AleksandrasG

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

1.Vardas: Dora
Veisle: Sibiro haskis
Amžius: du metai
 
 
 
2.Vardas: Perlas
Veisle: Sibiro haskis
Amžius: vienas menesis
 
 
3.Vardas: Mia
Veisle: Vokiečių aviganė
Amžius: nuotraukoje 3 menesiai, siuo metu 8

Na bet juk logiškas atitikmuo. Lipdyk - lipdukai ant marškinėlių. Čia juk ne Puma ir Puna ar Adidas ir Adiidas.
Mano nuomone jei bus uždrausta naudoti Lipdyk prekės ženklą, tai bus neteisinga.

Tai c'm on 19 metų. Jau nebe vaikas. Kiti 18 ir tėvais jau tampa. nebe ta amžius, kad parintis dėl kažko. Būdamas 19 jau turi siekti savo gyvenimo tikslų. Mokytis? Studijuoti? Galų gal mesti viską ir padidinti emigrantų skaičių. Užsienyje nereikia būt kažką baigus, kad gautum darbą pas ūkininką ūkyje.
Manau būtent pinigai tave ir verčia taip jaustis ;) tiksliau jų trūkumas. Nenukabink nosies. Šiandien tu rašai uždarbyje istoriją, o ryt gal rastus du litus išleisi tele loto, laimėsi milijoną. Optimizmo. Gyvenimas pilnas iššūkių, tačiau jeigu tu sedėsi namie, būsi pasyvus, taip gyvenimas ir praeis pro šalį....

Patartina įsijungti HD!
http://www.youtube.com/watch?v=q9ALVafPzdM
 

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Pasiėmiau akademines metams. Bent jau St Andrews tam užteko išsiųsti vieno sakinio el. laišką ir po 5 minučių gavau atsakymą: "Sekmės, lauksime tavęs grįžtančio kitais metais". Dar nežinau, ar sulauks, nors apie pačias studijas nė vieno blogo žodžio pasakyti negaliu. Tiesiog norisi gyvenime patirti daugiau.
 
Pirmiausia, man tai nebuvo atostogos: aš keliavau su kompiuteriu ir didžiąją laiko dalį dirbau (išskyrus, žinoma, kelionę per Himalajus). Tai gali daryti kiekvienas informatikas (ar, pavyzdžiui, pokerio žaidėjas) – nemaža dalis šio forumo narių, kuriems nesvarbu, iš kurios pasaulio vietos dirbti. Tad išvažiuodamas neturėjau jokių didelių santaupų.
 
Antra, aš niekada keliaudamas neišleidžiu daugiau nei gyvendamas vienoje vietoje (kad ir Škotijoje). Dienos biudžetas buvo 10 eurų, kurių turi užtekti ir maistu, ir nakvynei, ir kelionei. Azijoje, kur patiekalas kavinėje kainuoja 2 Lt, nakvynė Nepalo sostinės centre su internetu ir kabeline televizija – 9 Lt, tai nebuvo sunku. O keliaudavau dažnai naktiniais traukiniais – taip tiesiog nakvynės išlaidas perkeli į transporto. Vienintelis brangus dalykas buvo lėktuvo bilietai, bet ir juos grįžtant į Europą pavyko rasti palyginti pigius (14 valandų skrydis per pusę planetos Kuala Lumpur-Paryžius – už 600 Lt, bilietą įsigijus likus 10 dienų iki skrydžio per AirAsia.com).
 
Reziumuojant, neišleidau smarkiai daugiau, nei studentas per tą patį laiką gyvendamas Didžiojoje Britanijoje.
 
 
Turbūt tai reiškia, jog savo galimybių nepervertinau ir pasiruošiau tinkamai, nes naujus sutikau gyvas Vilniuje, o ne įkalintas gamtoje.
 
Gidai savo turistų neveda visur pirmiausia dėl to, jog didėlė žmonių dalis nemėgsta vargo ir iššūkių (kam jiems to reikia?) ir nori ramiai grožėtis gamta žygiuodami lygiu takučiu. Antra, dauguma gidų turi savo maršrutus ir planus ribotam laikui ir negali leisti kelių dienų nukrypimų į šoną (ką padariau aš, kad pasiekčiau tą ežerą). Trečia, beveik visi turistai Nepale yra pagyvenusio amžiaus, kadangi ne daug jaunų žmonių gali į Nepalą atvykti spalio-lapkričio mėnesiais, kai nėra nei žiemos šalčių, nei vasaros potvynių, nei pavasario apniukusio dangaus, per kurį mažai kas matosi.
 
Man patinka iššūkiai ir savo ribų plėtimas, išėjimas iš komforto zonos, bet dėl to dar niekada nerizikavau gyvybe.

Šį rudenį 40 dienų praleidau vienas Nepale, 10 iš jų eidamas vienas pėščiomis per Himalajus.
 
Neturėjau jokios kalnų patirties, niekada neslidinėjau ir tik kartą gyvenime buvau buvęs daugiau nei kilometro aukštyje. Tai buvo iššūkis.
 
Pavyko pasiekti Tilicho Lake – vieną aukščiausių ežerų pasaulyje, kur jokie gidai (paprastai) neveda turistų:
 

 
Iki artimiausio kelio, kuriuo važiavo mašinos, buvo 7 dienos pėščiomis. Maistas ir daiktai žmones ten pasiekia ant mulų nugarų. Jausmas tarytum pasakoje:
 

 
 
Aukščiausias pasiektas taškas – 5 500 metrų virš jūros lygio. Everesto ir jo brolių / seserų viršūnės atrodė šalia.
 
Vėliau atsidūriau Tailande, Malaizijoje ir Singapūre, iš kur grįžau prieš kelias savaites, bet visos Pietryčių Azijos šalys nublanko prieš Himalajus.
 
Per du mėnėsius buvau apsistojęs pas tailandietę Bankoko studentų bendrabutyje (iš tikrųjų, taip sutikau savo gimtadienį), studentus iš Irano, emigrantus iš Filipinų, indą, kuris penktadienio vakarą Kuala Lumpure pastatė degtinės butelį mums dviese įsitaisius svetainėje prie stalo teištaręs: "Savaitgaliai juk tam ir skirti".
 
Galiu atsakyti į klausimus apie keliavimą vienam, bet jei trumpai: daug žmonių to nesupranta ir niekada nesupras. Tiems, kas jaučiasi gerai vieni, tai greitai tampa liga ir keliauti kitaip nebesinori. Vis dažniau atmetu draugų pasiūlymus ir vykstu vienas. Tai visada būna nepamirštama patirtis. Nuotykis. Nebežiūriu filmų, nes supratau, kad galima juose gyventi.
 
Negaliu nupasakoti jausmo Himalajuose, bet prisiminiau poros minučių klipą, kuris jį galėtų perduoti:
 
http://www.youtube.com/watch?v=Z-bjtEO0xN8

Daug įdomių minčių perskaičiau ir prisiminiau įvykį vaikystėje..
 
Man buvo apie 17 metų, mano draugei - 16 m.
Žodžiu, sėdėjome parke, ji su fotoaparatu fotografavo vaizdus.. Staiga iš kampo išsuko stambus, įkaušęs dėdė su dviračiu, kuris bandė užlėkti nuo gatvės tiesiai ant šaligatvio peršokant ten gulinčius bortiūrus.. Ryškiai dėdė blogai apskaičiavo savo blaivumą ar koordinaciją, nes iškart tėškėsi veidu į žemę..
 
Mano mergina tuo metu laikė fotoaparatą į jo pusę ir šį dėdė nufotkino..
 
Dėdė tai pastebėjo, iš pradžių nusijuokė, paskui šypsena pakeitė įniršis.. Visas išraudęs, stambus, aukštas ir įpykęs artinosi prie mūsų. Atėjęs bandė čiupt už fotoaprato, kurį laikė mergina, bet ji staigiai pašoko ir atsistojo už manęs.. Tada tas įniršęs diedas stvėrė man už kaklo rėkdamas, kad atiduotume juostelę..
 
Giliai viduje jau kasiau karo kirvį, bet proto dėka neleidau sau išsiduoti.. Pasakiau, kad nėra jokių juostelių, fotoaparatas skaitmeninis, fotografiją ištrinsime.. Jam tai buvo nė motais, pradėjo bliaut, kad sudaužys kamerą ir vėl bandė griebt man už kaklo..
 
Atstūmiau dėdę tolyn, numušiau jo ranką nuo savęs.. Kad būtų efektyviau, vaizdžiai nusirengiau megztinį, rodydamas jam, kad nepasitrauksiu iš čia.. Dėdė nebijojo, juk aš dar tik vaikas prieš jį.. Tiesė savo stambias rankas ir bandė mane pagriebt.. Kojos smūgiu į krūtinę atstūmiau jį nuo savęs, po kito spyrio dėdė įgriuvo į erškėtrožių krūmą, nes prieš tai užkliuvo už šakos..
 
Nesu matęs tokio įsiutusio žmogaus krūmuose.. Iš krūmo iššoko visas raudonas, susidraskęs rankas ir puolė link manęs..
Įvertinęs jo stambų sudėjimą ir metus, pakeičiau taktiką:
 
Kaip tik jis pribėga, aš šoku į šalį, ir kol jis apsisuka, vėl apibėgu jį iš kitos pusės sugebėdamas įspirt jam kur nors į šoną.
 
Susirinko nemažai žiūrovų, niekam nė motais, atrodo atvyko į spektaklį..
Tas senis šokinėjo mane gaudydamas, o aš jį kas kart apspardydavau atsitraukdamas.. į artimą kovą nesileidau, nes būtų jis mane tikrai pribaigęs..
 
Viskas tęsėsi apie 5 minutes, kol kažkokios moterys nepradėjo rėkt ant manęs ir neiškvietė policijos.. O jos rėkė maždaug taip: "gyvulį, nustok girtą vyrą spardyt.." Viskas pasibaigė, senis pavargo gaudyt, moterų balsai vis garsėjo, todėl senis patraukė namo.
 
Aš su drauge irgi išėjau namo. Kelnės liko purvinos, bet draugė, fotoapratas ir sąžinė - švari.
Kadangi draugei buvo 16 metų, ji buvo be galo sužavėta, kad ją taip užstojau, prieš daug stambesnį priešininką..
Šiai dienai, jos mąstymas visai kitoks, pasisako griežtai prieš bet kokį smurtą ar fizinės jėgos panaudojimą.
 
Mano manymu, konflikto reikia išvengti gudrumu, prisitaikyti pagal situaciją ir jokiu būdų neparodyti baimės.
Ką aš daryčiau, jei dabar mano panelei kas nors pagriebtų už užpakalio? Iki paskutinės sekundės stengčiausi išvengti fizinės jėgos panaudojimo. Nors ir visas mano laisvalaikis yra kovinis sportas. Labai gerai žinau, kad jėgos domonstravimas prišaukia tik dar daugiau nelaimių.. Kuo daugiau jėgos, tuo daugiau problemų.

dar klausi tokiu durnu klausymu pas savo pana :) cia negalvojant pluha vienam jai pasiseks gal dar ir kitam spesi,koks skirtumas kas bus,jai tavo pana ar zmona graibo kazkokios lasharos,o geriausia israuti koki pagali ar tai suolelio gabala,nera skirtumo ,kas po ranka papuola dydesnio ir kapoti,pakol apsikakoks

KALĖDŲ PRASMĖ
 
Pripažinkime, nemaža dalis mūsų Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų laukiame dėl daug skanumynų ir dovanų. Ir nieko nekaltinu, pats iki 2010-ųjų metų laukdavau šių švenčių vien tik dėl tokių priežasčių.
 
Kodėl iki 2010-ųjų? Neabejotinai dėl to, kad šiais metais iš gyvenimo pasitraukė man labai brangus žmogus – močiutė. Kol Ji buvo su mumis Šv. Kalėdos mūsų šeimai būdavo pati jaukiausia šventė. Mano močiutė buvo jaunatviška, suprasdavo ir jaunų žmonių pokštus, todėl su Ja šios šventės būdavo ne tik jaukios, bet ir linksmos.
 
2010 metais Kalėdos be močiutės net nebeatrodė panašios į Kalėdas. Stipriai pajautėmė, kad ir namuose jau nebėra taip jauku kaip buvo anksčiau.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per Kalėdas mes įpratome būti visi kartu uždarame šeimos rate ir, kai mus paliko vos vienas iš mūsų, Kalėdos tapo visiškai ne tokios kaip buvę. Atsirasdavo nejaukių tylos akimirkų, ne laimės, o liūdesio ašarų. Dabar aš jau suprantu, kad sulyg kiekvienu iš mūsų šeimos pasitraukusiu žmogumi jos darysis vis tik liudnesnės ir liudnesnės.
 
Tačiau, ką aš mąstau dabar? Kad ir kokia ši netektis mums buvo skaudi, ji mus pamokė, kad reikia mokėti parodyti džiaugsmą savo artimu, kol jis dar yra šalia. Nepamirškime, kad žmonės mus gali palikti netikėčiausiu metu. Tuomet viskas kas mums beliks, tai tik viltis, kad mūsų maldose kalbamus atsiprašymus išgirs tie, kurių jau nebėra šalia.
 
Taip skaudžiai tik nuo praeitų metų iš tikrųjų, o ne teoriškai supratau, kad per šias šventes svarbiausia būti apsuptam tavo širdžiai mieliausių žmonių, o ne vien džiaugtis skanėstais ir dovanomis.
 
Linksmų švenčių Jums ir Jūsų mylimiems artimiesiems, branginkite vieni kitus, kol dar galite!
 
KALĖDŲ PRASMĖ

Praeita vasara kaimynui nudaziau tvora. Dirbau 2 dienas, gavau 80Lt. Darbo salygos nezmoniskos, buvo karsta ir net nedave vandens atsigert.

Pastumejot i prieki!Iseinu nuo siandien is darbo !Nes tikrai absurdas remonuot kompus uz toki atlyginima,cia jau tikrai saves negerbimas gaunas.
Na ka teks nupust dulkes nuosavo informatikos inzinieriaus diplomo,ir pradet naujo darbo paieskas.

Gera tema.kaip tik sedziu darbe.Dirbu kompiuteriu techniku uz 800 Lt :)) Siandien ruosiuos pasakyt,kad baigiu karjera sitoj imonej :)

sveiki, nutariau pasiteirauti, nes tikrai nebežinau ką daryti!
dar kartą kartojo, ne išmaldos prašau, o patarimų/minčių.
Trumpai apie mane:
mokausi ištestinėse studijose. Antras kursas. Turėjau darbelį, gruodžio 1d. Dėl kivirčo su direktorium, kur mane apgaudinėdavo, buvo sukurtos tokios sąlygos, kad pats parašyčiau pareiškimą.
Taip...nuo to laiko nebedirbu. Laikas eina, santaupos mažėja, būkim realistai, vos užteks už butą sąskaitas apmokėti. Ir kila mintis, ką daryti?
Pinigų nėra, įsidarbinti sunku, ir alga geriausiu atvėju bus vasari, čia su optimizmu, kad rasčiau darbą nuo naujų. Sunku bus įsivaizduoti kaip ištemti iki tiek, o dar visos šventės, bet čia jau smulkmė, švenčių man nebus!
Žinoma, visi sakysite giminės, tėvai ir artimieji. Bet. Su tėvais ,giminėm jau senai nebepalaikau jokio ryšio. Šios temos negvildenkim. Skaudi.
 
Tad tęskim, kas lieka žmogui tokioje situacijoje?
Kiek supratau net pašalpos negaliu gaut jei neturiu 18men darbo stažo? Jei tiesa, tada Ačiū tau Lietuvėle mūsų.
Kas dar? Klupėt prie maximos?
Na jau ne. Geriau jau numirsiu šiam buteli, nei tą darysiu.
Eit apiplešinėt žmones? Ne. Sąžinė ir drąsos stygius to neleistu.
Gerai, kad bent vf mokausi. Bet tai neguodžia.
Manau retas įsivaizduojat ką reiskia iklimti taip gilai, kada vaikstai po kambari ir plaukus nuo galvos raunies, bet!
Gal kas turit kokiu patarimu ar naudingos info?

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Gerai skambetu "uzdarbio" partija :D Ne seip gera mintis nes pastebejau forume kelis zmones kurie turi skirtyngas bet protyngas nuomones i politikos klausimus

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

vaikų traumavimas :(

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)

Šiek tiek glumina tai, kiek žmonių šitoje istorijoje mato pinigus kaip tikslą.
 
Pinigai yra kaip maistas: galvoji apie juos tada, kai jų trūksta, – lygiai taip, kaip galvoji apie maistą, kai pilvas tuščias. Tuomet, kai tavo pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, rūpi ne pinigai, o pats procesas - iššūkis jų siekiant. Tu to nedarai dėl pinigų – darai dėl savęs, nes tau tai teikia malonumą.
 
Manau, kad vergauja pinigams tos masės karjeristų, kurie studijuoja ekonomikas ir teises, nors tie dalykai jų visiškai nedomina, ir vėliau 5 dienas per savaitę dirba darbus, kurių nekenčia, bei pataikauja kiekvienam viršininkui, kad tik jų neišmestų, – vien dėl to, kad turėtų pinigų ir galėtų pragyventi. Tai aš vadinu vergavimą pinigams, o ne tai, ką daro DjiXas.
 
DjiXas yra išimtis iš milijonų ir pavyzdys, ką reiškia valia ir užsispyrimas, – kai žinai, ką tu veiki gyvenime, ką ir kodėl tu nori išmokti, tau nereikia nei universitetų nei darbdavių, tu visada gali būti užimtas ir tavo laikas niekada nebėga veltui.
 
Tu gali paklausti Šarūno Jasikevičiaus, ar tuomet, kai šešiolikos metų žaisdamas Lietuvos jaunučių rinktinėje supratęs, kad krepšinis bus jo gyvenimas, gailisi, jog jam atidavė savo geriausius metus? Jis taip pat negalėjo bet kada ir bet kiek vartoti alkoholio, kada panorėjęs rasti laiko draugams ir vakarėliams bei privalėjo treniruotis kasdien ir kiekvieną vasarą, kai kiti jo bendraamžiai atostogavo. Ar kas nors gali pasakyti, kad jis vergavo pinigams? Ne, jis vergavo tam, kas jį "vėžė", ko nenorėjo palikti, ir svarbiausia – jis norėjo būti geriausiu, ne vidutinybe, ne vienu iš daugelio – todėl niekada nesustojo ir dirbo.
 
DjiXas niekuo nesiskiria nuo sportininko – jis yra sportininkas "sporto šakuose", kurias pats sau susikuria – ir kaip mes visi iš šio teksto supratome jis turi tą stipriausių sportininkų bruožą – siekį būti geriausiu ir savarankiškai dirbti dėl to – tarsi išvažiuoti ir rogučių trasą, kurioje niekas negali jo sustabdyti, – tik jis pats ir jo silpnas kūnas.
 
Tai nieko neturi bendro su pinigais. Neveltui DjiXas tekste jokių sumų neminėjo. Tai visiška smulkmena ir net nesvarbu, kiek jis jų kada turėjo ar dabar turi.
 
Socialinis gyvenimas yra kita dalis. Kiekvienas jį susikuria tokį, kokio nori, arba koks išeina. Esu tikras, kad turbūt 40-50% tikrų informatikų (tiek studentų, tiek šio forumo narių) jaunystė klostėsi(-osi) panašiai – kad ir kaip tai baisiai beskambėtų. Tai prasideda nuo asmeninių žmogaus savybių (uždarumu) ir baigiasi požiūriu į kai kuriuos dalykus (ne kiekvienam klubai ir vakarėliai - kuriuose daugumai žmonių reikia save apsvaiginti, kad jaustųsi laimingi, - atrodo didysis gyvenimo malonumas). Vis dėlto socialinis gyvenimas kiekvienam yra reikalingas – vien tam, kad pajustum, jog vis dar esi šioje planetoje, – ir joje yra gyvųjų.
 
Taigi yra daug dalykų, kurių kiekvienas iš DjiXo galėtų išmokti, ir pora, kurių jam pačiam trūksta, – sveikatos ir (kad ir nedidelio) rato draugų. Aš labai tikiuosi, kad kada nors bus dar ir trečioji šios istorijos dalis... Su abiejais iš jų.

Visi vis dalinasi idėjomis apie sporto klubus, veislynus ir kt., įdomu būtų išgirsti žmonių istorijas, kurie jau padarė kažkokį verslą. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais sunkumais susidūrė, kaip sekasi dabar? Jei tai kažkoks "apčiuopiamas" verslas (kavinė ar pan.) įdomu būtų pamatyti nuotraukas, jei internetinis verslas, nuorodas.
Pasidalinkit savo istorijomis.
P.S. Be to, geras būdas pasireklamuoti :)