Paulius

Po vienos žinutės apie anglišką literatūrą, per kelias dienas sulaukiau netgi 3 žmonių asmeninių žinučių - iš kur gaunu, ką rekomenduočiau. Atsakysiu paprastai - dažniausiai perku iš bookdepository.co.uk . Tiesa, tai kainuoja. Užsibrėžęs tikslą perskaityt po knygą per savaitę (tiksliau, 8 knygas per paskutines aštuonias 2011 metų savaites) supratau, jog pinigų išleidžiu tikrai nemažai. Tačiau tobulėti reikia, o bibliotekos nežavi pasirinkimu. Dažniausiai baigiasi tuo, jog pasirinkimo yra, tačiau kaip išsirinkti, kai tų knygų - visa eilė? Pasiimi, perskaitai pirmus puslapius, ir sakai sau „nu ką, rytoj nešam atgal“. Ir taip, deja, nutiko ne kartą.
 
Taigi, nusprendžiau, jog galėtumėme tarpusavyje mainytis knygomis. Tuomet vietoj 20-40 litų, skirtų knygai, išleistume keletą litų tik siuntimui. Taigi, taisykles sudariau DUK forma.
 
Q: Ką daryti tokiu atveju, jei knygų mainai negali įvykti santykiu 1:1?
A: Skolintojas tikrai džiaugtųsi, jei voke rastų ne tik knygą, tačiau ir šokoladą. Juk savininkui kainavo siuntimas, beje, tai jo knyga. Bet ne viskas vien pinigais matuojama, tiesa?
 
Q: O kas, jei knygą grąžins ne tokios būklės, kokią išsiunčiau?
A: Dėl vieno ar kito įbrėžimo galbūt nieko ir nereikėtų sakyti. Tačiau jei knyga sulamdyta, sušlapinta, apipaišyta, apdeginta ar kitaip sugadinta, reikia knygą atpirkti.
 
Q: O kas, jei knygos man negrąžins?
A: Akivaizdu, jog mes nuo to neapsaugoti. Tačiau tai tik Uždarbiečio garbės reikalas. Jei norite, kad knygomis galėtų keistis tik patvirtinti nariai, tą nurodykite anketoje. Kelios dienos vėlavimo - suprantamas dalykas, tačiau vėliau vien šokoladu gali ir neišsipirkti. ;)
 
Siūlau kiekvienam turinčiam knygų pasiskelbti tokios formos anketa:

[b]Vartotojo vardas:[/b] [b]Ar knygos gali prašyti nepatvirtintas narys? [/b] [b]Laikas, kuriam skolinu knygą:[/b] [b]Kiekis, kiek maksimaliai knygų skolinu vienam žmogui:[/b] [b]Miestas, galimybės persiųsti knygą:[/b] [b]Knygų sąrašas: [/b] 1. 2. 3. ... [b]Knygų rekomendacijos (iš sąrašo):[/b] [b]Ko tikiuosi atgal?[/b] [b]Papildomos taisyklės:[/b]
 
Anketas parašykite temoje arba išsiuskite AŽ. Kiekvieno anketą pasistengsiu kuo greičiau įkelti į šią žinutę, tačiau būtų šaunu, jog diskusijų ne į temą būtų kuo mažiau. Tikiuosi palaikymo iš administracijos, kad jei manęs nebus, tvarką palaikytų. Aš juk paprastas žmogus, ir jūsų pranešimų trinti ar redaguoti negaliu.
 
Šitoje temoje tik angliškos literatūros mainai, visa kita - vartotojų reikalas tariantis asmeniškai.

Po vienos žinutės apie anglišką literatūrą, per kelias dienas sulaukiau netgi 3 žmonių asmeninių žinučių - iš kur gaunu, ką rekomenduočiau. Atsakysiu paprastai - dažniausiai perku iš bookdepository.co.uk . Tiesa, tai kainuoja. Užsibrėžęs tikslą perskaityt po knygą per savaitę (tiksliau, 8 knygas per paskutines aštuonias 2011 metų savaites) supratau, jog pinigų išleidžiu tikrai nemažai. Tačiau tobulėti reikia, o bibliotekos nežavi pasirinkimu. Dažniausiai baigiasi tuo, jog pasirinkimo yra, tačiau kaip išsirinkti, kai tų knygų - visa eilė? Pasiimi, perskaitai pirmus puslapius, ir sakai sau „nu ką, rytoj nešam atgal“. Ir taip, deja, nutiko ne kartą.
 
Taigi, nusprendžiau, jog galėtumėme tarpusavyje mainytis knygomis. Tuomet vietoj 20-40 litų, skirtų knygai, išleistume keletą litų tik siuntimui. Taigi, taisykles sudariau DUK forma.
 
Q: Ką daryti tokiu atveju, jei knygų mainai negali įvykti santykiu 1:1?
A: Skolintojas tikrai džiaugtųsi, jei voke rastų ne tik knygą, tačiau ir šokoladą. Juk savininkui kainavo siuntimas, beje, tai jo knyga. Bet ne viskas vien pinigais matuojama, tiesa?
 
Q: O kas, jei knygą grąžins ne tokios būklės, kokią išsiunčiau?
A: Dėl vieno ar kito įbrėžimo galbūt nieko ir nereikėtų sakyti. Tačiau jei knyga sulamdyta, sušlapinta, apipaišyta, apdeginta ar kitaip sugadinta, reikia knygą atpirkti.
 
Q: O kas, jei knygos man negrąžins?
A: Akivaizdu, jog mes nuo to neapsaugoti. Tačiau tai tik Uždarbiečio garbės reikalas. Jei norite, kad knygomis galėtų keistis tik patvirtinti nariai, tą nurodykite anketoje. Kelios dienos vėlavimo - suprantamas dalykas, tačiau vėliau vien šokoladu gali ir neišsipirkti. ;)
 
Siūlau kiekvienam turinčiam knygų pasiskelbti tokios formos anketa:

[b]Vartotojo vardas:[/b] [b]Ar knygos gali prašyti nepatvirtintas narys? [/b] [b]Laikas, kuriam skolinu knygą:[/b] [b]Kiekis, kiek maksimaliai knygų skolinu vienam žmogui:[/b] [b]Miestas, galimybės persiųsti knygą:[/b] [b]Knygų sąrašas: [/b] 1. 2. 3. ... [b]Knygų rekomendacijos (iš sąrašo):[/b] [b]Ko tikiuosi atgal?[/b] [b]Papildomos taisyklės:[/b]
 
Anketas parašykite temoje arba išsiuskite AŽ. Kiekvieno anketą pasistengsiu kuo greičiau įkelti į šią žinutę, tačiau būtų šaunu, jog diskusijų ne į temą būtų kuo mažiau. Tikiuosi palaikymo iš administracijos, kad jei manęs nebus, tvarką palaikytų. Aš juk paprastas žmogus, ir jūsų pranešimų trinti ar redaguoti negaliu.
 
Šitoje temoje tik angliškos literatūros mainai, visa kita - vartotojų reikalas tariantis asmeniškai.

Po vienos žinutės apie anglišką literatūrą, per kelias dienas sulaukiau netgi 3 žmonių asmeninių žinučių - iš kur gaunu, ką rekomenduočiau. Atsakysiu paprastai - dažniausiai perku iš bookdepository.co.uk . Tiesa, tai kainuoja. Užsibrėžęs tikslą perskaityt po knygą per savaitę (tiksliau, 8 knygas per paskutines aštuonias 2011 metų savaites) supratau, jog pinigų išleidžiu tikrai nemažai. Tačiau tobulėti reikia, o bibliotekos nežavi pasirinkimu. Dažniausiai baigiasi tuo, jog pasirinkimo yra, tačiau kaip išsirinkti, kai tų knygų - visa eilė? Pasiimi, perskaitai pirmus puslapius, ir sakai sau „nu ką, rytoj nešam atgal“. Ir taip, deja, nutiko ne kartą.
 
Taigi, nusprendžiau, jog galėtumėme tarpusavyje mainytis knygomis. Tuomet vietoj 20-40 litų, skirtų knygai, išleistume keletą litų tik siuntimui. Taigi, taisykles sudariau DUK forma.
 
Q: Ką daryti tokiu atveju, jei knygų mainai negali įvykti santykiu 1:1?
A: Skolintojas tikrai džiaugtųsi, jei voke rastų ne tik knygą, tačiau ir šokoladą. Juk savininkui kainavo siuntimas, beje, tai jo knyga. Bet ne viskas vien pinigais matuojama, tiesa?
 
Q: O kas, jei knygą grąžins ne tokios būklės, kokią išsiunčiau?
A: Dėl vieno ar kito įbrėžimo galbūt nieko ir nereikėtų sakyti. Tačiau jei knyga sulamdyta, sušlapinta, apipaišyta, apdeginta ar kitaip sugadinta, reikia knygą atpirkti.
 
Q: O kas, jei knygos man negrąžins?
A: Akivaizdu, jog mes nuo to neapsaugoti. Tačiau tai tik Uždarbiečio garbės reikalas. Jei norite, kad knygomis galėtų keistis tik patvirtinti nariai, tą nurodykite anketoje. Kelios dienos vėlavimo - suprantamas dalykas, tačiau vėliau vien šokoladu gali ir neišsipirkti. ;)
 
Siūlau kiekvienam turinčiam knygų pasiskelbti tokios formos anketa:

[b]Vartotojo vardas:[/b] [b]Ar knygos gali prašyti nepatvirtintas narys? [/b] [b]Laikas, kuriam skolinu knygą:[/b] [b]Kiekis, kiek maksimaliai knygų skolinu vienam žmogui:[/b] [b]Miestas, galimybės persiųsti knygą:[/b] [b]Knygų sąrašas: [/b] 1. 2. 3. ... [b]Knygų rekomendacijos (iš sąrašo):[/b] [b]Ko tikiuosi atgal?[/b] [b]Papildomos taisyklės:[/b]
 
Anketas parašykite temoje arba išsiuskite AŽ. Kiekvieno anketą pasistengsiu kuo greičiau įkelti į šią žinutę, tačiau būtų šaunu, jog diskusijų ne į temą būtų kuo mažiau. Tikiuosi palaikymo iš administracijos, kad jei manęs nebus, tvarką palaikytų. Aš juk paprastas žmogus, ir jūsų pranešimų trinti ar redaguoti negaliu.
 
Šitoje temoje tik angliškos literatūros mainai, visa kita - vartotojų reikalas tariantis asmeniškai.

Po vienos žinutės apie anglišką literatūrą, per kelias dienas sulaukiau netgi 3 žmonių asmeninių žinučių - iš kur gaunu, ką rekomenduočiau. Atsakysiu paprastai - dažniausiai perku iš bookdepository.co.uk . Tiesa, tai kainuoja. Užsibrėžęs tikslą perskaityt po knygą per savaitę (tiksliau, 8 knygas per paskutines aštuonias 2011 metų savaites) supratau, jog pinigų išleidžiu tikrai nemažai. Tačiau tobulėti reikia, o bibliotekos nežavi pasirinkimu. Dažniausiai baigiasi tuo, jog pasirinkimo yra, tačiau kaip išsirinkti, kai tų knygų - visa eilė? Pasiimi, perskaitai pirmus puslapius, ir sakai sau „nu ką, rytoj nešam atgal“. Ir taip, deja, nutiko ne kartą.
 
Taigi, nusprendžiau, jog galėtumėme tarpusavyje mainytis knygomis. Tuomet vietoj 20-40 litų, skirtų knygai, išleistume keletą litų tik siuntimui. Taigi, taisykles sudariau DUK forma.
 
Q: Ką daryti tokiu atveju, jei knygų mainai negali įvykti santykiu 1:1?
A: Skolintojas tikrai džiaugtųsi, jei voke rastų ne tik knygą, tačiau ir šokoladą. Juk savininkui kainavo siuntimas, beje, tai jo knyga. Bet ne viskas vien pinigais matuojama, tiesa?
 
Q: O kas, jei knygą grąžins ne tokios būklės, kokią išsiunčiau?
A: Dėl vieno ar kito įbrėžimo galbūt nieko ir nereikėtų sakyti. Tačiau jei knyga sulamdyta, sušlapinta, apipaišyta, apdeginta ar kitaip sugadinta, reikia knygą atpirkti.
 
Q: O kas, jei knygos man negrąžins?
A: Akivaizdu, jog mes nuo to neapsaugoti. Tačiau tai tik Uždarbiečio garbės reikalas. Jei norite, kad knygomis galėtų keistis tik patvirtinti nariai, tą nurodykite anketoje. Kelios dienos vėlavimo - suprantamas dalykas, tačiau vėliau vien šokoladu gali ir neišsipirkti. ;)
 
Siūlau kiekvienam turinčiam knygų pasiskelbti tokios formos anketa:

[b]Vartotojo vardas:[/b] [b]Ar knygos gali prašyti nepatvirtintas narys? [/b] [b]Laikas, kuriam skolinu knygą:[/b] [b]Kiekis, kiek maksimaliai knygų skolinu vienam žmogui:[/b] [b]Miestas, galimybės persiųsti knygą:[/b] [b]Knygų sąrašas: [/b] 1. 2. 3. ... [b]Knygų rekomendacijos (iš sąrašo):[/b] [b]Ko tikiuosi atgal?[/b] [b]Papildomos taisyklės:[/b]
 
Anketas parašykite temoje arba išsiuskite AŽ. Kiekvieno anketą pasistengsiu kuo greičiau įkelti į šią žinutę, tačiau būtų šaunu, jog diskusijų ne į temą būtų kuo mažiau. Tikiuosi palaikymo iš administracijos, kad jei manęs nebus, tvarką palaikytų. Aš juk paprastas žmogus, ir jūsų pranešimų trinti ar redaguoti negaliu.
 
Šitoje temoje tik angliškos literatūros mainai, visa kita - vartotojų reikalas tariantis asmeniškai.

Po vienos žinutės apie anglišką literatūrą, per kelias dienas sulaukiau netgi 3 žmonių asmeninių žinučių - iš kur gaunu, ką rekomenduočiau. Atsakysiu paprastai - dažniausiai perku iš bookdepository.co.uk . Tiesa, tai kainuoja. Užsibrėžęs tikslą perskaityt po knygą per savaitę (tiksliau, 8 knygas per paskutines aštuonias 2011 metų savaites) supratau, jog pinigų išleidžiu tikrai nemažai. Tačiau tobulėti reikia, o bibliotekos nežavi pasirinkimu. Dažniausiai baigiasi tuo, jog pasirinkimo yra, tačiau kaip išsirinkti, kai tų knygų - visa eilė? Pasiimi, perskaitai pirmus puslapius, ir sakai sau „nu ką, rytoj nešam atgal“. Ir taip, deja, nutiko ne kartą.
 
Taigi, nusprendžiau, jog galėtumėme tarpusavyje mainytis knygomis. Tuomet vietoj 20-40 litų, skirtų knygai, išleistume keletą litų tik siuntimui. Taigi, taisykles sudariau DUK forma.
 
Q: Ką daryti tokiu atveju, jei knygų mainai negali įvykti santykiu 1:1?
A: Skolintojas tikrai džiaugtųsi, jei voke rastų ne tik knygą, tačiau ir šokoladą. Juk savininkui kainavo siuntimas, beje, tai jo knyga. Bet ne viskas vien pinigais matuojama, tiesa?
 
Q: O kas, jei knygą grąžins ne tokios būklės, kokią išsiunčiau?
A: Dėl vieno ar kito įbrėžimo galbūt nieko ir nereikėtų sakyti. Tačiau jei knyga sulamdyta, sušlapinta, apipaišyta, apdeginta ar kitaip sugadinta, reikia knygą atpirkti.
 
Q: O kas, jei knygos man negrąžins?
A: Akivaizdu, jog mes nuo to neapsaugoti. Tačiau tai tik Uždarbiečio garbės reikalas. Jei norite, kad knygomis galėtų keistis tik patvirtinti nariai, tą nurodykite anketoje. Kelios dienos vėlavimo - suprantamas dalykas, tačiau vėliau vien šokoladu gali ir neišsipirkti. ;)
 
Siūlau kiekvienam turinčiam knygų pasiskelbti tokios formos anketa:

[b]Vartotojo vardas:[/b] [b]Ar knygos gali prašyti nepatvirtintas narys? [/b] [b]Laikas, kuriam skolinu knygą:[/b] [b]Kiekis, kiek maksimaliai knygų skolinu vienam žmogui:[/b] [b]Miestas, galimybės persiųsti knygą:[/b] [b]Knygų sąrašas: [/b] 1. 2. 3. ... [b]Knygų rekomendacijos (iš sąrašo):[/b] [b]Ko tikiuosi atgal?[/b] [b]Papildomos taisyklės:[/b]
 
Anketas parašykite temoje arba išsiuskite AŽ. Kiekvieno anketą pasistengsiu kuo greičiau įkelti į šią žinutę, tačiau būtų šaunu, jog diskusijų ne į temą būtų kuo mažiau. Tikiuosi palaikymo iš administracijos, kad jei manęs nebus, tvarką palaikytų. Aš juk paprastas žmogus, ir jūsų pranešimų trinti ar redaguoti negaliu.
 
Šitoje temoje tik angliškos literatūros mainai, visa kita - vartotojų reikalas tariantis asmeniškai.

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Išeikit pasivaikščiot po gamtą, pavaišink arbata, kad nesušaltų. Jaukiai pasibūsit, ir viena kita valanda praeit gali, juk lauke dar nešalta. Nebent norit tik tūsintis ir gert... :)

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Išeikit pasivaikščiot po gamtą, pavaišink arbata, kad nesušaltų. Jaukiai pasibūsit, ir viena kita valanda praeit gali, juk lauke dar nešalta. Nebent norit tik tūsintis ir gert... :)

Išeikit pasivaikščiot po gamtą, pavaišink arbata, kad nesušaltų. Jaukiai pasibūsit, ir viena kita valanda praeit gali, juk lauke dar nešalta. Nebent norit tik tūsintis ir gert... :)

Išeikit pasivaikščiot po gamtą, pavaišink arbata, kad nesušaltų. Jaukiai pasibūsit, ir viena kita valanda praeit gali, juk lauke dar nešalta. Nebent norit tik tūsintis ir gert... :)

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Negaliu pasakyti, kad esu keliavęs daug, tačiau turiu keletą pastebėjimų. Atkreipkite dėmesį, kad aš neretai keliauju tranzuodamas, tad kraštutinumai ir įvairios situacijos kiek skiriasi nuo deginimosi pliaže.
 
Keliaujant kartu:
+ Yra palaikymas. Nesvarbu, kas nutiks, bet kažkas šalia padės Tau išsikapstyt iš bėdos.
+ Keliaujant komfortiškai (laiko leidimas prie baseino/viešbutyje), kompanijoje smagiau.
+ Galima pasiskirstyti daiktus (pvz. vienas pasiima palapinę, kitas - dujinę viryklę, žemėlapius).
+/- (kaip pažiūrėsi) Praleisi laiką su Tau rūpinčia kompanija, tačiau tą patį gali padaryti ir Lietuvoje, būti su artimais žmonėmis tikrai nereikia prabangos.
- Galimi nesutarimai. Nenuostabu, kad ilgesnėje kelionėje, o ypač po bemiegės nakties, žmonės būna pikti, alkani ir niūrūs. Norisi ramybės, o ne visada jos gausi.
- Reikia derinti kelionės planus. Kadangi aš toks laisvai mąstantis kelionės planavimo atžvilgiu (jei nenori - nereikia, jei gaunu pasiūlymą - neatsisakau).
- Kelionių partneriai gali įvaryti beviltiško streso. Iš mūsų 4 žmonių ekipažo vienintelis aš turėjau dujinę viryklę, kurią sugebėjau kelionės metu sugadinti. Situacija komiška: viena mergina nerimauja, kad neturėsim karšto maisto bent keletą dienų, jos draugas bando sutaisyti sriegį, dar vienas draugas valgo sumuštinius bei agurkėlius, o aš, stovėdamas šalia bažnyčios, vos ne juokiuosi. Galų gale, chebra sugebėjo uždegti dujų balioną, kurį po to teko gesinti. Man.
 
Keliaujant vienam:
+ Geriau pažinsi šalį. Nebus šalia žmogaus, kuriuo turi rūpintis ir apie jį galvoti. Eini, darai, džiaugiesi.
+ Žmonės linkę padėti vienišiems keliautojams. Galima sakyti, kad vyrauja kiek kitoks požiūris į solo keliautojus, ypač į tuos, kurie nebijo išlįsti iš komforto zonos.
+ Nereikės taikytis. Pvz. iškeliavęs vienas žadėjau, kad vienoje kelionėje užtruksiu apie dvi savaites. Planai pasikeitė - grįžau po keturių dienų. Kelionę sutrumpinęs įvykis daug ką pakeitė, ir gavau tik dar daugiau naudos. Kai stovi šlapias, ant tavęs lyja ir neturi stogo virš galvos nakčiai, tuomet mąstymas tikrai pasikeičia. Duočiau daug šansų, kad jei taip būtų nutikę keliaujant su kažkuo, būtų tekę namo grįžti autobusu.
+ Man patinka keliauti vienam. Aš dažnai prieš kelionę išsikeliu moralinius tikslus, o keliaudamas vienas galiu laisvai planuoti dienotvarkę ir sėkmingai įvykdyti tai, ką sumąsčiau.
+ Daugiau nuotykių, potyrių.
- Gali būti nuobodu. Kalbėtis su saule (tiesiogine to žodžio prasme, būnant blaiviame stovyje) galbūt atrodo keista, bet užtat labai gerai pralinksmina ir išblaško vienatvę.
 
 
Aš kažkada juokavau, jog „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“. Jei atsirado, kurie keliautų su manimi, jie nebuvo bepročiai. Matyt, dauguma mano siūlytų idėjų skambėjo kaip pokštas.
Taigi, reikia atrasti tinkamą kelionės partnerį, ir galbūt tuomet nebekils klausimo, keliauti vienam ar kartu.
 
Beje, paskutinės dvi mano skaitytos knygos: „An idiot abroad“ (The Travel Diares of Karl Pilkington) ir „Round Ireland with a Fridge“ (Tony Hawks). Du skirtingi variantai: Karlo kelionėms vadovavo kūrybinė grupė, o tuo tarpu Tony keliavo vienas, ir kasdien sutikdavo vis naujų žmonių. Gana tipiškos situacijos, tad jei įdomu, verta šias knygas perskaityti. Yra serialas „An Idiot Abroad“ (serialas kurtas kelionės metu, o Karl tiesiog aprašinėjo savo įspūdžius), o pagal „Round Ireland with a Fridge“ yra sukurtas filmas, kurį kaip tik žiūriu. Tiesa, knyga išliks knyga.

Šį rudenį 40 dienų praleidau vienas Nepale, 10 iš jų eidamas vienas pėščiomis per Himalajus.
 
Neturėjau jokios kalnų patirties, niekada neslidinėjau ir tik kartą gyvenime buvau buvęs daugiau nei kilometro aukštyje. Tai buvo iššūkis.
 
Pavyko pasiekti Tilicho Lake – vieną aukščiausių ežerų pasaulyje, kur jokie gidai (paprastai) neveda turistų:
 

 
Iki artimiausio kelio, kuriuo važiavo mašinos, buvo 7 dienos pėščiomis. Maistas ir daiktai žmones ten pasiekia ant mulų nugarų. Jausmas tarytum pasakoje:
 

 
 
Aukščiausias pasiektas taškas – 5 500 metrų virš jūros lygio. Everesto ir jo brolių / seserų viršūnės atrodė šalia.
 
Vėliau atsidūriau Tailande, Malaizijoje ir Singapūre, iš kur grįžau prieš kelias savaites, bet visos Pietryčių Azijos šalys nublanko prieš Himalajus.
 
Per du mėnėsius buvau apsistojęs pas tailandietę Bankoko studentų bendrabutyje (iš tikrųjų, taip sutikau savo gimtadienį), studentus iš Irano, emigrantus iš Filipinų, indą, kuris penktadienio vakarą Kuala Lumpure pastatė degtinės butelį mums dviese įsitaisius svetainėje prie stalo teištaręs: "Savaitgaliai juk tam ir skirti".
 
Galiu atsakyti į klausimus apie keliavimą vienam, bet jei trumpai: daug žmonių to nesupranta ir niekada nesupras. Tiems, kas jaučiasi gerai vieni, tai greitai tampa liga ir keliauti kitaip nebesinori. Vis dažniau atmetu draugų pasiūlymus ir vykstu vienas. Tai visada būna nepamirštama patirtis. Nuotykis. Nebežiūriu filmų, nes supratau, kad galima juose gyventi.
 
Negaliu nupasakoti jausmo Himalajuose, bet prisiminiau poros minučių klipą, kuris jį galėtų perduoti:
 
http://www.youtube.com/watch?v=Z-bjtEO0xN8

Keletas pamąstymų, kurie radikaliai skirsis nuo daugumos kitų pasireiškusių (dukart skaičiau, abu kartus iki galo temos nebaigiau):
1. Taip, jei pulsi pirmas, liksi kaltas. Konfliktą išprovokavo gal ir jie, bet tai dar nėra būtinoji gynyba.
2. Gyvename teisinėje valstybėje (kitas klausimas, ar ir kaip ji veikia) ir „linčo teismai“ Lietuvoje nėra įteisinti. Nori kovoti - kovok civilizuotai.
3. Žmonės keitėsi tūkstančius metų ir bandė išaugti iš savo prigimties - beždžionės. Evoliucijos teorija taip pat teigia, jog išlieka stipriausieji. Žiūrint šiomis dienomis - teisinė sistema veikia geriau nei anarchija. Jei manot, kad „pasaulį valdo vien jėga ir pinigai“, esate teisūs. Yra išimčių, nes pasaulis nėra toks paprastas, tačiau tendencija aiški.
4. Muštynės yra žema. Galima pateisinti atvejus, kai kovojama dėl savo/aplinkinių sveikatos, tačiau, kaip jau kažkas minėjo, geriausias konflikto būdas - jo išvengti. Nenorėčiau, kad mano mergina mąstytų taip: „jis tikrai gautų į galvą nuo tų 3 vaikinų, bet tegu vistiek pabando!“.
 
Teko gyvenime išgyventi įvairių situacijų ir greitai priimti tinkamą sprendimą. Panašią situaciją, kaip nurodė temos autorius, teko ir pačiam išgyventi. Tiesa, ne dėl savo merginos, bet dėl visos kompanijos. Mačiau, kas vyksta savo akimis - ir kabinėjamasi prie merginų, ir kaip stikliniai buteliai mėtomi į vaikinus. Tačiau tuo atveju, pakankamai šaltas protas ir gebėjimas realiai vertinti situaciją atnešė palyginti mažai žalos, nors pats taip pat gavau užtektinai (ilgalaikės žalos nepatyrė niekas).
Po metų sužinojau, kas jie tokie ir supratau, kas būtų buvę, jei būtume patys ėmęsi agresijos. O agresija iššaukia tik dar daugiau agresijos. Geriausiu atveju, pagulėčiau ligoninėje, blogiausiu - būčiau apdovanotas durtine žaizda, kulka kūne ar suskaldyta kaukole (neperdedu, nes keletoje situacijų buvau arti šio momento, kad „laikykis ir tikėkis geriausio, nes tai tik sėkmės dalykas“).
 
Su mano, pacifisto, nuomone galit nesutikti. Vadinkite bailiu ar mėme, jei manote, jog garbę ginti yra geriau negu išsaugoti sveiką kailį.

Keletas pamąstymų, kurie radikaliai skirsis nuo daugumos kitų pasireiškusių (dukart skaičiau, abu kartus iki galo temos nebaigiau):
1. Taip, jei pulsi pirmas, liksi kaltas. Konfliktą išprovokavo gal ir jie, bet tai dar nėra būtinoji gynyba.
2. Gyvename teisinėje valstybėje (kitas klausimas, ar ir kaip ji veikia) ir „linčo teismai“ Lietuvoje nėra įteisinti. Nori kovoti - kovok civilizuotai.
3. Žmonės keitėsi tūkstančius metų ir bandė išaugti iš savo prigimties - beždžionės. Evoliucijos teorija taip pat teigia, jog išlieka stipriausieji. Žiūrint šiomis dienomis - teisinė sistema veikia geriau nei anarchija. Jei manot, kad „pasaulį valdo vien jėga ir pinigai“, esate teisūs. Yra išimčių, nes pasaulis nėra toks paprastas, tačiau tendencija aiški.
4. Muštynės yra žema. Galima pateisinti atvejus, kai kovojama dėl savo/aplinkinių sveikatos, tačiau, kaip jau kažkas minėjo, geriausias konflikto būdas - jo išvengti. Nenorėčiau, kad mano mergina mąstytų taip: „jis tikrai gautų į galvą nuo tų 3 vaikinų, bet tegu vistiek pabando!“.
 
Teko gyvenime išgyventi įvairių situacijų ir greitai priimti tinkamą sprendimą. Panašią situaciją, kaip nurodė temos autorius, teko ir pačiam išgyventi. Tiesa, ne dėl savo merginos, bet dėl visos kompanijos. Mačiau, kas vyksta savo akimis - ir kabinėjamasi prie merginų, ir kaip stikliniai buteliai mėtomi į vaikinus. Tačiau tuo atveju, pakankamai šaltas protas ir gebėjimas realiai vertinti situaciją atnešė palyginti mažai žalos, nors pats taip pat gavau užtektinai (ilgalaikės žalos nepatyrė niekas).
Po metų sužinojau, kas jie tokie ir supratau, kas būtų buvę, jei būtume patys ėmęsi agresijos. O agresija iššaukia tik dar daugiau agresijos. Geriausiu atveju, pagulėčiau ligoninėje, blogiausiu - būčiau apdovanotas durtine žaizda, kulka kūne ar suskaldyta kaukole (neperdedu, nes keletoje situacijų buvau arti šio momento, kad „laikykis ir tikėkis geriausio, nes tai tik sėkmės dalykas“).
 
Su mano, pacifisto, nuomone galit nesutikti. Vadinkite bailiu ar mėme, jei manote, jog garbę ginti yra geriau negu išsaugoti sveiką kailį.

Trūksta žodžių. Prisijungiau po gerų kelių mėnesių, keturios akcijos minuse (nuo kelių iki -21%), o vienų vertė pakilo beveik 15 kartų. O vat tų dalis portfelyje - 78.7%. Kvailiams sekasi. :)
 
Dabar reik bandyt išsigrynint. Naiviai tikiuosi, kad pavyks.

Trūksta žodžių. Prisijungiau po gerų kelių mėnesių, keturios akcijos minuse (nuo kelių iki -21%), o vienų vertė pakilo beveik 15 kartų. O vat tų dalis portfelyje - 78.7%. Kvailiams sekasi. :)
 
Dabar reik bandyt išsigrynint. Naiviai tikiuosi, kad pavyks.

Pradėjau dirbti būdamas 17-os. Reklamos agentūroje, pagrinde prekybcentriuose siūlydamas žmonėms ką nors paragauti. Didžiausas privalumai tai, jog grafikas daugmaž laisvas ir dirbi tik savaitės gale, po kelias valandas. Alga nedidelė (dažniausiai nuo 6 iki 10lt už valandą), tačiau per ketvirtadienį-šeštadienį padirbęs po 3h gauni 50lt, o dirbti nesunku. Buvo, kad per 8h gavau 180lt. Taigi, patiko, tačiau pasikeitus vadybininkei ryšiai nutrūko.
 
Retkarčiais tenka dirbti kaip fotografu. Privalumas, jog per savaitgalį gali ir pusę tūkstančio litų uždirbti, tačiau technika daug kainuoja ir toks darbas manęs netraukia. Darbas vakarais-naktimis, o jei dar kokiam klube... tai saugokis, kad gyvas liktum, kad į nosį negautum ir objektyvo neužpiltų. :)
 
Pavasarį dirbau web programuotoju vienam žmogui. Įdomūs projektai, įgavau daug žinių, o ir uždirbti visai normaliai galima. Tačiau tekdavo aukoti visą laiką vien tam reikalui. Tekdavo vis mažiau miegoti, nes iš pradžių daug ko tekdavo tiesiog mokytis, ir tai atitolindavo rezultatą. Pasiimiau atostogų, taip ir nebegrįžau.
 
Dabar rašau įrašus vienai IT kompanijai. Smagiausias darbas, geras kolektyvas (kas tikrai svarbu!), daug galimybių, o dar ir šiaip galimybės atsivėrė imti interviu iš įvairių žmogelių. Gaunu pusšimtį už vieną įrašą, tačiau tai žymiai geriau nei rašyti tik savo tinklaraštį.
 
Pridursiu, kad dar mokausi gimnazijoje. Taigi, ir darbai atitinkami. :)

Pas mane irgi panašiai. Netgi pabloginau ta tema, tai kad nesikartočiau — duodu nuorodą. http://www.geefre.com/sventes-sventes-sventes/
 
Ką gavau dovanų, tai standartiškai — pinigai, saldumynai, pižama (praeitais metais chalatas buvo :D :D), puodelis.
 
O vat dovanot man labiau patinka, bet tam, kam tikrai noriu padovanot — antri metai dovanoju nuoširdžią dovaną „metų draugui“ — šiemet Rimui, Uždarbis.lt administratoriui :). Labai mielas žmogus, ypač bendraujant gyvai.
Padovanojau šias dvi nuotraukas 15x21cm dydžio.
http://lh6.ggpht.com/_58f8dBUKf-A/Smfw9FBKSsI/AAAAAAAAB-I/d3kVlTvGwvI/s800/27610019.JPG
http://lh4.ggpht.com/_58f8dBUKf-A/Smfw7iuSybI/AAAAAAAAB-A/nHezr1PtO10/s800/27610016.JPG

Pradėjau dirbti būdamas 17-os. Reklamos agentūroje, pagrinde prekybcentriuose siūlydamas žmonėms ką nors paragauti. Didžiausas privalumai tai, jog grafikas daugmaž laisvas ir dirbi tik savaitės gale, po kelias valandas. Alga nedidelė (dažniausiai nuo 6 iki 10lt už valandą), tačiau per ketvirtadienį-šeštadienį padirbęs po 3h gauni 50lt, o dirbti nesunku. Buvo, kad per 8h gavau 180lt. Taigi, patiko, tačiau pasikeitus vadybininkei ryšiai nutrūko.
 
Retkarčiais tenka dirbti kaip fotografu. Privalumas, jog per savaitgalį gali ir pusę tūkstančio litų uždirbti, tačiau technika daug kainuoja ir toks darbas manęs netraukia. Darbas vakarais-naktimis, o jei dar kokiam klube... tai saugokis, kad gyvas liktum, kad į nosį negautum ir objektyvo neužpiltų. :)
 
Pavasarį dirbau web programuotoju vienam žmogui. Įdomūs projektai, įgavau daug žinių, o ir uždirbti visai normaliai galima. Tačiau tekdavo aukoti visą laiką vien tam reikalui. Tekdavo vis mažiau miegoti, nes iš pradžių daug ko tekdavo tiesiog mokytis, ir tai atitolindavo rezultatą. Pasiimiau atostogų, taip ir nebegrįžau.
 
Dabar rašau įrašus vienai IT kompanijai. Smagiausias darbas, geras kolektyvas (kas tikrai svarbu!), daug galimybių, o dar ir šiaip galimybės atsivėrė imti interviu iš įvairių žmogelių. Gaunu pusšimtį už vieną įrašą, tačiau tai žymiai geriau nei rašyti tik savo tinklaraštį.
 
Pridursiu, kad dar mokausi gimnazijoje. Taigi, ir darbai atitinkami. :)

Pradėjau dirbti būdamas 17-os. Reklamos agentūroje, pagrinde prekybcentriuose siūlydamas žmonėms ką nors paragauti. Didžiausas privalumai tai, jog grafikas daugmaž laisvas ir dirbi tik savaitės gale, po kelias valandas. Alga nedidelė (dažniausiai nuo 6 iki 10lt už valandą), tačiau per ketvirtadienį-šeštadienį padirbęs po 3h gauni 50lt, o dirbti nesunku. Buvo, kad per 8h gavau 180lt. Taigi, patiko, tačiau pasikeitus vadybininkei ryšiai nutrūko.
 
Retkarčiais tenka dirbti kaip fotografu. Privalumas, jog per savaitgalį gali ir pusę tūkstančio litų uždirbti, tačiau technika daug kainuoja ir toks darbas manęs netraukia. Darbas vakarais-naktimis, o jei dar kokiam klube... tai saugokis, kad gyvas liktum, kad į nosį negautum ir objektyvo neužpiltų. :)
 
Pavasarį dirbau web programuotoju vienam žmogui. Įdomūs projektai, įgavau daug žinių, o ir uždirbti visai normaliai galima. Tačiau tekdavo aukoti visą laiką vien tam reikalui. Tekdavo vis mažiau miegoti, nes iš pradžių daug ko tekdavo tiesiog mokytis, ir tai atitolindavo rezultatą. Pasiimiau atostogų, taip ir nebegrįžau.
 
Dabar rašau įrašus vienai IT kompanijai. Smagiausias darbas, geras kolektyvas (kas tikrai svarbu!), daug galimybių, o dar ir šiaip galimybės atsivėrė imti interviu iš įvairių žmogelių. Gaunu pusšimtį už vieną įrašą, tačiau tai žymiai geriau nei rašyti tik savo tinklaraštį.
 
Pridursiu, kad dar mokausi gimnazijoje. Taigi, ir darbai atitinkami. :)