Algiz

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, - paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria - nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
 
26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.
 
Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“
 
„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, - šyptelėjo vyr. programuotojas.
 
Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“
 
Pats jis po 8-9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.
 
„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, - apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.
 
Netenkama investuotojų iš užsienio
 
Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3-4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, - apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.
 
Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.
 
„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, - pripažino V. Kabošis.
 
Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas
 
Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.
 
„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, - apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.
 
Pasigenda motyvacijos
 
Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.
 
„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, - pasakojo V. Kabošis.
 
Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.
 
„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, - pasakojo V. Kabošis.
 
DELFI: http://mokslas.delfi.lt/technologijos/programuotojas-truksta-dirbanciu-ir-uz-10-000-litu-per-menesi.d?id=61253993#ixzz2RkjEHZgM

tinkamesnis gal pavadinimas būtų phpbb3 instaliacija

pirmos nuorodos nepakrove, 2 virusuota 3 lyg ir ok
 
3 domenas Created:
2013-02-26 nepatikimai atrodo
 
http://www.webutation.net/go/review/cheapblazers.co.uk
 
http://www.scamadviser.com/is-cheapblazers.co.uk-safe.html

pirmos nuorodos nepakrove, 2 virusuota 3 lyg ir ok
 
3 domenas Created:
2013-02-26 nepatikimai atrodo
 
http://www.webutation.net/go/review/cheapblazers.co.uk
 
http://www.scamadviser.com/is-cheapblazers.co.uk-safe.html

pagrysk savo teigini

pagrysk savo teigini

Duomenų saugojimo internete paslaugas teikianti kompanija „RapidShare“ keičia verslo modelį: nuo šiol ji ribos nemokamai suteikiamą vietą „debesyje“, o klientams, kurie šiuo metu saugo perteklinį kiekį duomenų, teks arba užsisakyti mokamas paslaugas, arba atsisveikinti su informacija.
 
Nuo trečiadienio visi naujai užsiregistravę klientai galės nemokamai saugoti ne daugiau nei 5 GB duomenų. Tiems, kurie užsiregistravo anksčiau ir šiuo metu saugo didesnį kiekį informacijos, leidžiama ištrinti nereikalingus dokumentus iki balandžio 3 dienos. Nespėjusiems to padaryti su saugotais failais teks atsisveikinti – „RapidShare“ perviršį ištrins automatiškai (pvz., jei saugoma 20 GB informacijos, 15 GB bus ištrinta).
 
„Jei viršysite talpyklos limitą, gausite įspėjimą el. paštu, kad dalis failų bus ištrinti“, – skelbiama kompanijos pranešime.
 
Pasirinkus mokamas paslaugas, talpyklą galima išplėsti iki 250 GB (mokant 10 eurų per mėnesį) arba 500 GB (20 eurų per mėnesį).
 
šaltinis: http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/internetas/rapidshare-ruosiasi-masiniam-serveriu-apvalymui-vartotojai-nemokamai-gales-laikyti-iki-5-gb-duomenu-645-317467#ixzz2O3PfyHq6

http://www.pokertracker.com/guides/PT4/hud/basic-hud-guide
 
zmogau nepatingek pats pakrutet truputi

na šiuo metu, nematau kam tu čia reklamuoji, ten visiškai nieko nėra, gal po šimto metu ir pareklamuok kai uždirbsi milijoną iš šitos svetainės.

na šiuo metu, nematau kam tu čia reklamuoji, ten visiškai nieko nėra, gal po šimto metu ir pareklamuok kai uždirbsi milijoną iš šitos svetainės.

na šiuo metu, nematau kam tu čia reklamuoji, ten visiškai nieko nėra, gal po šimto metu ir pareklamuok kai uždirbsi milijoną iš šitos svetainės.

Realiai jau matyta įdėja, buvo rūsų laida Milijonas per kažkiek laiko tiksliai nebepamenu.
 
Ten buvo tokia situacija du jauni verslininkai padarė atranka ir atrinko grupelė žmonių, ir duodavo jiems patarimus.
 
Ir buvo užduotis per savaite atnešti 50 000 rublių jei ne sudaužai telefona ir panašiai kad stimulas būtų.
 
Grupėjė buvo
1 pana dizainėre
2 pana kūrė aplikacija telefonui ( miesto žaidimas tipo duoda užuominą ir nuorodas nuvarai į tą vieta ir ten kur nors ant statulos žodis ar kas dar įvedi ta žodį ir praeini lygi )
3 bernas perekūpas planavo pardavyneti statybinę techniką, nesigavo perpardavynėdavo ausines
4 bernas prekyba statybinėmis prekėmis, paskui perėjo į statyba ( remontas, ir panašiai )
5 Jauniausias dalyvis 16 metų norėjo perpardavynėti cukrų, bet neatėjus niekam į pokalbius ir pan palūžo ir pabėgo neatsakinėjo i skambučius žodžiu paliko projekta.
 
Geriausiai sekėsi pirmai panai dizainerei, nes ji prieš tai kūrė sau drabužius. Kai jai liepė per savaite atnešti 50 000 rublių ji kuo pukiausiai susitvarkė. Buvo tik problema neturėjo kur prikėju kviesti, nes gyveno su mama 1 kambario bute. Tai pirmus pardavimus draugėms padarė draugų bute uždirbtus < 50 000 išsinomavo butą centre, nusisamdė siuveja. Jai galutinė
 
O antrai teko sudaužiti savo laptopa poto kai nesusitvarkė su viena iš užduočiu. Ji gaudavo užduotis daugiausia surinkti žmonių nemokamos žaidimo versijos užbėgimui. Na ten surinko 100 paskui vis daugiau ir daugiau . Jai galutinė užduotis buvo surinkti tarkim ~1000 žmonių finaliniam žaidimo pristatymui. Na ji surinko daugiau net jų, po užbėgimo žaidimu buvo dauguma patenkinti ir padarė dar apklausa už kiek pirktų tokį žaidima gavosi kažkur ~500 rublių. Ir buvo stiklainis aukojimui tai po užbėgimo irgi neblogai auku surinko ~50 000 rub.
 
3 dalyvis net nežinau kodėl ji pasirinko, jis po atrankos net nebuvo apsisprendes kuo užsiims. Pradžioje pardavinėjo statybinę techniką gavo keleta užsakymų, bet nerado tiekėjo. Paskui pradėjo pardavynėti ausines susirado papigiai kur pirkti antkaini užmete ir pardavinėjo.
 
4 iš pradžių norėjo pardavynėti statybines medžiagas, mediena berods bet ten nerado tinkmų tiekėju turguje jam negalėjo didelių kiekių pasiūlyti medienos, o vežti iš tiesioginių tiekėjo užtrūktu daug laiko nes visos lentpjūvės, buvo labai toli. O klientas juk nelauks ilgai, kad gauti medienos. O jis pinigų neturėjo iš karto nusipirkti didmena medienosi ir perpardavinėti. Paskui jis pradėjo remonto darbais užsiiminėti susirado darbininka ieškodavo užsakymų t.t
 
5 dalyvis palužo
 
Na niekas milijonų neuždirbo, bet geriausiai sekėsi dizaineriai, nes ji darė savo mėgiama darbą jos darbų reklama greitai išplito iš lūpų į lūpas per socialinius tinklus gale projekto jos pelnas siekė 500 000 rublių. Ir ja laidos metu kvietė į Milaną savo darbus demonstruoti, bet ji nenuvažiavo, .

įdomu kiek žveju su išmaniaisiais, ipod ir ipad eina į žvejibą, o ne i glamurinius vakarėlius ^^ ir verslo pokalbius