riciune69

Studentams geriau nieko nenuomoti ir neskolinti

Labai madinga žiūriu sakyti „pats kaltas“ kiekvieną kartą kai pasakai kiek uždirbi ar uždirbai. Žinai kiek galima tokių „pats kaltas“ pasakyti žmonėms Lietuvoje? Manau pusei Lietuvos. Bet o ką žmonėms daryti? Juk turi kažkas dirbti kasininkais, pardavėjais, valytojais ir panašiai. Kiekvienas darbas yra darbas. Aš juk ne darbdavys, jeigu jis tiek moka ir tiek siūlo, matomai jis gali sau tai leisti, jeigu tau nepatinka, ateis dirbti kitas į tavo vietą už tiek. Jeigu aš mačiau, kad daugiau nebeįmanoma bus uždirbti po 5 metų negu 2000Lt, tai automatiškai ir priėmiau tam tikrus sprendimus.

Amerikos forumuose į kvailoką klausimą visada atsako.
Japonijos forumuose visada atsako ir prideda nuorodą, kur gali plačiau pasiskaityti.
Lietuvos forumuose uždavus tokį klausimą visą dieną tau kartos, kad esi ######.

Sveiki,
Neapsigaukite ieškodami darbo Anglijoje per firmą "Approved Intermediary For Agencies Group" - “AIFA”, tinklapis http://DarbaiAnglijoje.lt
Lietuvoje įsidarbinus pagal šią agenturą atrodo, kad viskas gerai, duodamos visos sutartys, mokėjimo kvitas. Paima 1100lt už „įdarbinimą“, bet tik sumokėjus pinigus pasako, kad reikės papildomai mokėti 350lt už nuvežimą iki Anglijos. Žada darbus fabrikuose, laukuose, tačiau ten nuvažiavus, sumokėjus 110 svarų už dviejų savaičių kambario nuomą paaiškėja, kad neduoda darbo ir tenka laukti, nėra ir nėra darbo. Skambinant jiems – jie tiesiog nekelia ragelio, liepia laukti kol bus darbo. Sako, kad nereikalinga anglų kalba, tačiau nuvažiavus ten paaiškėja, kad reikia eiti pačiam į banką ir pasirašyti sutartį, kad gauti banko kortelę, žmogus, nemokantis anglų kalbos to tiesiog nepadarys. Praėjus 2 savaitėms reikia vėl mokėti nuomą nedirbant, galų gale išprašys išsikraustyti. Belieka tik grįžti namo nieko neuždirbus ir esant „minuse“.
Tad būkite protingi ir nesidarbinkite per šią agentūrą ir nenukentėsite nei morališkai, nei finansiškai.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Tu cia siulai pavienius variantus zmogau,vaziuot pirkt,ledus kur senas vokietis ta masina uzsilaikes vazinejas tik i parduotuve tu tokius nori pirkti.As ant kiekio varau,kaip tu nesupranti.Cia perikupam pasiulymas,o ne tiem kas iesko konkreciai sau ledo masinos,aisku visada isplaukia variantu ledovu,bet cia pavieniai atvejai,jeigu as gaudyciau ledovus variantus tai cia i menesi 2-3 masinos ispultu geriausiu atveju.As per menesi 40-50 masinu uzkraunu kurios isvaziuoja i lietuva,o poto ciurkos superka juos ir issiveza,lietuva tik tarpininkas gaunas.Tu dirbti kitaip ir varai ant kokybes kur kainos aukstesnes negu rinkos.As varau ant kiekio ir varau ant zemu kainu,tau nuo masinos gal lieka ir 500-600 euru,bet as netikiu kad tu per menesi turi daugiau negu 2-3 uzsakymus.As nuo masinos uzdirbu viso labo ~200 euru su visom islaidom,bet as kokiais kiekiais jas varau.Ko tu kisi iskart savo supratima apie automobilius? Nesuprantu kas kaip moka tas taip suka,tu varai ant kokybes as varau ant kiekio,bendram reziume as vistiek laimiu pinigu atzvilgiu.Tu siulai sutartis kazkokias,vaziuot kartu i vokietija trenktis 2000-3000km del kazkokios masinos isleist begale pinigu ir nervu vien tam kad rast ta leda? Kas gali apskritai noret taip dirbt? Vaziuot i vokietija del vienos masinos,absurdas kazkoks :) Nueini i turgu,atsivezi meistra su savo matuokliais dazu ir ieskai turguj tos masinos parvarytos tas pats ant to paties iseina,tik vaziuojant su tavim dar reikia laika gaist.

life is life

Nuo kada agentūrų atstovai patys sandėly nugaras lenkia? Ir dar naktimis... :rolleyes:

Kaip tik manau yra skirtumas, kokiai agentūrai atstovauji.

Siaip teisingai sakai, dauguma ir dirba fabrike iki pencijos, be man nuo to tik geriau, jai visi su akstaisiai butu man sunkiau butu geresni darba gaut:) o del pacios Lietuvos tai man ten nepatinka zmoniu kultura. Sustabdai mikriuka tai atpisa prota kad nestabdyk daugiau cia nes duobiu pagal krasta daug, autobuse bilieta nori nusipirkt tai guani gruzo kad neturi lygiai tokios sumos o reikia graza duot, Noroj neduok dieve paklausi kodel kaina buvo parasyta 1.99 o imuse 2.99, tai issaiskins kad ###### reik ziuret ka imi. Tie visi pensininkai kurie rekia kad jaunimas nemandagus nors ispaciu niekad neisgirsi "aciu" kai palaikai duris ar uzleidi kur, jaigu jaunesniam palaikai duris isejas is kurnors tai perkreiptu veidu ziuri ko tu cia nori is jo. Ir milijonas kitu situaciju kurios man sugadina nuotaika tik isejus is namu. Aisku visur pasitaiko tokiu zmoniu bet tikraj ne tiek kiek LT:)

Jai dirbi Maximoi uz 800 po 12h per diena tai zjbs, gyvenimas grazus, belenkiek pramogu po darbo, visi aplinkui sypsosi. bet jai anglijoi gauni uz ta pati arba lengvesni 3000-4000lt (viska sumokejus lieka vistiek didesne suma nei visa alga maximoi) tai tada jau gyvenimas ######. Darbas - namai ir viskas. Kaskaip nera tame logikos.
o del to kad britai atsilupe tipo nezino kur lietuva ir jiems cia taspats kas lenkija tai manau lietuvoi tokia pat situacija kai kalba eina apie kokia Rumunija, Moldova ar tuos visus babajus kur net nesigilinam is kur jie:) taip pat ir mes, Rytu europa - vagys. daugiau nereikia nieko zinot ;D

Kas turi smegenu, tas pasieks daug daugiau gyvenime UK, negu lietuvoje. Faktas kaip blynas

parasytum geriau gyvenimas,anglijoje bostone,o taip gaunasi,kad visoje anglijoje :) galiu pripasakokt visokiausiu istoriju nuo algos 1000k svaru i menesi iki 4000k i menesi,ziurint kaip gerai moki kalba,kokius pazymejimus turi,ir kokia tavo patirtis,na paimsiu medzio fabrika kuriame dirbau,uz londono 300myliu,darbas nuo 8 iki 5,jai nori 1h overtime,na ir plus sestadieni nuo 7 iki 12 kas nori,darbas skirtingas nuo operatoriaus,baigent minicaro vairuotoju ar vairuotoju,dirbau puse metu caro vairuotoju,veliau operatorium,darbas nekvalifikuotas,bet man patiko,kai isgirsti tokias istorijas kaip tavo!atemus mokescius ir draudima i savaite likdavo apie 300 svarus,na ir jai turi galva keli kvalifikacija,baigineji kazka ir t.t!jau kaip pora metu ne anglijoje,draugai,pusbrolis kurie liko dar anglijoje,kas klubo apsaugoje dirba,kas inkosatorius,kai kurie iki bodybuildingo priziniu anglijos vietu laimejimo nuejo,susirasdo remejus ir turi gera gyvenima,turi savo namus,geras masinas,ir kai paklausi ar grisi i lietuva,ziuri i mane ir sako,o ka as ten darysiu?

zmones is neturejimo ka veikti tik isijungia ji. malaletkos kai irgi ner ka veikti (neber pinigu eiti sedet kaip apuokams i kavine siurbliojant karamelini late ar tiesiog ner ploto susesti prie bambaliuko alaus). Pagal mane fb tai tiesiog slamstas, pats neturiu anketos ir neturiu noro jos kurt, kadangi matau kas tai stovedamas sone, ir analizuoju tai tiesiog kaip marketingo svetaine, kur zmones "reklamuodamiesi reklamuoja". zodziu, autoriui pliusiukas, mldc kad nutarei parasyt apie tai, gal kas nors susimastys apie fb esme ir prasme ir nebedegraduos skrolinant zinias ir postus is begalybes robotuotu degraduojanciu zmogeliu :) FB - tai tiesiog reklamos varykliukas, is kurio uzdirbami pinigeliai, o neturintis ka veikti ir asocialus zmones - jo vergai, bandantys "parduoti" save

Socialiniai tinklai gali būti puikus įrankis siekiantiems išlaikyti ryšį su kitais žmonėmis, susidraugauti su kažkuo nauju ir efektyviam bendravimui. Deja, tačiau ne kiekvienas naudojasi jais pagal paskirtį. Daugumai Facebook’o vartotojų – naujienų srauto tikrinimas yra vos ne kaip darbas. Jie rašo tam, kad “susirinktų LIKE’us” (lietuviškai – PATINKA, nors man tas pavadinimas visiškai nePATINKA); jie stebi, ką veikia kiti žmonės ir tampa net apsėsti žinojimu, kas vyksta, kaip, kur ir kodėl. Dar nepamirškime ir tų, kurie Facebook’e žaidžia visus įmanomus žaidimus. Tikrai žinote tokius žmones. Na, bent jau tokius, kurie žaidžia ten bent vieną žaidimą. Jeigu tas žmogus – Jūs, tuomet reikia labai stipriai susimąstyti apie tai, kas bus, jeigu nustosite tikrinti Facebook’ą:
 
Turėsite daugiau intelekto
 
Na, sąlyginai. Jeigu Jūsų dėmesys nebus nukreiptas tik į Facebook naujienų srautą – galėsite pamatyti tai, kas vyksta aplink Jus. Galbūt reikia pamaitinti Jūsų naminius gyvūnus (šioje vietoje, manau, kai kurie skaitytojai tikrai apie tai susimąstys)? O gal reikia juos išvesti pasivaikščioti? Žinoma, kad padarysite tai. Tik po to, kai baigsite sekti tai, kas yra parašyta Facebook’e. O kur dar šiandieninės technologijos?! Dabar galima eiti kur tik nori ir neštis Facebook su savimi! Pagal potyrius – net nesijaus, kad išėjote iš namų, teisingai? Kai padedate telefoną į šalį (ar išjungiate kompiuterį) – pradedate suprasti, kad egzistuoja ir kitas – realus pasaulis. Su realiais reikalais, realiais žmonėmis. Ir jie mato Jus tokius, kokie esate iš tikrųjų – realūs. Ir Jūsų naminiams gyvūnams, draugams, artimiesiems ar antrąjai pusei – tai yra gera žinia. Jie gali su Jumis pabendrauti.
 
Padarysite daugiau
 
Kadangi rašau nemažai (o skaitau – dar daugiau) – naršau internete nemažai (skaityti: visą laiką). Mano didžiausia bėda – socialiniai tinklai. Labai nesunku išjungti rašomą straipsnį ir žiūrėti naujus pranešimus Facebook’e. Kas pakomentavo kokį mano įrašą? Kas mane paminėjo? Ir tos kelios minutės (kurias, tipo, tam skirsiu) tampa keliolika ar net keliasdešimt. Paskui – labai sunku grįžti prie straipsnio rašymo (jau šioje straisnio vietoje, tikrinau Facebook’ą du kartus). Kai išjungi viską – tada reikia kažką daryti, kad nebūtų nuobodu. O! Darbas!! Geras!!! Jeigu išjungsite Facebook’ą – galite drąsiai tikėtis, kad Jūsų produktyvumas išaugs.
 
Galėsite susikoncentruoti ties kitais dalykais
 
Buvimas Facebook’e užima daug laiko. Jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko praleidžiate Facebook’e. Ypač – kai žiūrite savo naujienų srautą. Dabar jis yra pagal nutylėjimą sudėliotas kaip “Karščiausios Naujienos” (turbūt taip lietuviškoje versijoje atrodo? Nes aš naudojuosi FB tik anglų kalba) ir įrašai/įvykiai sraute nebėra chronologiški. Geriau – susijunkite su draugais kitokiame, realiame lygyje. Nueikite kur nors. Ne, nereikia ten daryti “Check-In”! Nueikite, galų gale, į sporto salę, pasinaudokite bėgimo takeliu. Nors… Ir ant jo bėgant – žmonės naršo Facebook’e. Teko tai matyti…
 
Darykite tai, ką norite. Išskyrus naudojimąsi internetu.
 
Išsiaiškinsite, kas yra tikrieji Jūsų draugai
 
Turėti šaunią draugystę internetu nėra sunku. Keli paspaudimai “LIKE” ant nuotraukų, įrašų, keli malonūs komentarai ir… jau draugaujate. Tai nėra sunku, tai neužima itin daug laiko. Kažkam užėmė 30-40 sekundžių, kad paspausti LIKE ant Jūsų nuotraukos, parašyti kokį komentarą ir panašiai, o Jums atrodo, kad tam žmogui iš tikrųjų rūpi.
 
Tačiau, išjungus Facebook’ą – dauguma šitų dalykų dingsta. Dingsta tas netikras jausmas. Nesijunkite prie Facebook kurį laiką. Pažiūrėkite, kiek žmonių parašys Jums, paklaus, ar viskas geras, pastebės, kad Jūsų nėra? Tai padarys žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpite ir kurių, greičiausiai, net neturite Facebook drauguose.
 
Suprasite, kad žodis “patinka” nereiškia nieko
 
To mygtuko paspaudimas Facebook tinkle jau nebereiškia, kad Jums patinka įrašas. Tai tampa kaip privalomas “atsižymėjimas”, kad pamatėte įrašą, kad jį perskaitėte. Pasižiūrėkite į tai, kur spaudžiate “Patinka” iš šalies. Ar tai tikrai Jums patinka? Ar sakote žmogui, pranešusiam Jums asmeniškai, kad Afrikoje badauja vaikai – “man tai patinka”? Iš tikrųjų, mums, kaip žmonėms, patinka tik tai, kas yra mums artima, kas atspindi mus.
 
Jausitės pasiekę daugiau
 
Pabandykite išjungti Facebook’ą ir padaryti kažką, ko senokai nedarėte. Gal pagaliau parašysite tą knygą, kurią taip norėjote parašyti? Gal susitvarkysite savo daržą? Gal apsitvarkysite namus? Nuvažiuosite į parduotuvę ir nupirksite varžtus, kurie padės pakabinti tą ant grindų jau pusę metų stovintį veidrodį?
 
Beveik viską realiame pasaulyje reikia “užbaigti” ir padaryti. Neatimkite iš savęs to “užbaigtumo” jausmo. Atlikite kažkokį darbą ir pajuskite, ką reiškia jį pagaliau padaryti.
 
Atsikratysite sekėjų
 
Praktiškai visi Facebook’e turite žmogų, kuris jus “seka”. Ypač – jeigu esate moteris. Žmonės gali matyti viską, ką įkėlėte neatsargiai peržiūrėję privatumo nustatymus (ir Jūsų profilio nuotraukas) ir nepatikėsite, bet yra žmonės, kurie tai ir daro… Vaikinai žiūri merginų, kurios jiems patinka, nuotraukas. Ir nesakykite, kad taip nedarote. Merginos elgiasi taip pat, tik gal kiek dažniau. :) Žmonės, kurie nėra Jūsų draugai (ir su kuriais tikrai nesiruošiate draugauti) vis tiek gali matyti tam tikrą informaciją apie Jus. Net jeigu nesate tiesiogiai susiję – tai galima daryti per Jūsų draugų sąraše esančius žmones. Galbūt, savo privatumą ne taip jau ir saugantis (-i) draugas (-ė) pažymėjo Jus, kad einate kartu į kiną. Dabar, Jūsų sekėjas žino, kur Jūs būsite. Nenustebkite, jeigu išėję iš kino seanso, pamatysite ką nors kampe, kas alkanomis akimis spoksos į Jus. Taip tikrai gali būti. Taip, greičiausiai, net ir buvo. Tik Jūs to dar nepastebėjote.
 
Tikrai pasijausite geriau
 
Facebook’as daugumą žmonių veikia neigiamai. Labai mažai žmonių pasitiki savimi, turi mėgstamą darbą, mylimą antrą pusę, pakankamai pinigų ir yra laimingi. O štai Facebook’e pamatysite nuotraukas ir įrašus tų, kurie kaip tik tokiais Jums atrodo. Ir tokie įrašai gali turėti dvejopą poveikį – privers pasitempti arba… gniuždys Jus. Kad ir kaip būtų gaila – tačiau dažniausiai poveikis būna būtent gniuždantis.
 
Kodėl? Kažkas parašo įrašą, kurį pamatote Jūs ir dar koks 100,000 žmonių. Bent jau tiek buvo LIKE’ų prie to įrašo, kai jį pamatėte Jūs. Jūs parašote įrašą ir jis surenka… 2 “Patinka”? Vieną – iš pusbrolio, kitą – iš geriausios draugės ar draugo… Tai gali priversti Jus pasijusti niekam tikusiais. Jeigu Jūsų nuotrauka nėra pakomentuojama žodžiais, kad atrodote gerai – jausitės nepakankamai gerai atrodantys. Ir t. t. Pastoviai matote žmones, kurie atrodo Jums sėkmingesni, laimingesni, protingesni, turtingesni, geriau arodantys ir panašiai.
 
Kodėl Jūs galite norėti tokio poveikio sau?
 
Pagaliau suprasite, kad viskas, kas Jūs buvote Facebook’ui – tai dar vienas skaičius reklamos peržiūrų statistikoje
 
Tikrai neabejoju, kad tarp savo Facebook’o draugų turite žmonių, kuriems Jūs iš tikrųjų rūpite. Tačiau, lygiai taip pat neabejoju, kad ne mažiau rūpite ir pačiam Facebook’ui. Bent jau jo darbuotojams – Jūs esate tik duomenys, kurie patalpinti didžiulėje duomenų bazėje ir jais visaip naudojąmasi. Jūsų darbas Facebook’e – žiūrėti reklamas, leisti pinigus Facebook’o žaidimuose ir tokiais būdais krauti Facebook’o savininkui ir akcininkams dar didesnius turtus. Viskas, kas atsitiks su Jumis už Facebook’o ribų – jiems neįdomu. Realiame gyvenime – nelabai palankiai žiūrėtumėte į tokį žmogų, kuris taip su Jumis elgtųsi, ar ne?
 
Šis straipsnis skamba kaip pykčio išliejimas ant Facebook’o. Tikrai ne. Tai nėra taip. Tiesiog, norėjau išsakyti nuomonę apie tai, kaip mes, socialinių tinklų vartotojai, pamiršome, kodėl esame tuose socialiniuose tinkluose, kokia yra jų paskirtis. Tai pamiršau aš, Jūs ir net patys socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai nebėra skirti sujungti žmones ir jų interesus. Jų paskirtis šiais laikais – kad kuo daugiau iš mūsų spaustų tą nelemtą “LIKE”. Tai – priklausomybė, tai liga ir darbas. Darbas, beje, už kurį Jums niekas nieko nemoka (ir nemokės). Nesakau, kad reikia išjungti Facebook’o visiems laikams. To nebus, sutikite su manimi. Tačiau rekomenduoju mažinti laiką, kurį praleidžiate Facebook’e. Ten tikrai Jūsų nepasiilgs 30 kartų per dieną.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

FNTT pasitikėjimo telefonas (8 ~ 5) 261 62 05 :)

Čia jau ne ponaičio reikalas koks mano anglų lygis, ar ką ten žadu veikti. Kiti su viduriniais laimi ir išvažiuoja, kažką tai veikia manau. Beto kam vargintis versti, jei yra išversta ? Jei neturi ką pasakyti, geriau visai patylėtum.

Taigi pradėjau dirbti būdamas 15 metų, pirmas darbas buvo skrajučių platinimas, mėčiau spamą į pašto dėžutes, darbas buvo nesunkus, užsimesdavau pilną kuprinę reklamų ant pečių ir eidavau po namus, labiausiai užknisdavo tik prašyti pas žmones, kad įsileistų į laiptinę, kadangi niekas nemėgsta reklamų :) dirbdavau vakarais po mokyklos arba savaitgaliai, uždirbdavau apie 150Lt per savaitę, man penkiolikmečiui tada būdavo per akis.
Po skrajučių platinimo, 16 metų, ėjau į statybas ;) dirbau nelegaliai, dirbau pas tokius žmones, kurie pasisamdydavo vaikus kaip mes ir mes darydavom įvairius ######nus darbus, nuo pamatų kasimo kastuvais iki plytų nešiojimo iš vienos vietos į kitą. Mokėdavo po 50lt į dieną, ten dirbt galėjau kada norėdavau, pasiskambindavau prieš dieną ir kitą dieną galėjau eit dirbt, jie pastoviai ieškodavo darbo jėgos. Nepatiko man ten visai, bet užsidirbt norėjau ;) pvz kadangi aš nerūkiau (ir dar dabar nerūkau), tai kai visi eidavo padaryt "pirikūrą" aš negalėjau, nes nerūkiau, viršininkui tiesiog nepatikdavo, kad stoviu be darbo, turėjau arba rūkyt, arba kast :)..
17 metų, po 11 klasės baigimo, vasarą su draugu išvažiavau į angliją padirbėt, iš anksto nesusiradom jokių darbų, kur gyvent, nieko, turėjom ten tik dvi drauges, kurios buvo į angliją išvažiavusios dviems savaitėmis anksčiau negu mes, tai pora naktų teko pas jas pernakvoti. Užsiregistravom įdarbinimo agentūroj, susitvarkėm gana greitai viską patys (toj agentūroj sutikom kelis lietuvius, jie sumokėjo kažkokiems žmonės po 2000Lt, kad juos tiesiog užregistruotų toj įdarbinimo agentūroj, nors tas visas užsiregistravimas yra nemokamas). Agentūroj darbų užteko gaudavom darbo įvairaus kiekvieną dieną: iš sunkvežimių kraudavom anglis, padangas, dirbom fasavimo fabrike, išvežiodavom maistą ar dalindavom flajerius. Mokėdavo berots po 6 svarus už valandą, bet agentūrą savo dalį irgi atsiskaičiuodavo ;) Anglijoj pradirbau pusantro mėnesio ir ne todėl, kad man ten nepavyko užsidirbt, o todėl, kad pasiilgau šeimos, namų, draugų. Man buvo tuomet tik 17 metų, pasidaviau labai greitai ir grįžau namo. Likusią vasarios dalį, dirbau lietuvoj, santechniko padėjėju, irgi nelegaliai, darbas buvo super lengvas ;]] praktiškai reikėdavo iš mašinos tik įrankių dėžę atnešt į objektą, o visą darbą darydavo jau pats santechnikas ;) gaudavau už dieną 50Lt, tik užknisdavo tai, kad tekdavo dirb kartais iki vėlumos.
Po mokyklos baigimo įstojau į universitetą ir įsidarbinau apsaugoj, budėdavau nuo 17h iki 7 ryto SODROS pastate, o ryte važiuodavau į paskaitas. Manau buvau prastas apsauginis, nes darbe naktimis miegodavau ;]] susistumdavau fotelius ir kažkaip susiraitydavau ;)) bet apsauginiams reikia kas valandą pranešinėt į centrą, kad viskas gerai, todėl toks ten ir miegas būdavo, ant fotelių ir kas valandą atsibudinėt reikia, bei kas tris ar keturias valandas reikėdavo apeit visą pastatą suspaudinėt tokius pavojaus mygtukus, kad viskas gerai. Per mėnesį gaudavau apie 1200Lt, dar tekdavo kartais padirbėt ir per renginius siemens arenoje. Atlaikiau ten apie metus, išėjau nes toks tempas kai naktį dirbi, o ryte eini į paskaitas nelabai man patiko, aišku dirbau tik kas trečią naktį, bet tiesiog gyvenimo ritmas išsibalansavo ir paskaitoms tai nepadėdavo, miegodavau auditorijose padėjęs galvą ant stalo.
Prasidėjo vasara ir knygynas Pegasas paleido projektą, išparduoti sandelyje užsigulėjusioms knygoms. Surinko komandą iš 6 žmonių, ir mes ta vadinama komanda, apvažinėjom daugybė Lietuvos miestelių su knygom. Pastatydavom palapinę miesto centre ir pardavinėdavom knygas. Į vieną kelionę važiuodavo 2 vaikinai ir 2 merginos. Vienam miestely praleisdavom 2-3 dienas, jeigu jis būdavom toli nuo Vilniaus tai knygynas išnuomodavo mums kokį kaimo turizmo namelį ar patį paprasčiausią viešbutuką, jeigu arti vilniaus grįždavom namo. Projektas truko apie 2 mėnesius, uždirbdavom į mėnesį po maždaug 1,200 Lt, bet viską išleisdavom per tą patį darbo mėnesį, kadangi mums tai buvo kaip ekskursija. Važinėdavom po įvairius miestus, šėliodavom kaimo turizme, buvo superinė vasara.
Po knygyno projekto, gavau kitą pasiūlymą, dalyvauti filmo filmavime ;) gal kas atsimena, filmas buvo įvardintas kaip pirmoji Lietuviška ilgametražė komedija "Penkių dienų avantiūra", pats filmas man nebuvo labai juokingas, bet filmavimo metu tikrai buvo daug juoko ;)) visa filmavimo grupė jauni, talentigi ir smagūs žmonės. Dirbau daugiausiai su dailininkais, padėdavau paruošti sceną filmavimui. Filmavimas truko apie pusantro mėnesio ir tas laikas prabėgo labai greit, nes buvo tikrai įdomu. Bet dirbdavom daug, kartais tekdavo dirbt po 18 valandų per parą, jeigu pasisekdavo miegodavom kur papuola, ant palangių, mašinoj ar kokioj sulankstomoj kėdėj ;)
Univere atsimokiau vieną kursą, nepatiko specialybė, perstojau kitur, kol mokiausi, tris metus dirbau baseine gelbėtoju ;) per tuos tris metus nebuvo nei vieno skenduolio, reikėdavo tik prižiūrėt vaikus kad neišdykautų, sėdėdamas prie baseino skaitydavau knygas, susipažinau su daug žmonių, buvo malonu ten dirbt. Kolektyvas visas jaunas, turėdavom daug išvykų ir įvairiausių švenčių kartu. Sporto kompleksas buvo didelis, todėl turėjau ir aš galimybę sportuoti, pats mėgstu plaukioti, baseine susipažinau su puikiais plaukikais (buvo paėmę ir mane į šveicariją, tokį mini plaukimo maratoną ;) žodžiu sportuoti ir skaityti knygas turėjau idealias sąlygas. Buvo gaila palikti tą darbo vietą. Bet norėjau keliaut, visada kai tik gaudavau progą, keliaudavau.
Taip pat tarp visų šitų darbų buvo pavieniai darbai, tokie kaip tvoros dažymas, renginių organizavimas ar vaidinimas kokiam prekybos centre čiungačkuką ;]]]
Reikalai taip pasisuko, kad dabar sėdžiu Majamyje ir žaidžiu pokerį ;] savęs nelaikau geru žaidėju, gal tik silpnas vidutiniokas ;] bet dar viskam tik pradžia! :)

2009 vasarą su broliu dirbome vienoj privačioje firmoje (man buvo 15, broliui 16). Tėvas buvo prie viršūnėlių, tai dėl įsidarbinimo problemų nebuvo (tiesą sakant, pats ir pasiūlė). Buvome įforminti kaip pagalbiniai darbininkai, tačiau darėme beveik viską, ką ir paprasti. Išmokau tikrai daug - betonuoti, trinkeles kloti, vamdžius tiesti ir t.t Dirbau nuo Joninių iki Žolinės. Per nepilnus 2 mėnėsius gavau ~2k į rankas. Kaip nepilnamečiui ir už tokį trumpą laiką, tikrai labai neblogai. Vienas minusas, kad objektas buvo visiškai kitame miesto gale nei gyvenome (pervažiuoti visą miestą, kad į darbą ateiti 7h, tikrai nėra paprasta užduotis). Darbas išmokė kitaip žiūrėti į žmones, išugdė pagarbą vyresniems (ko tik neprikalbėdavau ten...) ir savarankiškumo bei atsakingumo jausmus.
 
2011 vasarą dirbau Europos Parke. Pradėjau nuo birželio 1, baigiau, taipogi, per Žolinę. Algos skaičiavimas paprastas: pradirbtos dienos*30lt. Į mėnėsį realaii gaudavosi 700 litukų. Įsidarbinau paprastų darbininku, ir tirkai nesiskundžiau. Darbas buvo nuo 9 iki 17,30, su pusvaldanžio (13,00-13,30) pietų pertrauka. Darėm viską - valėm miška, pjovėm žolę, tvarkėm skulptūras, lipdėm naują skulptūrą, tvarkėm sales - buvome vieniteliai (berods, 7) žmonės, kurie rūpinosi Parku, kaip darbininkai. Kolektyvas buvo tikrai draugiškas, nors kartais pasitaikydavo šiokių tokių pykčių. Gyvenau apie 25minutės kelio dviračiu nuo Europos Parko, tad sunkumų, kaip pirmame darbe, nebuvo. Išmokau pjauti medžius su benzo pjūklu, statyti pastolius, šienauti su trimeriu bei dalgiu. Patirtis tikrai labai naudinga, ir tikiuosi, kad pravers ateityje.

pradejau 17metu statybose pagalbiniu.betono maisymas,su siupeliu mojavimas,dazymas,griovimas,stogu su gargzdu mida dengimas.
21riu isvykau i londona,pradejau statybose pagalbiniu.po menesio baiges darbas.tada lauzyne pas babaju masinas ardziau,lygiai 2 sav.isejau lauk,nes norejo kad prie to paties dar ir masinas remontuociau.be duobes ir liftioro sankabas keisciau,ir t.t po kiek laiko susiradau darbuka garaze mechaniku,remontavau london black cabu vaziuokles,virinau kempu kebulus,keiciau bamperius tepalus ir pan.pradirbau 9men.pusbrolis prikabino i stroike groundworkeriu.drenazai,grioviai,gerbuvis,bordiurai.po metu parode kaip reikia trinkeles deti,tai pagrinde prie trinkeliu dirbau,akmenu.pradirbau londone 5 metus.isvykau i airija.airijoj 10men akmuo,trinkeles.po to lietuvoj trinkeles,akmuo.dabar pora sykiu vaziavau i svedija,vel akmuo,ir trinkeles.manau laikas butu keist specialybe
:D
edit
uz savaites busiu Norvegijoje,varau det akmenu,siek tiek su ekskavatoriu padirbte reikes.issilaikiau ekskavatorininko teises,dabar turiu visas kategorijas traktoriu.
p.s
sunku specialybe pakeisti :) o gal valios truksta?nuotraukoje mano mūras...
edit norgej dirbu pora men jau.ka galiu pasakyt..nu nepatinka man si salis,bet ka padarysi.juk manau kad dauguma lietuviu cia laikinai,t.y ilgam laiko tarpui:D
fotkej paskutinis mano darbuks:.....edit.granitas......akmuo is stavangerio

Gera tema.kaip tik sedziu darbe.Dirbu kompiuteriu techniku uz 800 Lt :)) Siandien ruosiuos pasakyt,kad baigiu karjera sitoj imonej :)

Pazinciu turek bus ir darbas

Kaip gali būti 50 metų ir be patirties? :)

Kiek kartų bandei?

tiek treniravotes, saudet zombius, cs per naktis, battlefieldai visoki, o dabar jau begat vien tik paskaite straipsni delfyje, sitai tau didvyriai :D