Giedrius

Gal tiesiog pasiūlyk taikiai visiems pasimylėt? Žinai, panašiai kaip taikos pypkę surūkyt :D

Gal tiesiog pasiūlyk taikiai visiems pasimylėt? Žinai, panašiai kaip taikos pypkę surūkyt :D

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Koks protingiausias konflikto sprendimo būdas? Konflikto išvengti. Man, kaip vaikinui, be abejonės užvirtų kraujas. Bet protas, o ne emocijos turėtų imti viršų. Suprantama, kad man toks epizodas labai nepatiktų, tačiau, jei likčiau be pusės dantų (vaizdžiai kalbant) mano mergina dėl to manimi tikrai labiau nesididžiuotų. Protinga mergina suvoks situaciją, suvoks ją realistiškai ir nesitikės iš vaikino to, ko ji ir negali arba netūrėtų tikėtis.
 
Aš manau, kad visų pirma reikėtų iškelti klausimą ar vaikinas (ir ne tik jis, juk mergina tokiais veiksmais irgi nėra sužavėta) turėtų kaip nors reaguoti į tokį įvykį ar ne. Pirmiausiai reikia atsakyti ar kvailiams bus duotas kelias ar kvailius bus bandoma pamokyti. Jeigu duosim kelią, gal tiesiog mintyse suvokim, jog ne visiems mums vienodai pasisekė su protu ir kad ši situacija, kad ir užgautų tą vyriškąjį ego, kad ir žemintų merginą, nėra verta tolimesnio eskalavimo. O, kitu atveju, jei nusprendėm kažkaip sureaguoti, tik tada turėtume klausti ar ta reakcija turėtų būti grubi - bandymas pulti - ar labiau teisinė, t.y. kreipimasis pagalbos į tuos, kurių pareiga yra apginti žmogaus teises ir palaikyti tvarką.
 
Todėl, jeigu nuspręsim, kad kažkaip reaguoti reikia, man pasiūlymas kreiptis į apsaugą arba į policiją neatrodo kvailas. Tai žmonės, kuriems ir priklauso tvarkytis su panašiais imbecilais. Su tokiais tvarkytis savo jėgomis geriau tiems, kurie tam turi galimybes. Kadangi kalbam apie atvejį, kai aiškiai skiriasi žmonių fiziniai pajėgumai, kam gi to reikia.
 
Galiu atsakyti konkrečiau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Jeigu už mane aiškiai fiziškai pajėgesnis asmuo(-ys) imtų žeminti mano merginą, aš reaguočiau žodžiu. Trumpai ir aiškiai pasakyčiau, kad "atsiknistų". Jeigu užgauliojimas žodžiu tęstųsi, paimčiau merginą už rankos ir vesčiausi šalin. Jei mažiau protiškai išsivystę asmenys imtų persekioti ar užgauliojimas būtų ne tik žodinis, bet ir būtų priekabiaujama fiziškai, užimčiau tokią poziciją, kai užgaulioti mano merginos neišeitų, pabandyčiau taip pakreipti situaciją, kad užgauliojimas persikeltų ant manęs. Man asmeniškai dėl to nebeskaudėtų, skirtingai nei tuo atveju, jei užgauliotų merginą. Jei ir to nebūtų gana, tikėčiausi pagalbos iš asmenų, iš kurių tokioje situacijoje pagalbos ir turėčiau sulaukti, t.y. prekybos centro apsaugos, be to tikėčiausi, kad vidury dienos ir vidury prekybos centro veiksmai į kažką rimtesnio neperaugs, o savo "vyriškumui" parodyti to, ką iki tol padarė, nevykėliams jau bus gana. Jei nebeliktų kitos išeities, turbūt rizikuočiau savo sveikata, bet kuriuo atveju nemanau, kad rizikuočiau ja itin rimtai (nors net ir nuo keleto taiklių smūgių galima gauti rimtą traumą, todėl to tikrai geriau vengti). Bet fizinis kontaktas jau būtų desperatiški veiksmai apginti merginą kai nebebūtų kitos išeities.
 
Aš neeskaluočiau situacijos, nemėginčiau vaizduoti to, kuo nesu. Neleisčiau žeminti mano merginos, tačiau nemėginčiau atsikirsti vien tam, kad nenusileisčiau, mėginčiau priversti tuos žmones pasitelkti savo smegenų likučius ir nurimti, galbūt leisčiau suvokti, jog jie jau pasiekė, ko norėjo, kad parodė, "kuo yra" (jų manymu, gerąja prasme, mano - blogąja). Duočiau didesnę tikimybę, kad konfliktą man pavyktų užgesinti. Paprastai tokie konfliktai baigiasi tuo, kad išsišokėlio kolegos patys jį sutramdo jam pernelyg įsikarščiavus arba šis nurimsta pamatęs, kad kitas "patinas" nesipriešina (bet, kaip minėjau, neleidžia ir peržengti tam tikrų ribų).
 
Matau, jog čia kai kas patartų stačia galva pulti į konfliktą. Kaip minėjau, tai sau gali leisti tik toks asmuo, kuris tokiu būdu yra pajėgus kažką įrodyti/pasiekti. Mes situaciją nagrinėjam kitu atveju. Ir tai tikrai nėra geras patarimas. Prie klaviatūros sėdint gal taip ir neatrodo, bet realybė kitokia. Reikia vadovautis šaltu protu ir leistis į situaciją taip toli, kiek bus būtina.
 
Kai viskas baigtųsi, merginą pabučiuočiau. Jai tai būtų geras kontrastas tarp idioto ir manęs, o man - teritorijos susigrąžinimas :)
 
Čia mano nuomonė, tačiau kiekviena tokia situacija unikali. Reikia gebėti reaguoti tuo laiku ir toje vietoje.

Turbūt protingiausia būtų nesigadinti nervų ir eiti šalin. Aš nenorėčiau, kad mano vaikinas veltųsi į muštynes su kažkokiais trim nevykėliais. Be to ir iš vaikino pusės būtų nepagarbu pulti muštis šalia savo merginos.
 
Žodžiu, būtent šiuo atveju taikyčiau taisyklę: "Duok durniui kelią".

BVP išaugo maždaug dvigubai (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i42.tinypic.com/dxzmgh.png
 
TUI išaugo apie tris kartus (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/ipp460.png
 
Eksportas išaugo apie 5,5 karto (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/35ch2cp.png
 
Lietuva gali pasigirti vienu aukščiausių interneto kokybe pasaulyje gindama Europos pozicijas pasaulyje tarp tokių šalių kaip P. Korėja, Honkongas ar Japonija:
http://i44.tinypic.com/919h8g.png
http://i43.tinypic.com/2cor0qr.png
Šaltinis.
 
Šiemet pirmą kartą per šios nepriklausomybės istoriją patekome tarp itin aukšto išsivystymo šalių:
Human Development Index 2011.
 
Nuo ~2000-ųjų savižudybių skaičius Lietuvoje tendencingai mažėja:
Savižudybių dinamika miestuose ir kaimuose, vyrai ir moterys 1930-1940 ir 1980-2010 metais (100 000 gyventojų)
 
Eismo statistika pastaruoju metu tendencingai gerėja:
Eismo įvykių, juose sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius 2000-2010 m.
 
Net gimstamumas ir tas nuo 2002-ųjų ėmė sparčiai atsitiesti (viską gadina milžiniška emigracija, o ne natūrali gyventojų kaita, ir ta nelemta paskutinių metų krizė):
http://i44.tinypic.com/2rp9tv5.png
 
Pagal spaudos laisvę esame 11 pasaulyje (kartu su tokiomis atsilikusiomis šalimis kaip Japonija ir Danija):
Press Freedom Index
 
Pagal gyvenimo kokybės indeksą esame 22-a valstybė pasaulyje:
2010 Quality of Life Index
 
Mobiliojo ryšio skverbtis Lietuvoje - didžiausia Europos Sąjungoje (147%):
Lithuania leads EU in mobile penetration rate
 
Neseniai Lietuvoje buvo įdiegta "MokiPay" sistema. Britai ketino būti pirmi pasaulyje ją įsidiegdami kitais metais olimpinių žaidynių proga (anoks čia rodiklis ir dar neaišku, kiek naudinga ta sistema pasirodys, bet vis tiek smagu ir tai yra geras indikatorius, kad technologiškai daugelyje sričių ne tik neatsiliekame, o ir vedame į priekį).
 
Aš tik vardinu pirmus man į galvą atėjusius dalykus, kuriuos žinau. Nemanykit, kad "gūglinau" stengdamasis surasti ką nors gero apie Lietuvą, tiesiog seku ir domiuosi tokiais dalykais, be to esu statistikos mėgėjas. Jei ieškočiau, surasčiau daug daugiau dalykų, kuriais būtų verta pasigirti. Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius į priekį žengė septynmyliais žingsniais. Jeigu tik Lietuvoje žmonės vietoje to, kad verkšlentų, jog čia nėra teisybės, imtų ir jos siektų, jeigu vietoje to, kad skųstųsi dėl korupcijos, nebetylėtų ir patys tų kyšių nebeduotų, jeigu tik vietoje to, jog sakytų, kaip čia viskas blogai, imtų ir tai keistų užuot emigravę ir parazitavę kitų kitomis istorinėmis aplinkybėmis sukurtame socialiniame gerbūvyje, mes į priekį galėtume ne eiti, o bėgti.
 
Ar žinote, jog Lietuvos ekonominiai rodikliai prieš Antrąjį pasaulinį karą reliatyviais duomenimis prilygo Danijos ar Suomijos rodikliams? Ar suvokiate, kad 50 metų stagnavome dėl nepalankiai susiklosčiusių ir nuo mūsų valios praktiškai nepriklausomų aplinkybių ir kad tai, ko netekome per tuos 5 dešimtmečius, jūs jau norite būti atgavę per 2? Kodėl neduodate Lietuvai dar 30 metų prieš padarydami savo išvadas?
 
Pasaulyje yra apie 200 valstybių, o mes pagal išsivystymą esame maždaug 40-a iš jų. Tai reiškia, jog esame ties pirmojo ir antrojo penktadalio sandūra. Jau vien tai yra didžiulis pasiekimas, kažkas, kuo galėtume džiaugtis. Bet puiku, jei norite daugiau, nes aš irgi noriu. Ir net neabejoju, jog Lietuva dar kils, nes mes netolimoje ateityje be problemų aplenksime tokias iracionalias šalis, kaip Graikija, kurios šiuo metu rikiuojasi priekyje mūsų.
 
Tačiau visų pirma patiems reikia pramerkt akis ir pasižiūrėt, ką galim, o mes šį tą galim. Jei dar ir patys tuo patikėtume...
 
Galų gale, kodėl jūs nelaikote pasiekimu vien to, kad esame demokratiška, žmogaus teises sauganti valstybė? Kodėl jums neatrodo pasiekimas tai, jog esame ES ir NATO nariais? Pasižiūrėkite, kokį skirtingą kelią pasirinko kai kurios kitos šalys, atgavusios nepriklausomybę maždaug tuo pat metu kaip ir mes. Jūs tiesiog norit visko ir šiandien, bet nenorit suvokt, kad bet koks gerbūvis yra sukuriamas pačių žmonių per tam tikrą, dažnai netrumpą, laiką. Ir, jei norit matyti progresą, patys turite prie jo ir prisidėti. Arba bent jau neprisidėti prie žalingos jį stabdančios veiklos.
 
Tad kokios išvados, kolegos?

BVP išaugo maždaug dvigubai (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i42.tinypic.com/dxzmgh.png
 
TUI išaugo apie tris kartus (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/ipp460.png
 
Eksportas išaugo apie 5,5 karto (nuo 1991-ųjų gerokai labiau):
http://i43.tinypic.com/35ch2cp.png
 
Lietuva gali pasigirti vienu aukščiausių interneto kokybe pasaulyje gindama Europos pozicijas pasaulyje tarp tokių šalių kaip P. Korėja, Honkongas ar Japonija:
http://i44.tinypic.com/919h8g.png
http://i43.tinypic.com/2cor0qr.png
Šaltinis.
 
Šiemet pirmą kartą per šios nepriklausomybės istoriją patekome tarp itin aukšto išsivystymo šalių:
Human Development Index 2011.
 
Nuo ~2000-ųjų savižudybių skaičius Lietuvoje tendencingai mažėja:
Savižudybių dinamika miestuose ir kaimuose, vyrai ir moterys 1930-1940 ir 1980-2010 metais (100 000 gyventojų)
 
Eismo statistika pastaruoju metu tendencingai gerėja:
Eismo įvykių, juose sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius 2000-2010 m.
 
Net gimstamumas ir tas nuo 2002-ųjų ėmė sparčiai atsitiesti (viską gadina milžiniška emigracija, o ne natūrali gyventojų kaita, ir ta nelemta paskutinių metų krizė):
http://i44.tinypic.com/2rp9tv5.png
 
Pagal spaudos laisvę esame 11 pasaulyje (kartu su tokiomis atsilikusiomis šalimis kaip Japonija ir Danija):
Press Freedom Index
 
Pagal gyvenimo kokybės indeksą esame 22-a valstybė pasaulyje:
2010 Quality of Life Index
 
Mobiliojo ryšio skverbtis Lietuvoje - didžiausia Europos Sąjungoje (147%):
Lithuania leads EU in mobile penetration rate
 
Neseniai Lietuvoje buvo įdiegta "MokiPay" sistema. Britai ketino būti pirmi pasaulyje ją įsidiegdami kitais metais olimpinių žaidynių proga (anoks čia rodiklis ir dar neaišku, kiek naudinga ta sistema pasirodys, bet vis tiek smagu ir tai yra geras indikatorius, kad technologiškai daugelyje sričių ne tik neatsiliekame, o ir vedame į priekį).
 
Aš tik vardinu pirmus man į galvą atėjusius dalykus, kuriuos žinau. Nemanykit, kad "gūglinau" stengdamasis surasti ką nors gero apie Lietuvą, tiesiog seku ir domiuosi tokiais dalykais, be to esu statistikos mėgėjas. Jei ieškočiau, surasčiau daug daugiau dalykų, kuriais būtų verta pasigirti. Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius į priekį žengė septynmyliais žingsniais. Jeigu tik Lietuvoje žmonės vietoje to, kad verkšlentų, jog čia nėra teisybės, imtų ir jos siektų, jeigu vietoje to, kad skųstųsi dėl korupcijos, nebetylėtų ir patys tų kyšių nebeduotų, jeigu tik vietoje to, jog sakytų, kaip čia viskas blogai, imtų ir tai keistų užuot emigravę ir parazitavę kitų kitomis istorinėmis aplinkybėmis sukurtame socialiniame gerbūvyje, mes į priekį galėtume ne eiti, o bėgti.
 
Ar žinote, jog Lietuvos ekonominiai rodikliai prieš Antrąjį pasaulinį karą reliatyviais duomenimis prilygo Danijos ar Suomijos rodikliams? Ar suvokiate, kad 50 metų stagnavome dėl nepalankiai susiklosčiusių ir nuo mūsų valios praktiškai nepriklausomų aplinkybių ir kad tai, ko netekome per tuos 5 dešimtmečius, jūs jau norite būti atgavę per 2? Kodėl neduodate Lietuvai dar 30 metų prieš padarydami savo išvadas?
 
Pasaulyje yra apie 200 valstybių, o mes pagal išsivystymą esame maždaug 40-a iš jų. Tai reiškia, jog esame ties pirmojo ir antrojo penktadalio sandūra. Jau vien tai yra didžiulis pasiekimas, kažkas, kuo galėtume džiaugtis. Bet puiku, jei norite daugiau, nes aš irgi noriu. Ir net neabejoju, jog Lietuva dar kils, nes mes netolimoje ateityje be problemų aplenksime tokias iracionalias šalis, kaip Graikija, kurios šiuo metu rikiuojasi priekyje mūsų.
 
Tačiau visų pirma patiems reikia pramerkt akis ir pasižiūrėt, ką galim, o mes šį tą galim. Jei dar ir patys tuo patikėtume...
 
Galų gale, kodėl jūs nelaikote pasiekimu vien to, kad esame demokratiška, žmogaus teises sauganti valstybė? Kodėl jums neatrodo pasiekimas tai, jog esame ES ir NATO nariais? Pasižiūrėkite, kokį skirtingą kelią pasirinko kai kurios kitos šalys, atgavusios nepriklausomybę maždaug tuo pat metu kaip ir mes. Jūs tiesiog norit visko ir šiandien, bet nenorit suvokt, kad bet koks gerbūvis yra sukuriamas pačių žmonių per tam tikrą, dažnai netrumpą, laiką. Ir, jei norit matyti progresą, patys turite prie jo ir prisidėti. Arba bent jau neprisidėti prie žalingos jį stabdančios veiklos.
 
Tad kokios išvados, kolegos?

Aš tame straipsnyje išsakytoms mintims visiškai pritariu, todėl ir norėjau juo pasidalinti.
 
O apie tai, kad žmonės turi ne skųstis ir pavydėti, o dirbti, esu parašęs labai ilgą komentarą.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Ir tegul nesiskaito. Jeigu toks gyvenimo tarpsnis, kad neturi alternatyvos, reikia pakentėt. Visa esmė tame, kad jo perspektyva, jeigu jis studijuoja ir yra rimtas žmogus, yra gera. Todėl jam šiuo metu ir reikia gyventi galvojant apie perspektyvą, suvokti, kad tą juodą ir prastai apmokamą darbą, jeigu dirbs, dirbs tik laikinai. Manau, kad esant išskirtinei situacijai, kai kyla klausimas dėl būtiniausių poreikių, galima ir pakentėti.
 
Dideli krūviai dabar pas daugelį dirbančių studentų, pavyzdžiui, kad ir mane. Aš irgi nesijaučiu dabar, kad gyvenčiau, kai nuo ryto iki vakaro barškinu klaviatūrą tai mokslams, tai darbui, tai savų idėjų realizavimui ir pan. Tačiau žinau, kad dar pusė metų ir mano mokslai - baigti. Su šia mintimi ir iriuosi į priekį, nors kartais tikrai norisi sustot ir pailsėt. Ir aš savęs tikrai neišskiriu, kaip minėjau, daugybė studentų dirba, daugybė iš jų sunkiai. Apskritai, šie gyvenimo metai žmonėms būna vieni sunkiausių: mokslai dar spaudžia galvą, dirbti jau reikia, o kompetencija ir atitinkamai atlyginimas dar maži. Tačiau visada reikia žiūrėti į priekį, kada nors tai atsipirks. Tegul į priekį žiūri ir mūsų kolega. O dirbti ir studijuoti nėra nieko išskirtinio. Blogiausiu atveju galima imti akademines atostogas ir metams laiko eiti dirbti pilnu krūviu.
 
Dirbti reikia legaliai. Tokiu atveju nesumokėti atlyginimo vargu ar bus įmanoma. Galų gale, nėra juk taip, kad paprasto darbo ir greitai nebūtų galima gauti normalioje firmoje. Tegul kad ir į tuos pačius „Senukus“ nueina. Jie darbuotojų ieško 24/7/365.
 
---
 
Aš manau, kad šiuo atveju ne tiek bloga ar neišsprendžiama yra pati situacija, kiek psichologiškai pavargęs yra pats žmogus ir jam čia reikia ne tiek materialinės, kiek psichologinės pagalbos bei dozės motyvacijos pažvelgt į viską iš naujo žvalesnėm akim :) Mano spėjimas.
 
---
 
Temos autoriau, ar gerai anglų kalbą moki?

Paskolą siūlyčiau imti tik tuomet, jei nebėra jokios (legalios) alternatyvos, o ne atvirkščiai. Šiaip pirmuosius kreditus daugelis kredito firmų teikia nemokamai, bet tiksliai nežinau, gali būti, kad vis tiek mokumą tikrina ir nedirbančiam žmogui jo neduotų (bet galiu ir klysti). Tačiau, jei būtų paimtas kad ir nemokamas kreditas, lygiagrečiai vis tiek reikėtų ieškoti darbo, kadangi kreditą reikės grąžinti ir jei bus laukiama vėlesnės algos, tuomet pačios tos vėlesnės algos nebeužteks pragyvenimui.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Aš manau kitaip. Kultūra sudaro žmogaus asmenybės vertybes. Ji kyla iš gyvenimo prasmės ieškojimo, žmoniškumo siekimo. Svarbiausias kultūros tikslas – dvasinės žmogaus esmės stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškos priklausomybės.Kas nežmoniška, neturi nieko bendro su kultūra. Dažnai galvojama, jog kultūra yra maitinimasis, apsirengimas, namai, buitis. Tačiau kultūros supratimas reiškiasi iš asmens sąmonės veikimo. Visi žmogaus darbai kyla iš kūrėjo esmės ir sąmoningumo. Būti dvasiškam reikškia būti kuo daugiau žemiškam, paprastam, tikinčiam, sąmoningam.

Bibliją skaityti reikia, jei norisi papildomos humoro dozės. O „dvasią“ ugdyti turbūt geriausia kartas nuo karto lavinant savo pasaulėžiūrą ir mąstyseną individualiais samprotavimais, plečiant savo akiratį siekiant pažinti pasaulio įvairovę (skirtingas kultūras, gamtovaizdžius, reiškinius bei kitų žmonių minčių įvairovę, istoriją). Taip pat labai gera mankšta būtų mėginimas atsakyti į kuo sunkesnius klausimus, galbūt kol kas dar apskritai vargiai atsakomus, filosofavimas. Žmogaus „dvasia“, bent jau jos kilnumas, priklauso ir nuo žmogaus vertybių, todėl reikėtų lavinti ir jas, reikėtų siekti būti konstruktyvia asmenybe. Nors sunku pasakyti, kiek žmogus pats individualiai gali tai įtakoti. Vargu ar pavyks vieną dieną tiesiog apsispręsti, jog būsiu toks, o ne anoks. Todėl, trumpai tariant, aš pasakyčiau, jog visa tai ateina per apmąstymus ir pažinimą (tačiau sakau tai neturėdamas jokios religinės asociacijomis omenyje; negadinkim medaus, t.y. žmogaus sąmonės, net jei ji ir ribota, šaukštu deguto).
 
P.S. Plečiant akiratį galima perskaityti ir Bibliją. Tą aš esu padaręs. Religija vis dar vaidina svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje, todėl yra naudinga pažinti tą alternatyvų požiūrį, net jei jam ir nepritari arba jei jis atrodo absurdiškas.

Bibliją skaityti reikia, jei norisi papildomos humoro dozės. O „dvasią“ ugdyti turbūt geriausia kartas nuo karto lavinant savo pasaulėžiūrą ir mąstyseną individualiais samprotavimais, plečiant savo akiratį siekiant pažinti pasaulio įvairovę (skirtingas kultūras, gamtovaizdžius, reiškinius bei kitų žmonių minčių įvairovę, istoriją). Taip pat labai gera mankšta būtų mėginimas atsakyti į kuo sunkesnius klausimus, galbūt kol kas dar apskritai vargiai atsakomus, filosofavimas. Žmogaus „dvasia“, bent jau jos kilnumas, priklauso ir nuo žmogaus vertybių, todėl reikėtų lavinti ir jas, reikėtų siekti būti konstruktyvia asmenybe. Nors sunku pasakyti, kiek žmogus pats individualiai gali tai įtakoti. Vargu ar pavyks vieną dieną tiesiog apsispręsti, jog būsiu toks, o ne anoks. Todėl, trumpai tariant, aš pasakyčiau, jog visa tai ateina per apmąstymus ir pažinimą (tačiau sakau tai neturėdamas jokios religinės asociacijomis omenyje; negadinkim medaus, t.y. žmogaus sąmonės, net jei ji ir ribota, šaukštu deguto).
 
P.S. Plečiant akiratį galima perskaityti ir Bibliją. Tą aš esu padaręs. Religija vis dar vaidina svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje, todėl yra naudinga pažinti tą alternatyvų požiūrį, net jei jam ir nepritari arba jei jis atrodo absurdiškas.

Visų pirma reikėtų išsirinkti, ką kursi. Jei tai bus žaidimas, be grafinės sąsajos jo nesukursi, nebent tai būtų loginis žaidimas (kryžiukai-nuliukai, sudoku, t.t.). Sąsajos, žinoma, reikės ir tokiu atveju, tik gerokai paprastesnės. Jei nori kurti interneto tinklalapį, sąsajos kūrimą gali beveik eliminuoti pritaikydamas šabloną. Įdiegdamas jį pats arba naudodamasis TVS. Pavyzdžiui, prie savo paraše esančių puslapių grafinės sąsajos aš prisidėjau labai ne daug (programinės logikos ten dar mažiau, bet mano poreikiams tai kol kas tinka).
 
Aš pats esu programuotojas ir besimokydamas kažkada turėjau panašią problemą į tavąją. Kurdamas programinę įrangą dažniausiai apsiribodavau sąveika su vartotoju per konsolę (pavyzdžiui, šitaip veikė mano kurtas "Keno Loto" bilietų tikrinimo įrankis). Tačiau, galbūt ir dėl to, kad specializuojuosi būtent web pagrindu veikiančių informacinių sistemų kūrime, manau, kad web sąsają kurti yra lengviau nei darbalaukio aplikacijų atveju. Gali būti, kad aš tiesiog nežinau darbalaukio aplikacijom skirtų GVS karkasų (neabejoju, kad tokių yra), tačiau web atveju tokių apstu. Pavyzdžiui, vienas gerų pavyzdžių iš Javos šeimos technologijų būtų JSF. Manau, turėtum įsigilinti į tokius karkasus ir vėliau pamatysi, kad jų pagrindu kurti web puslapius nėra sudėtinga, netgi atvirkščiai, jų taikymas duoda daug naudos perpanaudojimo, iš anksto sukurto funkcionalumo taikymo ir kt. prasme (juk tie karkasai kuriami ne šiaip sau). Be to anksčiau ar vėliau be GVS tu neapsieisi, todėl nevenk to, o pamėgink praplėsti horizontus.
 
Visai kita kalba būtų kalbant apie dinaminį turinį (pavyzdžiui, įvairaus pobūdžio interaktyvią animaciją). Čia aš kol kas dar nesu įkėlęs kojos. Tačiau pradėti galima ir nuo paprastesnių dalykų, nes, kaip supratau, su GVS nedraugauji apskritai.
 
P.S. Taip pat peržiūrėk šios temos pirmame pranešime nurodytą skaidrių prezentaciją.