gali panaudoti pinigams uždirbti.
 
Neturtingas eina pėsčias. Jis visą savo laiką išeikvoja ėjimui, nunešioja paskutinius batus ir galiausiai miršta badu, nes jam nėra kada uždirbti pinigų - jis užimtas tuo nesibaigiančiu ėjimu.
 
Man šita situacija primena sraigės lenktynes su kiškiu. Ji NIEKADA jo nepavys. Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam sveiko proto žmogui. Aš nežinau, ar čia forume kažkur yra sėkmės istorijų skyrius. Duokit nuorodą, jeigu kas nors žinot.
 
Jeigu tokio skyriaus nėra, tai pagalvokit apie štai ką. Ar ne todėl jo nėra, kad nėra skyriaus apie vertingą literatūrą, kad nėra skyriaus apie vertingus mokymus, kad nėra skyriaus apie prasmingas investicijas?
 
Ar ne todėl jo nėra, kad absoliuti dauguma bando nukeliauti į Kijevą pėsčiom?
 
Ką mes čia galime padaryti
 
Rasti būdą, kaip išsivaduoti iš ubago mentaliteto. Ne sugalvoti, o rasti. XXI amžiuje nėra kada išradinėti dviračio. Viskas jau seniausiai išrasta. Reikia tik rasti. Konkurentai tolsta įsėdę į savo Ferarius. Tie, kas tikisi pralobti, eidami pėsčiom, turėtų pirmiausia surasti sėkmės istoriją - pavyzdį, kaip kažkas, eidamas pėsčiomis, aplenkė, ar bent jau pasivijo Ferrari.