Galima, neškis ką nori. Gi europos sąjunga, niekas netikrina. Į lėktuvus cigarečių nešasi belenkiek, čia tau Lietuvoje pajūriu mentai lakstys ir butelius atiminės?
Išlipam mažo miestelio degalinėje. Pasiutusiai karšta. Sėdime ant bortelio ir labai stebimės, kad čia nuolat visi atvažiuoja pirkti ilgų batonų (juos čia pat skrudina/kepa/nežinau, bet visiems jie ryškiai labai patinka :)
Susigundome ir mes vieną tokį įsigyti, suplojame 1,6euro, ir išsvajotai uogienei mūsų pietų biudžeto jau nebe užtenka... O kaip norėtųsi... Anyway, tunas irgi labai neblogai :)
Esame ramūs ir nei kiek nepanikuojam. Palyginus su dviem paskutinėm dienom, šiandien mums pasiutusiai sekasi.
Mūsų dėmesį patraukia du šešiasdešimtmečiai senukai (labai netradicinės išvaizdos - labai linksmi ir stilingi). Mes jiems taip pat pasirodom įdomūs. Jie tariasi. Mes įsijungiam į pokalbį. Nepatikėsit, bet jie važiuoja link Madrido! Važiuoja dviem atskiromis mašinomis ir nesugalvoja, kuris mus pasiims ir ar iš vis pasiims (puppy dog's eyes] ir mes jau važiuojame apdulkėjusiame blondino mašiniukyje. Nuotaika puiki, kraštovaizdis taip pat [kažkas panašaus į visus tuos muzikinius klipus, kai jaunimas sėda/pavogia/pasiskolina kokį tais automobilį ir karštą vasaros dieną važiuoja kažkur-belekur
Sustojame pasiusioti, mes sugalvojame nupirkti melioną ir visi kartu pasivaišinti. Tėvukai pasišauna mokėti, bet aš pirma paduodu du eurus. Jie prieštarauja, bet aš nepasiduodu. Tada jie sugalvoja įkalti alučio ir tie mano du eurai padvigubėja (jų sąskaita).
Alus šaaaltas ir be proto gardus, melionas tirpsta burnoje (suvalgome jį visą) ir tęsiame kelionę.
Tai buvo viena tų ilgesnių atkarpų. 4valandos kelio nėra taip jau mažai ir jos ypač pailgsta, kai važiuoji su nepažįstamu žmogumi nemokėdamas jo kalbos.
Jis mus paleis apie 80km iki Madrido, tad skambiname savo draugui ir pasakome, kad mes jau visai netoli (tiesa, anas veikėjas jau anksčiau norėjo mus pasiimti, bet mes nusprendėme, kad 500km kelio į vieną pusę yra per daug ir neleidome jam to padaryt.
80km iki Madrido. Mano širdis džiūgauja. Šiandien vakare mes turėsim namus (ir stogą virš galvos, ir lovą, ir karštą vandenį, ir visus kitus patogumus, būdingus tik namams :)).
Nusiperkam Melviną, bet apie jį kitą kartą :) (visiems linkiu gero savaitgalio!) ---------------------------------- ----------- 2012.05.28.
Taigi apie Melviną :)
Melvinas - tai meliono, pirkto iš marokiečio degalinėje už paskutinius marokietiškus pinigus, vardas. Kodėl Melvinas ir kodėl melionas buvo personifikuotas?
- Melvinu tą melioną pavadino Martynas, piešdamas jam akis, nosį ir burną. - Sužmoginom tą lauktuvėm pirktą daiktą, nes buvome labai laimingi, kad per vieną dieną nuvažiavome apie 500 - 600km. Buvo sunku tuo patikėti, bet taip buvo ir negana to, mes pirkome LAUKTUVES namams, kurių svečiais tą vakarą ruošėmės būti. N-A-M-A-M-S :) Turėjome tiek džiaugsmo, kad dviese juo dalintis atrodė šventvagiška [labai maloniai nučiuožė stogas].
Stovėjome toje degalinėje ir strakinėjome iš laimės. Pūtė stiprus vėjas iš virš mūsų pakibusio debesies, bet tai nei kiek mūsų nebaugino, nes jei per valandą ar dvi mes nieko nesutranzuojame, skambiname Tatai ir važiuojame į už Madrido esančią jo rezidenciją.
Beet spėkit, kas nutiko :) Mums sustojo ispanų šeima - mama ir tėtis, kurie savaitgalį lankė savo vaikus, gyvenančius už 400km nuo Madrido. Mes buvome jų vaikų amžiaus, tad širdis suspurdėjo pamačius tokius mielus vaikučius su Melvinu, kuris pietų metu buvo su didžiu liūdesiu papjautas, rankose :)
Matyti tirpstančius kilometrus kelio nuorodų ženklinime kartais būna net smagiau nei tirpstančius kilogramus svarstyklėse (čia bandžiau kažkaip labai mandrai/nebanaliai pasakyti, kad buvo žiauriai faina važiuoti Madrido link tik nežinau ar man tai pavyko0 Žodžiu - laimės buvo pilnos kelnės. Vos viena valanda ir mes jau stovime vienoje iš daugelio Madrido metro stotelių ir slepiamės nuo lietaus. Nedidukas nerimas kutena širdį, labai tikimės, kad mūsų draugas mus suras sėkmingai.
Nepatikėsite, bet kaip tik taip ir nutinka. Nepaisant visų ant kelio virstančių medžių ir grybauti linkusios navigacijos, mūsų draugas su kitu ne ką prastesniu draugu jau ČIA :) Nespėjom nei normaliai įsipatoginti baltame "kabluke", o mums jau buvo paserviruotas alutis - gardutis - lietuviško svetingumo ir relax'o simbolis. Šios dienos vargai vargeliai jau baigėsi, mes važiuojam namo. Tiesa, kur tie namai mes nežinojom, žinojom tik tiek, kad mūsų jau laukia šaltibarščiai ir kotletukai. --------------------------------------------------------- 2012.07.16
Sveiki visi ištvermingiausi nekantruoliai :) Man labai gėda, kad taip ilgai nerašiau. Visko labai daug vyksta paskutiniu metu ir geriau nerašyti visai, nei rašyti bet kaip, tiesa? :)
Tagi. 12 metų ispanijoje gyvenančiai lietuvių šeimai mes buvome tokia pati dovana kaip ir jie mums. Gera kalbeti lietuviškai, jaustis laisvai ir saugiai. Neturėjome jokio plano ar įsivaizdavimo, kiek mes pas juos užtruksime, bet niekas lauk mūsų nevijo ir mes nebuvome labai prieš, mėgaudamiesi lietuvišku jų svetingumu. Tarpusavyje jie kalbėdavosi ispanų lietuvių kalbos mišiniu. Puikiai suprantu tą būseną, kai po kurio laiko, ilgiau pagyvenus užsienyje, lengviau tampa tam tikrus iššireiškimus pasakyti svetima kalba, nei sava. Tiesa, turėjo jie 13metų dukrą, kuri jau senokai nebuvo lankiusi tėvynės ir jau kalbėjo su labai stipriu ispanišku akcentu, tad tam tikra prasme jaučiau pareigą kuo daugiau su ja bendrauti, kad ji perimtų taisyklingą lietuvių kalbą. Buvo smagu ir naudinga.
Po kelių dienų ekskursijų, sočių pietų, kalno saldumynų ir visų kitų nuostabių dalykų pajutome, kad mums jau laikas. Aš dar turėjau vilčių ir ambicijų suspėti į savo puseserės vestuves, o Martynuo žūtbūt reikėjo suspėti į darbo biržą, nes daugiau atidėlioti jau nebebuvo galima. Tiesa, laiko turėjome ne tiek jau ir daug - apie 10 dienų ir dar laaaaaabai nemažą gabalą Europos prieš akis. Bet kas mums, jauniems maksimalistams? :)
Iš pat ryto Tatos kabluku pajudėjome degalinės link. Tata buvo labai geras ir pusiau planuotai, pusiau ne mus pavežėjo gerokai už Madrido ir paleido geriausioje tame gelyje esančioje degalinėje. Tada dat nežinojome, kad ši diena bus tikriausiai labiausiai ne pagal planą diena mums pagelbėsiantiems vairuotojams :) Good for us and not soo good for them :)
Buvo gana keista vėl stoti į trasą. Jautėmės pailsėję ir atitrūkę nuo įprastos tranzavimo eigos. Kažkaip keista... eiti, klausti, rodyti žemėlapį... :)
Netrukus mūsų žvilgsnį patraukė du keistos išvaizdos ispanai, pietaujantys degalinės papavėsyje. Priėjome, paklausėme, puiku! Bet yra vienas BET - jie važiuoja kartu, bet dviem skirtingais automobiliais, kuriuose turi po vieną laisvą vietą. Pirmą kartą per visą kelionę Martynas ir aš išsiskyrėme. Tiesa, man truputi labiau pasisekė, nes "mano" ispanas kalbėjo angliškai (tiesa, nebuvo jis ispanas, jis buvo senovinius papuošalus gaminantis amatininkas iš Bražilijos berods), o Martyno bendrakeleivis nemokėjo nei žodžio angliškai. Bet kadangi Martynas turėjo nepaprastai nuostabų talentą užmigti bet kur ir bet kada, didelės moralinės žalos jis nepatyrė :)
Mus pavežėję draugai buvo sutarę susitikti ir mus kartu vėl suvesti vienoje didelėje degalinėje. Bet kažkas kažko nesuprato, jie tapusavyje nesusišnekėjo ir mane pavežęs vyrukas turėjo padaryti nemažą lanką ir grįžti apie 10 km, nes netyčia pravažiavo degalinę. Na, svarbiausia viskas baigėsi laimingai ir mandagiai atsisveikinę ir gavę dovanų ilgą batoną mes patraukėme ieškoti kitų mus pavežiasiančių geradarių :)
Ilgai ieškoti neteko :) Po kokių 10minučių mes jau sėdėjome tokio gerai pačiuožusio ir ispanišką punk roką klausančio vyriškio automobilyje :) Buvo smagu. Turėjau progą vėl šiek tiek pakalbėti prancūziškai ir nupasakoti, kas mes, iš kur mes keliaujam ir koks mūsų tikslas. Tas vyriškis vašžiavo iki San Sebastian - Baskų krašto ir buvo puikus įrodymas, kad šiandien mes tikrai duosim garo :) ---------------------------------- 2012-08-13
Garo tą dieną mes tikrai davėm lygiai tiek pat, kie tas vyriškis nusukdamas kokius 15km į priešingą jo tikslui pusę [tokiu būdu geri žmonės tampa dar geresniais papildomų savo kuro sąnaudų dėka ;] Juk nepaleisi dviejų jaunų žmonių kažkur niekur, kur jiems tikrai niekas nesustos. Ačiū jam. Nieko nepadarysi.
Jau seniau buvau girdėjusi apie San Sebastian, nes ten studjavo mano Erazmus laikų draugas. Žinojau, kad tai taisi maža šalis didelėje šalyje (visi kelio ženklai, visos nuorodos surašytos dvejomis kalbomis: baskų ir ispanų. Nors baskų kalba yra tarsi ispanų kalbos atmaina, bet manau, kad tenykštis gyventojas būtų stipriai įžeistas, jei pavadintum jį ispanu). Gamta ten taip pat ne itin ispaniška - pakrante nusidriekusios kalvos, apaugusios lapuočių miškais. Smėlio ir raudono dirvožemio spalvas keičia mums artimesnės, įprastesnės spalvos. Jau po truputi jaučiu, kad esame atčiau namų.
Užsukam į neidelį parkelį ir suvalgom lauknešėlį, kurį mums ryte įdėjo tata ir jo dukra Regina. Maisto racionas gana neįpratas - virti kiaušiniai su duona :) Džiugesio mūsų veiduose nedaug, nes per tas kelias dienas jau buvom gerokai palepę nuo tatos gaminamo maisto gardumo (tuomet dar kartą įsitikinau, kad vyrai gamina geriau). Tačiau tuo mūsų pietūs nesibaigia, nes pasilelgiam labai moteriškai - nueinam į prekybos centrą ieškoti markerių (nes neturime kaip užsirašyti naują kryptį) ir prisiperkam visokiausių plastmasinių saldumynų (na nesugebu atsilaikyti prieš įtikinamą Martyno argumentaciją: ,,Dvi bandelės tik už 1 eurą!"). Sėdim, valgom, storėjam akyse. Cukraus kiekis kraujyje pakankamas, einam tolyn.
Lipu per aukštą tvorą, skiriančią greitkelį nuo miestelio užribų. Martynas padeda man persikelti kuprinę ir iš minimalios pagarbos vietiniams policijos pareigūnams užsidedam ant kuprinių tas šlykščiai žalias liemenes, nes nelegaliai kiūtinam greitkelio pakraščiu. Šį kartą mums niekas nepypsina, nes galbūt mano, kad mes esame kokie vargšai kelių darbininkai, prisnūdę per pietų pertrauką ir pavėlavę išvažiuoti į kitą "tašką" su kolegomis kelininkais. Šiame kelyje mes netranzuojame ir neerzinam vairuotojų. Matom kelio ženklus, kurie byloja, kad už 8 km turi būti degalinė. Pamažu, bet kantriai žingsniuojame tolyn.
Kažkas sustoja už mūsų. Blogas ženklas, - pagalvoju, - tikriausiai neišsisuksime be policijos pareigūnų dėmesio. Laimei, aš klydau ir tą akimirką labai apsidžiaugiau. Mums sustojo kelių darbininkas su puspriekabe. Jis nelabai suprato, ką mes darom ir kur mes einam, bet faktas kaip blynas - tos ryškios liemenės sutaupė mums kokius gerus 5km kelio pėsčiomis (matyt suveikė kelininkų liemenių solidarumo kodas). Martynas sėdi priekyje, o aš kažkokiu būdu sugebu susirangyti UŽ jų dviejų sėdynių esančiame tarpe.
Esame DIDELĖJE degalinėje, su DAUG fūrų. Nepasisekti tiesiog negali. Lipam į lenkų fūristo kabiną, kuri užtikrina mums kelionę į Prancūziją ir pravardę man, kurios ligi šiol negaliu atsikratyti.
Buvo ir nejauku, ir juokinga klausyti to vidutinio amžiaus vyriškio, kuris pasinaudodamas Martyno padaryta klaida - pasakymu, kad mes NE PORA - nuolat manęs visko klausinėjo ir siūlė man viską, ką tik galima buvo pasiūlyti. Su juo važiavome ilgai, pro langus smalsiai stebėdami besikeičiantį kraštovaizdį, kuris po truputi išduodavo, kad mes važiuojame namų link :)
Taip kikendami ir krizendami privažiavome didelę degalinę, kurioje mūsų draugas turėjo ilsėtis ir saldžiai miegoti. Jau buvo vėlu, truputi krapnojo lietutis, bet nebuvo nejauku - toje vietoje buvome ne vienintėliai tranzuotojai ir tai truputį ramino. Eidami įsigyti vakarienės, pakeliui peržvelgėme fūrų numerius, bet nieko labai perspektyvaus neaptikę, pradėjome po truputį žvalgytis vietos palapinei ir miegui.
Mūsų akis ir ausis patraukė neįprastos išvaizdos fūra angliškais numeriais, kiuris stovėjo prie pat degalinės durų. Tada sutikome Charles :) Grojo seną gerą popsą (,,Everything but the girl"), seną techno (Robert Miles). Nelabai tikėdamiesi mums palankaus atsakymo vis tik paklausėme, kur jis važiuoja :) Ir jo atsakymas mus labai nudžiugino. Džiugino ir tai, kad jis kalbėjo nepriekaištinga anglų kalba! :)
Jo sunkvežimio kabina buvo tarsi palaiminga oazė: gera MUZIKA, visas maišas burnoje tirpstančių guminukų, kuriuos mums leido visus suvartoti, nes jam jie visai nepatiko.
Charles buvo labai fainas žmogus - nutrūkstgalvis vaikis suaugusio žmogaus kostiume, pasiūlantis naktinių klubų apsauginiams išsiaiškinti, kuris yra tikras senukas ir kam negalima ten eiti :) Šį kartą jis vežė obuolius iš Portugalijos - darė draugui paslaugą, tačiau paprastai jo darbas labai stipriai skyrėsi nuo įprastinių - jis buvo sportinių žirgų transportuotojas, kuriam kartais tekdavo pervežti didžiulius pinigus kainuojančius sportinius žirgus iš vieno žirgyno į kitą. Jis labai mėgo savo darbą ir daug mums visko pasakojo: pradedant žirgų charakteriais ir baigiant įvairių tautų žmonių mentaliteto skirtumais.
Tiesa! Galiu pasigirti, kad tą naktį aš tapau oficialia fūros vairuotoja! Taip taip, buvau užfiksuota net dokumentuose ir pagal išgalvotą planą nuvairavusi tam tikrą atstumą išlipau kažkur laukuose :) Tikiuosi, jūs nepatikėjote, tačiau pareigūnai turėjo turėti tuo patikėti :)
Įdomi diskusija čia užvirė. Atrodo tarsi išsiskyrė du požiūriai: vieni mano, jog mokytis reikia pradėt nuo pat pradinių klasių ir mokytis viską, kas dėstoma mokykloje, tuo tarpu kiti mano, jog neverta į savo galvą grūsti begalę enciklopedinių žinių, kurių tikriausiai gyvenime neprireiks.
Manau, kad tiesos yra abiejuose požiūriuose. Taip, 11-12 klasėje protingiausia būtų susikoncentruoti tik į tuos dalykus, kurių egzaminus ketini laikyti, tačiau pirmuosius 10 metų tikrai pravartu mokytis pagrindinius mokslus ir nesvarbu, jeigu būdamas devintokas jau žinai, kur norėtum stoti baigęs mokslus, nes norai gali kardinaliai pasikeisti, o ir žinios gautos mokantis kalbas, istoriją, matematiką gyvenime tikrai neprapuls. Galų gale žinios, įgautos per pirmuosius 9-10 mokymosi metų žymiai palengvina ruošimąsi egzaminams 12-oje klasėje.
Aš asmeniškai nuo 9 klasės nevertinau matematikos, turėjau viziją kur stosiu baigęs mokyklą ir buvau visiškai tikras, jog mano norai nesikeis. Jie ilgai ir nesikeitė, tačiau su metais plečiantis akiračiui atradau daug naujų, mane labai sudominusių sferų, kurių studijoms reikia puikaus matematikos egzamino balo. Likus mėnesiui iki pirmųjų egzaminų galiu sakyti, jog jau šaukštai po pietų, todėl nelinkiu nei vienam dabartiniam 10-11-okui atsidurti mano situacijoje. Mokytis pradėti nevėlu ir būnant 12-oje klasėje, tačiau tokiu atveju, norint sėkmingai išlaikyti egzaminą, atsižvelgiant į Kerniaus pavyzdį, vien proto neužteks, reikės ir labai daug motyvacijos bei, svarbiausia, darbo įdėti.
