Siulau submitinti savo svetaines nuorodas i 2500 blogu skirtingu puslapiu,ismeginkite si iranki ,tai ypac veiksminga naujai nesenai sukurtai svetainei,senai svetaine nesiulyciau iskart submitinti i visas 2500 galimybe yra pasirinkti i kelias norite sudeti, google gali nesuprasti aziotazo :) jusu teise rinktis
Moku 1LT swed banku arba 0.40$ PP už registraciją į Spinglo.com (apie tai galit rasti uždarby, pasinaudoja paieška) registruojantis reikės įvesti savo tel nr. į kurį pareis prisijungimo slaptažodis, dauguma tai atbaido, tačiau kas registravosi niekam nieko nenutiko ir nenutiks :D Tai va, reikia man dar apie 50 registracijų, tai labai prašau jūsų pagalbos už kurią aš atsilyginsiu, šiuo metu neturiu PP, tai galiu atsiskaityti Swed, bet jei kas neturi swed, bet yra susidomėjęs, tai galit pilnai manim pasitikėt, tikrai neapgausiu.(Esu parašęs tema, kad perku PP, bet niekas neatsako, o jei kas nors iš skaitančių turėtumėt, parašykit butinai).
Tai už prisiregistravimą sumoku: Swed: 1LT PayPal: 0.40$
Taip pat galit ir užregistruoti savo draugus, tai tarkim užsiregistruojat jūs ir dar 4 tavo draugai, gauni 5 LT į swed banko sąskaitą. :)
Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija. Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai. Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
Narc 0.Prologas
Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga. Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti. Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse... Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename. Kolkas tiek...
Narc I.Narkotikų rūšys I.
Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau. Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus: Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška. Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai. Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus. Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
Narc I.Narkotikų rūšys II.
Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė. Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu... Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą. Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
Narc II. Kodėl?
Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką. Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo... Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus? Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi. Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina. Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną. O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt. Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė? Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote. Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
Narc III.Baltoji trasa
Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu. Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja... Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais. Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo. Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
Narc IV.Tunelis
Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų. Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome. Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas. Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną. Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus... Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę. Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama? Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
Narc V. Viltis
Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva. Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj. Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja. Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą. Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę. O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme. Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks. VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
Narc IV. JJ
Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai. O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia... Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite... O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja... Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras. O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo. Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema... Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia. Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
Narc VII. Kryžkelė
Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti. Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau... Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau... Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom. Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo... Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai. Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu. Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
Narc XVIII. Reabilitacija
Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo. Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl... Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant. Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą. Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka. Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu. Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės. O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos. O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save. Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
Narc IX. Taškas
Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti. Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau. Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones... - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... - Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi. Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
1. 100% Rusija , nes nėra daugiau valstybių pasaulyje kurios eitu per 11 laiko juostų. 2. Tikrai Kanada žmonės susitelkę pietuose nes šiaurėje šalta. Sostinė Otava , o didžiausias miestas Toronto . Oficialos kalbos anglų ir prancūzų
Vyras namie, eina į vonią maudytis, kaip tik tuo metu, žmona išeina iš jos. Tuo tarpu kažkas paskambina į duris. Žmona įsisuka į rankšluostį ir bėga atidaryti durų. Atidaro, o ten - kaimynas Petras. Pamatęs pusnuogę kaimynę, jis sako : *duosiu tau 800 LT, jei leisi rankšluosčiui netyčia nukristi*.Moteris akimirką pamąsto, paleidžia rankšluostį ir - stovi nuoga prieš kaimyną Petrą. Pastarasis, pasigrožėjęs reginiu, įteikia jai 800 LT ir nueina. Moteris, negalėdama patikėti tokiu lengvu uždarbiu, vėl susisuka i rankšluostį ir visa džiugi grįžta pas vyrą.
Vyras klausia: *Kas ten buvo?* *Ten buvo kaimynas Petras*, atsako ji. *Puiku, ar ką nors sakė apie 800 LT, kuriuos jam paskolinau praėjusią savaitę?*
MORALAS : Jei tu įvertintum svarbią informaciją apie išorinius veiksnius ir akcininkų riziką, būtų galimybė išvengti nereikalingų sprendimų.
Kunigas pasisiūlė pavežti vienuolę. Įlipusi mašinon ir atsisėdusi, vienuolė, lyg netyčia, apnuogina vieną koją. Kunigas pasitaikė jautrus, vos nepadarė avarijos… Šiek tiek užtruko, kol kunigas susitvardė ir vėl galėjo ramiai vairuoti. Tuomet įsidrasino ir ant nekaltai apnuoginto vienuolės kelio, uždėjo savo ranką. Vienuolė kukliai sako : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* . Tuomet kunigas atitraukė ranką nuo gundančio vienuolės kelio, bet perjungęs bėgį vėl nesusivaldė ir pabandė dar kartą… Pajutusi karštą kunigo delną ant savo kairiojo kelio, vienuolė pakartojo : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* . Kunigas : *Atleiskite, Seserie, bet aš silpnas…*
Atvažiavęs į vienuolyną kunigas išlaipiną vienuolę, o pats skuba į bažnyčią: zakristijoje čiumpa maldyną ir susiranda 129 - ąją psalmę, kurioje parašyta : *Eik tiesiai ir ieškok aukštyn, ir į dešinę - ten tu rasi dangišką palaimą*
MORALAS : Jeigu tu neseksi ir neatnaujinsi žinių, susijusių su tavo darbu, tu rizikuoji pražiopsoti dideles galimybes (Kartais negana tikėti, bet verta žinoti).
Pardavimų vadybininkas, sekretorė ir jų šefas eidami pusryčiauti rado senovinę žibalinę lempą. Kaip pasakose rašoma, jie ją patrynė ir iš jos lauk išlindo džinas.
Džinas sako: *Ačiū, kad mane išleidote. Už tai, kad mane išvadavote, aš išpildysiu po vieną jūsų norą*. *Mano pirmą, mano pirmą!* - džiūgauja sekretorė ir išdėsto savo pageidavimus: *Aš noriu į Bahamus - plaukioti jachta su gražiu bei turtingu biču - ne gėjumi, ir negalvoti apie gyvenimo problemas* - POFF! Ir ji dingo…
*Dabar mano! Dabar mano eilė…* savo sėkme negali patikėti pardavimų vadybininkas. *Aš noriu į Havajus - ilsėtis papludimyje su asmeniniu masažuotoju, gerti begalę Pina Coladų ir būtinai ten sutikti savo gyvenimo meilę* - POFF! - dingo ir jis.
*Puiku, dabar tavo eilė, sakyk ko nori!* sako džinas šefui. Šefas : *Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pusryčių*
Sėdi varna medyje ir tinginiauja ištisą dieną. Šuoliuoja triušelis pro šalį ir klausia : *Ar galiu ir aš taip, kaip tu - sėdėti visą dieną ir nieko neveikti? * Varna sako : *Pff, o kodėl gi ne? - Prašom, tingėk!*
Triušelis sėdi sau ant žemės, po medžio šaka, ant kurios varna tupi ir relaksuojasi. Staiga, iš krūmų iššoka klastinga lapė ir suėda vargšą triušelį…
MORALAS : Tam, kad galėtumei sėdėti ir nieko neveikti, turėtumei laaabai aukštai sėdėti !
Na pirmas dalykas tai tavo niša yra labai siaura, blogas lietuvių kalba ir apie apple produktus. Lietuvių yra nedaug dar mažiau kurie turi apple produkcijos, aš net nepažystu žmogaus kuris turėtu ką nors su apple ženklu ir dar kurie skaitytu blogus bent jau mano nuomone blogai Lietuvoje nėra per daug populiarus . Mao patarimas būtu rašyti anglų kalba .
Mirksėjimas. Pabudote ir kelkitės!? Netiesa. Indijos jogai pataria pirmiausia gerai pasiražyti, taip išjudinsite sulėtėjusią kraujotaką ir paruošite dienos darbams sąnarius, be to, normalizuosite kraujospūdį. Paskui reikėtų stipriai suspaudus vokus gerokai pamirksėti. Dažnas ir stiprus mirksėjimas atgaivins jūsų akis, žvilgsnis taps gyvesnis.
Nosis ir horizontas. Kas rytą, švelniai rytmetinei saulės šviesai glostant jūsų veidą, patogiai atsisėdę, žvilgtelėkite į savo nosies galiuką, po to - į horizontą. Pakartokite keliskart. Užsimerkite ir pailsinkite akis. Šis pratimas padeda koncentruoti žvilgsnį, palengvina trumparegystę ir toliaregystę, tobulina akių vokų formą.
Ratai. Iš dešinės į kairę pusę lėtai sukite akis ratu, po to - iš kairės į dešinę. Užsimerkite. Tai šokėjų pratimas, stiprinantis akių ir akių vokų raumenis, naikinantis raukšles po akimis ir teikiantis žvilgsniui judrumo. Akys taps itin išraiškingos.
Didelės akys. Išplėskite akis keik begalėdami ir keletą sekundžių nemirksėdami žvelkite priešais save. Po to kuo stipriau užsimerkite. Pakartokite ciklą keliskart. Tai gydo akių ašarojimą bei paraudimą, valo ašarų liaukas ir neleidžia susidaryti traiškanoms. Pamažu akys tampa didesnės, spindinčios.
Glostymas. Akių ir vokų būklę labai pagerina glostymas. Po pratimų užsimerkę didžiuoju ir bevardžiu rankų pirštu keliolika kartų nuo nosies smilkinių link švelniai perbraukite užmerktų akių vokus, mintyse įsivaizduodami, kad jūsų akys didelės, žavios, ilgablakstienės... Šis pratimas gydo akių nervus, šalina akių nuovargį bei psichinę įtampą. Tikite ar ne - bet jei kasdien atliksite šiuos pratimus, akys išties taps žavingos.
Šildymas. Ir galiausiai stipriai vienas į kitą patrinkite delnus, kad įkaistų ir juos 30 sekundžių priglauskite prie užmerktų vokų. Įsivaizduokite, kaip iš delnų į akių obuolius srūva švelni, gydanti šiluma. Atitraukite delnus. Pamirksėkite. Sveikiname - jūsų akytės bus puikiai paruoštos sunkiai darbo dienai ir maloniam bendravimui.
Jogai pataria nepamiršti, kad šaltas vanduo - akių bičiulis. Vos pajutę akių nuovargį ar įtampą, kelias rieškutes šalto vandens šliūkštelkite į akis, ir jos atsigaus. Maudynės šaltame vandenyje ir kasrytinis apsipylimas šaltu vandeniu, anot jogų, stabdo trumparegystės progresavimą ir normalizuoja akies nervų funkcijas.
Turbūt daugelis čia esančių žmonių labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, todėl turėti sveikas akis yra labai svarbu – kitaip nukentės ir darbo produktyvumas, juk dirbti su paraudusiomis, ašarojančiomis akimis tikrai nemalonu...
Straipsnis skirtas ne tik silpnaregiams – keturi iš penkių skyrių tinka visiems, net turintiems puikias akis - tai tiesiog bendri patarimai kaip palaikyti sveikas akis, neleisti joms pervargti, kokių vitaminų ir maisto papildų galima profilaktiškai vartoti akių stiprinimui.
Tik penktas skyrius skirtas regos problemų jau turintiems – tačiau gali būti įdomus ir puikiai matantiems žmonėms – penktas skyrius apie tai, kaip atsiranda regos sutrikimai, kas juos sukelia, ir kaip su jais kovoti – kaip atstatyti regėjimą ar bent jį pagerinti.
Turbūt esate girdėję, kad rega būna ne tik 100%, bet ir 200% ar net 500% - kai žmogus mato visą lentelę pas okulistą iš gerokai didesnio atstumo nei įprasta. Tad turbūt kiekvienas turi erdvės akių stiprinimui – net jei dabar mato puikiai kaip žmogus, jis gali matyti puikiai kaip erelis B-)
1. Geras apšvietimas. Tai labai svarbu, ir nors visi apie tai žinome, ne visada pasirūpiname. Akims nėra sveika, jei kambarys skendi prieblandoje, o pats sėdi įbedęs žvilgsnį į monitorių (ar televizorių). Stalinė lempa ir bent nedidelė lempelė bendram kambario apšvietimui tikrai nepakenks - nebus didelio kontrasto po to, kai nuo ryškiai šviečiančio monitoriaus nusisuksite kad pasižiūrėtumėte ką ten kampe išdarinėja katė. Keli patarimai apie teisingą apšvietimą darbo vietoje, (ištrauka iš Valstybinės Darbo inspekcijos parengtos Darbo saugos):
Plačiau apie ergonomišką darbo vietą skaitykite čia: Darbas prie kompiuterio. Darbo sauga ir sveikata.
2. Pertraukėlės – duokit akims pailsėti. Pagal higienos normą, dirbant 8 val. per dieną, po vienos darbo valandos turi būti daromos 5 (10) min. pertraukos, o dirbant 12 val. per dieną, pradedant devinta darbo valanda - 15 min. pertraukos.Pertraukų metu ir po darbo rekomenduojama atlikti akių ir fizinius pratimus. 10-15 minučių skirdami arbatos ar kavos puodelio išsivirimui, persimetimui keliais žodžiais su kolegomis tikrai nenukentėsite, o akys per tą laiką spės pailsėti.
Kitas pertraukėlės variantas: 10x10x10 taisyklė - kas 10 minučių darbo 10 sekundžių pažiūrėkit į objektą, nutolusį ne mažiau kaip 10 metrų.
3. Pratimai akims. Pratimai atliekami sėdint, galvą laikant tiesiai. Kiekvienas pratimas kartojamas 4–5 kartus.
Pirmas variantas 1. Plačiai atmerkite akis ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Užmerkite akis, stipriai įtempkite akių raumenis. Po to atsipalaiduokite. 2. Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į dešinę. Po to nukreipkite žvilgsnį į kairę. 3. Užmerkite dešinę akį ir plačiai atmerkite kairę. Ir priešingai. 4. Iškelkite rodomąjį pirštą tiesiai prieš nosį ir nukreipkite žvilgsnį į jį. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį. 5. Suraukite kaktą, žiūrėkite piktai. Po to užmerkite akis ir atsipalaiduokite.
Antras variantas 1. Neįtempdami akių raumenų užsimerkite. Po to plačiai atsimerkite ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. 2. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį. 3. Nepasukdami galvos lėtai atlikite akimis sukamuosius judesius: į viršų – į dešinę – į apačią – į kairę ir pakartokite į priešingą pusę. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį. 4. Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į viršų, po to tiesiai. Analogiškai: į apačią ir tiesiai, į dešinę ir tiesiai, į kairę ir tiesiai.
Trečias variantas 1. Galvą laikykite tiesiai neįtempdami akių raumenų pamirksėkite. 2. Nepasukdami galvos, užsimerkite ir pasukite akis pažiūrėkite į dešinę, po to į kairę ir tiesiai. Pakelkite akis į viršų, nuleiskite žemyn ir pažiūrėkite tiesiai. 3. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką, po to į tolį. 4. Vidutiniu tempu atlikite 3–4 sukamuosius akių judesius į dešinę, po to į kairę, atpalaidavę akių raumenis nukreipkite žvilgsnį į tolį.
(Dėkojame http://imunitetas.lt/ už leidimą pacituoti akių pratimus iš jų puslapio)
4. Vitaminai ir mikroelementai akims (morkos, mėlynės ir kita) Svarbiausi vitaminai akims: A, C ir E. Šių vitaminų galima rasti įvairiuose vaisiuose, daržovėse.
Neseniai nustatyta, kad akių sveikatai svarbūs ir karotinoidai liuteinas ir zeaksantinas. Jie taip pat randami daržovėse ir vaisiuose. Akių sveikatai svarbūs ir mikroelementai selenas, cinkas bei varis.
Vaistinėse galima rasti daugybės rūšių vitaminų ir mikroelementų akims, pasikonsultuokite su vaistininke. Neblogas straipsnelis: kaip išsirinkti vitaminus akims
5. Akių gerinimo programos silpnaregiams. Akiniai mūsų priešas, o ne padėjėjas. Silpnaregiai dažniausiai susitaiko su mintimi, kad gyventi teks su akiniais (ar kontaktiniais lęšiais). Gal ir teks, bet ar atsisakytumėte galimybės pagerinti akis? Nors puse dioptrijos? Žinoma stebuklų nebūna, todėl reikalingas ne tik noras, bet ir valia, o akių gerinimo programų egzistuoja, ir net ne viena.
Žmogaus akis turi 6 raumenis. Trumparegystė, toliaregystė, žvairumas, astigmatizmas – problemos, kylančios iš to, kad tam tikri raumenys nusilpsta, ir akies obuolys neįgauna reikalingos formos. Trumparegių akys visada yra pailgos formos – išsitempusios į priekį, todėl jie mato iš arti, bet nemato iš toli. Tam kad matytum iš toli turi atpalaiduoti raumenis, ir leisti akies obuoliui grįžti į apvalią padėtį. Tuo tarpu toliaregių bėda atvirkštinė – jų akys visada apvalios formos, ir jiems reikia išlavinti raumenis kurie ištempia akis į priekį, kad galėtų matyti iš arti.
Akiniai ir kontaktiniai lęšiai ne tik nepadeda, bet ir kenkia – užsidėjęs akinius žmogus užfiksuoja savo akį tokioje formoje, kokioje ji yra, ir nebelavina akies raumenų visai, tokiu būdu ilgainiui regėjimas prastėja, akių raumenys silpsta vis labiau. Apie tai labai gerai paaiškino profesorius Vladimir Ždanov (Жданов) šiame video klipe (rusų kalba), remdamasis Beitso metodu:
Vladimir Ždanov (Жданов) Pratimai akims video (pagal Beitso metodą) rusų kalba Rekomenduoju pažiūrėti suprantantiems rusiškai – labai konkrečiai paaiškina silpnaregiškumo problemą, ir ką daro akiniai (kodėl jie nepadeda, o kenkia).
Mirzakarimas Norbekovas "Kvailio patirtis arba kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių"
Šis autorius aprašė alternatyvią gydymo sistemą, kurią tarptautinė nepriklausomų ekspertų asociacija 1998 m. iš visų žinomų sistemų pripažino esant efektyviausia.
Yra net keli šios knygos leidimai, išleido leidykla Alma Littera, knygos kaina ~30LTL. Autorius yra psichologijos daktaras, pedagogikos daktaras, medicinos filosofijos daktaras, profesorius, be to karate kyokushin 3 dano ir sam cion do devintojo dano sporto meistras. Šis žmogus kartais važinėja po Europą ir rengia seminarus – nemėgstantiems skaityti verta pasidomėti jais. O čia galite paskaityti atsiliepimų apie knygą: atsiliepimai
Norbekovo video klipas rusų kalba: Pratimai akims
William Horates Bates "Beitso metodas regėjimui pagerinti be akinių", Narbuto leidykla, 1996 Šiauliai. Šiuo metodu remiasi prof. Vladimiras Ždanovas, nuoroda į jo video klipą pateikiau aukščiau.
S. M. Beresford, D. W. Muris, M. J. Allen, F. A. Young "Kaip gerinti regėjimą be akinių ir kontaktinių lęšių". Knygą išleido leidykla Alma littera.
Šioje, kaip ir M.Norbekovo knygoje, pateikiami praktiniai patarimai, pratimai akių gerinimui. Plačiau apie knygos turinį
6. Pabaiga Jeigu turite daugiau patarimų, ar žinote autorių, kurių nepaminėjau, ir kurie yra parašę efektyvių akių gerinimo programų - būtinai parašykite. Nesu nei akių gydytoja, nei apskritai medikė, aprašiau tai ką perskaičiau, radau, sužinojau pati, tikiuosi kad bent dalis patarimų bus naudingi, o gal kažkas pasiryš ir išbandys akių atstatymo programą - būtų labai įdomu išgirsti tikrų atsiliepimų kaip tai veikia - iš laimingo žmogaus kuriam jau nebereikia akinių. Skeptikus taip pat suprantu, bet prašau gerbti kitų žmonių nuomonę, ir neteigti nieko kategoriškai, kol bent nepažiūrėjote Ždanovo video klipo (manau jis labiausiai tinka skeptikams, kadangi ten nerasite jokių filosofijų - tik logiški faktai, anatomija - jokių pasakų).
Ačiū už dėmesį, tikiuosi straipsnio ilgis neatbaidys visų - glausčiau nesugebėjau - viskas atrodė svarbu, nieko nesinorėjo išmesti... :rolleyes:
Prie to , kad prašo kiek energijos reikia jam išlyditi , o kai kūno temperatūra yra aukštesnė už 0 tai reiškia , kad jam išlyditi bereikia mažiau energijos nei skaičiuojant tiesiog pagal Q=lamda*m formulę . Todėl energiją kuri sunaudota alavo temperatūrai pakelti iki 32laipsnių reikia atimti .
Pirma susirandam masę (ro * V ) tada apskaičiuojam kiek reikia energijos (J) sušildyti alava iki 32laipsnių C Q1=cmt tada apskaičiuojame kiek energijos reikia išlydi alavui Q2=lamda * m (lamda randam is lenteles ) ir tada Q2-Q1 bus atsakymas
Turbūt visi iki vieno esame buvę susidurę su situacija, kai visiškai nelieka motyvacijos mokytis, viskas yra neįdomu ir nuobodu. Būtent taip jaučiausi ir aš, tačiau galiausiai supranti, kad tai ilgai tęstis negali ir reikia susiimt, tačiau kaip ? 1. Planuok savo dieną ir studijuok tinkamu metu Susiplanuok kiekvieną dieną iš anksto. Užsirašyk užrašų knygutėje kada mokysiesi, kada ilsėsis, kada pramogausi. Viską reikia pradėt dabar, ir neturi būti jokių "nuo rytojaus". Kai rengiate dienos planus, mokslus įrašykite kaip galima anksčiau, nes po TV žiūrįjimo, neto surfinimo ir t.t prie jei jų grįžti bus gerokai sunkiau. Mokytis turėtumėt tada kai tam yra mažiausiai trukdžių. Nesimokykit iškart po valgio, nes sočiai pavalgięs žmogus darosi mieguistas. Taip pat, nesimokykite vėlai vakare ar tada, kai esate labai pavargęs, nes naudos iš to bus mažai. 2. 5 minučių "triukas" (mano mėgstamiausias) Visada sunkiausia yra pradėti darbus. Jei jis jau pradėtas, viskas gerai, tačiau kaip prisiversti atlikti vieną ar kitą užduotį ? Yra vienas "triukas", kuris vadinamas 5 minučių iššūkiu. Jei turit atlikti kokį nors darbą, pasakykit sau, kad jį atlikinėsit ne ilgiau kaip 5 minutes. Dažniausiai, po tų 5 minučių jūs jau būsite visiškai įsivažiavęs į darbą, ir jo nutraukti nebenorėsite. Nepamirškit, kad tas 5 minutes reikia mokytis visiškai susikaupus, be jokių pašalinių trikdžių. 3. Sustok ten kur įdomu
Jei norite užkąsti ar šiaip pailsėti, sustokite mokytis ties ta vieta, kur yra įdomu. Tokiu būdu, kai norėsite pratęsti mokymąsi, tai padaryti bus gerokai lengviau, nes jūs žinosite, kad jūsų laukia kažkas tai įdomaus jums.
4. Pašalink daiktus, kurie tavo manymų gali trukdyti.
Tokie daiktai, kaip televizorius, telefonas ar kompiuteris neturėtų būti šalia tuo metu, kai yra mokomasi. Šie daiktai visada trukdo tai daryti, ir jūs patys puikiai suvokiat, kad jei įsijungsit naršyklę būtinai užsuksit į uždarbis.lt ar kitas jūsų pamėgtas svetaines. Tai be jokio abejonės tik trukdo mokymosi procesui. 5. Nusistatykit tikslus
Turint tam tikrus tikslus, motyvacija gerokai išauga. Savo išsikeltus tikslus užrašykite užrašų knygutėje, ir ji lyg sąžines balsas jus vers atlikti užsibrėžtus tikslus, nes jūs juos matysit tol, kol prie jų nepadėsite pliuso ar dar kokio tai skiriamojo ženklo, kad darbas buvo atliktas. Pavyzdžiai: perskaityti 50psl Makiavellio, išmokti anglų žodžius ir panašiai. 6. Apdovanokite save Kai nusistatot savo tikslus, sugalvokit sau kokią dovanėlę, kurią turėtumėt sau padovonti, jei viską atlikot gerai ir iš "dūšios". Pavyzdžiui: Jei iš koliokvumo gausiu 9 ar 10 leisiu sau prisikimšt junk foodo ir panašiai. Surašiau tik keletą, man labiausiai patikusių, jei turit ką pridėti rašykit, paredaguosiu šį postą. Tikiuosi atsiras žmonių, kuriems bent kažkiek ši tema pagelbės. Man asmeniškai 5 minučių iššūkis ir savęs apdovanojimo metodas veikia stebuklingai :) Sėkmės!!!
Toks Oskaras, rašantis šaunų blogą apie produktyvumą - freestylemind.com, pasidalino savo atradimu, kaip sužinoti bet kurios svetainės ar blogo populiariausius straipsnius. Paprastas sprendimas išnaudoja globalųjį Google:
site:uzdarbis.lt uzdarbis.lt Rezultatai iš tikrųjų neblogai (nors ir ne 100%) atspindi tendencijas, kurias mato svetainės kūrėjas prisijungęs prie savo Google Analytics.
Įkvėpė mane Ifixo straipsnis apie autoblogus tai pagalvojau surašysiu savo žinias apie twitterį. Šiame įraše sužinosite: kaip gauti nereikalingų followerių, tik dėl skaičiaus; kaip gauti tikslinių followerių; kaip uždirbti iš twitterio ir kelis kitus dalykus.
Pradedam, viskas ko reikia, sukurti anketą, prirašyti daug hobių pagal kuriuos jus ras paieškoje, įkelti avatarą, uždėti nestandartinį foną. Tuomet parašykite kelis tweetus What's up? | How are you? ir t.t.
Followerių gavimas dėl pasitikėjimo, kad kiti jus sektų
Šie tinklapiai siūlo gauti nemokamai followerių, kurie nėra botai, o patys norėjo gauti followerių tai jie patenka į sistemą ir jie seka jus, patirtis rodo, kad po kiek laiko šie followeriai jus nustoja po truputį sekti, bet jų pagalba jūs gausite daugiau tikslinių followerių, kadangi jie matys didelį sekančiųjų ir sekamųjų santykį.
http://hitfollow.info/ (Free planas, gausite ~100 followerių) http://letgetmorefollowers.info/ (Nemokamas planas, gausite ~100 followerių) http://plusfollower.info/ (Irgi gausite kažkiek followerių pirmą dieną, nemokama)
Ok, dabar turime kelis šimtus nereikalingų followerių, kurie tikrai nespaus nieko ant jūsų reklamų ir nieko nepirks.
Followerių tvarkymas
Yra vienas neblogas tinklapis, kuris leidžia tvarkyti didelius kiekius twitterio followerių. Jis leidžia sekti visus, kurie seka jus, leidžia pažiūrėti TIK sekamus arba TIK sekančius. Galima unfollowinti tuos kurie jūsų neseka, bet unfollowinimas vyksta rankomis. Sekti visus, kurie jus seka yra labai geras dalykas, nes tų followerių jūs neprarasit, o jei jie pamatys, kad jūs jų nesekate, nustos sekti ir jus. Rekomenduojama šį įrankį naudoti kelis kartus per dieną ar kartą į kelias dienas.
Tinklapis - http://dossy.org/twitter/karma/
Tikslinių followerių rinkimas
Šis followerių gavimo būdas yra ne toks greitas kaip automatiniai tinklapiai, bet žymiai naudingesnis, nes gausite followerių kurie TIKRAI jums bus naudingi.
Labai didelis pasirinkimas ko jūs norite ieškoti. Ar kiekvieno žodžio iš frazės, kurį patweetino žmogus, ar TIKSLIĄ frazę, kurią parašė žmonės, galima rasti netgi žmones, kurie yra per jūsų norimą distanciją nuo kokio nors miesto, tai labai naudinga reklamuojantiems kavines, parduotuves, restoranus ir panašius dalykus. Galima rasti netgi žmones kurie vartojo :) arba :) smailus, ar tuos kurie ko nors klausia. Tuomet radę žmones kurie rašo jūsų dominančia tematika juos sekite ir tikėkitės kad jie jus seks atgal, o jeigu jie to nepadaro per 3-7 dienas naudodamiesi dossy.org aprašyta aukščiau nustokite juos sekti.
Suraskite anketą, kuri rašo apie jūsų norimą reklamuoti dalyką. Pvz jeigu norėsite reklamuoti Microsoft naujienas, windows produktus, XBOX ir panašius dalykus, jūs turėtumėte rasti šią anketą - http://twitter.com/EverythingMS Dažniausiai visi kurie fanatiškai rašo apie konkretų dalyką naudoją ir nicką susiijusį su tuo pvz WindowsNews, AppleNews, ItouchNews, ItouchApps ir panašiai, bet gali būti ir paprastas žmogelis, kuris pastoviai apie tai rašo.
Radę norimą anketą atsidarykite followers skyrelį. Tuomet nustatykite viršuje kairėje pusėje kad rodytų ne Expanded būdų, o list (lentelę) tai užims mažiau laiko ir greičiau viską užkraudinės. Pradėkite sekti visus žmones, bet nepersistenkite, pilnai užtenka 50-100 per dieną naudojantis šiuo būdu, kitą dieną pažiūrėkit kiek atfollowino jus atgal, o nefollowinančius, bet buvusius online nustokite sekti (naudokitės viršuje aprašytu tinklapiu). Beje, jums reikia atrodyti natūraliai, jei per pirmą dieną seksite 1000 anketų, o jus seks tik 50 tai jūsų anketą trumpam sustabdys patikrinti, man tai buvo nutikę, bet viskas gerai. Stenkitės kad sekančiųjų ir sekamųjų santykis būtų sekančiųjų naudai.
Naudokite # žymas. Kiekviename įraše, kuriame reklamuojate prekę, ar tiesiog rašote apie dalykus, kuriuos ateityje reklamuosite naudokite # žymas. Tarkim, rašote apie windows parašę Tweetą
Pridėkite žymas #Microsoft #Windows #Windows7 , tuomet įrašas turėtų atrodyti taip:
Šis būdas padės žmonėms besidomintiems jūsų prekėm ar paslaugom, ar tiesiog paprastais dalykais jus rasti ir sekti.
Twitter uždarbio formulės
Čia sugalvojau šiokių tokių būdų kaip uždirbti iš twitterio.
Jūsų tinklapis - tai tinklapis tarkim apie windows, šiame straipsnelyje kaip pavyzdį naudoju windowsus.
Affiliate ar reklaminiai banneriai - tai parduotuvės, kurios pardavinėja windows diskus, windows knygas, windows pamokas ir moka procentus nuo pardavimo, o reklaminiai banneriai tai Google adsense ar adbrite, vieni iš populiaresnių.
Linkbucks - moka už paspaudimus ant jūsų reklamuojamos nuorodos, aišku labai daug negausit, bet daugiausiai moka už intermission nuorodas, nes jose tenka laukt keliolika sekundžių kol galite patekti į tinklapį. Linkbucks minimali išmoka 5$ į paypal. Jį naudot apsimoka nebent tuomet kai turite kelias anketas su keliais tūkstančiais followerių, o jei tik kokį šimtą kitą turit tai net 1 cento neuždirbsit už paspaudimą.
Bit.ly - tinklapis, kuris paslepia nuorodas, jas sutrumpina. Naudojama tam, kad sekėjai spaustų ant nuorodos, o jei bus tiesiog linkbucks niekas nespaus, nes žinos, kad teks laukti. Beje bit.ly galima sujungti tiesiogiai su twitteriu, labai patogu. Parašote nuorodą, po sekundės dalies ji tampa sutrumpinta ir galite parašyti komentarą apie nuorodą ir patweetinti.
Sharecash ar Dengee + Bit.ly
Sharecash ir Dengee moka nemažus pinigus už parsisiuntimą, palyginus su kitais Paid To Upload sponsoriais. Galite gauti iki nuo 0,4$ už parsisiuntimą, priklauso nuo valstybės, apklausos užpildymo tipo.
Neobux ar kitas Paid to sponsorius + Bit.ly
Lygtais viskas aišku, neobuxe ar kitame PT sponsoriuje gausite aktyvių refferalų, kurie jums uždirbs kelis centus per dieną. Viskas ką reikia padaryti tai tik sugalvoti patrauklų tweetą, kuriuo pritrauksite refferalus. Pvz.: "Easy money online" ar "Money for clicking links EASY!" ir pan.
YouTube klipų peržiūrų didinimas
Sujunkite savo youtube anketą su twitter ir vos tik pakomentuosite, seksite ką nors ar įkelsite video iš karto visa tai bus parašoma automatiškai jūsų sraute. O YouTube filmuko aprašyme galima naudoti refferalines nuorodas ir panašius dalykus.
Straipsnį galima kopijuoti paliekant refferalines nuorodas bei prirašius mano tinklaraščio adresą - http://juozapas.lt
Sveiki kolegos, Sia tema sukuriau Visiems, kam aktualus kurybinis darbas. Cia galite deti linkus ivairiu reklamu, ispudingu rinkodariniu ideju, ar kitokiu originaliu ir isradingu ideju. Jei neturite ko deti - galbut uzeikite pasisemti kurybinio ikvepimo ? Tikiuosi sis kurybinis kampelis gyvuos ilgai...
Pradziai imetu as:
Keletas "funny" tipo: http://www.youtube.com/watch?v=aoRD1wmvwUc&feature=related http://www.youtube.com/watch?v=GT86iWiH2mI&feature=related http://www.youtube.com/watch?v=S1ZZreXEqSY http://www.youtube.com/watch?v=GHuO6qmiSgg&feature=related
Jūs galite pridėti savo dienoraštį ar svetainę i 140 + paieškos sistemų visame pasaulyje.Nereikalaujama jokių registracijų .norint pasiekti geresnių rezultatų rekomenduojama po 3-4 savaičių pakartoti .BET pabrežiu nedėkite savo tikrojo e-mailo nes gali prasidėti spaminimas.
Autoriai: Jack D. Schwager Išleista: 1992 Puslapių: 480
“Market Wizards: Interviews with Top Traders” - viena iš klasikų, rekomenduotinas skaitinys kiekvienam investuotojui. Šioje knygoje, autorius kalbasi su dešimtimis geriausių tų laikų investuotojų, kurie mielu noru dalinasi savo patirtimi bei išgyvenimais finansų rinkoje.
Ką sužinojau?
Šioje knygoje teorijos nerasite, todėl įgytas žinias vertinti sunku. Publikuoti interviu - puikus įkvėpimo šaltinis, kuris tik patvirtina mūsų visų girdėtas citatas:
Nėra nieko, ko pasistengęs negalėtum įveikti. Svarbiausia turėti valios ir niekada nepasiduoti. Robert Corbet
Vengdami problemų niekada nebūsite tas, kuris jas įveikė. Ričardas Bachas
Išties yra durys, pro kurias pas tave ateina sėkmė, bet raktą nuo jų turi tu pats.
Žmogus nežlugęs, jei nugalėtas. Žmogus žlugęs, kai pasiduoda. Ričardas Niksonas
Ir t.t.
Man asmeniškai labiausiai įstrigo pirmasis interviu, kuriame autorius kalbina Michael Marcus. Štai trumpa ištrauka:
How did you first get interested in trading futures? I was something of a scholar. In 1969, I graduated from Johns Hopkins, Phi Beta Kappa, near the top of my class. I had a Ph.D. fellowship in psychology at Clark University, and fully expected to live the life of a professor. Through a mutual friend, I met this fellow named John, who claimed he could double my money every two weeks, like clockwork. That sounded very appealing [he laughs]. I don’t think I even asked John how he could do it. It was such an attractive idea that I didn’t want to spoil things by finding out too many facts. I was afraid I would get cold feet.
Weren’t you skeptical? Didn’t he sound too much like a used car salesman? No, I had never invested in anything, and I was very naive. I hired John, who was a junior at my school, to be my commodity trading advisor at $30 a week. Occasionally, I threw in free potato chips and soda. He had a theory that you could subsist on that diet. That’s all you paid him?
Weren’t there any profit incentives—extra potato chips if he did well? No.
How much money did you allot for trading? About $1,000 that I had saved up.
Then what happened? My first trip to a brokerage house was very, very exciting. I got dressed up, putting on my only suit, and we went to the Reynolds Securities office in Baltimore. It was a big, posh office, suggesting a lot of old money. There was mahogany all over the place and a hushed, reverential tone permeated the office. It was all very impressive.
The focal point was a big commodity board at the front of the office, the kind that clicked the old-fashioned way. It was really exciting to hear the click, click, click. They had a gallery from which the traders could watch the board, but it was so far away that we had to use binoculars to see the prices. That was also very exciting, because it was just like watching a horse race.
My first realization that things might become a little scary was when a voice came over the loudspeaker recommending the purchase of soybean meal. I looked at John, expecting to see an expression of confidence and assurance on his face. Instead, he looked at me and asked, “Do you think we should do it?” [he laughs]. It quickly dawned on me that John didn’t know anything at all.
I remember soybean meal was trading quietly: 78.30,78.40,78.30, 78.40. We put the order in, and as soon as we got the confirmation back, almost mystically, the prices started clicking down. As soon as it knew that I was in, the market took that as a signal to start descending. I guess I had good instincts even then, because I immediately said to John, “We’re not doing too well, let’s get out!” We lost about $100 on that trade.
The next trade was in corn, and the same thing happened. John asked me whether we should do the trade. I said, “Well all right, let’s try com.” The outcome was the same.
Did you know anything at all about what you were doing? Had you read anything about commodities or trading? No, nothing.
Did you even know the contract sizes? No, we didn’t.
Did you know how much it was costing you per tick? Yes.
Apparently, that was about the only thing you knew. Right. Our next trade, in wheat, didn’t work either. After that, we went back to corn and that trade worked out better, it took us three days to lose our money. We were measuring success by the number of days it took us to lose.
Were you always getting out after about a $100 loss? Yes, although one trade lost almost $200.1 was down to about $500 when John came up with an idea that was “going to save the day.” We would buy August pork bellies and sell February pork bellies because the spread was wider than the carrying charges [the total cost of taking delivery in August, storing, and redelivering in February]. He said we couldn’t lose on that trade.
I vaguely understood the idea and agreed to the trade. That was the first time we decided to go out to lunch. All the other times we had been too busy scrutinizing the board, but we thought this was a “can’t lose” trade, so it was safe to leave. By the time we came back, I was just about wiped out. I remember this feeling of shock, dismay, and incredulity.
I will never forget the image of John—he was a very portly guy with thick, opaque glasses—going up to the quote board, pounding and shaking his fist at it, and shouting, “Doesn’t anyone want to make a guaranteed profit!” Later on, I learned that August pork bellies were not deliverable against the February contract. The logic of the trade was flawed in the first place.
Had John ever traded before? No.
So where did he come up with this story about doubling your money every two weeks? I don’t know, but after that trade, I was wiped out. So I told John that, in light of what happened, I thought I knew as much as he did—which was nothing—and that I was going to fire him. No more potato chips; no more diet soda. I’ll never forget his response. He told me, “You are making the greatest mistake of your life!” I asked him what he was going to do. He said, “I am going to Bermuda to wash dishes to make a trading stake. Then I am going to become a millionaire and retire.” The thing that amused me was that he didn’t say, “I’m going to Bermuda and take a job to make a trading stake.” He was very specific; he was going to wash dishes to get his trading stake.
What eventually happened to John? To this day, I have no idea. For all I know, he might be living in Bermuda as a millionaire because he washed dishes. After that, I managed to rustle up another $500 and placed a few silver trades. I wiped out that stake as well. My first eight trades, five with John and three on my own, were all losers.
Tęsinį galite rasti čia. O jeigu pabodo skaityti, štai tolimesnė įvykiu eiga:
Michael Marcus ir toliau praradinėjo pinigus, tačiau net negalvojo nuleisti rankų. Pasiskolino $20 000 iš savo mamos, dėja, didelę dalį jų prarado, įskaitant ir savo $30 000, vėl ir vėl.
Ar jis pasidavė? Tikrai ne. Per ateinančius dešimt metų, šis žmogus savo kompanijos sąskaitą padidino 2 500 kartų (skaičiuojant nuo pradinės sumos).
Įvertinimas: 9
Kodėl 9? Mano nuomone, keletas pokalbių (kurie nėra labai įdomūs) buvo įterpti dėl vienos paprastos priežasties: puslapių skaičiaus.
Peržiūrėjau visą seminarą ir manau , kad turėtu būti dar vienas diskas būtu įdomu pamatyti pabaiga. Ištikro labai sužavėjo reikės peržiūrėti ir antrą kartą nes vienu ypu peržiūrėjus sunku viską suvirškinti . Savo tikslų , svajonių surišimas su kasdieniais darbais tikrai įdomus dalykas kiekvieną darbą kurio tik imiesi dirbi tikrai maloniau, lengviau ir iš lovos ryte atsikelt kai esi motyvuotas kiekvienam darbui . Būtinai reiks paskirti vakarą ir susirašyt kasdienius darbus bei svajones ant popieriaus ir surišti visas , bent dešimtčia mazgų. Apie vizualizacijos meną jis plačiai neaiškino tik davė ikvėpimo kurti vizualizacijas . Tikrai nepasigailėjau peržiūrėjes motyvavivo stipriai tikiuos neišgaruos šitos žinios ir būsiu motyvuotas visam gyvenimui :) Taigi didelis pliusas nuo manes , kas dar nematėt čiupkit ir peržiūrėkit kuo greičiau . +
ledux gavo reakciją nuo ibrra Sulaikytas wikileaks įkūrėjas
ledux sureagavo į poseidon Siulau submitinti 2500 nuorodu i blogus
ledux gavo reakciją nuo los bambardyros Geografija
ledux gavo reakciją nuo Thirdsoul Kaip sukurti bendruomene ?
ledux gavo reakciją nuo Dainius Fizikos uzdavinys
ledux gavo reakciją nuo Cross123 Fizikos uzdaviniai.
ledux gavo reakciją nuo Valuediz Vienas iš geriausių mano matytų motyvacinių seminarų